Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Gra­fi­kės dar­buo­se – mei­lė Plun­gei

Gra­fi­kės dar­buo­se – mei­lė Plun­gei

Tau­to­dai­li­nin­kė Eri­ka Smul­kie­nė sa­ko la­bai my­lin­ti gim­tą­jį mies­tą Plun­gę. Čia ji jau­čia gy­ve­ni­mo pil­nat­vę: dir­ba mėgs­ta­mą dar­bą, au­gi­na my­li­mus sū­nus, čia sklei­džia­si jos, kaip me­ni­nin­kės, ta­len­tas. Nors į plun­giš­kių tau­to­dai­li­nin­kų gre­tas Eri­ka įsi­lie­jo vi­sai ne­se­niai, mo­ters kū­ry­bi­nis ba­ga­žas – ne vie­ne­ri me­tai. Dar vai­kys­tė­je bu­vo aiš­ku, kad Eri­ka tu­ri me­ni­nin­kės gys­le­lę – pieš­ti pra­dė­jo vos iš­mo­ku­si lai­ky­ti pieš­tu­ką.

Vai­kys­tė Ša­tei­kiuo­se
Iki sep­ty­ne­rių me­tų Eri­ka au­go pas se­ne­lius Ša­tei­kiuo­se. Šį lai­ką, kaip da­bar sa­ko pa­ti me­ni­nin­kė, pri­si­me­na su di­džiau­sia mei­le. „Tą sa­vo vai­kys­tės tarps­nį, gal kad esu ro­man­ti­kė, pri­si­me­nu kaip pa­sa­kų ka­ra­lys­tę. Man at­ro­dė, kad nie­kas ne­tu­rė­jo to­kio gra­žaus gė­lių dar­že­lio kaip mo­čiu­tė. Ji bu­vo ir te­bė­ra my­lin­ti, švel­ni, nuo­sta­bi. Vis­ką, ką ga­vau ge­ro, ga­vau iš jos ir am­ži­na­til­sio se­ne­lio. Ir da­bar pri­si­me­nu tas mil­ži­niš­kas ra­ga­nes dar­že­ly­je. Lyg iš pa­sa­kos, tik­ra sva­jo­nė“, – min­ti­mis į vai­kys­tę su­grįž­ta E. Smul­kie­nė. Se­ne­liai bu­vo žmo­nės, ku­riems anū­kės pir­mie­ji pie­ši­niai bu­vo di­džiau­sias še­dev­ras. Jie ne tik be per­sto­jo gir­da­vo ma­žą­ją, bet su mie­lu no­ru da­ly­vau­da­vo jų na­muo­se su­reng­to­se Eri­kos pie­ši­nių pa­ro­do­se. „Net­gi po rub­lį už įė­ji­mą į pa­ro­dą mo­kė­da­vo“, – juo­kia­si Eri­ka.
E. Smul­kie­nei da­bar ma­lo­nu pri­si­min­ti, kaip jos no­rą pieš­ti se­ne­liai pa­lai­kė ir ska­ti­no, nie­ka­da ne­pa­ro­dy­da­vo, kad jiems anū­kės kū­ry­ba – be­reikš­mis ke­ver­zo­ji­mas. „Ma­no pie­ši­niai ne­bu­vo la­bai kon­kre­tūs, tai kaž­koks avan­gar­das, sva­jo­nė, iš­reikš­ta ant la­po. Mo­čiu­tė, pa­si­žiū­rė­ju­si į ma­no dar­bą, krai­py­da­vo gal­vą: „Kaip tu taip su­gal­vo­ji“. Gal to­dėl man su­si­for­ma­vo po­žiū­ris, kad ne gė­da pieš­ti tai, ką jau­ti“, – sa­ko E. Smul­kie­nė.

Pro­fe­sio­na­lios dai­lės stu­di­jos – ne­iš­si­pil­džiu­si sva­jo­nė
Pra­dė­ju­si lan­ky­ti Plun­gės Bab­run­go pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, Erika su­si­pa­ži­no su dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja Jo­lan­ta Mil­te­ne. Ši pa­žin­tis la­bai bran­gi, nes pedagogė iš­kart pa­ste­bė­jo mergaitės ta­len­tą. „Mo­ky­to­ja man nie­ka­da ne­sa­ky­da­vo, kad tu­riu su­si­kon­cen­truo­ti ties pie­ši­mu, ra­gi­no iš­ban­dy­ti įvai­rias tech­ni­kas, kad pa­ti pa­ma­ty­čiau ir su­pras­čiau, kas man mie­liau­sia. Ji sa­ky­da­vo, kad ga­liu pa­da­ry­ti ge­riau. Tai ska­ti­no to­bu­lė­ti“, – pa­sa­ko­ja tau­to­dai­li­nin­kė. Eri­ka ver­ti­no mo­ky­to­jos pa­ta­ri­mus, ir da­bar yra dė­kin­ga, kad ji ne­gai­lė­jo as­me­ni­nio lai­ko, pie­ši­mo tech­ni­kos ir te­ori­jos mo­kė net po pa­mo­kų. J. Mil­te­nė ži­no­jo, kad Eri­kos sva­jo­nė – dai­lės stu­di­jos. „Pa­kan­ka­mai anks­ti, gal 7 kla­sė­je, ap­si­spren­džiau, kad no­riu bū­ti dai­li­nin­kė, no­riu sto­ti į mo­kyk­lą Tel­šiuo­se. Mo­ky­to­ja bu­vo to­kia ge­ra, kad po pa­mo­kų ma­ne ne­at­ly­gin­ti­nai ruoš­da­vo, dirb­da­vo su ma­nim pa­pil­do­mai, kad sto­da­ma tu­rė­čiau pa­kan­ka­mai ži­nių“, – kal­ba E. Smul­kie­nė. Ta­da abi ti­kė­jo, kad sva­jo­nę pa­vyks įgy­ven­din­ti. De­ja, Eri­ka ne­su­lau­kė pa­lai­ky­mo iš artimųjų, tad dai­lės stu­di­jos taip ir li­ko ne­iš­si­pil­džiu­si sva­jo­nė...
Eri­ka pa­sa­ko­ja, kad, ne­lei­dus stu­di­juo­ti jos taip mėgs­ta­mos dai­lės, ji ne­be­pie­šė. Nu­si­vy­li­mo kar­tė­lis ir nuos­kau­da il­gai grau­žė šir­dį. Ir tik prieš ge­rus sep­ty­ne­rius me­tus pie­ši­mas su­grį­žo į jos gy­ve­ni­mą. „Gi­mė ant­ras sū­nus, pra­dė­jau gal­vo­ti, kad no­riu iš­reikš­ti tai, kas su­si­kau­pė šir­dy­je. Pie­ši­mas – pui­kus bū­das tai pa­da­ry­ti“, – ti­ki­na tau­to­dai­li­nin­kė.
Ne­spal­vo­ta gra­fi­ka – mie­liau­sia
Eri­ka Smul­kie­nė – gra­fi­kė. Kaip pri­si­pa­žįs­ta, nuo ma­žų die­nų pa­ti­ko pieš­ti pieš­tu­ku. Šiuo me­tu jos gra­fi­kos dar­bai at­lie­ka­mi vien tu­šu ar tu­ši­nu­ku, pieš­tu­kas ne­bė­ra toks mėgs­ta­mas. Nors Eri­kos gy­ve­ni­mas pa­kan­ka­mai spal­vin­gas, kū­ry­bo­je spal­vų re­ta. Ne­spal­vo­ta gra­fi­ka šiuo me­tu la­biau­siai ža­vi ir trau­kia. Vis­gi spal­voms me­ni­nin­kė dar ne­sa­ko griež­to „ne“, ma­no, kad at­eis me­tas ir joms, tuo la­biau, kad mėgs­ta eks­pe­ri­men­tuo­ti, vis ieš­ko įdo­mes­nių iš­raiš­kos for­mų.
Eri­kos gra­fi­kos dar­bai Plun­gės vi­suo­me­nei bu­vo pri­sta­ty­ti ba­lan­džio mė­ne­sį Plun­gės kul­tū­ros cen­tre vy­ku­sio­je Plun­gės kraš­to tau­to­dai­li­nin­kų ata­skai­ti­nė­je pa­ro­do­je „Že­mai­tiš­kų tra­di­ci­jų ter­pė­je“. Jai pa­si­bai­gus, gra­fi­kė bu­vo pa­kvies­ta tap­ti Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Plun­gės sky­riaus na­re – įteik­tas ofi­cia­lus liau­dies kū­rė­jos ta­len­tą pa­žy­min­tis do­ku­me­nas. „Ti­kė­jau­si ka­da nors tap­ti tau­to­dai­li­nin­ke, la­bai to no­rė­jau“, – pri­si­pa­žįs­ta Eri­ka.
Tą­kart pa­ro­dos lan­ky­to­jai ga­lė­jo įver­tin­ti vie­ną bran­giau­sių Eri­kai dar­bų – gra­fi­kos pa­veiks­lą „Kal­ban­ti Plun­gė“. „La­bai my­liu sa­vo mies­tą“, – sa­ko Eri­ka, o mi­nė­tas pa­veiks­las pa­ro­do vis­ką, kas jai čia bran­gu, kuo, bū­da­ma plun­giš­kė, di­džiuo­ja­si. „Ob­jek­tai pa­veiks­le nė­ra to­bu­lai pa­vaiz­duo­ti, jie to­kie, ko­kius juos ma­tau. Ma­no tiks­las nė­ra at­vaiz­duo­ti kaip iš nuo­trau­kos, tiks­las – per­teik­ti, kaip jau­čiu sa­vo mies­tą“, – pa­aiš­ki­na me­ni­nin­kė. „Kal­ban­ti Plun­gė“ sa­vy­je tal­pi­na ir bib­lio­te­ką-laik­ro­di­nę, ir Ogins­kio rū­mus, ir baž­ny­čią su ša­lia esan­čia var­pi­ne, net­gi mies­to laik­ro­dį su me­ni­nin­kų suo­le­liu Se­na­mies­čio aikš­tė­je. Ne­trūks­ta čia ir už­slėp­tų sim­bo­lių, reikš­min­gų mies­tui. Čia ir Gan­din­gos pi­lia­kal­nio frag­men­tas, Plun­gės par­ko sa­vo­tiš­ku sim­bo­liu ta­pu­sios var­nos bei smui­ko at­vaiz­das, žy­min­tis tarp­tau­ti­nį Ogins­kio fes­ti­va­lį. Akys už­kliū­va ir už pa­veiks­le vaiz­duo­ja­mų oro ba­lio­nų (aliu­zi­ja į va­sa­ros pa­bai­go­je Plun­gė­je vyk­sian­tį oro ba­lio­nų čem­pio­na­tą), bei dvie­jų da­tų, pa­si­slė­pu­sių po me­niš­ka plunks­na. „Šie­met su­kan­ka 450 me­tų, kai Plun­gė pir­mą kar­tą pa­mi­nė­ta ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se, ir 225 me­tai nuo Mag­de­bur­go tei­sių su­tei­ki­mo, – pa­aiš­ki­na Eri­ka. – Šis dar­bas pieš­tas re­kor­di­nį lai­ką – du mė­ne­sius. Iš tik­rų­jų ne­mėgs­tu il­gai pieš­ti. Tik kai vai­kai už­mie­ga, ei­nu prie sa­vo pie­ši­nių, la­bai no­rė­jau tą pie­ši­nį pa­ruoš­ti pa­ro­dai“.
Šiuo me­tu E. Smul­kie­nė dir­ba prie pa­veiks­lo, ku­ria­me vaiz­duo­ja­ma... vėl Plun­gė. Šį kar­tą mies­tas taps mo­te­ri­mi. Eri­ka vi­lia­si, kad ir šį darbą plun­giš­kiai ka­da nors iš­vys – no­rė­tų­ at­ei­ty­je su­reng­ti ir as­me­ni­nę pa­ro­dą.
„Kon­ku­ren­ci­ja“ gra­fi­kai – mez­gi­mas
Tu­ri Eri­ka ir dar vie­ną mėgs­ta­mą už­si­ė­mi­mą. Tai – mez­gi­mas. Nors ši veik­la kol kas nu­si­lei­džia no­rui pieš­ti, vis­gi bū­na ir mez­gi­mo ban­gos. Su ma­lo­nu­mu tau­to­dai­li­nin­kė pri­si­me­na me­tą, kai pri­si­jun­gė prie pla­te­liš­kių or­ga­ni­zuo­ja­mos ak­ci­jos do­va­no­ti rank­dar­bius vė­žiu ser­gan­tiems vai­kams. „Nė­riau ke­pu­rai­tes. Jos bu­vo to­kios „cra­zy“, ne­stan­dar­ti­nės, jas nė­riau ne to­dėl, kad vai­kai, ei­da­mi į lau­ką, ne­su­šal­tų. No­rė­jau, kad, už­si­dė­ję ma­no ke­pu­rai­tę, pa­si­jus­tų gra­žūs, ypa­tin­gi, iš­skir­ti­niai. Kad tu­rė­tų ke­lian­tį nuo­tai­ką daik­tą. Di­džiau­sią ma­lo­nu­mą pa­jau­ti, kai pa­da­rai kaž­ką ge­ro. Man tai kaip ba­te­ri­ja – pa­si­krau­ni ge­ros ener­gi­jos. Ypač jei tai su­si­ję su vai­kais. Man nė­ra nie­ko šven­čiau už juos“, – kal­ba dvie­jų sū­nų – Ai­ri­do ir Ofy­ro – ma­ma Eri­ka.
Šios me­ni­nin­kės na­muo­se pui­kuo­ja­si ir ner­tos lė­lės. „Un­di­nės, fė­jos, tik­ros po­nios“, – taip jas api­bū­di­na Eri­ka. Kiek­vie­na iš­skir­ti­nė ir ypa­tin­ga, su kruopš­čiai ap­gal­vo­to­mis de­ta­lė­mis. „Esu sa­vo­tiš­ka, man ne­pa­tin­ka ką nors da­ry­ti va­do­vau­jan­tis stan­dar­tais, tu­riu da­ry­ti iš­skir­ti­nai, sa­vaip. Yra te­kę ner­ti an­ge­lus pa­gal sche­mą, bet ne­pa­ti­ko, pa­gal­vo­jau, ko­dėl ne­ga­liu su­gal­vo­ti sa­vo“, – sa­ko E. Smul­kie­nė. Eri­kos lė­lės iš­ties iš­skir­ti­nės. „Lei­džiu sau ne­kur­ti to, ko ne­no­riu. Ku­riu ne dėl pi­ni­gų ir nau­dos, o kad ką nors gra­žaus pa­da­ry­čiau“, – pa­aiš­ki­na kū­rė­ja.
Pla­nuo­se – kny­ga vai­kams
Sma­giau­sia Eri­kai iš­girs­ti, kad jos dar­bus ver­ti­na ir gi­ria sū­nūs. Nors pa­tys kol kas ne­ro­do di­de­lio no­ro pieš­ti – ne­pa­vyks­ta taip kaip ma­mai, ta­čiau Eri­ka dėl to ne­si­jau­di­na. Vai­kai pa­tys tu­ri at­ras­ti jiems tin­kan­tį už­si­ė­mi­mą. O Eri­kai kū­ry­ba – at­si­pa­lai­da­vi­mo for­ma, ga­li­my­bė iš­reikš­ti sa­vo jaus­mus. Gal­būt at­ei­ty­je jos no­ras kur­ti įgaus ir ki­to­kią for­mą. Pla­nuo­se – kny­ga vai­kams. „Ji tu­rė­tų bū­ti po­zi­ty­vi, mo­ty­vuo­jan­ti, pil­na ge­rų min­čių, gal su pa­mo­ky­mais“, – pra­si­ta­ria me­ni­nin­kė.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama