Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Proveržis » „Pėrms blyns“ ne­pri­svi­lo

„Pėrms blyns“ ne­pri­svi­lo

Lie­pos 6–9 die­no­mis prie Plun­gės hid­ro­e­lek­tri­nės, Al­vy­do Pa­plaus­ko te­ri­to­ri­jo­je, vy­ko pir­mo­ji Plun­gės „Kregž­dy­no“ ir Žli­bi­nų Ig­no Kon­čiaus drau­go­vių skau­tų ir neskautų sto­vyk­la „Pėrms blyns“.

Ke­tu­rias die­nas gam­tos ap­sup­ty­je pra­lei­do 74 vai­kai ir jau­nuo­liai nuo 3 iki 17 me­tų, at­vy­kę iš Plun­gės, Žli­bi­nų, Kan­tau­čių, Rie­ta­vo, Tel­šių, net­gi Kau­no. Į vil­kiu­kų, skau­tų ir kan­di­da­tų bū­rį įsi­lie­jo ir trys „cy­ru­liu­kai“, ke­tu­ri jau­nuo­liai iš su­tri­ku­sio in­te­lek­to žmo­nių glo­bos ben­dri­jos „Plun­gės Vil­tis“, dvi Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos na­rės, dvi Plun­gės ne­vy­riau­sy­bi­nės vi­suo­me­ni­nės jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jos „Kran­tas“ at­sto­vės, taip pat ke­letas ne skau­tų. Bet... pie­va pla­ti, miš­ke vie­tos taip pat ne­trūks­ta... Sto­vyk­lau­to­jus pri­žiū­rė­jo dvylika suaugusiųjų: vadovams tal­ki­no prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų skau­ta­vęs plun­giš­kis Ta­das Ge­čas, iš na­mų Vil­niu­je at­vy­kęs su žmo­na ir sū­ne­liu. Be to, vir­tu­vė­je pa­si­keis­da­mos sukosi pen­kios ma­mos, te­tos, mo­čiu­tės. Vi­sos jos – pui­kios šei­mi­nin­kės.
Bet apie vis­ką nuo pra­džios. Pir­miau­sia rei­kia pa­mi­nė­ti, kad lie­pos 6-oji – tik ofi­cia­li sto­vyk­los pra­džia. Sto­vyk­los vir­ši­nin­kas ir še­ši jo pa­gal­bi­nin­kai (Er­nes­tas, Dei­vi­das, An­drius, Aud­rius, To­mas ir Man­tas) prie Bab­run­go ap­si­gy­ve­no jau ant­ra­die­nį, lie­pos 4 die­ną. Jų mi­si­ja – įkur­ti sto­vyk­lą: pa­sta­ty­ti di­dži­ą­ją pa­la­pi­nę, įreng­ti tu­a­le­tus, su­ręs­ti vė­lia­vos stie­bą, in­dau­jas, prau­syk­lą, in­dų plo­vyk­lą ir, be abe­jo, – vir­tu­vę. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad pa­dir­bė­ta tik­rai at­sa­kin­gai. Tre­čia­die­nį pri­si­jun­gė vi­sas bū­rys ki­tų pa­gal­bi­nin­kų su ūk­ve­džiu Lau­ry­nu prie­ky­je. Jų įsi­ruo­ši­mo dar­bai ir­gi ne­iš­var­gi­no – va­ka­re dar li­ko jė­gų žais­ti kak­ti­nių ir žan­di­nių žai­di­mą.
Ket­vir­ta­die­nio ry­tą su­gu­žė­jo li­ku­sie­ji. Štai ta­da Bab­run­go pa­kran­tė vir­to tik­ru skruz­dė­ly­nu, ku­ria­me vir­te vi­rė sto­vyk­li­nis gy­ve­ni­mas. Įsi­kū­ri­mo pro­ce­są per­trau­kė sto­vyk­los ati­da­ry­mas, ku­rio me­tu ne tik pa­kel­ta sto­vyk­los vė­lia­va, bet ir pa­si­pil­dė Lie­tu­vos skau­ti­jos gre­tos: 10 vai­kų da­vė jau­nes­nio­jo skau­to įžo­dį, 9 – skau­to.
Pa­va­ka­re sto­vyk­lau­to­jams su­reng­ti mo­ky­mai (va­di­na­mo­ji skau­to­ra­ma). Gru­pe­lės ke­lia­vo iš vie­no punk­to į ki­tą ir mo­kė­si riš­ti maz­gus, skau­tiš­kos uni­for­mos su­dė­ties, su­teik­ti pir­mą­ją me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą, pa­žin­ti vais­tin­guo­sius au­ga­lus, už­kur­ti lau­žą be deg­tu­kų. Vai­kus mo­kė ne tik va­do­vai ir pa­ty­ru­si skau­tė Aud­ro­nė, bet ir žo­li­nin­kė Ja­ni­na Da­nie­lie­nė bei Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro spe­cia­lis­tė Mar­ga­ri­ta Mi­ka­šaus­kie­nė. Dar kar­tą joms – skau­tiš­kas ačiū.
Po mo­ky­mų ir va­ka­rie­nės lau­kė dar vie­nas vi­siems pa­sau­lio lie­tu­viams svar­bus ren­gi­nys – tau­tiš­kos gies­mės gie­do­ji­mas. Tam pa­si­rin­ko­me ne­to­li sto­vyk­los esan­tį Var­ka­lių pi­lia­kal­nį. Džiu­gu, kad Lie­tu­vos him­ną gie­do­jo ne tik vai­kai, va­do­vai,

pa­gal­bi­nin­kai, bet ir į sve­čius už­su­kę Rie­ta­vo skau­tų va­do­vai, at­vy­kę plun­giš­kių skau­tų tė­ve­liai, net­gi rė­mė­jai ir ki­ti sve­čiai. Him­nas pa­lie­tė vi­sų šir­dis. Po iš­kil­min­gos aki­mir­kos Plun­gės spe­cia­lio­jo ug­dy­mo cen­tro di­rek­to­rius Ri­man­tas Gent­vi­las pa­svei­ki­no vie­nin­te­lį šven­tė­je da­ly­va­vu­sį Min­dau­gą.
Grį­žę nuo pi­lia­kal­nio sto­vyk­lau­to­jai iš­si­skirs­tė ruoš­tis sto­vyk­los ati­da­ry­mo lau­žui, ku­rį ve­dė se­sės Ga­bi­ja, Li­vi­ja, Lau­ra ir Mo­ni­ka. Be­je, jis taip pat de­di­kuo­tas Lie­tu­vos is­to­ri­jai.
Po vai­di­ni­mų ir žai­di­mų prie lau­žo li­ko bu­din­tie­ji. Jie pa­gal sto­vyk­los ap­sau­gos vir­ši­nin­ko Er­nes­to su­da­ry­tą są­ra­šą kei­tė­si kas va­lan­dą ir sau­go­jo vė­lia­vą, in­ven­to­rių ir be­si­il­sin­čių­jų mie­gą.
Ant­rą­ją die­ną mėgs­tan­čius pa­mie­go­ti pa­ža­di­no ko­men­dan­to An­driaus švil­pu­kas. Va­do­vau­ja­mi se­sės Faus­tos, ma­ži ir di­de­li sku­bė­jo mankš­tin­tis, tvar­ky­tis, pus­ry­čiau­ti. Vy­res­nių­jų lau­kė ke­lio­nė vandeniu (upe) ir sausuma iki Gon­din­gos pi­lia­kal­nio. Pa­si­ro­do, Bab­run­gas – klas­tin­ga upė, pil­na du­bu­rių, sū­ku­rių ir sli­džių ak­me­nų... Bet bu­vo sma­gu, nors ir ne­leng­va. Ne leng­viau – ir iš­li­pus į kran­tą, kur pik­tdžiu­giš­kai stie­bus ir la­pus tie­sė veš­lūs kai ku­rių ke­liau­to­jų ūgio dil­gė­ly­nai. Ant pi­lia­kal­nio ruo­šė­me sau prieš­pie­čius, žai­dė­me, sta­tė­me žmo­nių pi­ra­mi­des. O ke­lio­nė at­gal ne vie­nam pra­il­go...
Ma­žie­ji tą­dien daug mo­kė­si: skau­tų įsta­tų, skau­ti­jos him­no, kep­ti lau­že gar­dų ba­na­nų de­ser­tą. Ži­no­ma, neap­si­ei­ta ir be žai­di­mų. Be to, jie tą­dien pie­tums val­gė di­džiu­lė­je kep­tu­vė­je kep­tus mie­li­nius bly­nus!
Prieš va­ka­rie­nę žai­dė ir vy­res­nie­ji. Kris­ti­na ir Ie­va jiems pra­ve­dė psi­cho­lo­gi­nius žai­di­mus. O va­ka­rie­niau­jant aky­les­ni sto­vyk­lau­to­jai pa­ste­bė­jo, kad din­go sto­vyk­los vė­lia­va! Ben­dro­mis jė­go­mis ją vis dėl­to pa­vy­ko su­ras­ti. Šis įvy­kis vi­sus pa­ska­ti­no bū­ti at­sa­kin­ges­nius, ypač bu­dė­to­jus. Nak­tis jiems bu­vo ne­ra­mi. Triukš­min­gi, bet ne­ma­to­mi prie­ši­nin­kai ne tik ne­lei­do už­snūs­ti, bet net­gi bau­gi­no. Ry­te pa­aiš­kė­jo, kad sto­vyk­lau­to­jų bud­ru­mą ir drą­są tik­ri­no ke­tu­ri skau­tai iš Rie­ta­vo.
Tre­čio­ji sto­vyk­los die­na (bent jau pir­ma­sis pus­die­nis) bu­vo skir­ta gam­tos me­nui ir rank­dar­biams. Ne­ken­kian­tys gam­tai kū­ri­niai bu­vo tik­rai gra­žūs, įdo­mūs ir įvai­rūs. Ne ma­žiau sto­vyk­lau­to­jams pa­ti­ko Ama­tų kai­me su Ie­va ir Mo­tie­ju­mi pin­ti apy­ran­kes, su Li­vi­ja rai­šio­ti žmo­gu­čius, su mo­ky­to­ja Li­na lie­ti gip­so at­spau­dus gam­tos mo­ty­vais, su vadove Ire­na per­kel­ti ant au­di­nio au­ga­lų kom­po­zi­ci­jas, su Do­vy­du ir Ar­nu ga­min­ti me­di­nius su­ve­ny­ri­nius lan­kus, šau­tu­vė­lius, ka­ta­pul­tas ir lėk­tu­vė­lius. Ypač pas­ta­ro­ji veik­la bu­vo po­pu­lia­ri tarp jau­nes­nių­jų skau­tų.
Po pie­tų į žy­gį (šį kar­tą sau­su­ma), ne­pa­bū­gę vis pra­siau­čian­čio lie­taus, iš­ėjo jau­nes­nie­ji skau­tai. Vy­res­nie­ji tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti al­pi­nis­ti­nes tra­sas. Jos taip įtrau­kė, kad už­si­mir­šo net pa­va­ka­riams iš­kep­ti bly­nai. Vė­liau prie skau­tų pri­si­jun­gė ir vil­kiu­kai (ži­no­ma, jiems bu­vo skir­ti pa­pras­tes­ni iš­ban­dy­mai).
Po va­ka­rie­nės dan­gus vis la­biau niau­kė­si, lie­tus vis stip­rė­jo. Nors sto­vyk­lau­to­jai la­bai sten­gė­si ne­pra­ras­ti ge­ro ūpo, tai ne­bu­vo leng­va. Dėl ap­niu­ku­sių orų ir nuo­tai­kų pas­ku­ti­nis lau­žas ne­bu­vo toks, ko­kio no­rė­jo­si, bet tai sto­vyk­los tik­rai ne­su­ga­di­no.
Po sek­ma­die­nį vy­ku­sios už­da­ry­mo ri­kiuo­tės, dau­gy­bės vie­ni ki­tiems iš­sa­ky­tų ge­rų žo­džių, sto­vyk­lau­to­jo pa­žy­mė­ji­mų įtei­ki­mo, slap­tų drau­gų ap­si­ka­bi­ni­mų, sve­čių ir rė­mė­jų svei­ki­ni­mų ir do­va­nų, na­mo iš­si­skirs­tė­me pra­tur­tė­ję. Skau­tiš­ka pa­tir­ti­mi, nuo­ty­kiais, gra­žio­mis pa­gal­bos vie­ni ki­tiems aki­mir­ko­mis, ben­dru­mo pa­jau­ti­mu... Vis­ko nei iš­var­din­si, nei per­teik­si... Rei­kia pa­čiam pa­jus­ti...
Šią ke­tu­rių die­nų šven­tę su­kur­ti pa­dė­jo la­bai daug žmo­nių – mūsų rėmėjai ir pagalbininkai.
Sun­ku ras­ti žo­džių, kaip jiems vi­siems esa­me dė­kin­gi. AČIŪ.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama