Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Žyd­rū­nas Pu­raus­kis: „Nuo vai­kys­tės kul­tū­ros cen­tras man bu­vo ant­rie­ji na­mai“

Žyd­rū­nas Pu­raus­kis: „Nuo vai­kys­tės kul­tū­ros cen­tras man bu­vo ant­rie­ji na­mai“

Ba­lan­džio 15-oji – Tarp­tau­ti­nė kul­tū­ros die­na. Nuo 1935 me­tų į at­min­ti­nų die­nų są­ra­šą įtrauk­ta die­na ska­ti­na la­biau sau­go­ti žmo­ni­jos kul­tū­ri­nes ver­ty­bes, pri­si­min­ti ir pa­gerb­ti kul­tū­ros sri­ty­je dir­ban­čius žmo­nes. Ta pro­ga kal­bi­na­me Žli­bi­nų kul­tū­ros cen­tro va­do­vą Žyd­rū­ną Pu­raus­kį, ku­ris, kaip pats sa­ko, jau vai­kys­tė­je su­pra­to, kad kul­tū­ros cen­tras jam – lyg an­tri gim­tie­ji na­mai, to­dėl dirb­ti kul­tū­ros cen­tre šian­dien jam ypa­tin­gai ma­lo­nu, jau­čia­si sa­vo­se vė­žė­se.

– Ba­lan­džio 15-oji – Kul­tū­ros die­na. Ką Jums, kaip kul­tū­ros dar­buo­to­jui, reiš­kia ši die­na? Kaip ją pa­žy­mi­te?
– Man, kaip ir kiek­vie­nam sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tui, pro­fe­si­nė die­na, aiš­ku, yra šven­tė. Mes, kul­tū­ros dar­buo­to­jai, vi­sa­da džiu­giai su­tin­ka­me šią die­ną. Tu­ri­me stip­rią or­ga­ni­za­ci­ją – kul­tū­ros cen­trų aso­cia­ci­ją. Tel­šių ap­skri­ty­je ji ga­na ak­ty­viai vei­kia, sten­gia­mės kiek­vie­nais me­tais ta pro­ga su­si­tik­ti, pa­si­da­li­ja­me ge­rą­ja pa­tir­ti­mi. Šie­met kol kas kon­kre­taus pa­siū­ly­mo dėl su­si­ti­ki­mo nė­ra, ma­tyt, vi­si už­si­ė­mę, nes tem­pas kul­tū­ros dar­buo­to­jams tik­rai di­de­lis. Kul­tū­ros die­ną tur­būt dau­giau­sia ir mi­ni pa­tys šios sri­ties dar­buo­to­jai.
– Kas Jus at­ve­dė dirb­ti į šią sri­tį? Ko­kia bu­vo pra­džia?
– Ar­tu­mą kul­tū­rai jau­čiau nuo vai­kys­tės. Už­au­gau Al­sė­džiuo­se, te­nykš­tis kul­tū­ros centras man bu­vo ant­rie­ji na­mai. Vi­sa­da da­ly­vau­da­vau kul­tū­ri­nė­je veik­lo­je. Ma­no kla­sė bu­vo ak­ty­vi, įsi­jung­da­vo­me į kul­tū­ri­nius ren­gi­nius ne tik mo­kyk­lo­je, bet ir ben­druo­me­nė­je, juos or­ga­ni­zuo­da­vo­me ir pa­tys. 2001 me­tais įstei­gė­me net Al­sė­džių jau­ni­mo klu­bą. Gai­la, jis vei­kė tol, kol bu­vo­me mes. Vė­liau bu­vo ban­dy­mų jį at­gai­vin­ti. Džiau­giuo­si, kad da­bar­ti­niai moks­lei­viai mo­kyk­lo­se tu­ri kar­je­ros spe­cia­lis­tus, o mes bu­vom kar­ta, kai pa­tys rin­ko­mės pro­fe­si­jas. Man pa­si­rink­ti bu­vo pa­kan­ka­mai su­dė­tin­ga, net ne­ži­nau, ko­dėl ap­si­spren­džiau tęs­ti moks­lus man vi­siš­kai prie­šin­go­je sri­ty­je – pa­slau­gų.
Pri­si­me­nu, kaip ne­ti­kė­tai prieš de­šimt me­tų su­lau­kiau Že­mai­čių Kal­va­ri­jos kul­tū­ros cen­tro di­rek­to­rės Ri­mos Jo­ku­baus­kie­nės skam­bu­čio su pa­siū­ly­mu kan­di­da­tuo­ti į lais­vą dar­bo vie­tą Al­sė­džių kul­tū­ros na­muo­se. Ta­da dar ne­bu­vo bū­ti­na kan­di­da­tuo­jant tu­rė­ti kul­tū­ros sri­ties iš­si­la­vi­ni­mą. Tai­gi nuo 2006 me­tų pra­dė­jau dirb­ti Al­sė­džiuo­se. Nuo Jo­ku­baus­kie­nės pa­siū­ly­mo pra­si­dė­jo ir ma­no kul­tū­ros stu­di­jos. Džiau­giuo­si Ri­mos pa­gal­ba, esu dė­kin­gas, kad ji stū­mė ir ska­ti­no, kad ma­ne pa­ste­bė­jo, nes, pra­dė­jus dirb­ti, bu­vo tik­rai ne­leng­vas pe­ri­odas. Ge­gu­žės 2 die­ną bus tre­ji me­tai, kaip di­rek­to­riau­ju Žli­bi­nų kul­tū­ros cen­tre, ta­čiau ir Al­sė­džių ne­su pa­li­kęs – dir­bu ten kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riu­mi. Mū­sų ša­ly­je taip jau yra, kad, no­rė­da­mi iš­gy­ven­ti, esa­me pri­ver­ti dirb­ti mak­si­ma­liu pa­jė­gu­mu. Su mie­lu no­ru dirb­čiau vie­no­je vie­to­je, jei tik ga­lė­čiau iš to iš­gy­ven­ti. Juk vien emo­ci­jo­mis gy­vas ne­bū­si.
– Su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis ten­ka su­si­dur­ti dar­be?
– Mes, kai­mų kul­tū­ros cen­trų va­do­vai (gal ne vi­si), – esa­me dau­giau va­dy­bi­nin­kai, o ne kū­rė­jai. Esa­me tar­si in­stru­men­tai, tar­pi­nin­kai tarp val­džios ir žmo­nių, da­ly­vau­jan­čių mė­gė­jiš­ko­je kul­tū­ri­nė­je veik­lo­je. Nuo­lat ste­biuo­si ir džiau­giuo­si Žli­bi­nų žmo­nė­mis, ku­rie ak­ty­viai da­ly­vau­ja sa­vi­veik­lo­je. Kai tiek žmo­nių au­ko­ja sa­vo lai­ką, be ra­gi­ni­mų pa­tys va­žiuo­ja į kon­kur­sus, va­do­vui be­lie­ka į juos ly­giuo­tis.
Bū­tų džiu­gu, jei kai­me bū­tų dau­giau jau­ni­mo, vai­kų. Aiš­ku, ma­lo­nu, kad jie mies­te ran­da už­si­ė­mi­mų, bet au­to­ma­tiš­kai nu­ken­čia­me mes, nes vai­kas, iš­va­žia­vęs į mies­tą, veik­las ir­gi ren­ka­si mies­te. Pri­sit­rauk­ti vai­kus mums pa­kan­ka­mai su­dė­tin­ga. Trūks­ta žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių. Džiu­gu, kad kul­tū­ros cen­tro vi­daus pa­tal­pos su­re­mon­tuo­tos, bet ne­tvar­ky­ta iš­orė, ap­lin­ka. Rei­kia ieš­ko­ti, kaip gau­ti lė­šų šiems dar­bams. O no­rint pri­trauk­ti lė­šų, rei­kia in­ten­sy­viai dirb­ti, bū­ti­na, kad di­rek­to­rius už­si­im­tų tik va­dy­bi­niu dar­bu. O juk lau­kia ren­gi­niai, jų or­ga­ni­za­vi­mas... Cen­tre trūks­ta vie­no kū­ry­bi­nio dar­buo­to­jo eta­to.
– Kas di­džiau­si pa­gal­bi­nin­kai Jū­sų dar­be?
– Di­džiau­si pa­gal­bi­nin­kai – vi­si ma­ne su­pan­tys žmo­nės. Esu ti­kin­tis ir vi­sa­da dė­ko­ju Die­vui, kad ap­lin­kui – tik ge­ri žmo­nės. Ne­su­si­dū­riau nė su vie­nu, ku­ris at­si­sa­ky­tų pa­dė­ti. Pa­vyz­džiui, Žli­bi­nų ben­druo­me­nės pri­mi­nin­kė, ben­druo­me­nės ak­ty­vas ir cen­tro dar­buo­to­jai tu­ri pu­sę eta­to, bet dir­ba dau­giau, nei jiems pri­klau­so. La­bai džiau­giuo­si ko­lek­ty­vu. Aš čia at­ėjau ant „pa­lik­tų kiau­ši­nių ir man te­rei­kia juos pe­rė­ti“ (juo­kia­si – red. past.). Ūkio dar­buo­to­jos In­gos vi­sa šei­ma pa­de­da. Jei rei­kia, jos vy­ras ir pa­meist­rau­ja. Bu­hal­te­rė, dir­ban­ti pu­se eta­to, be­veik kas­dien at­va­žiuo­ja.
Ne­ga­liu pa­si­gir­ti, kad esu la­bai daug nu­vei­kęs, bet sten­giuo­si dirb­ti iš šir­dies. Man šis dar­bas, ap­lin­ki­niai žmo­nės yra bran­gūs. La­bai džiau­giuo­si ko­le­go­mis, t. y. ki­tų kul­tū­ros cen­trų va­do­vais, jais vi­sa­da ga­liu pa­si­rem­ti. Da­li­ja­mės ir in­ven­to­riu­mi, ir pa­ta­ri­mais, ir ko­lek­ty­vais. Drą­siai ga­liu kreip­tis ir į dau­giau pa­tir­ties tu­rin­čius ko­le­gas. Džiu­gu, kad Plun­gės ra­jo­ne nė­ra tar­pu­sa­vio kon­ku­ren­ci­jos, bai­mės, jog ry­toj kas nors at­eis ir ką nors blo­go pa­sa­kys.
– Dir­ba­te Žli­bi­nuo­se, Al­sė­džiuo­se. Ne­se­niai bu­vo­te iš­rink­tas ir pas­ta­ro­jo mies­te­lio ben­druo­me­nės pir­mi­nin­ku. Ne­ma­žai veik­los. Ne­sun­ku? Kaip spė­ja­te?
– Tai tik ofi­cia­lios pa­rei­gos (juo­kia­si – red. past.). Mes, kai­mų kul­tū­ros dar­buo­to­jai, dau­gu­ma at­ve­jų esa­me ir ben­druo­me­nės ak­ty­vas. Sku­ba­me, bė­ga­me, le­kia­me. Kiek­vie­nas, rei­ka­lui esant, ga­li­me pa­dė­ti. Al­sė­džiuo­se ben­druo­me­nė la­bai stip­ri. Tu­ri sa­vo bran­duo­lį, ap­link ku­rį ir spie­čia­si vi­sos „bi­tės“. Bran­duo­lį su­da­rė se­niū­nė Da­nu­tė Rep­šie­nė, bu­vu­si ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Dai­va Sprai­nie­nė, aš ir dar ke­le­tas žmo­nių. Tie­siog, pa­si­kei­tus bu­vu­sios ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kės gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bėms (ji daug lai­ko pra­lei­džia už­sie­ny­je, bet grį­žu­si vi­sa­da pa­de­da), bu­vau iš­rink­tas pir­mi­nin­ku. For­ma­lu­mas ir tiek. Aiš­ku, dė­ko­ju Al­sė­džių gy­ven­to­jams, kad lei­do įvyk­ti ro­ki­ruo­tei, kad pa­si­ti­kė­jo, juk rei­kia tęs­ti dar­bus. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip kai­me ben­druo­me­nė ga­li veik­ti at­ski­rai nuo kul­tū­ros įstai­gos. Tai juk tie pa­tys žmo­nės. Jei dar gau­ni fi­nan­sa­vi­mą, ir kul­tū­rai ge­rai, ir ben­druo­me­nei, daug ge­rų dar­bu ga­li­ma pa­da­ry­ti kar­tu.
– Kul­tū­ros sfe­ro­je dir­ban­tis žmo­gus daž­nai sa­vait­ga­lius, įvai­rias šven­tes tu­ri leis­ti ren­gi­niuo­se, t. y. dirb­ti. Šei­ma tam ne­pri­eš­ta­rau­ja?
– Kaip mi­nė­jau, vi­sa­da dė­ko­ju esan­čiam aukš­čiau, kad sa­vo gy­ve­ni­me su­tin­ku ge­rus ir su­pra­tin­gus žmo­nes. Tur­būt gi­miau su marš­ki­nė­liais. Ne tur­tų pras­me, bet kad su­pa ge­ri žmo­nės. Esu dė­kin­gas sa­vo žmo­nai ir duk­rai, kad ma­ne su­pran­ta, kad žmo­na pa­si­rū­pi­na na­mais. Man pa­si­se­kė, kad ša­lia yra žmo­gus, ku­riam ne­rei­kia kom­pen­suo­ti trūks­ta­mo dė­me­sio. Žmo­na ma­to, kad man rei­kia veik­los, sa­ve re­a­li­zuo­ti. Ne­ga­lė­čiau dirb­ti nuo 8 iki 17 va­lan­dos. Man nor­ma­lu grįž­ti į na­mus bai­gus dar­bus, o ne ta­da, kai bai­gia­si ofi­cia­lus dar­bo lai­kas.
– Ne­re­tai Jus ten­ka ma­ty­ti per ren­gi­nius įkū­ni­jant įvai­rius per­so­na­žus.
– Ma­nęs net tė­vai ir gi­mi­nė klau­sia, iš kur aš toks pas juos at­si­ra­dau. Šei­mo­je dau­giau dir­ban­čių kul­tū­ros sri­ty­je nė­ra. Dai­nuo­ju Al­sė­džiuo­se su­bur­ta­me ko­lek­ty­ve. Žli­bi­nų šo­kė­jams pri­trū­ko vy­ro, te­ko įsi­jung­ti ir į jų gre­tas. Ne nuo­lat šok­siu, tik esant bū­ti­ny­bei. Juo­kau­ju, kad di­rek­to­rius yra vi­soms sky­lėms už­kai­šio­ti. Taip ir su ren­gi­nių ve­di­mu įkū­ni­jant per­so­na­žus. Rei­kia, ir da­rai.

– Gal ga­li­te pa­pa­sa­ko­ti apie di­džiau­sius pro­jek­tus, ren­gi­nius, vyks­tan­čius jū­sų va­do­vau­ja­ma­me kul­tū­ros cen­tre?
– Ren­gi­niai, ly­gi­nant su ki­tais kai­mais, gau­siai lan­ko­mi. Re­mian­tis 2016 me­tų sta­tis­ti­ka, Žli­bi­nų kul­tū­ros cen­tre ir sky­riuo­se vy­ko apie 100 ren­gi­nių. Juos ap­lan­kė beveik 6 tūkst. žiū­ro­vų. 50 žmo­nių vi­dur­kis ren­gi­niui kai­me yra la­bai ne­blo­gai. Ypač džiau­giuo­si į Žli­bi­nus su­grį­žu­sia šven­te „Dai­nuo­jan­čios bi­tės“. Tra­di­ci­ne tam­pa ir šo­kių šven­tė „Nu­pin­kim mar­gą šo­kių py­nę“, ku­ri vyks ne­tru­kus, ba­lan­džio 22 die­ną. Sten­gia­mės kiek­vie­ną­kart at­ras­ti ir pa­siū­ly­ti nau­jo­vių. Ru­de­nį sėk­min­gai star­ta­vo ka­pe­lų šven­tė, pla­nuo­ja­ma ją reng­ti ir šie­met. Sten­gia­mės iš­girs­ti žmo­nių nuo­mo­nę, kas jiems įdo­mu.
– Ko pa­lin­kė­tu­mė­te ko­le­goms pro­fe­si­nės die­nos pro­ga?
– Sa­vy­je la­biau įtvir­tin­ti op­ti­miz­mo jaus­mą, ti­kė­ji­mą, kad vis­kas bus ge­rai, su­vo­ki­mą, jog rei­kia džiaug­tis šian­die­na, kur­ti ry­to­jų.
– Ačiū už pokalbį.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama