Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Da­rom!

Pa­ga­liau pa­va­sa­ris. Puo­šia­si gam­ta, ir mes vi­si tvar­ko­mės, šva­ri­na­mės kiek be­ga­lė­da­mi. Per de­šimt­me­tį ak­ci­ja DAROM pa­da­rė di­de­lį po­vei­kį žmo­nių są­mo­nin­gu­mui. Pa­me­nu, kar­tą mo­te­ry­tė, iš­si­vy­nio­ju­si sal­dai­niu­ką, po­pie­rė­lį pa­lei­do pa­vė­jui. Ne­iš­ken­tu­si pri­si­vi­jau ir pa­ste­bė­jau, kad taip ne­de­rė­tų, juk ne tik šiukš­li­na­me, bet ir ne­ko­kį pa­vyz­dį jau­ni­mui ro­do­me. O ši su­ne­ri­mu­si at­sa­kė, jog ne­ma­niu­si, kad kas pa­ma­tys. Nu­skren­da ir da­bar koks po­pie­rė­lis, bet ne­pa­ly­gi­na­mai re­čiau, nes ir ak­ci­jos DAROM sa­va­no­riai ma­žiau šiukš­lių be­su­ren­ka. Žo­džiu, au­gam.

Aną va­ka­rą šva­ri­no­si ir kai­my­ni­nių na­mų Men­de­no skers­gat­vy­je gy­ven­to­jai. Ir ne tik ap­link sa­vo na­mus, bet ir ap­link šiukš­lių kon­tei­ne­rius, ša­li­gat­vius, ša­li­ke­lę. „Tik­ri šau­nuo­liai, – pa­ma­niau, – čia tai su­si­pra­tę gy­ven­to­jai. Ne tik sa­vo šiukš­lę pa­ke­lia, bet ir kai­my­nų kie­mą už­grie­bia. Gė­dą jiems da­ro“.
Prie šiukš­lių kon­tei­ne­rių riog­so­jo gal ne vie­ne­rius me­tus kaup­tas „tur­tas“ – ne­men­ka vi­so­kio „gė­rio“ ir ša­kų krū­va. Stro­pūs tal­ki­nin­kai nu­ta­rė tam pa­da­ry­ti ga­lą, tai yra tą „tur­tą“ iš­kuop­ti. Bet kur pa­dė­ti? Per bū­rį ra­do­si įvai­rių ge­nia­lių pa­siū­ly­mų. Juk tarp tal­ki­nin­kų bu­vo pro­tin­gų, iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, pa­vyz­džiui, ban­ko, teis­mo tar­nau­to­jų ir ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tų. Iš­min­tin­gos gal­vos nu­ta­rė, kad ge­riau­sia bū­tų krū­vą nuo kon­tei­ne­rių per­kel­ti ke­le­tą met­rų ir pa­slėp­ti čia pat esan­čia­me so­de. Tie­sa, tai nė­ra pri­va­ti val­da. Ne­svar­bu, kad dar nuo so­vie­ti­nių lai­kų čia žmo­nės triū­sė: so­di­no, skie­pi­jo, nors tai ir nė­ra jų nuo­sa­vy­bė. Čia bus ge­riau­sia – juk čia val­diš­ka že­mė. Be to, šį so­dą puo­se­lė­ja mo­čiu­tė. Se­na mo­čiu­tė... Čia bus ge­riau­sia. Čia už­žels, ne­si­ma­tys, ir neš­ti to­li ne­rei­kia, tik ke­le­tas met­rų... Už­tat prie kon­tei­ne­rių šva­ru!
Kai nu­si­ste­bė­jau, ko­dėl bū­tent čia krau­na ša­kas, val­džios žmo­gus au­to­ri­te­tin­gai pa­reiš­kė, kad ta te­ri­to­ri­ja po me­tų bus nu­stum­dy­ta, juk čia ba­sei­ną sta­tys! Vis­ką veš ir šiukš­les nu­veš!
Jau per­nai „stum­dė“, „sta­tė“... Šie­met „sta­tė“… Ki­tą­met?.. O per me­tus šiukš­lių krū­va slėp­sis už sly­vų? Taip mąs­tant, krū­va, ti­kė­ti­na, augs. Ir gal ne į kon­tei­ne­rį, o į nau­ją­ją krū­vą žmo­nės šiukš­les neš? Juk ka­da nors kas nors nu­stum­dys...
Ei­nu pro kai­my­ni­nius kie­mus – nu­šluo­ta, nu­ra­vė­ta, iš­puo­se­lė­ta. Tal­ki­nin­kai da­rė ir pa­da­rė, o šiukš­les – į kai­my­nų dar­žą!
Kaip čia iš­ei­na – vie­ni da­ro, ki­ti pri­da­ro, pri­si­da­ro, pa­si­da­ro... Svar­bu, kad da­ro?

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama