Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Susipažinkim!

Gra­žūs me­tai, gra­žūs dar­bai...

Ko­vo pa­bai­go­je ag­ro­no­mui, že­mės ūkio moks­lų dak­ta­rui, bu­vu­siam tri­jų ka­den­ci­jų Sei­mo na­riui ir tri­jų ka­den­ci­jų Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riui My­ko­lui Pronc­kui su­ka­ko 80 me­tų. Ta pro­ga ju­bi­lia­tą pa­svei­ki­no ra­jo­no že­mės ūkio spe­cia­lis­tai, Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos Plun­gės sky­riaus na­riai, Vy­riau­sy­bės vi­ce­kanc­le­ris Ri­man­tas Vait­kus ir so­cial­de­mok­ra­tų par­ti­jos Gar­bės pir­mi­nin­kas Čes­lo­vas Jur­šė­nas, taip pat Plun­gės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis su ko­man­da, bū­rys bi­čiu­lių.

Por­tu­ga­lo Vi­to­ro įspū­džiai apie Lie­tu­vą ir Plungę: šalis su keis­ta sil­ke, ne­pa­pras­tu gam­tos grožiu ir... žie­ma, ku­rios me­tu ly­ja

Ką ga­lė­tu­mė­te pa­pa­sa­ko­ti apie Por­tu­ga­li­ją? Tai šil­tu kli­ma­tu, vai­siais ir žu­vi­mi gar­sė­jan­ti vals­ty­bė, pa­sa­ky­si­te ne vie­nas. Ki­ti pri­dur­si­te, jog tai kraštas, ga­lin­tis pa­si­gir­ti pir­mai­siais didžiais ke­liau­to­jais: jū­rų ke­lio į In­di­ją at­ra­dė­ju Vas­ku da Ga­ma, pir­muo­ju Ra­mų­jį van­de­ny­ną per­plau­ku­siu Fer­nan­du Ma­ge­la­nu. Tre­ti – kad ši šalis taip pat yra Eu­ro­pos Są­jun­gos na­rė, be­je, ji la­biau­siai nu­to­lu­si nuo Lie­tu­vos vals­ty­bė Eu­ro­po­je. Por­tu­ga­li­jo­je, ku­rios plo­tas 92 391 kv. km (Lie­tu­vos – 65 300 kv. km) gy­ve­na be­veik ke­tu­ris­kart dau­giau žmo­nių nei Lie­tu­vo­je – be­veik 11 mln. Štai iš šios ša­lies į Lie­tu­vą, į Plun­gę, pa­gal sa­va­no­rys­tės pro­gra­mą ne­se­niai ir at­vy­ko Vi­tor Hu­go de Pin­ho Mar­qu­es ar­ba, kaip sa­ko Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai, tie­siog Vi­to­ras.

Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­goms – 25-eri!

2016 m. sau­sio 17 die­ną Lie­tu­vos Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­goms su­ka­ko 25-eri! Lie­tu­vių tau­tai nie­ka­da ne­bu­vo sve­ti­ma sa­va­no­rys­tės idė­ja. Jos ve­da­mi skir­tin­gu lai­ku Tė­vy­nės gin­ti sto­jo įvai­raus am­žiaus, iš­si­la­vi­ni­mo ir so­cia­li­nės pa­dė­ties žmo­nės. Prie­šin­da­mie­si gin­klu, žo­džiu, spau­da ir ti­kė­ji­mu, jie sten­gė­si iš­si­va­duo­ti iš prie­spau­dos, iš­ko­vo­ti bei įtvir­tin­ti vals­ty­bin­gu­mą ir ne­pri­klau­so­my­bę.

Žemai­ti­jos ku­ni­gai švie­suo­liai (II dalis)

Prieš šven­tas Ka­lė­das daž­nai ne­ju­čio­mis pri­si­me­na­me vai­kys­tė­je su­tik­tus ir mo­kiu­sius mus do­ro­vės, ti­ky­bos bei tie­sos ge­ruo­sius ku­ni­gus. Šian­dien var­to­to­jiš­ka, vi­so­kių ma­lo­nu­mų be­si­vai­kan­ti vi­suo­me­nė daž­nai pa­mirš­ta šias dar vai­kys­tės die­no­mis tė­vų, ku­ni­gų ir mo­ky­to­jų skie­py­tas bei per­duo­tas žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes. Šia­me straips­ny­je siū­lo­me su­si­pa­žin­ti su dviem iš­ki­liais Me­din­gė­nų pa­ra­pi­jos ku­ni­gais – Juo­za­pu Žio­gu ir Jo­nu Pa­liū­ku.

Žemai­ti­jos ku­ni­gai švie­suo­liai (I dalis)

Prieš šven­tas Ka­lė­das daž­nai ne­ju­čio­mis pri­si­me­na­me vai­kys­tė­je su­tik­tus ir mo­kiu­sius mus do­ro­vės, ti­ky­bos bei tie­sos ge­ruo­sius ku­ni­gus. Šian­dien var­to­to­jiš­ka, vi­so­kių ma­lo­nu­mų be­si­vai­kan­ti vi­suo­me­nė daž­nai pa­mirš­ta šias dar vai­kys­tės die­no­mis tė­vų, ku­ni­gų ir mo­ky­to­jų skie­py­tas bei per­duo­tas žmo­giš­ką­sias ver­ty­bes. Šia­me straips­ny­je siū­lo­me su­si­pa­žin­ti su dviem iš­ki­liais Me­din­gė­nų pa­ra­pi­jos ku­ni­gais – Juo­za­pu Žio­gu ir Jo­nu Pa­liū­ku.

Šim­ta­mečio Vla­dis­lo­vo duk­roms kiek­vie­na jo die­na – di­de­lis džiaugs­mas ir laimėji­mas

Spa­lio 22 dieną Stalgėnuo­se gy­ve­nančiam Vla­dis­lo­vui Ma­si­liaus­kui su­ka­ko šim­tas metų! Su­laukęs gau­saus būrio svei­kin­tojų ir jam pa­ro­dy­to dėme­sio su­kak­tu­vi­nin­kas la­bai su­si­jau­di­no, tačiau po va­landėlės, jau at­gavęs amą, kuk­liai ištarė: „Šir­din­gai vi­siems ačiū!“

„Dar­bo – iki kak­lo. Ir ge­rai...“

Kas­met per My­ko­li­nių šven­tę ap­do­va­no­ja­mi gra­žiau­sių so­dy­bų šei­mi­nin­kai. Padėkos len­ta „Gra­žiau­sia sen­jo­rų so­dy­ba – 2015“ šie­met įteik­ta Va­tu­šių skers­gat­vio gy­ven­to­jai Ade­lei Ba­liu­ta­vi­čie­nei. Už­su­kę pas mo­te­rį į sve­čius, pa­si­džiau­gė­me dar šal­nų ne­pa­kąs­tais sal­vi­jų bei le­di­nu­kių žie­dais, pa­si­gė­rė­jo­me skru­pu­lin­gai su­pla­nuo­tu skly­pu, idi­liš­ka tvar­ka ir ma­lo­niai pa­ben­dra­vo­me prie ga­ruo­jan­čios ka­vos puo­de­lio.

Kiek ver­ta gy­vy­bė: val­di­nin­kai stum­do stal­čius, o Ve­ro­ni­ka iš lė­to mirš­ta

Jei bū­tu­mė­te pa­ži­no­ję Ve­ro­ni­ką iki li­gos, tur­būt ne­įsi­vaiz­duo­tu­mė­te jos be akor­de­o­no. Jis – be­ne di­džiau­sia Ve­ro­ni­kos mei­lė. Akor­de­o­no Ve­ro­ni­ka ne­pa­lie­ka ir da­bar. Tie­sa, jė­gų gro­ti taip, kaip anks­čiau, ne­be­už­ten­ka. Tei­sy­bę sa­kant, šian­dien 24 me­tų mer­gi­nai net sun­ku su­si­šu­kuo­ti plau­kus ar vie­nai iš­ei­ti į gat­vę. Kar­tais su­dė­tin­ga ry­ti mais­tą ir nau­do­tis sta­lo įran­kiais. Ve­ro­ni­ka – vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je, ku­riai diag­no­zuo­ta la­bai re­ta ge­ne­ti­nė Nie­mann-Pick li­ga. Jai su­stab­dy­ti yra vais­tas, bet Ve­ro­ni­ka jo ne­gau­na dėl svei­ka­tos ins­ti­tu­ci­jų ci­niz­mo.

Il­gai ty­lė­jęs ap­si­spren­dė pa­pa­sa­ko­ti apie ne­ei­li­nius sa­vo ge­bė­ji­mus

Vie­ni nuo­sta­biai dai­nuo­ja, pie­šia, lip­do, au­džia, dro­žia, už­si­i­ma ko­kia ki­ta pa­si­gė­rė­ji­mą ke­lian­čia veik­la ir tuo džiu­gi­na sa­ve bei ap­lin­ki­nius, ki­ti su­ge­ba iš tų pa­čių pro­duk­tų pa­ga­min­ti daug ska­nes­nį val­gį, nei tai mo­ka pa­da­ry­ti kai­my­nai. Kiek­vie­nam dau­giau ar ma­žiau duo­ta, o jei ir ne­duo­ta, tai no­rint per gy­ve­ni­mą ga­li­ma iš­siug­dy­ti ne vie­ną ge­bė­ji­mą. Ta­čiau ką da­ry­ti žmo­gui, ku­ris no­rė­tų ap­lin­ki­niams pa­pa­sa­ko­ti daug dau­giau, nei sa­vo aki­mis įžiū­ri ei­li­niai mir­tin­gie­ji? To­kią di­le­mą spren­džia vie­nas Plun­gės ra­jo­no gy­ven­to­jas, ku­rį šia­me pa­sa­ko­ji­me, jo pra­šy­mu, va­din­si­me Pet­ru. Prieš ke­le­rius me­tus šis pus­am­žis vy­riš­kis ap­ti­ko, jog jau­čia ir ga­li tiks­liai pa­sa­ky­ti, kiek ku­rio­je vie­to­je pa­lai­do­ta žmo­nių, net jei ka­pi­ny­no am­žius sie­kia ma­ro me­tus! Ne­ga­na to, pa­šne­ko­vas sa­kė ga­lįs įvar­dy­ti ir nu­mi­rė­lių ly­tį bei jų pra­gy­ven­tus me­tus. Sa­vo ge­bė­ji­mus jis iš­ban­do vaikš­ti­nė­da­mas po pi­lia­kal­nius ir drą­siai tei­gia, jog ga­lė­tų ar­che­o­lo­gams ar pa­vel­do­sau­gi­nin­kams tiks­liai nu­ro­dy­ti aiš­kias se­no­vės pi­lia­vie­čių, jų įtvir­ti­ni­mų ir ka­pi­ny­nų ri­bas, ta­čiau kur be­si­krei­pė, kam iki šiol be­ra­šė, dė­me­sio taip ir ne­su­lau­kė.

Ska­niam kas­ti­niui su­suk­ti bū­ti­na ge­ra nuo­tai­ka

Pas Lio­liuo­se gy­ve­nan­čią Jad­vy­gą Šle­pe­tie­nę va­žia­vo­me kaip pas že­mai­tiš­ko kas­ti­nio meist­rę, apie ku­rios gar­džius ga­mi­nius kal­bos sklin­da to­li. Kruopš­čiai pri­žiū­ri­mo­je so­dy­bo­je ra­do­me links­mą, ener­gin­gą, žo­džio ki­še­nė­je ne­ieš­kan­čią mo­čiu­tę, su ku­ria nie­kaip ne­ga­lė­jo­me pa­baig­ti po­kal­bio, o at­si­svei­kinant bu­vo­me pa­kvies­ti at­va­žiuo­ti į sve­čius ir ki­tą kar­tą.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama