Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Drau­gys­tė su ak­me­niu

„Dar­bas meist­rą gi­ria“, – skel­bia se­no­lių iš­min­tis. Šis po­sa­kis ypač tin­ka An­ta­nui Va­lins­kui. Vy­ras – ak­mens ap­dir­bi­mo meist­ras. Dau­giau nei tris de­šimt­me­čius su ak­me­niu drau­gau­jan­tis An­ta­nas sa­ko, kad tai jam „at­va­da dū­šiai“. Ypač ma­lo­nu, kad veik­la su­lau­kė ir se­kė­jo – iš tė­vo pa­tir­ties se­mia­si jau­nė­lis sū­nus Sau­lius.

Sau­lius ir An­ta­nas Va­lins­kai ak­mens ap­dir­bi­mo dirb­tu­ves yra įsi­ren­gę Ša­tei­kiuo­se, kur su šei­ma gy­ve­na jau­na­sis Va­lins­kas. An­ta­nas – sa­lan­tiš­kis. Ta­čiau į Plun­gės ra­jo­ną pas sū­nų už­su­ka la­bai daž­nai: kaip ki­taip, juk čia lau­kia mėgs­ta­mas dar­bas, o ir su ma­žai-siais anū­kais Va­ka­riu ir Pau­liu­mi sma­gu pa­bū­ti. Ką ga­li ži­no­ti, gal vie­nam iš jų bo­čiaus ge­bė­ji­mas „gir­dė­ti“ ak­me­nį pa­si­ro­dys įdo­mus, o šei­mos ver­slas ir po ke­lio­li­kos me­tų tu­rės tą­są.

Pats An­ta­nas su ak­me­niu pra­dė­jo drau­gau­ti dar 1980-ai­siais. Nuo ta­da de­šimt me­tų dir­bo gra­ve­riu: kal­da­vo už­ra­šus, šven­tų­jų, mi­ru­sių­jų at­vaiz­dus pa­min­kli­niuo­se ak­me­ny­se. Gra­vi­ra­vi­mo meist­ras jis bu­vęs ge­ras, tad ir už­sa­ky­mų tu­rė­jęs. „Per vi­sas fir­mas va­žiuo­da­vau, ko­kios tik bu­vo Sa­lan­tuo­se“, – pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.
Su Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mu gi­mė min­tis im­tis sa­vo ver­slo. Jo idė­jos ne­rei­kė­jo kur­ti iš nau­jo: tu­ri­ma dar­bo pa­tir­tis lei­do ti­kė­tis sėk­min­go star­to pa­min­klų ga­my­bo­je. Kaip ta­rė, taip ir pa­da­rė. Jau dau­giau nei du de­šimt­me­čius An­ta­nas Va­lins­kas su­ka­si šio­je sri­ty­je. Pro­fe­sio­na­lu­mas ir ko­ky­biš­kas dar­bas iš­li­ko pa­min­klų meist­ro pri­ori­te­tas. Ver­sli­nin­kas ne­sle­pia, kad kon­ku­ruo­ti su ko­le­go­mis, ku­rie sa­vo ga­mi­na­mai pro­duk­ci­jai pa­si­ren­ka me­džia­gas iš to­li­mo­sios Ki­ni­jos, da­ro­si vis sun­kiau, ta­čiau ži­no­ji­mas, kad jo už­sa­ko­vai gau­na at­sa­kin­gai pa­da­ry­tą, iš ge­ro, tvir­to ak­mens iš­kal­din­tą pa­min­klą, lei­džia ra­miai ir są­ži­nin­gai jaus­tis prieš klien­tą. O ge­ras dar­bas su­lau­kia ir ge­rų at­si­lie­pi­mų. Dar ir šian­dien An­ta­nas su­lau­kia skam­bu­čių iš žmo­nių, ku­riems vėl pri­rei­kia pa­min­klų meist­ro pa­slau­gų – va­di­na­si, ne­nu­si­vy­lė.
„Ge­riau­sia bū­tų vis­ką ga­min­ti iš že­mai­tiš­ko ak­mens“, – šyp­so­da­ma­sis sa­ko A. Va­lins­kas, ta­čiau tai be­veik ne­įma­no­ma, nes „ko­ne vi­si rie­du­liai sau­go­mi vals­ty­bės“. To­dėl pa­min­klams ak­me­nis meist­ras ga­be­na­si iš Šve­di­jos, Suo­mi­jos, Ru­si­jos. Nau­jam dar­bo se­zo­nui An­ta­nas jau pa­si­ruo­šęs: ne­se­niai grį­žo iš Šve­di­jos, kur su­si­ta­rė dėl to­les­nio ak­me­nų tie­ki­mo.
Pa­ga­min­ti pa­min­klą – at­sa­kin­gas, daug kruopš­tu­mo rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Bū­ti­na mo­kė­ti net ak­me­nį tin­ka­mą pa­si­rink­ti. „Ne kiek­vie­nas pa­si­duo­da dar­bui. Visi tu­ri sa­vo struk­tū­rą, kiek­vie­nam rei­kia pa­rink­ti įran­kį. Jei ge­rą įran­kį pa­si­rin­kai, dar­bas eis du kar­tus spar­čiau, o jei ne – de­ga, rūks­ta vis­kas. Kai dir­bi, esi dul­kė­se pa­sken­dęs – kaip ma­lū­ne, to­dėl sten­gie­si dau­giau lau­ke dirb­ti, kad vė­jas nu­pūs­tų dul­kes. Tas pats ir pa­min­klą for­muo­jant, nė­ra to­kių ven­ti­lia­to­rių, ku­rie iš­trauk­tų vi­sas dul­kes, to­dėl ge­riau­sia yra dirb­ti lau­ke, pa­vė­jui“, – dar­bo spe­ci­fi­ką aiš­ki­na pa­min­klų meist­ras. Vis­gi dirb­da­mas nie­ka­da ne­si ap­sau­go­tas nuo ne­sėk­mių. „Bū­na, kad, pu­sę ga­mi­nio pa­da­rius, at­si­ran­da ply­šys, ima ir per­sky­la pu­siau“, – pa­sa­ko­ja An­ta­nas. Ge­rai, kad su pa­tir­ti­mi at­ėjo ir ge­bė­ji­mas tin­ka­mai pa­si­rink­ti dar­bui me­džia­gą. Jau leng­va įver­tin­ti, koks ak­muo yra tik­rai ge­ras, o ku­ris ga­li kel­ti rū­pes­čių. „Ge­ras ak­muo skam­ba ki­taip, aukš­tais daž­niais. Jei gar­sas dus­lus, iš­kart aiš­ku, kad ak­me­niui kaž­kas ne­ge­rai. Grei­čiau­siai jis trū­kęs, ski­lęs kaž­ku­rio­je vie­to­je. Ge­rai kad esu mu­zi­kan­tas, ir

gar­sus ki­taip ski­riu. Čia ma­no pri­va­lu­mas“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas. Pa­si­ro­do, An­ta­nas ne tik gro­ja, bet ir dai­nuo­ja. „Jei esi me­ni­nin­kas, tai „ant vis­ko“, – juo­kia­si jis. Pa­si­tai­kius pro­gai, vy­ras ima į ran­kas gi­ta­rą ar dai­ną už­trau­kia. Ypač kai su­si­tin­ka su drau­gu – ži­no­mu dai­ni­nin­ku Žil­vi­nu Žva­gu­liu. „Aš jam vie­ną dai­ną esu pa­ra­šęs. 1995 me­tais su ko­le­go­mis bu­vo­me kom­pak­tą iš­lei­dę, va­di­no­si „Ve­du“, – į pri­si­mi­ni­mus lei­džia­si ak­mens meist­ras. Žva­gu­lis An­ta­nui net pra­var­dę su­gal­vo­jęs, ku­ri iki šiol ly­di ir ta­po ko­ne vi­zi­ti­ne kor­te­le. Sa­lon­tų On­tė – taip A. Va­lins­ką pa­va­di­na daž­nas.
Sa­lon­tų On­tė ne tik pa­min­kli­nius ak­me­nis ka­la. Šal­tuo­ju me­tų lai­ku, kai dar­bai ka­pa­vie­tė­se sto­ja, A. Va­lins­kas su ak­me­niu drau­gys­tės ne­nu­trau­kia. Ta­da me­ni­nin­ko ran­kos pri­si­lie­ti­mo su­lau­kia įvai­rūs dir­bi­niai iš ak­mens. „Čia kai ne­tu­ri ką veik­ti“, – kuk­liai apie juos at­si­lie­pia An­ta­nas. Ak­me­ni­nė stip­raus gė­ri­mo sta­ti­nai­tė, ak­me­ni­nis obuo­lys ar be­si­šyp­san­tis vėž­liu­kas pa­puoš­tų kiek­vie­no so­dy­bą. Vi­si šie dar­bai dau­giau­sia skir­ti pre­ky­bai tau­to­dai­lės mu­gė­se. „Lai­ko at­žvil­giu to­kius gaminius dirb­ti tik­rai nė­ra nau­din­ga“, – aiš­ki­na meist­ras. To­dėl šie kū­ri­niai la­biau skir­ti jo, me­ni­nin­ko, sie­lai pa­le­pin­ti. Kaip pa­ste­bė­jo pa­šne­ko­vas, dau­giau­sia ak­mens dir­bi­nius žmo­nės ir įsi­gy­ja mu­gė­se ar­ba jei ori­gi­na­les­nę do­va­ną no­ri įteik­ti.

Ak­mens dirb­tu­vė­se Ša­tei­kiuo­se An­ta­nas dar­buo­ja­si su jau­nė­liu sū­nu­mi Sau­liu­mi. Kaip sa­ko meist­ras, vi­si trys jo sū­nūs yra iš­ban­dę tė­vo dar­bą, ta­čiau tik ma­žė­lis kol kas tik­ras pa­gal­bi­nin­kas. Ša­lia pa­grin­di­nio spor­to me­to­di­nin­ko dar­bo Sau­lius daž­nai ima­si ir pa­min­klų meist­ro ama­to. Dvie­se ir dar­bas spar­čiau ei­na, ir re­zul­ta­tas la­biau džiu­gi­na, kai yra su kuo pa­si­tar­ti ga­my­bos pro­ce­se. Kad šių žmo­nių gy­ve­ni­me ka­ra­liau­ja ak­muo, sun­ku ne­pa­ste­bė­ti. Jis už­ima svar­bią vie­tą ir jau­kiuo­se jau­nų­jų Va­lins­kų na­muo­se: čia ir pa­lan­gės ak­me­ni­nės, ir vir­tu­vės bal­dų stal­vir­šis iš ak­mens. Gra­žu. „Ne­bent tik su ko­kia ku­val­da su­dau­žy­si“, – juo­kia­si An­ta­nas. Meist­ras ne­už­mirš­ta pa­mi­nė­ti, kad no­rint pa­na­šių ga­mi­nių sa­vo na­muo­se, bū­ti­na at­sa­kin­gai rink­tis žmo­gų, siū­lan­tį to­kias pa­slau­gas. Nes tik nuo ga­min­to­jo są­ži­nės pri­klau­so, ar ak­me­ni­nis stal­vir­šis bus im­preg­nuo­tas vi­daus ga­my­bai skir­to­mis me­džia­go­mis, ar jos ne­bus kenks­min­gos svei­ka­tai. Sub­ti­ly­bių dir­bant su ak­me­niu ne­ma­žai. To­dėl ge­riau­sia rink­tis pa­ti­ki­mą ir at­sa­kin­gai dir­ban­tį meist­rą.
Svar­biau­sia A. Va­lins­kui – iš­te­sė­ti duo­tą žo­dį. „Dir­ba­me pa­gal pa­jė­gu­mą, neuž­si­plė­šia­me dau­giau nei ga­li­me įvyk­dy­ti. Vi­są ka­pa­vie­tę ga­li­me įreng­ti, rai­des iš­kal­ti, pa­tai­sy­ti, tvo­re­les, bor­te­lius res­tau­ruo­ti, iš­be­to­nuo­ti“, – sa­vo, kaip pa­min­klų meist­ro, ga­li­my­bes aiš­ki­na An­ta­nas. Ge­rai, kad šiuo­lai­ki­nės tech­no­lo­gi­jos bent vie­ną da­ly­ką pa­leng­vi­no: ant­ka­piuo­se šven­tų­jų pa­veiks­lų ar mi­ru­sių­jų at­vaiz­dų pa­čiam kal­ti ne­be­rei­kia – pa­gel­bė­ja kom­piu­te­ri­nės pro­gra­mos. „Ran­ka tik pa­dai­lin­ti kar­tais te­rei­kia. Anks­čiau vi­so­kių ku­rio­zų bū­da­vo, su­dė­tin­ga vis­gi žmo­gaus at­vaiz­dą iš­kal­ti ant ak­mens“, – sa­ko Va­lins­kas.
Su akmenų meistru galite susisiekti adresu Tė­viš­kės g. 12, Ša­tei­kiai, tel. 8 685 48 790 arba el. p. sa­lon­tuon­te@gmail.com

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama