Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

(NE) SVETIMAS SKAUSMAS

Ši is­to­ri­ja liūd­na ir ne­pa­to­gi. Gal ne­tin­kan­ti po gra­žių šven­čių šur­mu­lio. Spran­gi kaip su­džiū­vu­sios duo­nos kąs­nis be­da­lio bur­no­je. De­ja, toks gy­ve­ni­mas...

Prieš be­veik tris­de­šimt tre­jus me­tus vie­no­je Aukš­tai­ti­jos li­go­ni­nė­je gi­mė nie­kam ne­rei­ka­lin­gas ber­niu­kas. Gal vie­nuo­lik­tas šei­mo­je. So­vie­ti­niai įsta­ty­mai ati­trė­mė jį į Plun­gės vai­kų glo­bos na­mus. Pen­kio­li­kos me­tų Ro­lan­do kaž­kam lyg ir pri­rei­kė, bet ne­il­gam, jis ne­įti­ko glo­bė­jai. Ne­rei­kė­jo nei mo­ti­nai, nei bro­liams ir se­se­rims, ku­rių – net de­šimt. Ro­lan­das lai­mės ne­ra­do ir An­gli­jo­je. Ten tik­ras bro­lis ne tik ne­iš­tie­sė ran­kos, bet at­stū­mė, iš­va­rė.
Nors Plun­gė – ne gim­ti­nė, te­ko grįž­ti čia. Ban­dė už­si­ka­bin­ti, įsi­dar­bi­no „Vi­čiū­nų“ įmo­nė­je, ga­vo so­cia­li­nį bu­tą. Ta­čiau il­gam pa­gul­dė ne­lem­ta li­ga. Bai­sūs mė­ne­siai li­go­ni­nė­je, ir Ro­lan­do rū­pes­tis, ar ga­lės grįž­ti į dar­bą, jei taip il­gai gy­dy­sis.
Ne­tie­sa, kad šia­me su­sve­ti­mė­ju­sia­me pa­sau­ly­je ne­bė­ra vie­tos žmo­giš­ku­mui. Jaut­ru ir skau­du bu­vo ma­ty­ti jau­no žmo­gaus ne­lai­mę „Vi­čiū­nų“ įmo­nės sky­riaus, ku­ria­me Ro­lan­das dir­bo, vir­ši­nin­kui Ar­vi­dui Ma­čiu­i­čiui, ben­dra­dar­biams. Ne kar­tą rin­ko pi­ni­gus gy­dy­mui, hi­gie­nos prie­mo­nėms, rū­pi­no­si diag­no­zės nu­sta­ty­mu. Ži­nia, gy­dy­mas Lie­tu­vo­je la­bai bran­gus. Ypač li­go­niui pa­dė­jo ben­dra­dar­bė p. Vil­ma. Daž­ną die­ną jos ke­lias ve­dė į li­go­ni­nę. Su ska­nes­niu kąs­ne­liu, su ge­ru, guo­džian­čiu žo­džiu. Pra­si­dė­jus šil­dy­mo se­zo­nui, rei­kė­jo rū­pin­tis ir Ro­lan­do bu­tu.
Pas­ku­ti­nę se­nų­jų me­tų die­ną bai­gė­si bai­sios Ro­lan­do kan­čios.
Kai ši ži­nia pa­sie­kė Plun­gės glo­bos na­mų di­rek­to­rę, šven­ti­nės die­nos bu­vo skir­tos ar­ti­mų­jų pa­ieš­kai. De­ja, nie­kas iš jų ne­pa­reiš­kė no­ro at­vyk­ti į lai­do­tu­ves. Su­ras­tai se­se­riai skau­dė­jo gal­vą, ki­ti tei­gė ne­at­vyk­sią. Pa­gei­da­vo, kad pa­lai­do­tų glo­bos na­mai, su­tvar­ky­tų ka­pą... O ar­ti­mie­ji, va­sa­rą va­žiuo­da­mi į Pa­lan­gą, gal jį ap­lan­kys...
Ne­at­si­lie­pė ir bu­vu­si glo­bė­ja.
Kas be­li­ko glo­bos na­mų di­rek­to­rei? Su­si­kvies­ti vai­kus ir pa­pra­šy­ti jų pa­gal­bos. Vai­kai su­re­a­ga­vo jaut­riai. Prie kars­to bu­dė­jo dar­buo­to­jai ir vai­kai, mel­dė­si, gie­do­jo kal­nus su trem­ti­nių cho­ro mo­te­ri­mis. Mi­ru­sį­jį pa­ger­bė bu­vę ben­dra­dar­biai.
Prieš tai di­rek­to­rei te­ko spręs­ti, kaip de­ra­mai ir oriai pa­lai­do­ti mi­ru­sį, kai ran­ko­se – 304 eu­rai. Už ką nu­pirk­ti rū­bus, su­mo­kė­ti lai­do­ji­mo pa­slau­gas? Ge­rai, kad glo­bos na­muo­se dėl lab­da­rų ga­li­ma ras­ti rū­bų vi­siems gy­ve­ni­mo at­ve­jams.
Ne kar­tą te­ko įsi­ti­kin­ti, kad p. Liu­das Skie­rus – tau­rios sie­los žmo­gus, ne­at­si­sa­kan­tis pa­dė­ti, o čia – to­kia bė­da... „Vi­čiū­nų“ įmo­nės sky­riaus vir­ši­nin­kas Ar­vi­das Ma­čiu­i­tis su Ro­lan­do bu­vu­siais ben­dra­dar­biais taip pat pa­si­da­li­no už­griu­vu­siu iš­ban­dy­mu. Lab­da­rin­gas šv. Mi­šias au­ko­jo Plun­gės Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čios ku­ni­gai, ku­rie dar pa­rė­mė ir pi­ni­gais. Trem­ti­nių cho­ro mo­te­rys gie­do­jo gies­mes ne­gai­lė­da­mos sa­vo lai­ko. Gė­lė­mis ve­lio­nį pa­ger­bė bu­vę glo­bos na­mų auk­lė­ti­niai.
Da­bar di­rek­to­rės rū­pes­tis – kaip su­tvar­ky­ti ka­pą, pa­sta­ty­ti nors kuk­lų pa­min­klė­lį.
Tai­gi. Ne­links­ma is­to­ri­ja. Bet pa­ro­dan­ti, kad ne vi­si žmo­nės rū­pi­na­si tik sa­vo kie­mu, sa­vo ki­še­ne, kad sve­ti­mas skaus­mas – sve­ti­mas ne vi­siems.
O glo­bos na­mų vai­kai iš­mo­ko dar vie­ną gy­ve­ni­mo pa­mo­ką – ge­ru­mo, ne­sa­va­nau­diš­ku­mo, at­jau­tos ir pa­gar­bos. Šiuo at­ve­ju, de­ja, mi­ru­siam.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama