Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro var­di­nė sti­pen­di­ja – stu­den­tei iš Pla­te­lių!

Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro var­di­nė sti­pen­di­ja – stu­den­tei iš Pla­te­lių!

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Li­nas Lin­ke­vi­čius ke­le­tą me­tų iš ei­lės ski­ria var­di­nę sti­pen­di­ją Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Po­li­ti­kos moks­lų ir di­plo­ma­ti­jos fa­kul­te­to (PMDF) stu­den­tams. Ji ski­ria­ma ge­rai be­si­mo­kan­tiems stu­den­tams iš dau­gia­vai­kių šei­mų. Šie­met sti­pen­di­ja įteik­ta PMDF Vie­šo­sios ko­mu­ni­ka­ci­jos ket­vir­to kur­so stu­den­tei Ra­sai Rau­dy­tei. Ra­sa – pla­te­liš­kė. Mer­gi­na – ne tik ga­bi stu­den­tė, bet ir ak­ty­vi uni­ver­si­te­to ben­druo­me­nės na­rė, pri­klau­so star­tuo­lio „GlucoCarer“ ko­man­dai, ren­gian­čiai ne­in­va­zi­nį gliu­ko­zės kie­kio ma­tuok­lį, ku­ris eli­mi­nuo­tų pirš­tų pa­gal­vė­lių ba­dy­mą cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­tiems žmo­nėms. Nors šiuo me­tu Ra­so gy­ve­ni­mo cen­tras – Kau­nas, ta­čiau su­grįž­ti į gim­tą­ją Že­mai­ti­ją, kad ir re­tai, jai be ga­lo ma­lo­nu. Skai­ty­to­jų dė­me­siui – po­kal­bis su šia mer­gi­na.

– Ra­sa, ar ti­kė­jo­tės, kad bū­tent Jūs tap­si­te Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro įsteig­tos sti­pen­di­jos lai­mė­to­ja? Už ko­kius pa­sie­ki­mus ji ski­ria­ma?
– Apie to­kią sti­pen­di­ją ne­bu­vau gir­dė­ju­si, tad, su­lau­ku­si skam­bu­čio iš uni­ver­si­te­to, nu­ste­bau – ne­si­jau­čiau ge­res­nė ar pra­na­šes­nė už ki­tus. Uni­ver­si­te­to dar­buo­to­ja Ais­tė, dir­ban­ti ma­no fa­kul­te­te (Po­li­ti­kos moks­lų ir di­plo­ma­ti­jos) pa­siū­lė ma­ne mi­nist­rui kaip ak­ty­vią bei ne­ei­li­nė­mis gy­ve­ni­mo są­ly­go­mis gy­ve­nan­čią stu­den­tę. Sti­pen­di­ja ski­ria­ma dau­gia­vai­kė­se šei­mo­se ar sun­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis gy­ve­nan­tiems stu­den­tams. Aš ne­pri­skir­čiau sa­vęs prie sun­kiai gy­ve­nan­čių, vien to­dėl, kad ne­lai­kau sa­vęs ki­to­kia. Pir­ma­me kur­se ne­te­kau ma­mos (tė­tis bu­vo mi­ręs ke­le­riais me­tais anks­čiau). Tad li­ko­me ke­tu­rie­se – trys se­se­rys ir bro­lis. Bro­lis jau yra su­kū­ręs šei­mą, li­ko Že­mai­ti­jo­je, vy­riau­sia se­sė gy­ve­na Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, o mud­vi su ma­žes­ni­ą­ja se­su­te Vai­da abi stu­di­juo­ja­me Kau­ne. Ma­nau, to­dėl sti­pen­di­ja ir bu­vo pa­skir­ta man, nes ar­ti­miau­sių žmo­nių pra­ra­di­mas ga­lė­jo nu­blokš­ti vi­sai ki­tur, ne­gu šian­dien esu. Ta­čiau su­vo­kiau, kad tu­riu steng­tis la­biau ne­gu ben­dra­am­žiai, nes sa­vo at­ei­tį tu­riu su­si­kur­ti pa­ti. Tą šian­dien sėk­min­gai ir da­rau.

– Kaip šei­ma, drau­gai su­ti­ko šį Jū­sų įver­ti­ni­mą?
– Su­lau­kiau be­ga­lės svei­ki­ni­mų ne tik iš ar­ti­miau­sių žmo­nių – se­sių ir bro­lio, bet ir iš drau­gų kau­nie­čių, ben­dra­kur­sių, ku­rie, at­ro­dė, džiau­gia­si la­biau už ma­ne. Ma­nau, vi­siems tai bu­vo ne­ti­kė­ta kaip ir man.
– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip klos­tė­si Jū­sų gy­ve­ni­mas pa­bai­gus moks­lus Pla­te­lių gim­na­zi­jo­je?
– Bai­gu­si Pla­te­lių gim­na­zi­ją, pa­si­rin­kau stu­di­juo­ti Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te dėl pro­pa­guo­ja­mos „ar­tes li­be­ra­les“ mo­ky­mo tra­di­ci­jos – stu­den­tas mo­ko­si spe­cia­ly­bės da­ly­kus ir ša­lia to ren­ka­si pa­si­rink­ti­nius da­ly­kus iš skir­tin­gų sri­čių. Tai gam­tos moks­lai, fi­nan­sai, fi­lo­so­fi­ja ir t. t. Mo­kyk­lo­je ge­rai se­kė­si ra­šy­ti, mė­gau ir te­be­mėgs­tu skai­ty­ti kny­gas, no­rė­jau sto­ti į žur­na­lis­ti­ką, ta­čiau Vie­šo­ji ko­mu­ni­ka­ci­ja su­do­mi­no la­biau – tai daug dis­cip­li­nų ap­iman­ti spe­cia­ly­bė, ku­ri su­pa­žin­di­na ne tik su vie­šai­siais ry­šiais, bet ir su žur­na­lis­ti­ka, mar­ke­tin­gu. Stu­di­jo­mis džiau­giuo­si nuo pir­mų me­tų. Mo­kiau­si iš sa­vo sri­ties pro­fe­sio­na­lų. Pa­vyz­džiui, ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sio Ro­mo Sa­ka­dols­kio, ku­ris dės­tė žur­na­lis­ti­kos pa­grin­dus. Rim­vy­das Va­lat­ka dės­tė ti­ria­mo­sios žur­na­lis­ti­kos sub­ti­ly­bes, o Ry­tis Zem­kaus­kas mo­kė in­ter­viu me­no.
– Pri­klau­so­te star­tuo­lio „GlukoCarer“ ko­man­dai. Pa­pa­sa­ko­ki­te apie jū­sų ku­ria­mą pro­duk­tą, sa­vo in­dė­lį šio­je ko­man­do­je.
– Ži­nias, įgy­tas aka­de­mi­nė­je ap­lin­ko­je, ga­lė­jau pri­tai­ky­ti įsi­jun­gu­si į star­tuo­lio „GlucoCarer“ veik­lą. At­si­tik­ti­nai su­si­pa­ži­nu­si su ko­man­da, ne­tru­kus ta­pau jos na­re. Ka­dan­gi ma­no kab­liu­kas – vie­šie­ji ry­šiai, to­kią funk­ci­ją ko­man­do­je ir at­lie­ku. Sten­giuo­si pa­siek­ti tiks­li­nę au­di­to­ri­ją (cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­čius žmo­nes), su jais pa­lai­ky­ti nuo­la­ti­nį ry­šį, in­for­muo­ti juos apie mū­sų veik­lą ir nau­jo­ves dia­be­to gy­dy­me. Taip pat gi­li­na­mės, ko­kie di­džiau­si iš­šū­kiai iš­ky­la su­sir­gus šia li­ga. „GlucoCarer“ – tai

gru­pe­lė stu­den­tų, su­si­rin­ku­sių vie­nam tiks­lui – su­kur­ti ne­in­va­zi­nį gliu­ko­zės ma­tuok­lį cuk­ri­niu dia­be­tu ser­gan­tiems žmo­nėms. Tie, ku­rie su šia li­ga ne­su­si­dū­rė, nė ne­nu­tuo­kia, ko­kia yra ser­gan­čių kas­die­ny­bė. Kas­dien rei­kia ma­tuo­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je du­riant ada­ta į pirš­tą, leis­tis in­su­li­ną, skai­čiuo­ti an­glia­van­de­nius. Aš pa­ti ne­ser­gu šia li­ga, bet ma­no ma­mos se­sė sir­go, to­dėl pui­kiai ži­nau, kaip li­ga vys­to­si. Pri­si­jun­gu­si prie star­tuo­lio veik­los, dar ar­ti­miau su­si­pa­ži­nau su šia li­ga.
Per me­tus su „GlucoCarer“ ko­man­da pa­sie­kė­me ge­rų re­zul­ta­tų. Lai­mė­jo­me ne vie­ną kon­kur­są vie­ti­niu mas­tu. Tik­riau­siai ne­su­me­luo­siu sa­ky­da­ma, kad di­džiau­sią per­ga­lę iš­ko­vo­jo­me spa­lio mė­ne­sį vy­ku­sia­me „1776 Chal­len­ge CUP Vil­nius“ or­ga­ni­zuo­ta­me star­tuo­lių kon­kur­se, kur bu­vo­me iš­rink­ti at­sto­vau­ti Bal­ti­jos ša­lims Va­šing­to­ne vyk­sian­čia­me fi­na­li­nia­me ren­gi­ny­je. Ren­gi­nys tu­rė­jo vyk­ti sau­sio ga­le, ta­čiau or­ga­ni­za­to­riai prieš šven­tes pa­kei­tė są­ly­gas – nu­kė­lė ren­gi­nio da­tą į ko­vo mė­ne­sį, ir į Va­šing­to­ną ke­liaus tik 20 star­tuo­lių ko­man­dų, ku­rias jie at­rinks per­žiū­rė­ję vir­tu­a­lius idė­jų pri­sta­ty­mus. La­bai ti­ki­mės, kad mū­sų ko­man­da pa­teks tarp 20 lai­min­gų­jų.
– Ar ir mo­ky­da­ma­si Pla­te­liuo­se bu­vo­te tarp moks­lei­vių, ku­rie dė­me­sį sky­rė ne vien moks­lams?
– Mo­kyk­lo­je bu­vau ak­ty­vi moks­lei­vė. Iš­ban­džiau sa­ve dra­mos bū­re­ly­je, dai­na­vi­me, lan­kiau for­te­pi­jo­no kla­sę, pui­kiai se­kė­si žais­ti krep­ši­nį. Vė­liau su­si­kon­cen­tra­vau į moks­lus, ta­čiau pri­klau­siau mo­kyk­los ly­de­rių gru­pei, or­ga­ni­zuo­da­vo­me ren­gi­nius. Te­ko pa­bū­ti ir ren­gi­nių ve­dė­ja.
– Esa­te ket­vir­to kur­so stu­den­tė. Ką pla­nuo­ja­te veik­ti po stu­di­jų? Ko­kių pla­nų tu­ri­te at­ei­čiai?
– Bai­gu­si šias stu­di­jas, ma­nau, ži­nių ba­ga­žą plė­siu to­liau. Tik dar ne­ga­liu at­sa­ky­ti, ar Lie­tu­vo­je.
– Tur­būt nai­vu bū­tų ti­kė­tis, kad grįši­te į gim­tą mies­te­lį ar Plun­gę?
– Kol kas sėk­min­gai lei­džiu šak­nis savo stu­di­jų mies­te Kau­ne ir ti­kiu, kad jis ga­lė­tų bū­ti mies­tu, pa­tei­si­nan­čiu ma­no lū­kes­čius. Pil­nas gy­vy­bės, veik­los, ren­gi­nių, be­si­rū­pi­nan­tis sa­vo gy­ven­to­jais. Čia – ma­no drau­gai, ko­le­gos, ben­dra­žy­giai. Bū­tų sun­ku vis­ką mes­ti. Bet la­bai my­liu Že­mai­ti­ją, jos gam­tą, tad, vos ga­vu­si lais­ves­nį sa­vait­ga­lį, le­kiu į gim­tą­jį kraš­tą prie Pla­te­lių eže­ro.
– Ačiū už po­kal­bį.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama