Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Susipažinkim!

Drau­gys­tė su ak­me­niu

„Dar­bas meist­rą gi­ria“, – skel­bia se­no­lių iš­min­tis. Šis po­sa­kis ypač tin­ka An­ta­nui Va­lins­kui. Vy­ras – ak­mens ap­dir­bi­mo meist­ras. Dau­giau nei tris de­šimt­me­čius su ak­me­niu drau­gau­jan­tis An­ta­nas sa­ko, kad tai jam „at­va­da dū­šiai“. Ypač ma­lo­nu, kad veik­la su­lau­kė ir se­kė­jo – iš tė­vo pa­tir­ties se­mia­si jau­nė­lis sū­nus Sau­lius.

Pla­te­lių jau­ni­mą su­vie­ni­jo „In­di­go“

Kai yra no­ro, ga­li­ma kal­nus nu­vers­ti. Tai įro­dė Pla­te­liuo­se gy­ve­nan­tis jau­ni­mas. Min­tis tu­rė­ti sa­vo klu­bą ne­tru­ko virs­ti tik­ru reiš­ki­niu – jau­ni žmo­nės, su­si­tel­kę krū­von, pui­kiai lei­džia lai­ką, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius. Jau­ni­mo klu­bas „In­di­go“ – lyg šei­ma, vie­ni­jan­ti ben­dra­min­čius. Taip tvir­ti­na klu­bo va­do­vė Ai­da Ru­pei­kie­nė ir vie­ni iš klu­bo ly­de­rių Man­tas Kau­nas bei Eg­lė Za­bi­ty­tė.

„Bū­ti „moks­liu­ku“ nė­ra blo­gai“

Žy­gi­man­tas Stong­vi­las – „Sau­lės“ gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tas. Kai kiti dvyliktokai vis daž­niau kal­ba apie ar­tė­jan­čius eg­za­mi­nus ir lau­kian­čius iš­šū­kius, Žy­gi­man­tas iš­lie­ka ra­mus, per­ne­lyg ne­si­jau­di­na. „Dar yra lai­ko iš­mok­ti, jei ko ne­ži­nai“, – sa­ko jis. „Leng­va jam kal­bė­ti“, – tur­būt gal­vo­ja vai­ki­no ben­drak­la­siai. Juk Žy­gi­man­tas – įvai­rių olim­pia­dų pri­zi­nin­kas, pa­žan­giau­sias gim­na­zi­jos mo­ki­nys: pir­mą pus­me­tį šio abi­tu­rien­to ži­nios iš vi­sų dis­cip­li­nų įver­tin­tos de­šim­tu­kais. Yra kuo di­džiuo­tis!

Mez­gyk­la po Die­vo spar­ne­liu

Prieš kiek dau­giau nei me­tus Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos na­muo­se dvi mo­te­rys – Pal­mi­ra Mi­ka­laus­kie­nė ir Onu­tė Ei­ni­kie­nė – iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas ir ati­da­rė mez­gyk­lą. Jo­je tu­ri įvai­riau­sių rei­ka­lin­gų in­stru­men­tų ir priemonių: skir­tin­gos pa­skir­ties mez­gi­mo ma­ši­nų, ly­gin­tu­vų, siū­lų, už­trauk­tu­kų, bei jau šei­mi­nin­kų lau­kian­čių ga­mi­nių. Mo­te­rims ši veik­la – ne tiek dar­bas, kiek ma­lo­nu­mas, jos ne­skai­čiuo­ja dar­bo va­lan­dų ir ne­sie­kia už­dirb­ti kuo dau­giau pi­ni­gų, di­džiau­sią džiaugs­mą ke­lia pats mez­gi­mas ir lai­min­go klien­to šyp­se­na.

Ne­ma­to­mo žmo­gaus di­de­li dar­bai

Al­do­na Rui­bie­nė įpra­tu­si dirb­ti ty­liai, be pa­ša­li­nio dė­me­sio, afi­ša­vi­mo­si. Nors pa­si­gir­ti mo­te­ris tik­rai ga­li ir tu­ri kuo. Tai kū­rė­ja, įval­džiu­si ta­py­bos, gra­fi­kos, ba­ti­kos me­ną, jos dė­ka Plun­gės kul­tū­ros cen­tro ren­gi­niai, spek­tak­liai džiu­gi­na žiū­ro­vus įvai­rio­mis de­ko­ra­ci­jo­mis, iš­skir­ti­niais kos­tiu­mais. A. Rui­bie­nė jau 28 me­tus dir­ba Plun­gės kul­tū­ros cen­tro dai­li­nin­ke sce­nog­ra­fe. „Man pa­tin­ka tas dar­bas“, – sa­ko me­ni­nin­kė. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad dar­bas ne­re­tai įsi­brau­na ir į... sap­nus. Vis­kas var­dan no­ro idė­jas įgy­ven­din­ti be prie­kaiš­tų.

Šim­ta­me­tei Ani­ce­tai – svei­ki­ni­mai ju­bi­lie­jaus pro­ga

Sau­sio 30 die­ną į Ani­ce­tos Pa­plaus­kie­nės na­mų du­ris pa­bel­dė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, jo pa­ta­rė­jas Gin­tau­tas Vait­ke­vi­čius, Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Ge­no­vai­tė Va­sy­lie­nė bei „Sod­ros“ Ma­žei­kių sky­riaus di­rek­to­rė Lai­ma Na­gie­nė ir jos pa­va­duo­to­ja Bi­ru­tė Ig­no­tie­nė, ku­rie at­ėjo nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti gar­bin­go ju­bi­lie­jaus su­lau­ku­sios ir sau­sio 29 die­ną šei­mos bū­ry­je jau­kiai šim­to me­tų su­kak­tį at­šven­tu­sios plun­giš­kės.

Se­nat­vė tarp na­mų sie­nų ne­liū­di­na

Glau­džiuo­se gy­ve­nan­tys Kos­tas ir Ju­li­jo­na Nar­mon­tai, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, „ne­si­bė­da­vo­ja“ dėl sa­vo gy­ve­ni­mo. O ko skųs­tis? Die­nas lei­džia vie­nas ki­to kom­pa­ni­jo­je, am­sė­ji­mu džiu­gi­na au­gin­ti­nis Lor­das, svei­ka­tos pro­ble­mos la­bai ne­kan­ki­na – tik­ras ra­mios ir sau­gios se­nat­vės pa­vyz­dys. „Vis­kas ge­rai – ju­dam, kru­tam abu, tik kad į dar­bus ne­be­įkim­bam, rei­kia jau pa­dė­jė­jų“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko Ju­li­jo­na. Me­tai Nar­mon­tams pra­si­dė­jo gra­žia su­ka­ti­mi: Kos­tas sau­sio 6 die­ną at­šven­tė gar­bin­gą 90 me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga su­lau­kė ir ma­lo­nios staig­me­nos – į na­mus ju­bi­lia­to pa­svei­kin­ti at­vy­ko Bab­run­go se­niū­ni­jos se­niū­nė Rū­ta Jo­nu­šie­nė.

Be siu­vi­nė­ji­mo – nė die­nos

Į de­vin­tą de­šim­tį įko­pu­si plun­giš­kė Bi­ru­tė Dau­kan­tie­nė – tik­ra siu­vi­nė­ji­mo meist­rė. Įvai­rias­pal­vių siū­lų jos na­muo­se pil­na ir pin­tuo­se krep­šiuo­se, ir ko­mo­dos stal­čiuo­se, mai­še­liuo­se ša­lia lo­vos – kur tik akis suk­si, ten jų pa­ma­ty­si. O kas iš siū­lų da­ro­ma, ne­rei­kia to­li ieš­ko­ti: kam­ba­rių sie­nos nu­ka­bi­nė­tos mo­ters kur­tais pa­veiks­lais, bal­dus den­gia jos siu­vi­nė­tos stal­tie­ses, ta­kai, pa­gal­vė­lės. Įė­jęs iš­kart su­pra­si, kas čia gy­ve­na. B. Dau­kan­tie­nė – pra­ėju­sių me­tų res­pub­li­ki­nio tau­to­dai­li­nin­kų kon­kur­so „Auk­so vai­ni­kas“ re­gio­ni­nio tu­ro tre­čios vie­tos lai­mė­to­ja, įvai­rių liau­dies kū­ry­bos pa­ro­dų da­ly­vė, su­ren­gu­si jau ne vie­ną sa­vo dar­bų pri­sta­ty­mą.

Tau­tiš­ku­mo puo­se­lė­ji­mas – iš­šū­kis pe­da­go­gui

Plun­giš­kė As­ta Vyš­niaus­kie­nė jau vie­nuo­lik­tus me­tus kiek­vie­ną dar­bo die­ną sku­ba į lop­še­lį-dar­že­lį „Rū­te­lė“ su­si­tik­ti su sa­vo auk­lė­ti­niais. „Ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vęs dir­ban­čios ki­to­kį dar­bą“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris. Iš vi­so dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų pe­da­go­gi­nio dar­bo su vai­kais sta­žą tu­rin­ti As­ta pa­ste­bi, kad šian­die­nos vai­kai yra ypa­tin­gi – drą­ses­ni ir įno­rin­ges­ni. Auk­lė­to­jai ten­ka kas­kart pa­si­telk­ti vi­są iš­mo­nę, kad juos kuo nors su­do­min­tų. Pa­ti As­ta – lie­tu­vy­bės, sa­vo kraš­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­ja. No­ri­si bent da­le­lę pa­gar­bos sa­vo iden­ti­te­tui per­duo­ti ir auk­lė­ti­niams. O tai nė­ra leng­va. „Vai­kai be ga­lo jud­rūs, ak­ty­vūs, jiems vis­kas tu­ri bū­ti la­bai įdo­mu. Jei nuo­bo­du, jie nie­ko ne­da­rys“, – sa­ko A. Vyš­niaus­kie­nė. Pa­si­ro­do, net­gi kal­bė­ji­mas že­mai­tiš­kai da­bar tam­pa iš­šū­kiu.

Kai na­muo­se sė­dė­ti ne­si­no­ri

Plun­giš­kiams Zig­man­tui ir Ja­ni­nai By­tau­tams – jau per sep­ty­nias­de­šimt me­tų. Mąs­tant ste­re­o­ti­piš­kai – toks am­žius, kai, ro­dos, gy­ve­ni­mo pil­nat­vę su­tei­kia tik ra­mus bu­vi­mas na­muo­se te­le­vi­zo­riaus ar ra­di­jo kom­pa­ni­jo­je. Tik ne By­tau­tams. Įvai­rūs ren­gi­niai, ke­lio­nės, stu­di­jos, su­si­ti­ki­mai su ben­dra­min­čiais – štai, kuo gy­ve­na ši gar­baus am­žiaus po­ra.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama