Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Susipažinkim!

Žemai­ti­jos ku­ni­gai švie­suo­liai (II dalis)

Prieš šven­tas Ka­lė­das daž­nai ne­ju­čio­mis pri­si­me­na­me vai­kys­tė­je su­tik­tus ir mo­kiu­sius mus do­ro­vės, ti­ky­bos bei tie­sos ge­ruo­sius ku­ni­gus. Šian­dien var­to­to­jiš­ka, vi­so­kių ma­lo­nu­mų be­si­vai­kan­ti vi­suo­me­nė daž­nai pa­mirš­ta šias dar vai­kys­tės die­no­mis tė­vų, ku­ni­gų ir mo­ky­to­jų skie­py­tas bei per­duo­tas žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes. Šia­me straips­ny­je siū­lo­me su­si­pa­žin­ti su dviem iš­ki­liais Me­din­gė­nų pa­ra­pi­jos ku­ni­gais – Juo­za­pu Žio­gu ir Jo­nu Pa­liū­ku.

Žemai­ti­jos ku­ni­gai švie­suo­liai (I dalis)

Prieš šven­tas Ka­lė­das daž­nai ne­ju­čio­mis pri­si­me­na­me vai­kys­tė­je su­tik­tus ir mo­kiu­sius mus do­ro­vės, ti­ky­bos bei tie­sos ge­ruo­sius ku­ni­gus. Šian­dien var­to­to­jiš­ka, vi­so­kių ma­lo­nu­mų be­si­vai­kan­ti vi­suo­me­nė daž­nai pa­mirš­ta šias dar vai­kys­tės die­no­mis tė­vų, ku­ni­gų ir mo­ky­to­jų skie­py­tas bei per­duo­tas žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes. Šia­me straips­ny­je siū­lo­me su­si­pa­žin­ti su dviem iš­ki­liais Me­din­gė­nų pa­ra­pi­jos ku­ni­gais – Juo­za­pu Žio­gu ir Jo­nu Pa­liū­ku.

Šim­ta­mečio Vla­dis­lo­vo duk­roms kiek­vie­na jo die­na – di­de­lis džiaugs­mas ir laimėji­mas

Spa­lio 22 dieną Stalgėnuo­se gy­ve­nančiam Vla­dis­lo­vui Ma­si­liaus­kui su­ka­ko šim­tas metų! Su­laukęs gau­saus būrio svei­kin­tojų ir jam pa­ro­dy­to dėme­sio su­kak­tu­vi­nin­kas la­bai su­si­jau­di­no, tačiau po va­landėlės, jau at­gavęs amą, kuk­liai ištarė: „Šir­din­gai vi­siems ačiū!“

„Dar­bo – iki kak­lo. Ir ge­rai...“

Kas­met per My­ko­li­nių šven­tę ap­do­va­no­ja­mi gra­žiau­sių so­dy­bų šei­mi­nin­kai. Padėkos len­ta „Gra­žiau­sia sen­jo­rų so­dy­ba – 2015“ šie­met įteik­ta Va­tu­šių skers­gat­vio gy­ven­to­jai Ade­lei Ba­liu­ta­vi­čie­nei. Už­su­kę pas mo­te­rį į sve­čius, pa­si­džiau­gė­me dar šal­nų ne­pa­kąs­tais sal­vi­jų bei le­di­nu­kių žie­dais, pa­si­gė­rė­jo­me skru­pu­lin­gai su­pla­nuo­tu skly­pu, idi­liš­ka tvar­ka ir ma­lo­niai pa­ben­dra­vo­me prie ga­ruo­jan­čios ka­vos puo­de­lio.

Kiek ver­ta gy­vy­bė: val­di­nin­kai stum­do stal­čius, o Ve­ro­ni­ka iš lė­to mirš­ta

Jei bū­tu­mė­te pa­ži­no­ję Ve­ro­ni­ką iki li­gos, tur­būt ne­įsi­vaiz­duo­tu­mė­te jos be akor­de­o­no. Jis – be­ne di­džiau­sia Ve­ro­ni­kos mei­lė. Akor­de­o­no Ve­ro­ni­ka ne­pa­lie­ka ir da­bar. Tie­sa, jė­gų gro­ti taip, kaip anks­čiau, ne­be­už­ten­ka. Tei­sy­bę sa­kant, šian­dien 24 me­tų mer­gi­nai net sun­ku su­si­šu­kuo­ti plau­kus ar vie­nai iš­ei­ti į gat­vę. Kar­tais su­dė­tin­ga ry­ti mais­tą ir nau­do­tis sta­lo įran­kiais. Ve­ro­ni­ka – vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je, ku­riai diag­no­zuo­ta la­bai re­ta ge­ne­ti­nė Nie­mann-Pick li­ga. Jai su­stab­dy­ti yra vais­tas, bet Ve­ro­ni­ka jo ne­gau­na dėl svei­ka­tos ins­ti­tu­ci­jų ci­niz­mo.

Il­gai ty­lė­jęs ap­si­spren­dė pa­pa­sa­ko­ti apie ne­ei­li­nius sa­vo ge­bė­ji­mus

Vie­ni nuo­sta­biai dai­nuo­ja, pie­šia, lip­do, au­džia, dro­žia, už­si­i­ma ko­kia ki­ta pa­si­gė­rė­ji­mą ke­lian­čia veik­la ir tuo džiu­gi­na sa­ve bei ap­lin­ki­nius, ki­ti su­ge­ba iš tų pa­čių pro­duk­tų pa­ga­min­ti daug ska­nes­nį val­gį, nei tai mo­ka pa­da­ry­ti kai­my­nai. Kiek­vie­nam dau­giau ar ma­žiau duo­ta, o jei ir ne­duo­ta, tai no­rint per gy­ve­ni­mą ga­li­ma iš­siug­dy­ti ne vie­ną ge­bė­ji­mą. Ta­čiau ką da­ry­ti žmo­gui, ku­ris no­rė­tų ap­lin­ki­niams pa­pa­sa­ko­ti daug dau­giau, nei sa­vo aki­mis įžiū­ri ei­li­niai mir­tin­gie­ji? To­kią di­le­mą spren­džia vie­nas Plun­gės ra­jo­no gy­ven­to­jas, ku­rį šia­me pa­sa­ko­ji­me, jo pra­šy­mu, va­din­si­me Pet­ru. Prieš ke­le­rius me­tus šis pus­am­žis vy­riš­kis ap­ti­ko, jog jau­čia ir ga­li tiks­liai pa­sa­ky­ti, kiek ku­rio­je vie­to­je pa­lai­do­ta žmo­nių, net jei ka­pi­ny­no am­žius sie­kia ma­ro me­tus! Ne­ga­na to, pa­šne­ko­vas sa­kė ga­lįs įvar­dy­ti ir nu­mi­rė­lių ly­tį bei jų pra­gy­ven­tus me­tus. Sa­vo ge­bė­ji­mus jis iš­ban­do vaikš­ti­nė­da­mas po pi­lia­kal­nius ir drą­siai tei­gia, jog ga­lė­tų ar­che­o­lo­gams ar pa­vel­do­sau­gi­nin­kams tiks­liai nu­ro­dy­ti aiš­kias se­no­vės pi­lia­vie­čių, jų įtvir­ti­ni­mų ir ka­pi­ny­nų ri­bas, ta­čiau kur be­si­krei­pė, kam iki šiol be­ra­šė, dė­me­sio taip ir ne­su­lau­kė.

Ska­niam kas­ti­niui su­suk­ti bū­ti­na ge­ra nuo­tai­ka

Pas Lio­liuo­se gy­ve­nan­čią Jad­vy­gą Šle­pe­tie­nę va­žia­vo­me kaip pas že­mai­tiš­ko kas­ti­nio meist­rę, apie ku­rios gar­džius ga­mi­nius kal­bos sklin­da to­li. Kruopš­čiai pri­žiū­ri­mo­je so­dy­bo­je ra­do­me links­mą, ener­gin­gą, žo­džio ki­še­nė­je ne­ieš­kan­čią mo­čiu­tę, su ku­ria nie­kaip ne­ga­lė­jo­me pa­baig­ti po­kal­bio, o at­si­svei­kinant bu­vo­me pa­kvies­ti at­va­žiuo­ti į sve­čius ir ki­tą kar­tą.

Į ve­ži­mai­čių ga­my­bą įtrau­kė žmo­ną ir duk­rą

Pa­si­ro­do, ne­mo­ka­mos atos­to­gos ga­li tap­ti pro­ga pra­dė­ti sa­vo ver­slą. Taip nu­ti­ko rie­ta­viš­kiui Al­gir­dui Kra­ji­nui. Ta­da, prieš pus­an­trų me­tų, jis dir­bo sta­ty­bi­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, o, kaip ži­nia, šal­tai­siais me­tų lai­kais sta­ty­bos ne­re­tai su­sto­ja. At­si­ra­dus lais­vo lai­ko, šo­vė į gal­vą min­tis su­konst­ruo­ti mi­nia­tiū­ri­nį rąs­ti­nį na­mu­ką. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo...

Ta­len­tą rei­kia at­ras­ti

Kai ki­ti Plun­gės vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niai žiū­ri te­le­vi­zo­rių, 17-me­tis Ma­rius Mic­kus sve­tai­nė­je už­si­da­ro du­ris ir pra­de­da gro­ti. Nuo pa­pras­tų, liau­diš­kų kū­ri­nių, iki kla­si­kos. Vi­sa įstai­ga ta­da tie­siog skam­ba nuo jo mu­zi­kos. Be tė­vų au­gęs jau­nuo­lis į gar­sų pa­sau­lį pa­si­nė­rė prieš ke­le­tą me­tų ir šian­dien jau gro­ja net ke­tu­riais in­stru­men­tais – pui­kiai val­do akor­de­o­ną, gro­ja pia­ni­nu, gi­ta­ra ir būg­nais, pats dai­nuo­ja, ku­ria mu­zi­ką ir žo­džius...

Tė­vys­tė – ne vien džiaugs­mas, bet ir di­džiu­lė at­sa­ko­my­bė

Kal­nas, pa­kal­nė, sod­riai ža­lia me­džių la­pi­ja ap­gaub­tas miš­ko ke­lias, nuo ku­rio tai kai­rėn, tai de­ši­nėn ran­go­si smė­lė­ti ke­liu­kai. Pa­su­kę vie­nu iš jų, pri­va­žiuo­ja­me nuo­ša­lų Ky­vai­čių kai­mo vien­kie­mį. Pir­mie­ji pa­si­tin­ka ke­tur­ko­jai sar­gai. Iš­gir­du­si šu­nų lo­ji­mą, iš ga­nyk­lų par­sku­ba na­mų šei­mi­nin­kė. Dar­bus ati­de­da ir kie­me triū­sian­tis Juo­zas So­va – vy­ras, ku­rį pa­tar­ti Tve­rų se­niū­ni­jos se­niū­no pa­si­rin­ko­me straips­nio, skir­to ar­tė­jan­čiai Tė­vo die­nai, he­ro­ju­mi.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama