Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Ūki­nin­kai: „Mo­kes­čius mo­ka­me pa­gal ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus, ant spran­do nie­kam ne­sė­di­me“

Ūki­nin­kai: „Mo­kes­čius mo­ka­me pa­gal ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus, ant spran­do nie­kam ne­sė­di­me“

Že­mės ūky­je dir­ban­tys žmo­nės pas­ta­ruo­ju me­tu tar­pu­sa­vy­je sar­kas­tiš­kai juo­kau­ja, kad da­bar bū­ti ūki­nin­ku nė­ra la­bai pa­trauk­lu, esą, ver­ti­nant šian­die­nos po­li­ti­nes ak­tu­a­li­jas, kai val­džios dau­gu­mo­je – „vals­tie­čiai“, ta­po „ma­din­ga“ ar net ge­ro to­no žen­klu pa­šiep­ti žem­dir­bius. Ypač kai pra­de­da­ma kal­bė­ti vi­siems ak­tu­a­lia te­ma – apie mo­kes­čius. Ūki­nin­kau­jan­tys žmo­nės ne­sle­pia, kad pas­ta­ruo­ju me­tu jiems daž­nai ten­ka iš­girs­ti sa­vo ad­re­su ne­ma­žai prie­kaiš­tų dėl gau­na­mų įvai­rių mo­kes­ti­nių leng­va­tų, esą že­mės ūkio sek­to­riu­je dir­ban­tie­ji iš­lai­ko­mi – ne­mo­ka mo­kes­čių ly­gia da­li­mi su ki­tais dir­ban­čiai­siais. „Tik­rai taip nė­ra. No­rė­tų­si aiš­ku­mo šio­je si­tu­a­ci­jo­je. Mo­kes­čius ūki­nin­kai mo­ka pa­gal da­bar mū­sų ša­ly­je ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus“, – tvir­ti­na Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos Plun­gės sky­riaus pir­mi­nin­kas Ma­ri­jus Kak­tys ir ūki­nin­kė, Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­tui pir­mi­nin­kau­jan­ti Dai­na Mar­ti­šie­nė. Šis po­kal­bis apie tai, ko­kią da­lį mo­kes­čiams at­sei­kė­ja žem­dir­biai ir ar tik­rai ūki­nin­kau­ti yra taip pa­pras­ta ir leng­va, kaip ga­li kam nors pa­si­ro­dy­ti.

– Kaip pa­tys pa­ste­bė­jo­te, šiuo me­tu la­bai po­pu­lia­ru kal­bė­ti apie įvai­rius mo­kes­čius ir pri­min­ti, kad ūki­nin­kai daug me­tų ša­lies mo­kes­čių sis­te­mo­je ne­da­ly­va­vo ly­giag­re­čiai su ki­tais mo­kes­čių mo­kė­to­jais. Kaip ver­ti­na­te to­kias kal­bas?
Ma­ri­jus Kak­tys:
– Taip, ši te­ma pas­ta­ruo­ju me­tu es­ka­luo­ja­ma la­bai daž­nai, prie jos grįž­ta­ma pe­ri­odiš­kai, be­veik kas ket­ve­rius me­tus. Ir vi­sa­da tai su­tam­pa su rin­ki­mais bei nau­ja vy­riau­sy­be. O da­bar, kai val­džio­je – Lie­tu­vos vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­ga, in­ter­pre­ta­ci­jų šia te­ma ypač ne­trūks­ta. Iš tie­sų kal­bos apie mo­kes­čių ne­mo­kan­čius ūki­nin­kus nė­ra pa­grįs­tos. Tie­sa, mes tu­ri­me mo­kes­ti­nių leng­va­tų, bet juk ir ki­tos so­cia­li­nės gru­pės jų tu­ri, ko­dėl jie ne­už­kliū­va, o mes už­kliū­vam? Ne­ko­rek­tiš­ka įvar­din­ti tik vie­nus, o ki­tų ne­lies­ti. Sa­ko, kad ūki­nin­kai gau­na be­ga­lę įvai­rių iš­mo­kų iš Eu­ro­pos Są­jun­gos. Bet tos iš­mo­kos dau­giau­sia skir­tos pa­lai­ky­ti mū­sų, ūki­nin­kų, pa­ja­mas. Jei ne­pri­si­dė­tų vals­ty­bė ar Eu­ro­pa, tai tik­rai ne­ži­nau, ku­ris ūkis šian­dien iš­lik­tų, vie­ni mes ne­pa­tem­tu­me. Be­je, tos iš­mo­kos Lie­tu­vos ūki­nin­kams, ver­ti­nant vi­sos Eu­ro­pos ly­giu, yra pa­čia­me dug­ne. Ko­dėl apie tai nie­kas ne­kal­ba? Tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­sa­ky­ti, kad mo­kes­čiai žem­dir­biams bu­vo ke­lia­mi vi­sus bu­vu­sios vy­riau­sy­bės val­dy­mo me­tus. Kai ku­rie ne­ty­čia, kai ku­rie są­mo­nin­gai. Prie „ne­ty­či­nių“ ga­li­ma pri­skir­ti so­cia­li­nio ir svei­ka­tos drau­di­mo įmo­kų pa­di­di­ni­mą, prie są­mo­nin­gai pa­di­din­to mo­kes­čio – ak­ci­zo mo­kes­čio pa­di­di­ni­mą va­di­na­ma­jam ža­lia­jam ku­rui, ku­ris nau­do­ja­mas že­

mės ūky­je. Ūki­nin­kai ir prieš tai ne­iš­nau­do­da­vo jiems skir­to dy­ze­li­no, o po mo­kes­čio pa­di­di­ni­mo ir nor­mų su­ma­ži­ni­mo ne­iš­nau­do­to ku­ro bus dar dau­giau. Iš tie­sų leng­va­ta lyg ir yra, bet jos kaž­ko­dėl žem­dir­biai ne­iš­nau­do­ja.
Dai­na Mar­ti­šie­nė:
– Da­bar ban­do­ma įteig­ti žmo­nėms, kad žem­dir­biai ne­mo­ka mo­kes­čių ir vi­siems sė­di ant spran­do. Svar­bu su­pras­ti, kad mo­kes­čius ūki­nin­kai mo­ka pa­gal da­bar mū­sų ša­ly­je ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus. Ar kaž­ko­dėl tu­rė­tu­me mo­kė­ti dau­giau, nei yra nu­sta­ty­ta? Kol kas ne­te­ko gir­dė­ti nė vie­no at­ve­jo apie sa­va­no­riš­ką pa­pil­do­mą mo­kes­čių mo­kė­ji­mą. Šiuo me­tu daug kal­ba­ma ir svars­to­ma apie ga­li­mus pa­si­kei­ti­mus žem­dir­biui pri­va­lo­mų mo­kes­čių sri­ty­je. Kai jie bus, ta­da mo­kė­si­me mo­kes­čius va­do­vau­da­mie­si pa­tvir­tin­tais nau­jais įsta­ty­mais. Ūki­nin­kai, kaip ir pri­klau­so, de­kla­ruo­ja gau­na­mas pa­ja­mos, bet ko­dėl nie­kas ne­kal­ba apie iš­lai­das, ku­rias ten­ka pa­tir­ti dir­bant že­mės ūky­je?
– Pra­dė­jus skai­čiuo­ti ūki­nin­kams ski­ria­mas iš­mo­kas, ne­re­tai ste­bi­na su­mos, ypač di­des­niuo­se ūkiuo­se.
D. Mar­ti­šie­nė:
– Pa­skai­čius vie­šo­je erd­vė­je pa­si­ro­dan­čią in­for­ma­ci­ją apie ūki­nin­kams ten­kan­čias iš­mo­kas, kar­tais su­si­da­ro įspū­dis, kad vos ne kiek­vie­nam po mi­li­jo­ną at­sei­kė­ja­ma. Ta­čiau re­a­ly­bė tik­rai yra ki­to­kia. Ūki­nin­kų pa­ja­mų de­kla­ra­ci­jo­je iš­lai­dos neat­si­spin­di. Li­kęs pel­nas daž­na­me ūky­je nė­ra la­bai di­de­lis, džiu­gi­na, jei nė­ra mi­nu­so. Aiš­ku, bū­na ir ge­res­nių, ir pra­stes­nių lai­kų. Ta­čiau be­veik kiek­vie­nas ūki­nin­kas, su­lau­kęs ge­res­nių­jų, di­dži­ą­ją pel­no da­lį su­de­da at­gal į ūkį. Per­ka pre­kes, pa­slau­gas, tech­ni­ką. Ma­nau, re­tas ku­ris su­si­že­ria pel­ną į ko­ji­nę. Pa­si­žval­gy­ki­me po Plun­gės mies­to pa­kraš­čius. Vi­si su­tik­si­me, kad pas­ta­ruo­ju me­tu Plun­gė­je pa­dau­gė­jo fir­mų, siū­lan­čių pa­slau­gas ūki­nin­kams. Ar tai nė­ra nau­din­ga Lie­tu­vai? Plun­gė­je nė­ra stam­bių pie­no, mė­sos per­dir­bi­mo ben­dro­vių, ku­rio­se dir­ba daug žmo­nių, ta­čiau kas­dien su­tin­ka­me sunk­ve­ži­mius su be­veik vi­sų Lie­tu­vos fab­ri­kų lo­go­ti­pais. Ar tai ne dar­bo vie­tos per­dir­bi­mo pra­mo­nė­je?
Ne­trūks­ta pub­li­ka­ci­jų, kiek mes, ūki­nin­kai, gau­na­me iš­mo­kų, ko­kią pa­ra­mą mums tei­kia vals­ty­bė (esa­me dė­kin­gi už tai). Ta­čiau kaž­ko­dėl ūki­nin­kau­ti ver­žia­si la­bai ne­daug kas. Tų pa­čių ūki­nin­kų vai­kai daž­nai ren­ka­si ki­to­kį gy­ve­ni­mo ke­lią. Gal ma­to, kaip gy­ve­na, kiek dir­ba ir už­dir­ba tė­vai. Ūki­nin­ka­vi­mas – ne dar­bas, o gy­ve­ni­mo bū­das. Ka­žin ar lik­tu­mė­te su­pras­ti, ūki­nin­kui pa­sa­kę, kad sa­vait­ga­lį yra dvi lais­vos die­nos. Bent jau šeš­ta­die­nis kai­me tik­rai yra dar­bo die­na. Ypač šiuo me­tu. Atos­to­gos va­sa­rą gam­to­je ir­gi ne­rei­ka­lin­gos, nes ūki­nin­kai daž­niau­siai vi­są va­sa­rą pra­lei­džia lauke – tu­ri­me pui­kias ga­li­my­bes pa­si­tik­ti ir pa­ly­dė­ti sau­lę, net­gi ne­mo­ka­mas įde­gis ga­ran­tuo­tas.
– Vals­ty­bės kon­tro­lė įvar­di­jo, kad žem­dir­biai nau­do­ja­si 22 mo­kes­ti­nė­mis leng­va­to­mis. Gal ga­li­te ap­žvelg­ti bent ke­le­tą jų?
M. Kak­tys:
– Tei­gia­ma, kad ūki­nin­kai nau­do­ja­si gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio leng­va­ta. Žem­dir­biai nė­ra vie­nin­te­liai, ku­riems ji su­tei­kia­ma. GMP įsta­ty­mas nu­ro­do, kad 5 proc. mo­kes­čio ta­ri­fas nu­sta­ty­tas vi­soms iš in­di­vi­du­a­lios veik­los gau­toms pa­ja­moms, vi­siš­kai neat­si­žvel­giant, ar jos gau­tos iš že­mės ūkio, ar iš, pa­vyz­džiui, sta­ty­bų ver­slo. Taip pat po­pu­lia­ru sa­ky­ti, kad ūki­nin­kai tu­ri so­cia­li­nio drau­di­mo įmo­kų leng­va­tų. Ūki­nin­kai mo­ka ly­giai to­kius pat so­cia­li­nio drau­di­mo mo­kes­čio ta­ri­fus kaip ir vi­si ki­ti, ta­čiau ti­kė­tis to­kių pat iš­mo­kų daug me­tų ne­ga­lė­jo. Ūki­nin­kas ne­ga­lė­jo sirg­ti ir li­gos me­tu gau­ti iš­mo­ką. Tik vi­sai ne­se­niai įsta­ty­mas bu­vo pa­tai­sy­tas, ir ūki­nin­kėms leis­ta iš­ei­ti gim­dy­mo atos­to­gų – daug me­tų jos ne­tu­rė­jo to­kios tei­sės. Įdo­mu dar ir tai, kad ver­sli­nin­kai sa­vo ap­mo­kes­ti­na­mą­sias pa­ja­mas ga­li ma­žin­ti vi­so­mis iš­lai­do­mis, ku­rias pa­ti­ria pa­ja­moms už­dirb­ti. Tuo tar­pu ūki­nin­kai, įsi­gi­ję pa­grin­di­nę ga­my­bos prie­mo­nę – že­mę, jos įsi­gi­ji­mo kaš­tų į są­nau­das trauk­ti ne­ga­li. O juk iš­lai­dos že­mei įsi­gy­ti yra vie­nos iš di­džiau­sių.
Že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės mo­kes­čiui mums nu­sta­ty­tas 0,3 ko­e­fi­cien­tas. Tai reiš­kia, kad ap­skai­čiuo­tas mo­kes­tis ma­ži­na­mas tris kar­tus, nors pa­tį ta­ri­fą nu­sta­to sa­vi­val­dy­bės ir jis ga­li bū­ti nuo 0,01 iki 4 proc. že­mės ver­tės. Tai­gi, nors ko­e­fi­cien­tas ir leng­va­ti­nis, bet mo­kes­čio dy­dis pri­klau­so nuo kon­kre­čios sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos spren­di­mo. Jos ga­li ir vi­sai at­leis­ti nuo mo­kes­čio. Ir nuo­lat tai da­ro, tik at­lei­džia ne žem­dir­bius, o, pa­vyz­džiui, in­ves­tuo­to­jus, are­nų, sta­dio­nų val­dy­to­jus. Že­mės ūkio pa­skir­ties že­mės mo­kes­čio ko­e­fi­cien­tas yra ne leng­va­ta, o są­ly­gas iš­ly­gi­nan­tis ko­e­fi­cien­tas, be ku­rio žem­dir­biai mo­kė­tų ne­adek­va­čiai di­de­lius mo­kes­čius, ly­gi­nant su ki­tais rin­kos da­ly­viais.
Žem­dir­biai yra at­leis­ti nuo mo­kes­čio už ap­lin­kos ter­ši­mą iš mo­bi­lių tar­šos šal­ti­nių. Na­tū­ra­lu, kad svar­biau­sią ter­ša­lą – an­glies dvi­de­gi­nį – neut­ra­li­zuo­jan­ti ūkio ša­ka yra at­lei­džia­ma nuo mo­kes­čio už ter­ša­lus mo­kė­ji­mą. Žem­dir­biai ne tik ne­ter­šia, jų au­gi­na­mi au­ga­lai ab­sor­buo­ja ne tik že­mės ūky­je nau­do­ja­mos tech­ni­kos į at­mos­fe­rą iš­me­ta­mą an­glies dvi­de­gi­nį, bet ir ter­ša­lus, iš­me­ta­mus trans­por­to ir pra­mo­nės.
Su­grįž­ki­me prie ūki­nin­kams ten­kan­čių iš­mo­kų. Tie­sio­gi­nės iš­mo­kos mums ne­ap­mo­kes­ti­na­mos. Kaip ži­nia, mo­kes­čiai skai­čiuo­ja­mi nuo už­dirb­tų pa­ja­mų, o tie­sio­gi­nės iš­mo­kos nė­ra už­dirb­tos pa­ja­mos. Jos mo­ko­mos kaip kom­pen­sa­ci­ja už pra­ra­di­mus vyk­dant ap­lin­kai nau­din­gą veik­lą – bū­tent taip de­kla­ruo­ja­ma Eu­ro­pos Są­jun­go­je. ES ne­re­mia, o kom­pen­suo­ja pra­ra­di­mus, ku­riuos pa­ti­ria­me ūki­nin­kau­da­mi taip, kad ne­pa­kenk­tu­me ap­lin­kai ir bio­į­vai­ro­vei. Mums iš­mo­kos mo­ka­mos už vie­šą­sias gė­ry­bes, ku­rias su­ku­ria­me ūki­nin­kau­da­mi, už gra­žius, pri­žiū­rė­tus lau­kus, už gy­vy­bės kai­me pa­lai­ky­mą. Taip sa­ko ES va­do­vai. Ar mū­sų va­do­vai ma­no ki­taip?
D. Mar­ti­šie­nė:
– Ne­re­tai su­lau­kia­me prie­kaiš­tų, kad am­ži­nai de­juo­ja­me ir skun­džia­mės. O kas Lie­tu­vo­je ne­de­juo­ja? Ku­ri so­cia­li­nė gru­pė pa­ten­kin­ta sa­vo gy­ve­ni­mu? Ga­li­me tik džiaug­tis, kad, ne­pai­sant vi­sų ne­gan­dų ir ne­pa­lan­kių ap­lin­ky­bių, Plun­gė­je dar yra drą­sių jau­nų žmo­nių, ku­rie ne­bi­jo im­tis že­mės ūkio ver­slo. Kar­tais sa­va­me ra­te pa­juo­kau­ja­me, kad ūki­nin­kai yra vel­niš­kai at­spa­ri veis­lė – ne­iš­nyks­ta. Gal ge­rai?
– Ačiū už pokalbį.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama