Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Susipažinkim! » Gab­rie­lė Rau­dy­tė: „Šiuo­lai­ki­nia­me šo­ky­je ža­vi lais­vė“

Gab­rie­lė Rau­dy­tė: „Šiuo­lai­ki­nia­me šo­ky­je ža­vi lais­vė“

Gab­rie­lę Rau­dy­tę šo­kiai su­do­mi­no dar vai­kys­tė­je. Bū­da­ma pen­ke­rių, lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Rū­te­lė“ pra­dė­jo lan­ky­ti cho­re­og­ra­fi­jos už­si­ė­mi­mus. Ta­da ir pa­ju­to, kad šok­ti – la­bai ma­lo­nu. „Nuo dar­že­lio gy­ve­nu šo­kiu“, – šian­dien sa­ko jau dvi­de­šimt­me­tė Gab­rie­lė. Šo­kis plun­giš­kę at­ve­dė ir į Klai­pė­dą, kur mer­gi­na stu­di­juo­ja. Iš­ban­džiu­si įvai­riau­sius sti­lius ir nu­ė­ju­si ne­trum­pą šo­kė­jos ke­lią, G. Rau­dy­tė su­pra­to, kad ge­riau­siai jau­čia­si at­lik­da­ma šiuo­lai­ki­nį šo­kį. Bū­tent jis la­biau­siai ža­vi Gab­rie­lę. Juk šiuo­lai­ki­nis šo­kis – tai lais­vė. Lais­vė nuo ste­re­o­ti­pų, nuo tai­syk­lių. „Ne­mėgs­tu su­var­žy­mų, o ki­ti šo­kių sti­liai tu­ri tam tik­ras ri­bas. Man šiuo­lai­ki­nis šo­kis yra vi­siš­ka lais­vė, ga­liu jį jung­ti su ki­tais sti­liais ir ne­si­bai­min­ti, kad ne­ga­li­ma taip da­ry­ti. Ma­ne ža­vi toks lais­vu­mas, šiuo­lai­ki­nis šo­kis yra šių die­nų šo­kis. Kas mus jau­di­na šian­dien, ga­li­me apie tai šok­ti“, – tei­gia mergina.

G. Rau­dy­tė net de­šimt me­tų šo­ko Plun­gės kul­tū­ros cen­tro liau­dies šo­kių ko­lek­ty­ve „Žir­gi­nė­liai“. Tuo me­tu iš­ban­dy­ta ir ne­ma­žai įvai­rių sti­lių šo­kių už­si­ė­mi­mų. „Tie­sa, nie­ka­da ne­šo­kau ba­le­to, nes jo ne­mė­gau. Kaž­kiek laiko lan­kiau spor­ti­nius šo­kius, bet man tai pa­si­ro­dė dau­giau spor­tas nei me­nas“, – sa­ko Gab­rie­lė. Pa­aug­lys­tė­je mer­gi­na su­pra­to, kad jai įdo­mu per šo­kį iš­reikš­ti sa­ve, jaus­mus, kad šo­kis yra erd­vė, kur ga­li­ma im­pro­vi­zuo­ti ir kur­ti! Ypač tai pa­ju­to po pa­žin­ties su šiuo­lai­ki­nio šo­kio mo­ky­to­ja Ie­va Kris­tu­ty­te, ku­rią Gab­rie­lė su­ti­ko da­ly­vau­da­ma šo­kė­jų at­ran­ko­je vie­nam ki­no fil­mui. Tuo me­tu plun­giš­kei bu­vo 13 me­tų. I. Kris­tu­ty­tės kvie­ti­mu G. Rau­dy­tė pra­dė­jo lan­ky­ti šiuo­lai­ki­nio šo­kio už­si­ė­mi­mus Klai­pė­do­je. Iki 16 me­tų ke­lio­nės į

uos­ta­mies­tį Gab­rie­lei buvo ko­ne kas­die­ny­bė. Vė­liau nu­spren­dė moks­lus tęs­ti Klai­pė­do­je. Mer­gi­na su­pra­to, kad su šo­kiu no­ri sie­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. „Ta­čiau nie­ka­da ne­nu­to­lau nuo Plun­gės, pa­si­tai­kius pro­gai, čia su­grįž­ta­me su įvai­riais pro­jek­tais, pa­si­ro­dy­mais“, – ti­ki­na pa­šne­ko­vė.
Šo­kis – ašis, apie ku­rią su­ka­si vi­sas mer­gi­nos gy­ve­ni­mas. Šo­kė­ja ga­li pa­si­gir­ti ir sva­riais lai­mė­ji­mais. Vie­nas jų – lai­mė­ta at­ran­ka į ša­ly­je ži­no­mos cho­re­og­ra­fės An­dže­li­nos Cho­li­nos sta­ty­tą spek­tak­lį „Ote­las“. Gab­rie­lė pri­si­pa­ži­no, kad vi­sa­da apie tai sva­jo­jo. A. Cho­li­na – au­to­ri­te­tas jai, kaip šiuo­lai­ki­nio šo­kio šo­kė­jai. Lai­mė­jus at­ran­ką, te­ko ku­rį lai­ką pa­gy­ven­ti Vil­niu­je, šo­kio re­pe­ti­ci­jos vy­ko ke­le­tą va­lan­dų be per­trau­kos. Leng­va ne­bu­vo, ta­čiau įgy­ta pa­tir­tis – ne­įkai­no­ja­ma. Tai mo­ty­vuo­ja ir dar kar­tą įro­do, kad plun­giš­kės aist­ra šiuo­lai­ki­niam šo­kiui – ne trum­pa­lai­kis su­si­ža­vė­ji­mas ar už­gai­da, o kryp­tin­gas ėji­mas tiks­lo link. O tiks­lą G. Rau­dy­tė tu­ri aiš­kų – tap­ti pro­fe­sio­na­lia cho­re­og­ra­fe, te­at­ro re­ži­sie­re. „Da­bar stu­di­juo­ju pir­ma­me Klai­pė­dos me­nų aka­de­mi­jos kur­se. Stu­di­jos įdo­mios, nors są­sa­jų su šiuo­lai­ki­niu šo­kiu ten ne­daug. Tik vie­nin­te­lė cho­re­og­ra­fė Ag­nė Šei­ko tai da­ro, ir aš la­bai ža­viuo­si jos dar­bais. La­bai lau­kiu stu­den­tų mai­nų pro­gra­mos „Eras­mus“ iš­vy­kų, nes no­riu to­bu­lin­ti sa­vo šiuo­lai­ki­nį šo­kį. Da­bar aka­de­mi­jo­je la­biau su­si­telk­ta ties kla­si­ki­niu ir liau­diš­ku šo­kiu. Man tai nė­ra la­bai įdo­mu. Ga­liu iš­mok­ti, bet tai ne­už­ka­bi­na, man nė­ra įdo­mu. Da­bar­ti­nė­mis stu­di­jo­mis esu tik iš da­lies pa­ten­kin­ta, bet tai – pa­tir­tis. Rei­kia ir ki­tų da­ly­kų pa­ra­gau­ti. Ma­gist­ra­tū­rą gal stu­di­juo­siu Vil­niu­je. Trau­kia ir stu­di­jos už­sie­ny­je – Mask­vo­je, Ame­ri­ko­je. Aš to no­riu, sa­ve ten ma­tau. Ne kaip šo­kė­ją gal­būt, bet kaip kū­rė­ją, cho­re­og­ra­fę, re­ži­sie­rę, nes man už sce­nos vyks­tan­tis dar­bas da­bar įdo­mes­nis nei sce­no­je. Šok­ti ir­gi pa­tin­ka, bet kur­ti dar ma­lo­niau, jau­čiu tam duo­ty­bę. Iš­vyk­ti į už­sie­nį pla­nuo­ju tik sta­žuo­tėms, o ne gy­ve­ni­mui. Sie­kiu pa­si­mo­ky­ti ir par­si­vež­ti ži­nių“, – at­ei­ties pla­nais da­li­ja­si Gab­rie­lė.
Gab­rie­lė – kū­ry­bin­ga ir me­niš­ka mer­gi­na. Jos gal­vo­je – tūks­tan­čiai „šo­kan­čių“ idė­jų. Įgy­ven­di­nat vie­ną iš jų, gi­mė šiuo­lai­ki­nio šo­kio ir me­no erd­vė „Kū­ry­bos ki­še­nė“. G. Rau­dy­tė su ko­le­ge In­dre Pet­ru­ly­te yra jos va­do­vės. „Dir­ba­me su vai­kais, juos mo­ko­me šiuo­lai­ki­nio šo­kio ir te­at­ro, sta­to­me įvai­rius per­for­man­sus, mi­nia­tiū­ras, etiu­dus“, – kuk­liai kal­ba plun­giš­kė. Šią stu­di­ją lan­ko vai­kai nuo 5 iki 16 me­tų. „Kū­ry­bos ki­še­nę“ G. Rau­dy­tė įstei­gė ne­tu­rė­da­ma nė 18 me­tų. „Bū­da­ma 17-metė, su ben­dra­min­čiais pra­dė­jau sta­ty­ti šo­kio spek­tak­lį „Aki­duo­bė“, ku­rio prem­je­ra įvy­ko Plun­gė­je. Ta­da ir ki­lo idė­ja kur­ti VšĮ „Kū­ry­bos ki­še­nė“. Taip pra­dė­jo­me plė­to­ti veik­lą, o da­bar mū­sų tiks­las yra tap­ti

pir­muo­ju šiuo­lai­ki­nio šokio te­at­ru vai­kams. To­kio ša­ly­je dar nė­ra, o no­ri­si da­ry­ti ką nors uni­ka­laus. Kol kas tik ren­ka­me gru­pes. Gal to­dėl lan­kan­čių mū­sų stu­di­ją nė­ra la­bai daug. Vi­są ko­man­dą su­da­ro apie 20 žmo­nių“, – pa­sa­ko­ja Gab­rie­lė. Ta­čiau re­zul­ta­tai jau džiu­gi­na: „Kū­ry­bos ki­še­nės“ šo­kė­jos ta­po „Lit­hu­a­nian cup 2016“ čem­pio­nė­mis šiuo­lai­ki­nio šo­kio ka­te­go­ri­jo­je, pa­ti Gab­rie­lė pel­nė „Bal­tic sal­sa cup“ vi­ce­čem­pio­nės ti­tu­lą, „Lit­hu­a­nian con­tem­po­ra­ry and show dan­ce cham­pions­hip“ kon­kur­se pel­ny­ti vi­ce­čem­pio­nių ir bron­zos lai­mė­to­jų var­dai. Taip pat ta­po „Al­leg­ro 2016“ šiuo­lai­ki­nio šo­kio ka­te­go­ri­jos lai­mė­to­jais (Ug­nė Mar­cin­ku­tė už­ėmė pir­mą­ją vie­ta, Gab­rie­lė Rau­dy­tė – ant­rą­ją, gru­pės šo­kis – pir­mą­ją, va­do­vių du­e­tas – ant­rą­ją, ma­žiau­sio­ji so­lis­tė Ug­nė Mar­cin­ku­tė – pir­mą­ją).
Gab­rie­lė pri­si­pa­žįs­ta, kad tu­ri min­čių su­bur­ti šiuo­lai­ki­nių šo­kių gru­pe­lę ir Plun­gė­je. Ta­čiau pir­miau­sia svar­bu iš­si­aiš­kin­ti, ar tam yra po­rei­kis. „Pas mus, Plun­gė­je, žmo­nės la­biau su­si­var­žę. O mū­sų šo­kio sti­lius ga­na su­dė­tin­gas, gal ir keis­to­kas, ne vi­sa­da iš kar­to ga­li su­pras­ti. Rei­kia įsi­gi­lin­ti. To žmo­gus kar­tais iš­si­gąs­ta. Tik­ro šiuo­lai­ki­nio šo­kio, ko­kį mes da­ro­me, Plun­gė­je dar tik­rai nė­ra. Ge­riau­siai šiuo­lai­ki­nį šo­kį su­pran­ta ir jo mo­ky­mą pe­ri­ma vai­kai. Jiems tai kaip žai­di­mas, vai­kai ne­kom­plek­suo­ja, nė­ra su­kaus­ty­ti ste­re­o­ti­pų“, – tei­gia G. Rau­dy­tė. Vis­gi šo­kė­ja ti­ki­na, kad šiuo­lai­ki­nį šo­kį ga­li šok­ti vi­si – ir se­nas, ir jau­nas. „Jei žmo­gus jau­čia­si la­bai su­si­var­žęs, siū­ly­čiau pra­dė­ti šok­ti šiuo­lai­ki­nius šo­kius. Iš pra­džių bū­na sun­ku, bet pas­kui iš­lais­vė­ji. Šiuo­lai­ki­nis šo­kis nuolat kin­ta. Įdo­mu, kad kiek­vie­nas šiuo­lai­ki­nio šo­kio cho­re­og­ra­fas tu­ri sa­vo spe­ci­fi­ką, yra su­gal­vo­jęs ką nors sa­vo: bū­dą, rit­mą, me­lo­di­ją. Tai uni­ka­lu, nes ga­li bū­ti tuo, kuo no­ri. Iš va­do­vė­lio šiuo­lai­ki­nio šo­kio tech­ni­kos ne­pa­si­mo­ky­si, tu­ri jį pa­ma­ty­ti, su­pras­ti ir pa­jus­ti“, – aiš­ki­na Gab­rie­lė.
Pa­jus­ti šiuo­lai­ki­nio šo­kio ma­gi­ją, įver­tin­ti jo uni­ka­lu­mą plun­giš­kiai ga­lės jau šį sa­vait­ga­lį: My­ko­lo Ogins­kio rū­muo­se vyks tra­di­ci­ja ta­pu­si ak­ci­ja, skir­ta pa­žy­mė­ti Tarp­tau­ti­nės mu­zie­jų ta­ry­bos ini­ci­juo­ja­mą ren­gi­nį „Mu­zie­jų nak­tis“. „Kū­ry­bos ki­še­nė“ pri­sta­tys šiuo­lai­ki­nio šo­kio mi­nia­tiū­rą „Dan­gum gy­vas”. „Mi­nia­tiū­ra al­suo­ja įvai­rio­mis pa­sau­lio ir gy­ve­ni­mo spal­vo­mis, šo­kį ir vei­kė­jus vei­kia gė­ris ir blo­gis. Kar­tu jie tar­si žai­džia, vei­kė­jas žiū­ro­vą ve­da už ran­kos ir ver­čia pri­si­min­ti bei dar kar­tą iš­gy­ven­ti įvai­rius jaus­mus. Mi­nia­tiū­ros vei­kė­jai – bė­gan­tys, pra­ran­dan­tys, at­ran­dan­tys ir sie­kian­tys iš­si­lais­vi­ni­mo žmo­nės. Svar­biau­sia, kad jie JAUČIA ir jau­kiai, o kar­tais itin skau­džiai re­a­guo­ja į ap­lin­ką. Vi­sus kvie­čia­me į pa­si­ro­dy­mą“, – bū­si­mu iš­skir­ti­niu ren­gi­niu in­tri­guo­ja Gab­rie­lė Rau­dy­tė.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama