Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Susipažinkim!

Kai na­muo­se sė­dė­ti ne­si­no­ri

Plun­giš­kiams Zig­man­tui ir Ja­ni­nai By­tau­tams – jau per sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Mąs­tant ste­re­o­ti­piš­kai – toks am­žius, kai, ro­dos, gy­ve­ni­mo pil­nat­vę su­tei­kia tik ra­mus bu­vi­mas na­muo­se te­le­vi­zo­riaus ar ra­di­jo kom­pa­ni­jo­je. Tik ne By­tau­tams. Įvai­rūs ren­gi­niai, ke­lio­nės, stu­di­jos, su­si­ti­ki­mai su ben­dra­min­čiais – štai, kuo gy­ve­na ši gar­baus am­žiaus po­ra.

Lo­re­ta Vait­ku­tė: „Cho­re­og­ra­fi­ja nu­kri­to lyg iš dan­gaus“

Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je cho­re­og­ra­fi­jos sky­riu­je jau 24 me­tus dir­ba mo­ky­to­ja Lo­re­ta Vait­ku­tė. Dir­ba at­sa­kin­gai, kan­triai, ne­tau­so­da­ma sa­vo svei­ka­tos, kad jos ug­do­mi šo­kė­jai pa­mil­tų šo­kį. Sma­gu, kai su­lau­kia­ma at­sa­ko: L. Vait­ku­tės auk­lė­ti­niai pui­kiai at­sto­vau­ja Plun­gei įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, sa­vo pa­si­ro­dy­mais džiu­gi­na ren­gi­nių žiū­ro­vus. O kaip cho­re­og­ra­fi­ja at­si­ra­do pa­čios Lo­re­tos gy­ve­ni­me? „Vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai“, – pa­aiš­ki­na šyp­so­da­ma­si mo­ky­to­ja. At­si­tik­ti­nu­mas, nu­lė­męs vi­so gy­ve­ni­mo tėk­mę.

„Si­gu­tė Ach – ne žmo­gus, o bū­se­na“

Gruo­džio 8-osios lie­tin­gą ir žvar­bų va­ka­rą į ma­žy­tę šven­tę Plun­gės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pa­kvie­tė spar­nuo­to ge­ru­mo žmo­gus – dai­li­nin­kė, iliust­ra­to­rė, lei­dyk­los „Nie­ko rim­to“ pa­va­di­ni­mo įkvė­pė­ja Si­gu­tė Ach. Ji jau dau­giau kaip 20 me­tų ži­no­ma ir my­li­ma ne tik už mie­lus, daž­nai spar­nuo­tus pie­ši­nių per­so­na­žus, bet ir už ly­riš­kus, jau­kius teks­tus, ku­rie su­šil­do ir vai­ką, ir su­au­gu­sį­jį… Plun­giš­kiams skai­ty­to­jams menininkė pri­sta­tė jau ket­vir­tą­ją sa­vo au­to­ri­nę kny­gą „Bal­ta ir spal­vo­ta“.

„Ažū­rė­je“ sklei­džia­si al­ter­na­ty­vios ma­dos gro­žis

Ma­dos stu­di­jos „Ažū­rė“ pri­sta­tyti ne­be­rei­kia. Tie, ku­riems įdo­mus kiek ki­toks – avan­gar­di­nis – rū­bų mo­de­lia­vi­mas, ži­no, kad šio­je sri­ty­je „Ažiūrė“ ne­tu­ri sau ly­gių. Stu­di­jos na­riai ne­pra­len­kia­mi iš­skir­ti­nė­mis idė­jo­mis, ge­bė­ji­mu kur­ti, mo­de­liuo­ti ko­lek­ci­jas, ku­rios jau se­niai iš­si­ver­žė iš pro­vin­cia­lu­mo ri­bų – „Ažū­rės“ auk­lė­ti­niai pri­zi­nes vie­tas lai­mi ir res­pub­li­ki­niuo­se, ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se. Jie ta­po sek­ti­nu pa­vyz­džiu net­gi did­mies­čių vai­kams.

Pri­bit­kos kai­mo lau­kuo­se – ne­iš­sen­kan­tys vais­ta­žo­lių ir žo­le­lių klo­dai

Dia­na Ja­nu­le­vi­čie­nė, šiuo me­tu gy­ve­nan­ti Tve­rų se­niū­ni­jo­je esan­čia­me Pri­bit­kos kai­me, iš­kei­tė did­mies­tį su ša­lia esan­čia jū­ra į ma­žą, ra­mų kai­me­lį. To­kius po­ky­čius pa­ska­ti­no po­mė­gis ke­liau­ti po Lie­tu­vą. Jų metu mo­te­rį su­ža­vė­jo Pri­bit­kos kai­mo apy­lin­kės. Ap­si­gy­ve­nu­si kai­me, mo­te­ris nenu­obo­džiau­ja – iš pie­vo­se ir jas su­pan­čiuo­se miš­kuo­se su­rink­tų žo­le­lių ga­mi­na ar­ba­tą ir prie­sko­nius, ku­riems da­vė že­mai­tiš­ką pa­va­di­ni­mą „Lai Lyn“.

Sa­va­no­rys­tę mer­gi­na kar­to­tų kiek­vie­nais me­tais, nes tai – ne­pa­mirš­ta­ma pa­tir­tis

Sa­va­no­rys­tė da­bar yra ga­na po­pu­lia­rus reiš­ki­nys, ta­čiau ne kiek­vie­nas pa­si­ryž­ta iš­ban­dy­ti jė­gas ir iš­ke­liau­ti į ki­tą ša­lį, to­li nuo ar­ti­mų­jų. Iš Tve­rų ki­lu­si Li­ja­na Li­de­kaus­kai­tė yra vie­na iš tų, ku­ri pa­si­ry­žo iš­ban­dy­ti sa­ve ir iš­ke­lia­vo į Vo­kie­ti­ją (Zar­be­ką). Taip su­si­klos­tė, kad po sa­va­no­rys­tės me­tų ji li­ko gy­ven­ti to­li nuo tė­vy­nės ir bent šiuo me­tu į Lie­tu­vą grįž­ti ne­pla­nuo­ja.

Ilo­na Ur­ni­kie­nė: Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jus – pra­ei­ties liu­di­nin­kas

Iš­kart po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­si­dė­jo šal­ta­sis ka­ras tarp JAV ir So­vie­tų Są­jun­gos. Anais lai­kais gra­žiau­sio Že­mai­ti­jos kam­pe­lio – Pla­te­lių eže­ro apy­lin­kių – gy­ven­to­jai net ne­nu­tuo­kė, ko­kią įta­ką pa­sau­liui ga­li pa­da­ry­ti ša­lia įsi­kū­ręs slap­tas ob­jek­tas – vie­nin­te­lis Eu­ro­po­je po­že­mi­nis ba­lis­ti­nių ra­ke­tų pa­lei­di­mo kom­plek­sas. Šian­dien apie uni­ka­lų mū­sų is­to­ri­jos lai­ko­tar­pį pa­sa­ko­ja čia įkur­to Šal­to­jo ka­ro mu­zie­jaus va­do­vė Ilo­na Ur­ni­kie­nė.

Pau­li­nai Vir­žin­tie­nei – nuo­šir­džiau­si svei­ki­ni­mai šim­to me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga

Rug­pjū­čio 25 die­ną sa­vo na­muo­se sve­čius pri­im­da­ma gar­bin­go ju­bi­lie­jaus – 100 me­tų – pro­ga jos pa­svei­kin­ti į Nar­vai­šius at­vy­ku­sius sve­čius Pau­li­na Stu­pe­ly­tė-Ma­ci­jaus­kie­nė-Vir­žin­tie­nė sa­kė su­si­jau­di­nu­si taip, kaip jau­nys­tė­je te­kę, kai ne­šė ar­ba­tą pa­čiam Lie­tu­vos pre­zi­den­tui An­ta­nui Sme­to­nai. Švie­saus pro­to ir ge­ros nuo­tai­kos ne­sto­ko­jan­čią ju­bi­lia­tę svei­ki­no Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, me­ro pa­ta­rė­jas Gin­tau­tas Vait­ke­vi­čius, kle­bo­nas Ju­lius Meš­kaus­kas, „Sod­ros“ Ma­žei­kių sky­riaus di­rek­to­rė Lai­ma Na­gie­nė, Ša­tei­kių se­niū­nas Zig­man­tas Stru­my­la, o Nar­vai­šių ben­druo­me­nės var­du – Vi­li­ja Ged­gau­die­nė ir Da­nu­tė Šat­ku­vie­nė.

Mažytės Indonezijos salos pakrantėje saulėtekius plungiškė pasitikdavo jogos pratimais

Ro­jus že­mė­je. Taip 38 me­tų plun­giš­kė Ra­sa Lu­ko­šiu­tė sa­ko ga­lin­ti pa­va­din­ti Gi­li Air sa­lą, kur gy­ve­no ir dir­bo sa­va­no­re vie­na­me jo­gos mo­ky­mo cen­tre. Kva­li­fi­kuo­ta jo­gos in­struk­to­rė da­bar il­si­si Plun­gė­je, ta­čiau kur ki­tą die­ną at­si­durs ma­mos var­le ke­liau­nin­ke va­di­na­ma mo­te­ris, ne­ži­no nė ji pa­ti. Pa­siū­ly­mą vėl at­vyk­ti į In­do­ne­zi­ją Ra­sa jau tu­ri, ta­čiau vis daž­niau ky­la min­tys apie jo­gos kla­sės įkū­ri­mą ir sa­vo gim­ta­ja­me mies­te.

Sa­vo siu­vi­niais puo­šia ne tik rie­ta­viš­kių, bet ir iš­ke­lia­vu­sių sve­tur na­mus

Rie­ta­viš­kė Jo­lan­ta Var­ne­lie­nė jau tre­čius me­tus dir­ba Rie­ta­vo kny­gy­ne. Ja­me pa­ro­dy­ti sa­vo iš­mo­nę mo­te­ris tu­ri kur: yra di­zai­no stu­di­ja, ten­ka už­si­im­ti ba­lio­nų lanks­ty­mu. Pa­klaus­ta apie siu­vi­mą, sa­ko, kad gy­ve­ni­me su siu­vi­mu nė­ra tu­rė­ju­si nie­ko ben­dra: nei moks­lų su tuo su­si­ju­sių ne­bai­gė, nei ap­skri­tai siū­ti mė­go. Da­bar jau ant­rus me­tus mo­te­ris sa­vo siu­vi­niais džiu­gi­na ne tik rie­ta­viš­kius, bet ir vi­sus, pa­no­ru­sius sa­vo na­mus pa­puoš­ti ran­kų dar­bo sėd­mai­šiais, pu­fais, pa­gal­vė­lė­mis ar itin mie­lai at­ro­dan­čiais minkš­tais žais­liu­kais.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama