Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Susipažinkim!

Gab­rie­lė Rau­dy­tė: „Šiuo­lai­ki­nia­me šo­ky­je ža­vi lais­vė“

Gab­rie­lę Rau­dy­tę šo­kiai su­do­mi­no dar vai­kys­tė­je. Bū­da­ma pen­ke­rių, lop­še­ly­je-dar­že­ly­je „Rū­te­lė“ pra­dė­jo lan­ky­ti cho­re­og­ra­fi­jos už­si­ė­mi­mus. Ta­da ir pa­ju­to, kad šok­ti – la­bai ma­lo­nu. „Nuo dar­že­lio gy­ve­nu šo­kiu“, – šian­dien sa­ko jau dvi­de­šimt­me­tė Gab­rie­lė. Šo­kis plun­giš­kę at­ve­dė ir į Klai­pė­dą, kur mer­gi­na stu­di­juo­ja. Iš­ban­džiu­si įvai­riau­sius sti­lius ir nu­ė­ju­si ne­trum­pą šo­kė­jos ke­lią, G. Rau­dy­tė su­pra­to, kad ge­riau­siai jau­čia­si at­lik­da­ma šiuo­lai­ki­nį šo­kį. Bū­tent jis la­biau­siai ža­vi Gab­rie­lę. Juk šiuo­lai­ki­nis šo­kis – tai lais­vė. Lais­vė nuo ste­re­o­ti­pų, nuo tai­syk­lių. „Ne­mėgs­tu su­var­žy­mų, o ki­ti šo­kių sti­liai tu­ri tam tik­ras ri­bas. Man šiuo­lai­ki­nis šo­kis yra vi­siš­ka lais­vė, ga­liu jį jung­ti su ki­tais sti­liais ir ne­si­bai­min­ti, kad ne­ga­li­ma taip da­ry­ti. Ma­ne ža­vi toks lais­vu­mas, šiuo­lai­ki­nis šo­kis yra šių die­nų šo­kis. Kas mus jau­di­na šian­dien, ga­li­me apie tai šok­ti“, – tei­gia mergina.

Ag­nė Pie­pa­liū­tė: „No­rė­tų­si, kad gim­na­zis­tai bū­tų ak­ty­ves­ni“

Plun­giš­kė Ag­nė Pie­pa­liū­tė už­au­gu­si sva­jo­jo tap­ti pi­lo­te ar­ba... pre­zi­den­te. Nors pi­lo­tuo­ti lėk­tu­vo šiai mer­gi­nai kol kas ne­te­ko, ta­čiau ki­ta sva­jo­nė tik­rai iš­si­pil­dė. Ag­nė – pre­zi­den­tė! Tie­sa, kol kas „tik“ Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ki­nių, ta­čiau net ne­abe­jo­ja­me, kad at­ei­ty­je jos lau­kia ne ką pra­stes­ni iš­šū­kiai. Ag­nė – žin­gei­di, mo­ty­vuo­ta, tvir­tą sa­vo nuo­mo­nę tu­rin­ti IIc kla­sės gim­na­zis­tė. Še­šio­lik­me­tė pa­kei­tė iki tol gim­na­zi­jos pre­zi­den­to pa­rei­gas ėju­sį abi­tu­rien­tą Mo­des­tą Šal­tu­pį ir ko­vo 31 die­ną bu­vo inau­gu­ruo­ta nau­ją­ja „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ki­nių pre­zi­den­te. Apie nau­jas pa­rei­gas ir lau­kian­čius iš­šū­kius ir šis po­kal­bis.

Kan­klės ar fut­bo­las? Aiš­ku, kan­klės!

1:0 kan­klių nau­dai. To­kiu san­ty­kiu pa­si­bai­gė plun­giš­kio Er­lan­do Gri­ciaus ban­dy­mas tap­ti fut­bo­li­nin­ku. Vie­nuo­li­ka­me­tis šian­dien ski­na lau­rus liau­dies in­stru­men­tų kon­kur­suo­se ir sa­vo pa­sie­ki­mais dar kar­tą tiek sau, tiek ap­lin­ki­niams įro­do, kad jo pa­si­rin­ki­mas gro­ti kan­klė­mis bu­vo tei­sin­gas. Tai, kad ber­niu­kas ga­li bū­ti kan­kli­nin­kas, nu­ste­bi­na ne vie­ną, ta­čiau bū­tent toks už­si­ė­mi­mas Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je Er­lan­dui tei­kia džiaugs­mą.

Drau­gys­tė su ak­me­niu

„Dar­bas meist­rą gi­ria“, – skel­bia se­no­lių iš­min­tis. Šis po­sa­kis ypač tin­ka An­ta­nui Va­lins­kui. Vy­ras – ak­mens ap­dir­bi­mo meist­ras. Dau­giau nei tris de­šimt­me­čius su ak­me­niu drau­gau­jan­tis An­ta­nas sa­ko, kad tai jam „at­va­da dū­šiai“. Ypač ma­lo­nu, kad veik­la su­lau­kė ir se­kė­jo – iš tė­vo pa­tir­ties se­mia­si jau­nė­lis sū­nus Sau­lius.

Pla­te­lių jau­ni­mą su­vie­ni­jo „In­di­go“

Kai yra no­ro, ga­li­ma kal­nus nu­vers­ti. Tai įro­dė Pla­te­liuo­se gy­ve­nan­tis jau­ni­mas. Min­tis tu­rė­ti sa­vo klu­bą ne­tru­ko virs­ti tik­ru reiš­ki­niu – jau­ni žmo­nės, su­si­tel­kę krū­von, pui­kiai lei­džia lai­ką, or­ga­ni­zuo­ja ren­gi­nius. Jau­ni­mo klu­bas „In­di­go“ – lyg šei­ma, vie­ni­jan­ti ben­dra­min­čius. Taip tvir­ti­na klu­bo va­do­vė Ai­da Ru­pei­kie­nė ir vie­ni iš klu­bo ly­de­rių Man­tas Kau­nas bei Eg­lė Za­bi­ty­tė.

„Bū­ti „moks­liu­ku“ nė­ra blo­gai“

Žy­gi­man­tas Stong­vi­las – „Sau­lės“ gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tas. Kai kiti dvyliktokai vis daž­niau kal­ba apie ar­tė­jan­čius eg­za­mi­nus ir lau­kian­čius iš­šū­kius, Žy­gi­man­tas iš­lie­ka ra­mus, per­ne­lyg ne­si­jau­di­na. „Dar yra lai­ko iš­mok­ti, jei ko ne­ži­nai“, – sa­ko jis. „Leng­va jam kal­bė­ti“, – tur­būt gal­vo­ja vai­ki­no ben­drak­la­siai. Juk Žy­gi­man­tas – įvai­rių olim­pia­dų pri­zi­nin­kas, pa­žan­giau­sias gim­na­zi­jos mo­ki­nys: pir­mą pus­me­tį šio abi­tu­rien­to ži­nios iš vi­sų dis­cip­li­nų įver­tin­tos de­šim­tu­kais. Yra kuo di­džiuo­tis!

Mez­gyk­la po Die­vo spar­ne­liu

Prieš kiek dau­giau nei me­tus Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos na­muo­se dvi mo­te­rys – Pal­mi­ra Mi­ka­laus­kie­nė ir Onu­tė Ei­ni­kie­nė – iš­si­nuo­mo­jo pa­tal­pas ir ati­da­rė mez­gyk­lą. Jo­je tu­ri įvai­riau­sių rei­ka­lin­gų in­stru­men­tų ir priemonių: skir­tin­gos pa­skir­ties mez­gi­mo ma­ši­nų, ly­gin­tu­vų, siū­lų, už­trauk­tu­kų, bei jau šei­mi­nin­kų lau­kian­čių ga­mi­nių. Mo­te­rims ši veik­la – ne tiek dar­bas, kiek ma­lo­nu­mas, jos ne­skai­čiuo­ja dar­bo va­lan­dų ir ne­sie­kia už­dirb­ti kuo dau­giau pi­ni­gų, di­džiau­sią džiaugs­mą ke­lia pats mez­gi­mas ir lai­min­go klien­to šyp­se­na.

Ne­ma­to­mo žmo­gaus di­de­li dar­bai

Al­do­na Rui­bie­nė įpra­tu­si dirb­ti ty­liai, be pa­ša­li­nio dė­me­sio, afi­ša­vi­mo­si. Nors pa­si­gir­ti mo­te­ris tik­rai ga­li ir tu­ri kuo. Tai kū­rė­ja, įval­džiu­si ta­py­bos, gra­fi­kos, ba­ti­kos me­ną, jos dė­ka Plun­gės kul­tū­ros cen­tro ren­gi­niai, spek­tak­liai džiu­gi­na žiū­ro­vus įvai­rio­mis de­ko­ra­ci­jo­mis, iš­skir­ti­niais kos­tiu­mais. A. Rui­bie­nė jau 28 me­tus dir­ba Plun­gės kul­tū­ros cen­tro dai­li­nin­ke sce­nog­ra­fe. „Man pa­tin­ka tas dar­bas“, – sa­ko me­ni­nin­kė. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad dar­bas ne­re­tai įsi­brau­na ir į... sap­nus. Vis­kas var­dan no­ro idė­jas įgy­ven­din­ti be prie­kaiš­tų.

Šim­ta­me­tei Ani­ce­tai – svei­ki­ni­mai ju­bi­lie­jaus pro­ga

Sau­sio 30 die­ną į Ani­ce­tos Pa­plaus­kie­nės na­mų du­ris pa­bel­dė Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, jo pa­ta­rė­jas Gin­tau­tas Vait­ke­vi­čius, Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­ja Ge­no­vai­tė Va­sy­lie­nė bei „Sod­ros“ Ma­žei­kių sky­riaus di­rek­to­rė Lai­ma Na­gie­nė ir jos pa­va­duo­to­ja Bi­ru­tė Ig­no­tie­nė, ku­rie at­ėjo nuo­šir­džiai pa­svei­kin­ti gar­bin­go ju­bi­lie­jaus su­lau­ku­sios ir sau­sio 29 die­ną šei­mos bū­ry­je jau­kiai šim­to me­tų su­kak­tį at­šven­tu­sios plun­giš­kės.

Se­nat­vė tarp na­mų sie­nų ne­liū­di­na

Glau­džiuo­se gy­ve­nan­tys Kos­tas ir Ju­li­jo­na Nar­mon­tai, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, „ne­si­bė­da­vo­ja“ dėl sa­vo gy­ve­ni­mo. O ko skųs­tis? Die­nas lei­džia vie­nas ki­to kom­pa­ni­jo­je, am­sė­ji­mu džiu­gi­na au­gin­ti­nis Lor­das, svei­ka­tos pro­ble­mos la­bai ne­kan­ki­na – tik­ras ra­mios ir sau­gios se­nat­vės pa­vyz­dys. „Vis­kas ge­rai – ju­dam, kru­tam abu, tik kad į dar­bus ne­be­įkim­bam, rei­kia jau pa­dė­jė­jų“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko Ju­li­jo­na. Me­tai Nar­mon­tams pra­si­dė­jo gra­žia su­ka­ti­mi: Kos­tas sau­sio 6 die­ną at­šven­tė gar­bin­gą 90 me­tų su­kak­tį. Ta pro­ga su­lau­kė ir ma­lo­nios staig­me­nos – į na­mus ju­bi­lia­to pa­svei­kin­ti at­vy­ko Bab­run­go se­niū­ni­jos se­niū­nė Rū­ta Jo­nu­šie­nė.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama