Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Proveržis » Ne­pa­kar­to­ja­mi aš­tun­to­kų šei­mų iš­šū­kiai ar­ba Pa­mo­kos prie Bab­run­go upės

Ne­pa­kar­to­ja­mi aš­tun­to­kų šei­mų iš­šū­kiai ar­ba Pa­mo­kos prie Bab­run­go upės

Se­na­mies­čio mo­kyk­los 8c (jau 9c) nuo 5 kla­sės va­sa­rą pa­si­tin­ka ne­įpras­tai – iš­ei­da­mi į žy­gį. Pra­ėju­siais me­tais jie tris die­nas pra­lei­do In­dė­nia­dos sto­vyk­lo­je, o šie­met ry­žo­si „Šei­mų iš­šū­kiams“ ar­ba pa­mo­koms ne mo­kyk­lo­je. Kaip ir pra­ėju­siais me­tais, esa­me dė­kin­gi te­ri­to­ri­jos prie Bab­run­go upės sa­vi­nin­kui Al­vy­dui Pa­plaus­kui už lei­di­mą sto­vyk­lau­ti jo že­mė­je bei Nau­so­džio se­niū­ni­jos se­niū­nui Da­riui Prei­biui – už pa­sko­lin­tą di­džiu­lę pa­la­pi­nę.

Šių me­tų pa­mo­kos ne mo­kyk­lo­je taip pat tru­ko tris die­nas ir dvi nak­tis. Tie­sa, aš­tuo­ni žy­gei­viai iš­ke­lia­vo jau ket­vir­ta­die­nį – įruoš­ti sto­vyk­la­vie­tės. Ki­ti pri­si­jun­gė penk­ta­die­nį. Sto­vyk­los iš­šū­kiai ne­bu­vo sun­kūs, grei­čiau įdo­mūs, sma­gūs ir nau­din­gi.
Jie pra­si­dė­jo jau pir­mą­ją die­ną, įsi­kū­rus ir per iš­kil­min­gą sto­vyk­los ati­da­ry­mą pa­kė­lus aš­tun­to­kų pieš­tą vė­lia­vą (be­je, ji – taip pat ne­įpras­ta – tri­briau­nio ži­bin­to for­mos). Pir­ma­sis iš­šū­kis – Bai­ke­rių šei­mos pa­siū­ly­tas žai­di­mas „Slap­tas drau­gas“ (kiek­vie­nam bur­tų ke­liu te­ko la­pe­lis su var­du žmo­gaus, ku­rį ne­iš­si­duo­dant rei­kė­jo glo­bo­ti vi­sas tris die­nas).
Pir­mą­ją die­ną lau­kė ir dau­giau iš­ban­dy­mų. Pir­miau­sia – spor­ti­niai. Ke­tu­rios aš­tun­to­kų šei­mos – Flins­tou­nai, Gri­fi­nai, Bai­ke­riai ir Ma­fi­jos at­sto­vai – su­si­grū­mė es­ta­fe­tė­se. Te­ko var­žy­tis ir vi­siems su­si­ki­bus ran­ko­mis, ir už­riš­to­mis aki­mis, ir su­riš­to­mis ko­jo­mis... Kiek ne­ti­kė­tai per­ga­lę iš­ko­vo­jo iš pra­džių nuo ki­tų šei­mų at­si­li­kę Bai­ke­riai.

Ki­tas iš­ban­dy­mas – ke­tu­rios pa­mo­kos. Tie­sa, ne vi­sai įpras­tos. Jų me­tu šei­mos ra­to prin­ci­pu mo­kė­si pas Eg­lės ma­mą, Ar­no tė­tį ir Ie­vos tė­ve­lius. O pa­mo­kos tik­rai bu­vo įdo­mios.
Eg­lės ma­ma ne tik pa­pa­sa­ko­jo apie val­go­mus au­ga­lus, bet ir da­vė pa­ra­gau­ti žo­le­lių ar­ba­tos, džio­vin­tų šer­mukš­nių, kiaul­pie­nių šak­nų, la­bai gar­džios dil­gė­lių už­te­pė­lės ir ki­tų ska­nu­my­nų. Be to, la­bai įdo­miai pa­pa­sa­ko­jo apie žo­lia­vi­mą: kad ne­ga­li­ma žo­le­lių rink­ti blo­gos nuo­tai­kos, kad rei­kia su au­ga­lais kal­bė­tis, jų at­si­pra­šy­ti, dė­ko­ti, net jiems dai­nuo­ti, de­kla­muo­ti.
Ar­no tė­tis at­sklei­dė me­džiok­lės pa­slap­čių: kaip, ka­da, ke­lie­se me­džio­ja­ma, pa­pa­sa­ko­jo apie gy­vū­nus. Šian­dien nė vie­nas jo mo­ki­nys ne­be­tu­rė­tų su­pai­nio­ti šuns ir vil­ko pėd­sa­kų.
Ie­vos ma­ma mo­kė, kaip už­si­kur­ti lau­žą be deg­tu­kų, pa­ro­dė, ko­kios gam­ti­nės me­džia­gos de­giau­sios, pa­pa­sa­ko­jo, kaip, pa­si­ga­min­ti prie­mo­nių lau­žui už­deg­ti (vaš­kuo­tų ri­ti­nė­lių, pra­ga­ro pa­de­lių ir kt.), pa­de­monst­ra­vo, ku­rios il­giau de­ga. Taip pat da­vė nau­din­gų pa­ta­ri­mų, kaip lau­že iš­si­kep­ti kiau­ši­nį ar net­gi py­ra­gą (šią in­for­ma­ci­ją aš­tun­to­kai pa­nau­do­jo prie šeš­ta­die­nio lau­žo).
Ie­vos tė­tis pa­ro­dė, kaip iš pa­ga­lių ir vir­vės su­si­riš­ti sta­lą, kė­dę, in­dau­ją (šios pa­mo­kos in­for­ma­ci­ja prak­tiš­kai pri­tai­ky­ta šeš­ta­die­nio Ama­tų kai­me – vai­ki­nai su­ren­tė ga­na di­de­lį sta­lą su suo­lais).
Po te­ori­nių ir prak­ti­nių pa­mo­kų ne­iš­ven­gia­mai rei­kė­jo pa­ju­dė­ti. Ka­re dėl vė­lia­vų su­si­ko­vė Kak­ti­niai ir Žan­di­niai. Rei­kė­jo ne tik sau­go­ti sa­vo vė­lia­vą ir ban­dy­ti už­grob­ti pri­klau­san­čią prie­ši­nin­kams, bet ir sau­go­ti sa­vo gy­vy­bę. Be­je, ją bu­vo ga­li­ma su­si­grą­žin­ti grį­žus į sto­vyk­la­vie­tę ir at­li­kus ko­kį dar­bą vir­tu­vė­je ar ki­to­je stra­te­giš­kai svar­bio­je sto­vyk­los vie­to­je.
Įdo­miau­sias pir­mą­ją die­ną bu­vo kū­ry­bi­nis iš­šū­kis. Vi­sos šei­mos (be­je, tu­rin­čios net her­bus) dar ge­ro­kai prieš žy­gį ruo­šė­si va­ka­ri­niam lau­žui. Rei­kė­jo ir tin­ka­mai pa­si­puoš­ti, ir su­kur­ti le­gen­dą-vai­di­ni­mą, iš­mok­ti dai­ną, pa­ruoš­ti do­va­ną, pra­ves­ti ke­le­tą

žai­di­mų. Prie ke­tu­rių jau pa­mi­nė­tų šei­mų pri­si­jun­gė gau­si Adam­sų šei­ma (ją su­da­rė aš­tun­to­kų auk­lė­to­ja ir vi­sas bū­rys ma­mų, ke­li tė­čiai, vie­na mo­čiu­tė, vie­na te­ta, Vai­do bro­lis Eli­jus, akom­po­na­vęs Adam­sams akor­de­o­nu, ir Do­vy­do se­su­tė Ga­bi­ja). Vi­sos šei­mos su kū­ry­bi­niu iš­šū­kiu su­si­do­ro­jo be prie­kaiš­tų – pa­si­ro­dy­mai bu­vo vie­nas už ki­tą iš­ra­din­ges­ni ir links­mes­ni.
Tą va­ka­rą nei aš­tun­to­kai, nei jų tė­ve­liai ne­sku­bė­jo skirs­ty­tis – vi­lio­jo lau­žo sklei­džia­ma ši­lu­ma ir jau­ku­mas. Tai bu­vo mįs­lių, gal­vo­sū­kių, pa­sa­ko­ji­mų lai­kas. Vis tik nuo­var­gis da­rė sa­vo, ir sto­vyk­lau­to­jai iš­si­skirs­tė po pa­la­pi­nes. Nak­tis bu­vo tik­rai šal­ta – ry­te ste­bė­jo­mės ma­ty­da­mi ant puo­de­ly­je pa­lik­tos ar­ba­tos už­si­den­gu­sį le­du­ką. Bet ne­bi­jan­tiems iš­šū­kių ir šal­tis ne­bai­sus. Ypač po An­driaus ir Lau­ry­no pra­ves­tos mankš­tos.
Ant­ro­ji die­na taip pat bu­vo skir­ta kū­ry­bai ir spor­tui.
Pa­val­gę pus­ry­čius, kū­rė­me him­ną gam­tai – abi­pus miš­ko ta­ke­lio ap­gy­ven­di­no­me me­no kū­ri­nius iš žo­lės, me­džių, sau­suo­lių, kel­mų, ak­me­nų... Juos kur­da­mi, ne­nau­do­jo­me nei vir­vu­čių, nei ki­to­kių ne­gam­ti­nių me­džia­gų, kad ne­pa­kenk­tu­me miš­kui. Ne­il­gai tru­kus, ėjo­me į eks­kur­si­ją ir ap­žiū­rė­jo­me vie­ni ki­tų še­dev­rus. Iš­kal­bin­gi ir in­for­ma­ty­vūs net jų pa­va­di­ni­mai: „Liz­das“, „Skam­ban­tys var­pe­liai“, „Ro­bin­zo­no sa­lo­je“, „Eg­lu­čių alė­ja“, „Čia bu­vo me­dis...“, „Pa­sau­lio cen­tro bei­eš­kant“, „Žal­čio po­il­sis“, „Ke­lias į ne­ži­no­mą at­ei­tį“.
Vi­du­die­nį lau­kė dar vie­na pa­mo­ka. Ją ve­dė šei­mų at­sto­vai. Flins­tou­nai mo­kė pa­si­ga­min­ti ak­me­ni­nį kir­vu­ką, Gri­fi­nai – jau mi­nė­tą sta­lą iš rąs­te­lių ir pa­ga­lių, bai­ke­riai – me­di­nius me­da­lio­nus, Adam­sai ro­dė, kaip gip­se at­spaus­ti au­ga­lus ir pa­si­da­ry­ti vu­du lė­ly­čių. Mo­kė­si ne tik aš­tun­to­kai, bet ir tė­ve­liai, bro­liai, se­sės, net­gi į sve­čius at­va­žia­vę mo­ky­to­jai. Tik trum­pam už­su­kęs Se­na­mies­čio mo­kyk­los di­rek­to­rius Al­gir­das Ser­va pa­mo­koms ne­tu­rė­jo lai­ko, ta­čiau smal­siai ap­žiū­rė­jo ir gam­tos me­no eks­po­zi­ci­ją, ir sto­vyk­los įren­gi­nius, ir net­gi per gi­lią dau­bą nu­ties­tą al­pi­nis­ti­nę tra­są.
Tra­sa – tik­ras iš­šū­kis no­rin­tiems pa­si­tik­rin­ti sa­vo jė­gas ir drą­są, nes ka­ba­ro­tis vir­ve ge­ro­kai virš že­mės – ne juo­kas. Kad tra­sa įvei­kia­ma, įro­dė de­vyn­me­tis Vai­do bro­lis Eli­jus. Ta­da įsi­drą­si­no ir vie­na mer­gai­tė. Jai, ži­no­ma, taip pat pa­vy­ko! Po lai­pio­ji­mų at­gau­ti jė­gas pa­dė­jo Eri­kos tė­ve­lių ir mo­ky­to­jo Pet­ro at­vež­ti du di­džiu­liai ar­bū­zai. Juos val­gė­me prie sa­vo­mis ran­ko­mis su­ręs­to sta­lo!
Be­ben­drau­jant at­ėjo ir va­ka­rie­nės me­tas. Po jos ke­le­tas drą­suo­lių lei­do­si į iš­tver­mės žy­gį Bab­run­go upe. Kad bū­tų di­des­nis iš­ban­dy­mas – grį­žo taip pat van­de­niu, tik jau prieš sro­vę. Ne to­kie drą­sūs ar­ba jaut­res­ni šal­tam upės van­de­niui at­li­ko pa­lai­

ky­mo ko­man­dos vaid­me­nį.
Mer­gi­nos su auk­lė­to­ja tuo me­tu ruo­šė­si va­ka­ri­niam ap­si­va­ly­mui ug­ni­mi – dė­lio­jo iš žva­ku­čių bal­tiš­kus sim­bo­lius. Ge­ro­kai vė­liau, prieš vi­dur­nak­tį, pa­va­ka­ro­jus, pa­dai­na­vus prie lau­žo, iš­si­ke­pus ža­ri­jo­se ne tik ze­fy­riu­kų, ba­na­nų su šo­ko­la­du, bet ir apel­si­ni­nių py­ra­gai­čių, ly­di­mi pil­nė­jan­čio mė­nu­lio, vi­si ke­lia­vo­me per miš­ką prie prū­de­lio. Ja­me, per­skai­tę ap­ra­šy­mus, pluk­dė­me de­gan­čius sim­bo­lius. Jų vaiz­das ne vie­no at­min­ty iš­liks il­gam...
Pri­si­min­si­me ne tik žva­ku­čių lieps­ne­les, bet ir de­gan­tį lau­žą. Di­džiau­si ro­man­ti­kai prie jo pra­sė­dė­jo (ar­ba pra­mie­go­jo) vi­są ant­rą­ją nak­tį. Ne­pai­sė net pra­pliu­pu­sio lie­tu­čio. Tie­siog vie­ni ki­tiems ne­truk­dė – nei nak­ti­nė­to­jai lie­tui, nei šis jiems...
Tre­čio­sios die­nos ry­tas pra­si­dė­jo ne­ti­kė­tu iš­šū­kiu. Ar­nas ir Do­vy­das ma­lo­niai lan­kė vi­sas pa­la­pi­nes sa­ky­da­mi: ,,Ke­lia­mės. 8 va­lan­dą – PAMOKOS ne mo­kyk­lo­je“. Kė­lė­si vi­si (be kap­ri­zų, net su­au­gu­sie­ji). Įdo­miau­sia, kad ry­te iš kaž­kur dar at­si­ra­do jė­gų mankš­tai. O vė­liau – ir ver­ty­bių auk­cio­no žai­di­mui. Tai – dar vie­nas iš­ban­dy­mas. Ne taip pa­pras­ta bu­vo su­si­dė­lio­ti pri­ori­te­tus ir ap­si­spręs­ti, pa­vyz­džiui, kas svar­biau – ras­ti mėgs­ta­mą dar­bą ar ke­liau­ti ap­link pa­sau­lį...
Prieš­piet pas­ku­ti­nie­ji jė­gų li­ku­čiai bu­vo iš­nau­do­ti su­si­dė­ti daik­tus, iš­ar­dy­ti pa­la­pi­nes (tie­sa, pa­dė­jo pa­gau­sė­jęs tė­ve­lių bū­rys), su­si­rink­ti šiukš­les ir vėl su­si­bur­ti prie lau­žo trum­pam sto­vyk­los ap­ta­ri­mui, pa­si­pa­sa­ko­ji­mui, kas bu­vo kie­no slap­tas drau­gas, „Šei­mų iš­šū­kių“ sto­vyk­los už­da­ry­mui, vė­lia­vos nu­lei­di­mui ir ša­ko­čio su­val­gy­mui.
Vi­sų 8c žy­gių pa­bai­ga bū­na ir links­ma, ir grau­do­ka (ne iš­im­tis bu­vo ir šis – jau ket­vir­ta­sis). Links­ma – nes šir­dy lie­ka dau­gy­bė švie­sių, džiu­gių aki­mir­kų, grau­di – nes pa­dė­kos žo­džiai, ap­si­ka­bi­ni­mai, mie­los do­va­nė­lės pa­lie­čia šir­dį... Ne taip pa­pras­ta at­si­svei­kin­ti. Net ži­nant, kad iš­si­ski­ria­ma tik iki rug­sė­jo.
Tru­pu­tis sta­tis­ti­kos:
„Šei­mų iš­šū­kių“ sto­vyk­lo­je da­ly­va­vo 20 aš­tun­to­kų (jau de­vin­to­kų).
Il­giau ar trum­piau sto­vyk­la­vo 24 ma­mos, tė­čiai, mo­čiu­tės, te­tos (su­au­gu­sie­ji gi­mi­nai­čiai, apie 10 jų per penk­ta­die­nio lau­žą vir­to Adam­sais).
Taip pat – 3 aš­tun­to­kų bro­liai ir 4 se­sės (tie­sa, kai ku­rie sto­vyk­lo­je pa­bu­vo­jo ne­il­gai).
Be to, ap­si­lan­kė 4 aš­tun­to­kų mo­ky­to­jai (vie­nas kar­tu su duk­ra) ir mo­kyk­los di­rek­to­rius su žmo­na.
Iš vi­so sto­vyk­lo­je pa­bu­vo­jo apie 70 žmo­nių.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama