Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Susipažinkim!

Kai 16-me­tei leng­viau kil­no­ti štan­gą, nei vaikš­čio­ti su aukš­ta­kul­niais...

Ji ne­sun­kiai ga­li už­si­vers­ti bul­vių mai­šą ant nu­ga­ros ar pa­si­čiu­pu­si kir­vį pri­skal­dy­ti krū­vą mal­kų. Ga­li ro­vi­mo ir stū­mi­mo bū­du iš­kel­ti to­kius svo­rius, ku­rie jos am­žiaus jau­nuo­liams daž­nai bū­na ne­įvei­kia­mi. Plun­giš­kė Ro­si­ta Kri­ko­ti­na – la­bai stip­ri ir iš­tver­min­ga mer­gi­na, ne­vel­tui pel­niu­si Lie­tu­vos sun­kio­sios at­le­ti­kos čem­pio­nės ti­tu­lą. Me­tams bai­gian­tis, jos pa­var­dę Plun­gės spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tras įra­šė ir į Plun­gės ra­jo­no ge­riau­sių spor­ti­nin­kų są­ra­šą.

„Sva­jok­liai“ ne tik sva­jo­ja

Vi­sa, kas gra­žiau­sia pa­sau­ly­je, at­ei­na iš mū­sų vai­kys­tės sva­jo­nių. Ti­kė­ki­me jo­mis, ti­kė­ki­me su­kur­to­mis pa­sa­ko­mis, pri­pil­dy­ki­me šir­dis gro­žio ir ge­ru­mo – ir pa­sau­lis bus to­bu­las... Tuo įsi­ti­ki­nu­si Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­los mo­ky­to­ja Kris­ti­na Vaš­ke­le­vi­čie­nė, ku­ri va­do­vau­ja dra­mos stu­di­jai „Sva­jok­liai“.

Ita­las, pa­mi­lęs lie­tu­vai­tę ir Lie­tu­vą

Si­ci­li­ja – sau­lės nu­my­lė­ta Vi­dur­že­mio jū­ros sa­la. Vė­jų nu­gai­rin­tam ir lie­taus nu­praus­tam lie­tu­viui ji lyg ro­jaus kam­pe­lis: žyd­ras ir šil­tas jū­ros van­duo, Ape­ni­nų kal­nų vir­šu­kal­nės, vy­nuo­gy­nai, švel­nus kli­ma­tas. Ly­gi­nant su Ita­li­ja Lie­tu­va ga­li at­ro­dy­ti ga­na pil­ka, ra­mi ir nuo­bo­di ša­lis, ta­čiau Fa­bio Ca­ni­no, jau ku­rį lai­ką gy­ve­nan­čiam Rie­ta­ve, mū­sų ša­lis ne­at­ro­do nei niū­ri, nei nuo­bo­di.

Jie – „Džen­tel­me­nai“, tik­ri že­mai­čiai iš Plun­gės

Še­šiems vai­ki­nams iš Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos tur­būt rei­kė­jo ne­ma­žai drą­sos ren­kant pa­va­di­ni­mą sa­vo gru­pei. „Džen­tel­me­nai“ – skam­bu! Kiek pre­ten­zin­ga? Nors šis žo­dis ir skam­ba ne­lie­tu­viš­kai, bet dau­gu­ma ži­no jo reikš­mę. Pa­va­di­ni­mas tar­si įpa­rei­go­ja vai­ki­nus bū­ti ga­lan­tiš­kais. Ko­kie jie?

Po gim­tų­jų na­mų sto­gu – pen­kios kar­tos

Šeš­ta­die­nį Lio­lių kai­me gy­ve­nan­čios Bar­bo­ros Da­ra­tos Vir­žin­tie­nės na­muo­se ki­lo ne­men­kas su­ju­di­mas: ga­ra­vo ka­ti­luo­se ce­pe­li­nai, kep­tu­vė­je spir­gė­jo la­ši­nu­kai, kve­pė­jo na­mi­nė duo­na, o mal­ko­mis kū­re­na­ma kros­nis sklei­dė ma­lo­nią ši­lu­mą. Taip aš­tuo­nias­de­šimt sep­ty­ne­rių me­tų na­mų šei­mi­nin­kė, pa­de­da­ma ar­ti­mų­jų, ruo­šė­si pa­žin­čiai su pir­mą­ją sa­vo pro­pro­a­nū­ke Ka­ri­na, ku­riai įžen­gus pro du­ris, po tė­vų na­mų sto­gu su­si­ti­ko pen­kių kar­tų šei­mos mo­te­rys.

„Pa­si­vaikš­čio­ji­mai po sti­liaus ir di­zai­no la­bi­rin­tus“

„Ry­to“ pa­grin­di­nės moks­lei­viai ga­li pa­si­gir­ti ne tik eks­tre­ma­lius po­jū­čius su­te­kian­čia ram­pa jų mo­kyk­los kie­me. Mo­kyk­los ma­dos stu­di­ja „Ažū­rė“ vai­kams lai­mę tei­kia jau aš­tuo­nio­lik­ti me­tai. Už­si­ė­mi­mais stu­di­jo­je džiau­gia­si dau­ge­lis mer­gai­čių, ku­rias į šią veik­lą įtrau­kia mo­ky­to­ja Ire­na Pla­ta­kie­nė.

Ran­kos, šil­dan­čios vil­ną

Prieš ke­le­rius me­tus nar­šy­da­ma in­ter­ne­te Va­tu­šių kai­mo gy­ven­to­ja Re­gi­na Pa­kštie­nė pa­ma­tė gra­žią vel­ti­nę skrais­tę. Mo­te­riai ki­lo min­tis to­kią pat pa­si­da­ry­ti sau. Už­si­de­gu­si no­ru pa­ban­dy­ti, nu­lė­kė į Klai­pė­dą, nu­si­pir­ko rei­ka­lin­gų me­džia­gų ir... pa­dė­jo į spin­tą. Skrais­tė taip ir „ne­už­gi­mė“, ta­čiau šle­pe­čių ne vie­ną de­šim­tį va­tu­šiš­kė nu­vė­lė. Gra­žūs, ko­ky­biš­ki jos ran­kų kū­ri­niai ta­po pui­kia re­gio­ni­nį pro­duk­tą rep­re­zen­tuo­jan­čia do­va­na. Vė­lė­jos dar­bai jau iš­ke­lia­vo į Vo­kie­ti­ją, Šve­di­ją, Len­ki­ją, Kro­a­ti­ją, Ita­li­ją ir ki­tas ša­lis.

Mies­tie­čių sva­jo­nė­se – po­vų po­re­lė ir mė­ly­nas fa­za­nas

Už kiek­vie­nos tvo­ros – sa­vas pa­sau­lis. Pra­vė­rę nuo­ša­lios, Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bė­je esan­čios, so­dy­bos var­tus, at­si­dū­rė­me paukš­čių ka­ra­lys­tė­je: čia iš­di­džiai su­ki­nė­jo­si gra­žiau­sio­mis spal­vo­mis pa­si­da­bi­nę fa­za­nai, įman­trius kuo­dus su­si­su­ku­sios an­tys, įvai­riau­sio dy­džio ir mar­gu­mo gai­džiai bei viš­tos. Pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo au­gin­ti­nių įvai­ro­vę pa­pra­šė­me so­dy­bos šei­mi­nin­kų – Plun­gės aka­de­mi­ko A. Ju­cio pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­jos Da­lios ir už­da­ro­sios ak­ci­nės ben­dro­vės „Pa­ty­rio sa­ma­na“ vyr. in­ži­nie­riaus An­driaus Mic­kų.

„Dėl jau­nys­tės ir gro­žio žmo­nės vi­sai iš pro­to iš­ėjo“

Lyg ger­vės me­tai po vie­ną sto­ja į vo­rą, kol ga­liau­siai jau­nys­tė nu­plas­no­ja į ru­de­nį. Gra­žus spal­vo­mis, tur­tin­gas der­liu­mi ru­duo, o vis dėl­to ke­lia liū­de­sį. Taip ir žmo­gaus se­nat­vė – ku­pi­na pa­tir­ties ir iš­min­ties lo­bių, ta­čiau ap­raiz­gy­ta sen­ti­men­ta­lių jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mų, nar­di­nan­čių die­nas į me­lan­cho­li­jos rū­ką. Ge­rai, jei ša­lia my­lin­tys, su­pran­tan­tys, ger­bian­tys žmo­nės, jei ne­ten­ka die­nų leis­ti vie­nat­vė­je. Juk da­bar, vy­rau­jant jau­nys­tės ir gro­žio kul­tui, daž­nas se­nas žmo­gus jau­čia­si nie­kam ne­rei­ka­lin­gas, lyg iš­mes­tas į vi­suo­me­nės už­ri­bį. Apie gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­dį, po­žiū­rį į se­ną žmo­gų spa­lio 1-ąją – Tarp­tau­ti­nę pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių die­ną – kal­bė­jo­mės su Va­tu­šių kai­me gy­ve­nan­čia il­ga­am­že Iza­be­le Vaiš­no­rie­ne.

Jau­nos šei­mos so­dy­bo­je – tūks­tan­čiai jur­gi­nų žie­dų

Ke­li ki­lo­met­rai už Pla­te­lių, va­žiuo­jant link Gin­ta­liš­kės, yra Ken­tų kai­mas. Čia, ne­to­li pa­grin­di­nio ke­lio, vie­na­me vien­kie­my­je, gy­ve­na Li­nos ir Eri­ko Ru­gi­nių šei­ma. Pa­va­sa­rį šie jau­ni žmo­nės sa­vo skly­pe prie na­mų pa­so­di­no dau­giau nei pen­kis šim­tus jur­gi­nų ke­rų, o da­bar jų so­dy­ba tie­siog žy­di tūks­tan­čiais įvai­rias­pal­vių žie­dų.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama