Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Rie­ta­viš­kės fo­to­gra­fi­jo­se – tik­ros, ne­su­vai­din­tos emo­ci­jos

Rie­ta­viš­kės fo­to­gra­fi­jo­se – tik­ros, ne­su­vai­din­tos emo­ci­jos

23-ejų rie­ta­viš­kė Guo­da Var­ne­ly­tė šiuo me­tu gy­ve­na Vil­niu­je, ta­čiau gim­to­jo Rie­ta­vo ne­pa­mirš­ta: daž­nai ap­lan­ko ar­ti­muo­sius ir drau­gus, o va­sa­ras lei­džia čia dirb­da­ma ir fo­to­gra­fuo­da­ma ves­tu­ves. Sa­vo kū­ry­bą ji api­bū­di­na to­kiais žo­džiais: mie­la, jau­ki, tik­ra. Iš kiek­vie­nos šven­tės ji su­ku­ria sa­vi­tą, ne­su­vai­din­tą is­to­ri­ją.

Ke­lias iki fo­to­gra­fi­jos
G. Var­ne­ly­tė bai­gė Rie­ta­vo Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­ją. Mo­kė­si ir Rie­ta­vo My­ko­lo Kle­o­po Ogins­kio me­no mo­kyk­los dai­lės sky­riu­je. Vė­liau įsto­jo į Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ją, kur stu­di­ja­vo fo­to­gra­fi­ją ir me­di­jos me­ną. „Prieš baig­da­ma me­no mo­kyk­lą, su­pra­tau, kad no­riu stu­di­juo­ti fo­to­gra­fi­ją. Kad pa­si­rink­siu me­no kryp­tį, ži­no­jau vi­sa­da. Bu­vo lai­kas, kai no­rė­jau sto­ti į ju­ve­ly­ri­ką, nes pa­tin­ka kruopš­tūs da­ly­kai. Pieš­ti taip pat se­kė­si, bet šiek tiek at­si­bo­do. Tuo­met pa­ban­džiau fo­to­gra­fuo­ti. Pra­dė­jau nuo įpras­tų da­ly­kų – gam­tos vaiz­dų. Vė­liau su­pra­tau, kad ma­ne la­biau trau­kia žmo­nės. Žmo­gus yra vi­sa­pu­siš­kas, jį ga­li už­fik­suo­ti įvai­riai: tiek links­mą, tiek liūd­ną“, – sa­kė mer­gi­na.

Dar gim­na­zi­jo­je su kla­sio­kė­mis ren­gė fo­to­se­si­jas, eks­pe­ri­men­ta­vo. Įsto­ju­s į me­no mo­kyk­lą, pra­si­dė­jo me­ni­nis la­vi­ni­mas, me­no is­to­ri­ja. Su­ži­no­jo, kad pie­ši­nys yra ne tik gra­žus, bet ir tu­ri gi­les­nę min­tį, idė­ją. Pa­si­ta­ru­si su mo­ky­to­ju, ji nu­spren­dė, kad ar­čiau šir­dies jai – me­ni­nė fo­to­gra­fi­ja. „La­bai no­rė­jo­si kū­ry­bos, me­ni­nio mąs­ty­mo, nes tech­ni­ką ga­li iš­mok­ti per prak­ti­ką, tad pa­si­rin­kau me­no stu­di­jas Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je. Tu­riu įvai­rių pro­jek­tų, dir­bu su ma­da, fo­to­gra­fuo­ju mais­tą, ob­jek­tus. Di­džio­ji ma­no dar­bo da­lis – ves­tu­vių fo­to­gra­fa­vi­mas. Vi­sus va­sa­ros sa­vait­ga­lius dir­bu, bet man pa­tin­ka ben­drau­ti su žmo­nė­mis, spė­ju va­sa­ra pa­si­džiaug­ti ki­to­mis die­no­mis. Di­džio­ji da­lis dar­bų yra čia, Že­mai­ti­jo­je, tad kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį ga­liu pa­si­džiaug­ti jū­ra. Per va­sa­rą pa­ma­tau dau­gy­bę gra­žių vaiz­dų, spė­ju ir pa­atos­to­gau­ti“, – pa­sa­ko­jo G. Var­ne­ly­tė.
Pa­grin­di­nė veik­la – ves­tu­vių fo­to­gra­fa­vi­mas
Pir­miau­sia Guo­da fo­to­gra­fuo­da­vo krikš­ty­nas. Me­tus lai­ko ga­na in­ten­sy­viai tuo už­si­ė­mė. Dirb­ti su vai­kais la­bai pa­ti­ko, ta­čiau da­bar tam pri­trūks­ta lai­ko, nes di­dži­ą­ją da­lį sa­vait­ga­lių už­ima ves­tu­vių už­sa­ky­mai. Fo­to­gra­fei la­biau­siai pa­tin­ka jau­na­ve­džių fo­to­se­si­jos. „Sten­giuo­si, kad žmo­nės man ne­po­zuo­tų, no­riu, kad jie jaus­tų­si na­tū­ra­liai, vaikš­čio­tų, kal­bė­tų­si, o aš bū­čiau tik ste­bė­to­ja, „gau­dan­ti“ aki­mir­kas. No­riu sa­vo dar­bą pa­vers­ti re­por­ta­žu, ne­nu­ro­di­nė­ju, kaip sto­vė­ti, lai­ky­ti ran­kas ir pan. Kur kas tik­riau, kai žmo­nės bū­na sa­vi­mi. At­si­ran­da vis dau­giau klien­tų, ku­rie no­riai pa­si­duo­da ma­no avan­tiū­rai“, – apie dar­bo spe­ci­fi­ką pa­sa­ko­jo fo­to­gra­fė.
Ves­tu­vių šven­tė­je ne­iš­veng­si ben­drų nuo­trau­kų su sve­čiais, ta­čiau ir baž­ny­čio­je, ir va­ka­ri­nė­je šven­tės da­ly­je fo­to­gra­fė sa­ko vaikš­tan­ti kaip ste­bė­to­ja. Jau­nie­ji ta­da la­biau už­si­ė­mę, o ji ga­li fik­suo­ti sve­čių emo­ci­jas.
Nors gy­ve­na sos­ti­nė­je, ne­pa­mirš­ta gim­to­jo Rie­ta­vo
Po stu­di­jų Guo­da li­ko gy­ven­ti Vil­niu­je, nors tu­rė­jo min­čių grįž­ti į Rie­ta­vą. Vis tik sos­ti­nė­je dau­giau per­spek­ty­vų, sri­čių, kur ga­li­ma sa­ve iš­reikš­ti. Dau­giau ir pra­mo­gų: kon­cer­tų, fes­ti­va­lių, pa­ro­dų.
Vi­sas jos dar­bas, re­tu­ša­vi­mo pro­ce­sas ly­di­mas mu­zi­kos. Ji klau­so­si džia­zo, leng­vo­jo ro­ko, elek­tro­ni­nės mu­zi­kos. „Per stu­di­jų me­tus la­bai įpra­tau prie me­ni­nio ir kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo, nes tu­rė­jo­me do­mė­tis vi­sais šiuo­lai­ki­nio me­no kon­teks­tais. La­bai mėgs­tu lan­ky­tis pa­ro­do­se.
Gal­būt ir ves­tu­ves ne vi­sa­da fo­to­gra­fuo­siu, gal už­si­im­siu pro­jek­tais ar stu­di­juo­siu ma­gist­ran­tū­rą. La­bai no­ri­si kū­ry­bos ir sa­vi­raiš­kos. Stu­di­juo­da­ma pas­ku­ti­nius dve­jus me­tus, kū­ry­bi­niams dar­bams rin­kau­si Rie­ta­vą, nag­ri­nė­jau is­to­ri­nį ar­chy­vą apie Rie­ta­vo si­na­go­gą, žy­dus, apie kul­tū­ros cen­trą ir jo prie­šis­to­rę. Kai esi iš ma­žes­nės ben­druo­me­nės, sun­ku nuo jos ati­trūk­ti. Bu­vo la­bai įdo­mu į Rie­ta­vą pa­žvelg­ti per me­ni­nę priz­mę“, – pa­sa­ko­jo Guo­da.
Dar vie­nas po­mė­gis – gra­fi­nis di­zai­nas
Mer­gi­na nuo­lat ste­bi ap­lin­ką. Fo­to­apa­ra­to vi­sur ne­si­ne­šio­ja, tad pa­ma­ty­tus gra­žius vaiz­dus fik­suo­ja aki­mis. Ji sa­ko, kad fo­to­gra­fi­nis ma­ty­mas vi­sa­da su ja.
Kai dar mo­kė­si mo­kyk­lo­je, mė­go rank­dar­bius. Pa­tik­da­vo siu­vi­nė­ti, lip­dy­ti, kli­juo­ti, pin­ti, ver­ti ka­ro­liu­kus. Lai­kui bė­gant, tai pra­ėjo. „Į ju­ve­ly­ri­ką ne­sto­jau, nes su­pra­tau, kad Tel­šiai man per daug pa­žįs­ta­mas kraš­tas, no­rė­jo­si to­liau, į sos­ti­nę. Dė­jau vi­sas pa­stan­gas, kad tai pa­siek­čiau. 12 kla­sė­je va­ži­nė­jau į kon­sul­ta­ci­jas, nes bu­vau gir­dė­ju­si, kad ten la­bai sun­ku pa­tek­ti. Kai įsto­jau, bu­vau la­bai lai­min­ga, nie­ka­da ne­si­gai­lė­jau dėl šio sa­vo spren­di­mo. Dai­lės aka­de­mi­jo­je la­bai ge­ra at­mos­fe­ra, pui­kūs dės­ty­to­jai. Esi kaip drau­gų ra­te, su­lau­ki ir psi­cho­lo­gi­nės, ir prak­ti­nės pa­gal­bos. Dar ir da­bar ten nu­ei­nu, ap­lan­kau stu­den­tus, dės­ty­to­jus, vi­si bu­vo­me la­bai su­si­gy­ve­nę“, – pri­si­me­na mer­gi­na.
Guo­da pa­gal­vo­ja ir apie ma­gist­ran­tū­rą, ta­čiau da­bar ji rink­tų­si gra­fi­nio di­zai­no stu­di­jas. Šiuo me­tu tai – mėgs­ta­ma veik­la. Mo­ko­si dirb­ti su gra­fi­nio di­zai­no kū­ri­mo pro­gra­mo­mis, ku­ria lo­go­ti­pus, pla­ka­tus, vi­zi­ti­nes kor­te­les ir kt.

Tiks­las – su­kur­ti pa­kvai­šu­sią, links­mą is­to­ri­ją
2017 me­tų va­sa­rą G. Var­ne­ly­tei vėl teks fo­to­gra­fuo­ti daug ves­tu­vių. Dau­giau­sia klien­tų yra Že­mai­ti­jo­je, nes čia – di­džiau­sias pa­žįs­ta­mų ra­tas. Jis ple­čia­si. Mer­gi­na lap­kri­tį da­ly­va­vo Vil­niu­je vy­ku­sio­je ves­tu­vių pa­ro­do­je „Iš­te­ku.lt“. Tu­rė­jo sa­vo sten­dą, tad at­si­ra­do klien­tų ir iš ki­tų Lie­tu­vos kam­pe­lių. „Per­si­dirb­ti ne­si­ruo­šiu, man svar­bu ar­tras­ti sa­vo klien­tą su pa­na­šio­mis vi­zi­jo­mis, po­žiū­riu, o svar­biau­sia – kad ma­ni­mi pa­si­ti­kė­tų“, – kal­bė­jo mer­gi­na. Ji sa­ko ku­rian­ti tos die­nos ma­žy­tę is­to­ri­ją. Jos nuo­trau­kų sti­lis­ti­ka, ko­lo­ri­tas ski­ria­si nuo ki­tų vietinių fo­to­gra­fų. Guoda pri­si­pa­ži­no, jog prieš kiek­vie­ną šven­tę ap­ima jau­du­lys, no­ri­si su vi­sais lais­vai ben­drau­ti. „Ma­no dar­bas ne­lei­džia nu­grimz­ti į ru­ti­ną, kas­kart – nau­jos pa­žin­tys, gra­žūs žmo­nės, ge­ros emo­ci­jos. Ne­re­tai, at­rink­da­ma ir tvar­ky­da­ma nuo­trau­kas, dir­bu su šyp­se­na. Sma­gu pri­si­min­ti, su­grįž­ti į šven­tės įvy­kius. Man svar­bu, kad nuo­trau­kų al­bu­me bū­tų ne vien ofi­cia­lios, bet ir pa­kvai­šu­sios, links­mos aki­mir­kos“, – sa­kė ji.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama