Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Savivaldybėje » Upė mal­ki­nę jau nu­si­ne­šė, grei­tai nuplukdys ir na­mu­ką su šei­mi­nin­ke...

Upė mal­ki­nę jau nu­si­ne­šė, grei­tai nuplukdys ir na­mu­ką su šei­mi­nin­ke...

„Tu­rim bė­dą“, – to­kiais žo­džiais sa­vo laiš­ką re­dak­ci­jai pra­dė­jo Min­dau­gas Ra­kaus­kas. Plun­giš­kis, ku­rio ma­ma gy­ve­na Prū­sa­lių kai­me, Bab­run­go gat­vė­je, ant Bab­run­go upės skar­džio, yra la­bai su­ne­ri­męs, kad van­duo ku­rią die­ną ga­li pa­si­glemž­ti jų so­do na­mu­ką, nes mal­ki­nė su vi­so­mis mal­ko­mis prieš ke­le­tą me­tų jau „iš­plau­kė“. Si­tu­a­ci­ja to­kia, jog Gan­din­gos hid­ro­e­lek­tri­nės tven­ki­nio hid­ro­tech­ni­ni­nis įren­gi­nys, va­di­na­ma­sis si­fo­nas, at­si­da­ro au­to­ma­tiš­kai ir nuo už­tvan­kos kas­kart pa­lei­džia to­kį van­dens srau­tą, kad per met­rą stai­giai pa­ki­lęs upės van­duo nu­plau­na vis dau­giau pa­kran­tės, ar­do šlai­tus, ver­čia me­džius, kė­si­na­si į žmo­nių skly­pus ir pa­sta­tus. M. Ra­kaus­kas bai­mi­na­si, kad so­do na­mu­kas, ku­ria­me gy­ve­na jo ma­ma, ku­rią die­ną taip pat ga­li at­si­dur­ti ant van­dens – upei iki jo li­ko vos ke­li met­rai...

„Mums ši­ta bė­da pra­si­dė­jo 2007-ai­siais me­tais. Ta­da upė „nu­grau­žė“ apie 10 met­rų že­mės skly­po, nu­ar­dė šlai­tus, griu­vo mal­ki­nė ir nu­plau­kė su vi­so­mis mal­ko­mis“, – pa­sa­ko­jo šiuo me­tu Tel­šiuo­se gy­ve­nan­tis plun­giš­kis M. Ra­kaus­kas. Vy­ras mi­nė­jo, jog jau ta­da krei­pė­si į Sa­vi­val­dy­bę, se­niū­ni­ją, ap­lin­ko­sau­gi­nin­kus. Po to ku­rį lai­ką per už­tvan­ką bū­da­vo lei­džia­mas kiek ma­žes­nis van­dens kie­kis, bet pas­ta­ruo­ju me­tu vėl vis­kas kar­to­ja­si.
„Da­bar iki na­mo li­ko ke­li met­rai. Bū­na, kad van­duo pa­lei­džia­mas net ke­lis kar­tus per die­ną. Ta­da upė­je van­duo aki­mirks­niu pa­ky­la per ko­kį met­rą. Grun­tas nuo lie­taus yra per­mir­kęs, tad at­ei­nan­ti di­džiu­lė sro­vė plau­na vis­ką pa­ke­liui – ver­čia me­džius,

griau­na kran­tus. Ties ma­mos na­me­liu ne­se­niai „nu­va­žia­vo“ dar ke­tu­ri met­rai šlai­to. Da­bar li­ko 3–4 met­rai že­mės iki skar­džio. Ma­nau, il­gai ne­tru­kus upė ją nu­plaus, ta­da grius ir na­mu­kas“, – liūd­nai kal­bė­jo pa­šne­ko­vas. Vy­riš­kiui ap­mau­du, kad nie­kas nie­ko kon­kre­taus ne­da­ro, val­di­nin­kai tik pa­si­žiū­ri, ža­da „taip ne­pa­lik­ti“, siun­ti­nė­ja pro­ble­mą vie­ni nuo ki­tų ir trau­kia pe­čiais, kad prieš gam­tą esą ne­pa­ko­vo­si. Ma­ža to, dar kas nors lep­te­li, kad taip ir bū­na, jei už­si­ma­nai gy­ven­ti ant upės kran­to... Ta­čiau na­me­lis, kaip ti­ki­no M. Ra­kaus­kas, sta­ty­tas la­bai se­niai, ma­ma jį nu­si­pir­ko prieš pen­kio­li­ka me­tų. O už­tvan­ka, svars­tė vy­ras, – nė­ra gam­ta, jos įren­gi­mus ga­li­ma tvar­ky­ti ir kon­tro­liuo­ti.
Vy­ras pa­sa­ko­jo, kad ta­da, kai van­duo per už­tvan­ką lei­džia­mas to­ly­giai – net ir per di­džiau­sią lie­tų, grės­mės ne­bū­na, upė te­ka ra­miai. Ta­čiau van­de­nį pa­lei­dus stai­giai, per ke­lias mi­nu­tes upės ly­gis pa­šo­ka per met­rą – pa­kran­tė­se griū­va vis­kas, net šim­ta­me­čiai ąžuo­lai...
M. Ra­kaus­kas prieš ke­lias die­nas vėl bu­vo nu­ė­jęs į Sa­vi­val­dy­bę, pa­li­ko raš­tą, pra­šy­da­mas spręs­ti pro­ble­mą sku­bos tvar­ka. Krei­pė­si ir į ap­lin­ko­sau­gą, ir į Nau­so­džio se­niū­ną Da­rių Prei­bį, pra­šė pa­gal­bos. Vy­riš­kis ti­ki­no, jog ne jam vie­nam ne­ra­mu – plau­na­mi ir ki­tų žmo­nių skly­pai. Svars­tė, jog pa­va­sa­rį rei­kė­tų šlai­tą at­sta­ty­ti ir su­tvir­tin­ti, bet svar­biau­sia – su­re­gu­liuo­ti si­fo­no dar­bą, kad van­duo per už­tvan­ką bū­tų lei­džia­mas to­ly­giai.
Sa­vi­val­dy­bės Vie­tos ūkio sky­riaus ve­dė­jas Mar­ty­nas Čiu­že­lis sa­kė, jog jiems mi­nė­ta si­tu­a­ci­ja ži­no­ma. Spe­cia­lis­tas už­si­mi­nė, jog se­niū­nas su eko­lo­ge bu­vo nu­vy­kę į vie­tą pa­žiū­rė­ti su­si­da­riu­sios pa­dė­ties. Iš žmo­gaus gau­tas skun­das pa­gal kom­pe­ten­ci­ją bu­vo per­siųs­tas Šiau­lių re­gio­no ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tui (ŠRAAD), ka­dan­gi šio hid­ro­tech­ni­nio įren­gi­nio nau­do­ji­mą pri­žiū­ri šis de­par­ta­men­tas. M. Čiu­že­lis at­krei­pė dė­me­sį, jog dar 2005 m. bu­vo pa­tvir­tin­tos Gon­din­gos HE tven­ki­nio ant Bab­run­go upės nau­do­ji­mo ir prie­žiū­ros tai­syk­lės, ku­rio­mis ir pri­va­lo va­do­vau­tis hid­ro­tech­ni­kos įren­gi­nio nau­do­to­jas. Šiuo at­ve­ju hid­ro­e­lek­tri­nės ir už­tvan­kos eks­plo­a­tuo­to­jas yra UAB „Eko­e­lek­tra“. Ar ji lai­ko­si mi­nė­tų tai­syk­lių, tu­rė­tų nu­sta­ty­ti ir

įver­tin­ti ŠRAAD, Sa­vi­val­dy­bė šiam klau­si­mui spręs­ti ko­mi­si­jos nesuda­rys.
„ŠRAAD yra žinoma apie sudėtingą Gandingos hidroelektrinės situaciją. Šiuo metu specialistas, kuris kontroliuoja užtvankas, atostogauja, tad atsakysime vėliau“, – paprašytas komentaro, sakė ŠRAAD Administravimo ir teisės skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Konderauskas.
Iš­ties dėl di­džiu­lio kie­kio van­dens Bab­run­go upės va­ga yra pa­si­kei­tu­si, me­tai iš me­tų plau­na­mos pa­kran­tės, ar­do­mi šlai­tai, už­lie­ja­mi pri­va­tūs žmo­nių skly­pai. Apie šią pro­ble­mą jau prieš ke­le­tą me­tų esa­me ra­šę ir sa­vo laik­raš­ty­je. Bu­vo ta­da ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų, Sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tų ir hid­ro­e­lek­tri­nės eks­plo­a­tuo­to­jų su­si­ti­ki­mas prie už­tvan­kos. Jau tą­syk UAB „Eko­e­lek­tra“ at­sto­vas, su­lau­kęs skun­dų dėl hid­ro­e­lek­tri­nės dar­bo, dėl už­tvan­kos ir si­fo­no dar­bo ne­su­re­gu­lia­vi­mo, aiš­ki­no, kad blo­ga esan­ti pa­ti už­tvan­ka – šio­je vie­to­je rei­kia ne si­fo­ni­nės už­tvan­kos, o su kil­no­ja­mu už­tva­ru, tad siū­lė „pa­si­ieš­ko­ti“ eu­ro­pi­nių pi­ni­gų. Val­di­nin­kai ta­da jam at­kir­to, jog, eks­plo­a­tuo­jant si­fo­ną, ga­li­ma ati­da­ry­ti tik vie­ną si­fo­no an­gą, kad rei­kia tik tech­niš­kai su­re­gu­liuo­ti, ir si­fo­nas taip daž­nai ne­su­veik­tų, ne­bū­tų to­kio di­de­lio van­dens srau­to. De­ja, per ke­le­tą me­tų taip nie­kas ir ne­pa­si­kei­tė.
Se­niū­nas D. Prei­bys pa­tvir­ti­no, jog vi­sai ne­se­niai ten bu­vo su eko­lo­ge, vis­kas už­fik­suo­ta, nu­fo­tog­ra­fuo­ta, nu­siųs­tas raš­tas Sa­vi­val­dy­bei. Su­ti­ko, jog si­tu­a­ci­ja tik­rai su­dė­tin­ga. Ir ne vien to­je vie­to­je – van­dens iš­plau­tų vie­tų ap­lin­kui yra bent de­šimt. Bė­da ta, jog si­fo­nas nė­ra re­gu­liuo­ja­mas – įren­gi­nys vei­kia au­to­ma­tiš­kai. „Kai Plun­gės jū­ros van­duo Bab­run­go už­tvan­ko­je pa­ky­la iki tam tik­ro ly­gio ir at­si­ran­da van­dens per­tek­lius, si­fo­nas įsi­jun­gia ir van­duo pa­ša­li­na­mas. Kai ly­gis su­ma­žė­ja, at­si­ran­da oro tar­pas, įren­gi­nys vėl iš­si­jun­gia. Anks­čiau bu­vo ma­žes­ni van­dens kie­kio pa­da­vi­mai, bet pas­ta­ruo­ju me­tu kri­tu­lių daug, si­fo­nui įsi­jung­ti ten­ka daž­nai, iš­me­ta­mo van­dens kie­kis di­džiu­lis – per se­kun­dę nu­bė­ga 80–90 ku­bų van­dens, o šis ir nio­ko­ja pa­kran­tes“, – aiš­ki­no D. Prei­bys. Jo ži­nio­mis, Lie­tu­vo­je iš­vis tė­ra du to­kie ne­re­gu­liuo­ja­mi si­fo­nai.
Kiek ži­no­ma, tiek už­tvan­ka, tiek si­fo­nas ir hid­ro­e­lek­tri­nė sta­ty­ti prieš ge­rą pus­šim­tį me­tų, tad jų re­gu­lia­vi­mas yra toks, koks yra. No­rint vis­ką pa­keis­ti, bū­tų rei­ka­lin­gos di­džiu­lės in­ves­ti­ci­jos.
Vis­gi na­me­lis su ten gy­ve­nan­čia mo­te­ri­mi – ant skar­džio kraš­to. Kaip se­niū­ni­ja ga­lė­tų pa­dė­ti šio­je bė­do­je? „Ten ne­už­ten­ka už­vež­ti že­mių. Rei­kia už­tan­kin­ti skar­dį, kal­ti po­lius, pa­kran­tės po­sū­kį iš­grįs­ti ak­me­ni­mis, kad grun­tas ne­slink­tų ir ne­bū­tų pa­plo­vi­mų. Tam rei­kia daug pi­ni­gų. Mes, kaip se­niū­ni­ja, mi­ni­ma­lius tiks­lus, kaip ga­lė­tu­me pa­dė­ti mo­te­riš­kei, esa­me už­si­brė­žę: šie­met pra­si­dės van­dent­var­kos pro­jek­tas, at­liks grun­to, ke­le­tą met­rų prie skar­džio už­pil­si­me. Ži­no­ma, vis­kas lai­ki­na“, – sa­kė D. Prei­bys.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama