Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Susipažinkim!

Se­nat­vė tarp na­mų sie­nų ne­liū­di­na

Glau­džiuo­se gy­ve­nan­tys Kos­tas ir Ju­li­jo­na Nar­mon­tai, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, „ne­si­bė­da­vo­ja“ dėl sa­vo gy­ve­ni­mo. O ko skųs­tis? Die­nas lei­džia vie­nas ki­to kom­pa­ni­jo­je, am­sė­ji­mu džiu­gi­na au­gin­ti­nis Lor­das, svei­ka­tos pro­ble­mos la­bai ne­kan­ki­na – tik­ras ra­mios ir sau­gios se­nat­vės pa­vyz­dys. „Vis­kas ge­rai – ju­dam, kru­tam abu, tik kad į dar­bus ne­be­įkim­bam, rei­kia jau pa­dė­jė­jų“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko Ju­li­jo­na. Me­tai Nar­mon­tams pra­si­dė­jo gra­žia su­ka­ti­mi: Kos­tas sau­sio 6 die­ną at­šven­tė gar­bin­gą 90 me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga su­lau­kė ir ma­lo­nios staig­me­nos – į na­mus ju­bi­lia­to pa­svei­kin­ti at­vy­ko Bab­run­go se­niū­ni­jos se­niū­nė Rū­ta Jo­nu­šie­nė.

Be siu­vi­nė­ji­mo – nė die­nos

Į de­vin­tą de­šim­tį įko­pu­si plun­giš­kė Bi­ru­tė Dau­kan­tie­nė – tik­ra siu­vi­nė­ji­mo meist­rė. Įvai­rias­pal­vių siū­lų jos na­muo­se pil­na ir pin­tuo­se krep­šiuo­se, ir ko­mo­dos stal­čiuo­se, mai­še­liuo­se ša­lia lo­vos – kur tik akis suk­si, ten jų pa­ma­ty­si. O kas iš siū­lų da­ro­ma, ne­rei­kia to­li ieš­ko­ti: kam­ba­rių sie­nos nu­ka­bi­nė­tos mo­ters kur­tais pa­veiks­lais, bal­dus den­gia jos siu­vi­nė­tos stal­tie­ses, ta­kai, pa­gal­vė­lės. Įė­jęs iš­kart su­pra­si, kas čia gy­ve­na. B. Dau­kan­tie­nė – pra­ėju­sių me­tų res­pub­li­ki­nio tau­to­dai­li­nin­kų kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ re­gio­ni­nio tu­ro tre­čios vie­tos lai­mė­to­ja, įvai­rių liau­dies kū­ry­bos pa­ro­dų da­ly­vė, su­ren­gu­si jau ne vie­ną sa­vo dar­bų pri­sta­ty­mą.

Tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mas – iš­šū­kis pe­da­go­gui

Plun­giš­kė As­ta Vyš­niaus­kie­nė jau vie­nuo­lik­tus me­tus kiek­vie­ną dar­bo die­ną sku­ba į lop­še­lį-dar­že­lį „Rū­te­lė“ su­si­tik­ti su sa­vo auk­lė­ti­niais. „Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs dir­ban­čios ki­to­kį dar­bą“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris. Iš vi­so dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų pe­da­go­gi­nio dar­bo su vai­kais sta­žą tu­rin­ti As­ta pa­ste­bi, kad šian­die­nos vai­kai yra ypa­tin­gi – drą­ses­ni ir įno­rin­ges­ni. Auk­lė­to­jai ten­ka kas­kart pa­si­telk­ti vi­są iš­mo­nę, kad juos kuo nors su­do­min­tų. Pa­ti As­ta – lie­tu­vy­bės, sa­vo kraš­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­ja. No­ri­si bent da­le­lę pa­gar­bos sa­vo iden­ti­te­tui per­duo­ti ir auk­lė­ti­niams. O tai nė­ra leng­va. „Vai­kai be ga­lo jud­rūs, ak­ty­vūs, jiems vis­kas tu­ri bū­ti la­bai įdo­mu. Jei nuo­bo­du, jie nie­ko ne­da­rys“, – sa­ko A. Vyš­niaus­kie­nė. Pa­si­ro­do, net­gi kal­bė­ji­mas že­mai­tiš­kai da­bar tam­pa iš­šū­kiu.

Kai na­muo­se sė­dė­ti ne­si­no­ri

Plun­giš­kiams Zig­man­tui ir Ja­ni­nai By­tau­tams – jau per sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Mąs­tant ste­re­o­ti­piš­kai – toks am­žius, kai, ro­dos, gy­ve­ni­mo pil­nat­vę su­tei­kia tik ra­mus bu­vi­mas na­muo­se te­le­vi­zo­riaus ar ra­di­jo kom­pa­ni­jo­je. Tik ne By­tau­tams. Įvai­rūs ren­gi­niai, ke­lio­nės, stu­di­jos, su­si­ti­ki­mai su ben­dra­min­čiais – štai, kuo gy­ve­na ši gar­baus am­žiaus po­ra.

Lo­re­ta Vait­ku­tė: „Cho­re­og­ra­fi­ja nu­kri­to lyg iš dan­gaus“

Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je cho­re­og­ra­fi­jos sky­riu­je jau 24 me­tus dir­ba mo­ky­to­ja Lo­re­ta Vait­ku­tė. Dir­ba at­sa­kin­gai, kan­triai, ne­tau­so­da­ma sa­vo svei­ka­tos, kad jos ug­do­mi šo­kė­jai pa­mil­tų šo­kį. Sma­gu, kai su­lau­kia­ma at­sa­ko: L. Vait­ku­tės auk­lė­ti­niai pui­kiai at­sto­vau­ja Plun­gei įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, sa­vo pa­si­ro­dy­mais džiu­gi­na ren­gi­nių žiū­ro­vus. O kaip cho­re­og­ra­fi­ja at­si­ra­do pa­čios Lo­re­tos gy­ve­ni­me? „Vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai“, – pa­aiš­ki­na šyp­so­da­ma­si mo­ky­to­ja. At­si­tik­ti­nu­mas, nu­lė­męs vi­so gy­ve­ni­mo tėk­mę.

„Si­gu­tė Ach – ne žmo­gus, o bū­se­na“

Gruo­džio 8-osios lie­tin­gą ir žvar­bų va­ka­rą į ma­žy­tę šven­tę Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pa­kvie­tė spar­nuo­to ge­ru­mo žmo­gus – dai­li­nin­kė, iliust­ra­to­rė, lei­dyk­los „Nie­ko rim­to“ pa­va­di­ni­mo įkvė­pė­ja Si­gu­tė Ach. Ji jau dau­giau kaip 20 me­tų ži­no­ma ir my­li­ma ne tik už mie­lus, daž­nai spar­nuo­tus pie­ši­nių per­so­na­žus, bet ir už ly­riš­kus, jau­kius teks­tus, ku­rie su­šil­do ir vai­ką, ir su­au­gu­sį­jį… Plun­giš­kiams skai­ty­to­jams menininkė pri­sta­tė jau ket­vir­tą­ją sa­vo au­to­ri­nę kny­gą „Bal­ta ir spal­vo­ta“.

„Ažū­rė­je“ sklei­džia­si al­ter­na­ty­vios ma­dos gro­žis

Ma­dos stu­di­jos „Ažū­rė“ pri­sta­tyti ne­be­rei­kia. Tie, ku­riems įdo­mus kiek ki­toks – avan­gar­di­nis – rū­bų mo­de­lia­vi­mas, ži­no, kad šio­je sri­ty­je „Ažiūrė“ ne­tu­ri sau ly­gių. Stu­di­jos na­riai ne­pra­len­kia­mi iš­skir­ti­nė­mis idė­jo­mis, ge­bė­ji­mu kur­ti, mo­de­liuo­ti ko­lek­ci­jas, ku­rios jau se­niai iš­si­ver­žė iš pro­vin­cia­lu­mo ri­bų – „Ažū­rės“ auk­lė­ti­niai pri­zi­nes vie­tas lai­mi ir res­pub­li­ki­niuo­se, ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se. Jie ta­po sek­ti­nu pa­vyz­džiu net­gi did­mies­čių vai­kams.

Pri­bit­kos kai­mo lau­kuo­se – ne­iš­sen­kan­tys vais­ta­žo­lių ir žo­le­lių klo­dai

Dia­na Ja­nu­le­vi­čie­nė, šiuo me­tu gy­ve­nan­ti Tve­rų se­niū­ni­jo­je esan­čia­me Pri­bit­kos kai­me, iš­kei­tė did­mies­tį su ša­lia esan­čia jū­ra į ma­žą, ra­mų kai­me­lį. To­kius po­ky­čius pa­ska­ti­no po­mė­gis ke­liau­ti po Lie­tu­vą. Jų metu mo­te­rį su­ža­vė­jo Pri­bit­kos kai­mo apy­lin­kės. Ap­si­gy­ve­nu­si kai­me, mo­te­ris nenu­obo­džiau­ja – iš pie­vo­se ir jas su­pan­čiuo­se miš­kuo­se su­rink­tų žo­le­lių ga­mi­na ar­ba­tą ir prie­sko­nius, ku­riems da­vė že­mai­tiš­ką pa­va­di­ni­mą „Lai Lyn“.

Sa­va­no­rys­tę mer­gi­na kar­to­tų kiek­vie­nais me­tais, nes tai – ne­pa­mirš­ta­ma pa­tir­tis

Sa­va­no­rys­tė da­bar yra ga­na po­pu­lia­rus reiš­ki­nys, ta­čiau ne kiek­vie­nas pa­si­ryž­ta iš­ban­dy­ti jė­gas ir iš­ke­liau­ti į ki­tą ša­lį, to­li nuo ar­ti­mų­jų. Iš Tve­rų ki­lu­si Li­ja­na Li­de­kaus­kai­tė yra vie­na iš tų, ku­ri pa­si­ry­žo iš­ban­dy­ti sa­ve ir iš­ke­lia­vo į Vo­kie­ti­ją (Zar­be­ką). Taip su­si­klos­tė, kad po sa­va­no­rys­tės me­tų ji li­ko gy­ven­ti to­li nuo tė­vy­nės ir bent šiuo me­tu į Lie­tu­vą grįž­ti ne­pla­nuo­ja.

Ilo­na Ur­ni­kie­nė: Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jus – pra­ei­ties liu­di­nin­kas

Iš­kart po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­si­dė­jo šal­ta­sis ka­ras tarp JAV ir So­vie­tų Są­jun­gos. Anais lai­kais gra­žiau­sio Že­mai­ti­jos kam­pe­lio – Pla­te­lių eže­ro apy­lin­kių – gy­ven­to­jai net ne­nu­tuo­kė, ko­kią įta­ką pa­sau­liui ga­li pa­da­ry­ti ša­lia įsi­kū­ręs slap­tas ob­jek­tas – vie­nin­te­lis Eu­ro­po­je po­že­mi­nis ba­lis­ti­nių ra­ke­tų pa­lei­di­mo kom­plek­sas. Šian­dien apie uni­ka­lų mū­sų is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį pa­sa­ko­ja čia įkur­to Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus va­do­vė Ilo­na Ur­ni­kie­nė.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama