Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Gar­di ka­va, už­kan­džiai ir drau­giš­kas vei­das už pre­kys­ta­lio

Gar­di ka­va, už­kan­džiai ir drau­giš­kas vei­das už pre­kys­ta­lio

Vi­da Zu­bie­lė yra 31 me­tų klai­pė­diš­kė, šiuo me­tu gy­ve­nan­ti ir ban­dan­ti įsi­tvir­tin­ti Rie­ta­ve. Da­bar­ti­nė jos veik­la – dar­bas vos prieš 4 mė­ne­sius ati­da­ry­to­je ka­vi­nu­kė­je, į ku­rią su­dė­jo vi­są sa­vo šir­dį. Nors yra įgi­ju­si dai­na­vi­mo spe­cia­ly­bę, šiuo me­tu ver­da ka­vą, ke­pa ki­bi­nus ir ben­drau­ja su už­su­ku­siais rie­ta­viš­kiais.

Li­ki­mas iš Klai­pė­dos at­ve­dė į Rie­ta­vą
Vi­dos moks­lo ba­ga­žas ne­ma­žas – bai­gė Klai­pė­dos tu­riz­mo mo­kyk­lo­je vi­rė­jos kon­di­te­rės spe­cia­ly­bę, Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to me­nų fa­kul­te­te įgi­jo „At­li­ki­mo me­no dai­na­vi­mo“ mu­zi­kos ba­ka­lau­ro laips­nį ir „Ope­ri­nio dai­na­vi­mo“ mu­zi­kos ma­gist­ro laips­nį, dai­na­vi­mo mo­kė­si pas spe­cia­ly­bės dės­ty­to­ją, Klai­pė­dos vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio te­at­ro so­lis­tę Da­lią Kuž­mars­ky­tę. „Stu­di­jos ap­gal­vo­tos – pir­miau­sia ėmiau­si at­sar­gi­nio pla­no, kad bū­tų iš ko pra­gy­ven­ti, o vė­liau se­kė po­mė­giai. Trum­pam su vy­ru Gied­riu­mi bu­vom iš­vy­kę į už­sie­nį, no­rė­jo­si pa­žiū­rė­ti, kuo ten taip ska­niai kve­pia, bet nie­ko ge­ro užuos­ti ne­pa­vy­ko. Ma­no tė­vai 2011 m. par­da­vė Klai­pė­do­je tu­rė­tą bu­tą ir per­si­kė­lė į Gi­lio­gi­rio kai­mą, nes yra ki­lę iš kai­mo Tel­šių ra­jo­ne Tė­tis bu­vo pa­si­il­gęs že­mės, no­rė­jo už­si­au­gin­ti sa­vų dar­žo­vių, tu­rė­ti sa­vo ūkį“, – pa­sa­ko­jo Vi­da.
Po tė­ve­lio ne­tek­ties Vi­da ne­no­rė­jo pa­lik­ti ma­mos vie­nos, tad kar­tu su vy­ru 2014 m. at­vy­ko į Gi­lio­gi­rį ir li­ko čia gy­ven­ti. Čia jai te­ko iš­ban­dy­ti ne vie­ną ama­tą: apie pu­sę me­tų dir­bo par­da­vi­mų sri­ty­je, vė­liau – bal­dų ga­myk­lo­je. „Pir­miau­sia siun­čiau sa­vo gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mą į Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­trą, ta­čiau kul­tū­ros sfe­ro­je ma­nęs ne­pri­rei­kė. Vis­ką gy­ve­ni­me da­rau taip, kad man bū­tų sma­gu. Kai pa­si­da­ro ne­be­sma­gu, imuo­si ko nors nau­jo. Ne­bi­jau nau­jos pa­tir­ties, ieš­ko­ti, ne­no­riu gy­ve­ni­me tie­siog eg­zis­tuo­ti. Kai ne­be­ma­čiau to­les­nių per­spek­ty­vų bal­dų ga­myk­lo­je, ap­si­lan­kiau dar­bo bir­žo­je.
Rie­ta­ve prieš daug me­tų vy­ko ren­gi­nys „Ver­sli Lie­tu­va“. Tuo me­tu į jį ke­lia­vo­me iš Klai­pė­dos. Jau ta­da ma­čiau, koks nuo­sta­bus yra Rie­ta­vas. Ren­gi­ny­je man įstri­go me­ro An­ta­no Čer­nec­kio kal­ba, jog čia yra dar­bų, ta­čiau nė­ra kam jų dir­ba, tą­kart me­

ras kal­bė­jo apie ka­min­krė­čius. Nu­ė­ju­si į dar­bo bir­žą, klau­siau, ko rei­kia Rie­ta­vui. Ma­ne nu­siun­tė į Rie­ta­vo tu­riz­mo ir ver­slo in­for­ma­ci­jos cen­trą, kur pra­si­dė­jo ma­no pa­žin­tis su cen­tro di­rek­to­re Lai­ma Doc­ke­vi­čie­ne. Ji, iš­gir­du­si ma­no gy­ve­ni­mo pa­tir­tį, ne­be­no­rė­jo ma­nęs pa­leis­ti. Pir­miau­sia cen­tre pa­si­li­kau kaip sa­va­no­rė, vė­liau, at­si­ra­dus ga­li­my­bei, bu­vau įdar­bin­ta ke­liems mė­ne­siams“, – apie dar­bo pa­tir­tį Rie­ta­ve pa­sa­ko­jo klai­pė­diš­kė.
Iš­pil­dy­ti sva­jo­nę pa­dė­jo drau­gai
Kai ta­vi­mi ti­ki, ir pats sa­vi­mi la­biau pa­si­ti­ki. Be­si­dar­buo­da­ma Tu­riz­mo ir ver­slo in­for­ma­ci­jos cen­tre, pie­tų per­trau­kos me­tu mer­gi­na ne­ty­čia pa­ma­tė skel­bi­mą apie iš­nuo­mo­ja­mas pa­tal­pas. Nu­va­žia­vo, ap­žiū­rė­jo ir li­ko jo­mis la­bai pa­ten­kin­ta. „Tai įvy­ko va­sa­rio mė­ne­sį. Lau­ke šal­ta, o įė­jus į pa­tal­pą, pro lan­gus skver­bė­si sau­lės spin­du­liai. Ir kros­ne­lė ša­lia – įsi­my­lė­jau tą vaiz­dą iš pir­mo žvilgs­nio. Gal­vo­je vi­są gy­ve­ni­mą su­ko­si min­tis, kad rei­kia kaž­ką da­ry­ti. Tad ne­bu­vo pro­ble­ma nu­spręs­ti, kuo už­si­im­ti, rei­kė­jo tik pra­dė­ti. To­je pa­tal­po­je tvy­ro­jo jau­ku­mas, to­dėl nu­spren­džiau ati­da­ry­ti ka­vi­nu­kę.
Grį­žu­si po pie­tų per­trau­kos, ben­dra­dar­bėms pa­pa­sa­ko­jau apie sa­vo idė­ją, jos la­bai ma­ne pa­lai­kė. At­si­da­ry­ti no­rė­jau grei­čiau, bet už­si­tę­sė bal­dų ga­my­ba. Iš pra­džių dėl to sie­lo­jau­si, ta­čiau vė­liau vis­ką pa­lei­dau te­kė­ti sa­vo va­ga. Net sun­ku pa­ti­kė­ti, bet kur bel­džiau, ten du­rys ga­na leng­vai man at­si­da­rė“, – pri­si­mi­ni­mais apie ver­slo pra­džią da­li­jo­si Vi­da.
Vi­da sku­bė­jo kuo grei­čiau ati­da­ry­ti ka­vi­nę. Rei­kė­jo pla­ka­to, lo­go­ti­po, o pir­miau­sia – pa­va­di­ni­mo. Gal­vo­da­ma ta­rė­si ir su fol­klo­ro va­do­ve et­no­lo­ge Va­le­ri­ja Jan­kū­nai­te, ir su ma­ma. Nu­spręs­ta, kad tu­ri bū­ti že­mai­tiš­kas žo­dis. „Be­si­lan­ky­da­ma Nai­siuo­se, ga­vau do­va­nų kny­gą, ku­rios ga­le yra že­mai­tiš­kų žo­džių žo­dy­nė­lis. Ma­ma iš­rin­ko, jos ma­ny­mu, tin­ka­miau­sius žo­džius. Man la­biau­siai pa­ti­ko „Zars“, ku­ris reiš­kia „grei­tai“, – pa­sa­ko­jo ji.
Vi­da sa­ko, kad jos ver­slas pra­si­dė­jo nuo nu­lio. Gy­ve­ni­me bu­vo at­ve­jų, kai ji pa­dė­jo drau­gams. At­ėjo me­tas, kai ir jai pa­čiai pri­rei­kė pa­gal­bos. Fi­nan­siš­kai pa­dė­jo drau­gai ir Vi­dos bro­lis Ed­var­das su žmo­na In­ga. Iš kar­to vi­sų rei­ka­lin­gų daik­tų nu­si­pirk­ti ne­pa­vy­ko, vis­kas pil­do­si po tru­pu­tį. „Ne­tu­riu šim­to eu­rų – tu­riu šim­tą drau­gų, ku­rie ti­ki ma­no idė­ja. Ačiū Jiems. Ka­vi­nu­kei kė­des pir­kau nau­do­tas, ap­lū­žu­sias. Po dar­bo su ben­dra­dar­be Ju­di­ta va­žiuo­da­vo­me jų ar­dy­ti. Pir­kau dvi­gu­bai dau­giau, iš­rin­ko­me tik ge­ras da­lis, jas iš nau­jo šli­fa­vo­me, su­rin­ko­me ir per­da­žė­me ryš­kio­mis spal­vo­mis. Pla­ka­tą ro­džiau žmo­nėms, ben­drai rin­ko­me ga­lu­ti­nį va­rian­tą. Man no­ri­si, kad čia at­ėju­siems bū­tų jau­ku ir ge­ra. Ant lan­go su­kli­juo­ti la­pe­liai, ku­riuo­se ra­šo­mi pa­ta­ri­mai, pa­gy­ri­mai, pa­ba­ri­mai. Bet nie­kas ma­nęs ne­ba­ra, gal­būt ne­drįs­ta, bet no­rė­tų­si su­ži­no­ti sa­vo klai­das, kad ga­lė­čiau iš­tai­sy­ti. Ne man čia tu­ri bū­ti ge­ra, o at­ei­nan­tiems. Ir tik ben­dru su­ta­ri­mu su­kur­si­me jau­ku­mą“, – sa­kė ji.
Ir ba­ris­ta, ir psi­cho­lo­gė
Min­tis apie ka­vi­nu­kę Vi­dai ki­lo pir­miau­sia to­dėl, kad, at­vy­ku­si į Rie­ta­vą, čia ne­ra­do vie­tos, į ku­rią ga­lė­tų nu­ei­ti su drau­ge at­si­ger­ti ka­vos. Įta­kos tu­rė­jo ir pir­mo­ji spe­cia­ly­bė. Dar gy­ve­nant Klai­pė­do­je, te­ko pa­dir­bė­ti res­to­ra­ne, mais­to ga­mi­ni­mo pa­slap­čių ga­lė­jo pa­si­mo­ky­ti iš tuo­me­ti­nio vir­tu­vės še­fo Vy­tau­to Sa­ma­vi­čiaus, tad ši sri­tis jai ne­bu­vo nau­jie­na. „Da­bar šiai veik­lai ati­duo­du vi­są sa­ve, ta­čiau ne­su­sie­ju sa­vęs su šia pa­tal­pa vi­sam gy­ve­ni­mui. Jei ši veik­la ne­be­teiks džiaugs­mo, už­ra­kin­siu du­ris ir ieš­ko­siu nau­jų ke­lių. Vi­są lai­ką ma­no gal­vo­je su­ka­si ra­te­lis, kad rei­kia sa­ve re­a­li­zuo­ti. No­ri­si tu­rė­ti to­kį už­si­ė­mi­mą, kad ga­lė­čiau ką nors duo­ti žmo­nėms“, – sa­kė mo­te­ris.
Va­sa­rio mė­ne­sį Vi­da jau bu­vo iš­si­nuo­mo­ju­si pa­tal­pas ka­vi­nu­kei, o ka­vą rie­ta­viš­kiams pra­dė­jo vir­ti ge­gu­žę. Pa­sa­ko­jo, kad ka­vi­nu­kės ati­da­ry­mas bu­vo tik­ras an­šla­gas, žmo­nės ne­til­po. „Lai­kau sa­ve ge­ru ir tei­sin­gu žmo­gu­mi, o to­kie ne­la­bai tin­ka ver­slui. Jei ga­lė­čiau, vis­ką iš­da­lin­čiau ne­mo­ka­mai. Ta­čiau rei­kia ne tik bū­ti ge­ram, bet ir už­dirb­ti, kad pra­gy­ven­tum. Pir­mą die­ną vai­ši­nau klien­tus ir ka­va, ir tor­tu“, – ati­da­ry­mo įspū­džiais da­li­jo­si ji.

Vi­da mi­nė­jo, kad iki ati­da­ry­mo su­si­dū­rė ir su sun­ku­mais. Pa­vyz­džiui, ne­pa­vy­ko su­si­tar­ti su ka­vos tie­kė­jais, tad pa­čiai te­ko pirk­ti ka­vos apa­ra­tą, ieš­ko­ti ko­ky­biš­kų ka­vos pu­pe­lių. Ne­si­dai­rė ypač įman­trių, bran­gių įren­gi­mų, auk­si­nių puo­de­lių, nes ka­vi­nu­kės es­mė – ry­šys su žmo­gu­mi. Vi­si in­dai, įran­kiai yra iš Vi­dos ma­mos ar drau­gų in­dau­jų, su­si­kau­pę per me­tų me­tus. Nie­kam ne pa­slap­tis, kaid puo­de­lių ser­vi­zas – daž­na gim­ta­die­nio do­va­na.
Mo­te­ris iš­ski­ria, kad į jos ka­vi­nu­kę daž­niau­siai at­ei­na dvie­jų ti­pų žmo­nės – vie­ni su­grįž­ta at­si­ger­ti gar­džios ka­vos, ki­ti – pa­ben­drau­ti. Po tru­pu­tį for­muo­ja­si ir tre­čio­ji gru­pė – ma­mos su vai­kais ar­ba šei­mos. Va­sa­rą ne­trū­ko ir grį­žu­sių emig­ran­tų, mo­čiu­čių su anū­kais. „Ši ka­vi­nu­kė iš­skir­ti­nė, nes čia vyks­ta ben­dra­vi­mas tarp ma­nęs ir klien­to. Pir­miau­sia pa­si­ta­ria­me, ko­kia ka­va jam bū­tų ska­niau­sia, dau­giau įpil­ti pie­no ar ka­vos. Ta­da, žmo­gui ma­tant, ją ga­mi­nu. Jei, pa­ruo­šu­si ka­vą, ma­tau, jog žmo­gus no­ri su ma­ni­mi pa­ben­drau­ti, mie­lai pri­sė­du ša­lia ir iš­klau­sau. Jau­čiuo­si kaip psi­cho­lo­gė, žmo­nės iš­si­pa­sa­ko­ja.
At­si­žvel­giu ir į žmo­gaus pa­gei­da­vi­mus dėl mais­to. Jei no­ri ko nors iš­skir­ti­nio, pa­si­ta­ria­me, eks­pe­ri­men­tuo­ja­me ir, jei pa­vyks­ta, pa­ga­mi­na­me. Tu­riu mąs­ty­ti, steng­tis dėl tų, ku­rie at­ei­na ko­ne kas­dien. Ne­ga­liu už­si­sė­dė­ti ir nuo­lat siū­ly­ti tą pa­tį. Jei­gu no­ri bū­ti įdo­mus, tu­ri at­si­nau­jin­ti“, – apie dar­bo spe­ci­fi­ką kal­bė­jo Vi­da.
Mėgs­ta da­ry­ti ne­įma­no­mus da­ly­kus
Min­ti­mis grį­žu­si į lai­ko­tar­pį prieš aš­tuo­nis mė­ne­sius, Vi­da juo­kia­si, pa­sa­ko­ja pra­dė­ju­si ver­slą ne­tu­rė­da­ma jo­kio pla­no, bal­dų, pi­ni­gų. „Iš­šū­kis, gal­būt ve­dan­tis nie­kur, bet man pir­mo­je vie­to­je – žmo­gus, tik ant­ro­je – pel­nas. Da­bar vis­kas ru­tu­lio­ja­si sa­vai­me, po tru­pu­tį ju­da į prie­kį. Kai pra­de­di apie vis­ką gal­vo­ti, pla­nuo­ti, skai­čiuo­ti, ima skau­dė­ti gal­vą, to­dėl aš ne­gal­vo­ju. Ma­no ka­vi­nu­kė­je ga­li­ma de­rė­tis, o jei iš­ti­ko bė­da, ka­va pa­vai­šin­siu. Ma­no di­plo­mai mu­zi­ki­niai, o aš ne­bu­vau bai­gu­si net mu­zi­kos mo­kyk­los. Kai pra­dė­jau stu­di­juo­ti, ne­mo­kė­jau smui­ko rak­to pa­ra­šy­ti. Uni­ver­si­te­te mo­kiau­si ope­ri­nio dai­na­vi­mo, nors sa­vo gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­ju be fol­klo­ro. Man pa­tin­ka da­ry­ti ne­įma­no­mus da­ly­kus. Šiuo me­tu ma­no tiks­las nė­ra už­si­dirb­ti mi­li­jo­no, o pa­ban­dy­ti ne­įma­no­mą pa­da­ry­ti įma­no­mu“, – sa­kė Vi­da.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama