Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Plun­gė­je bu­ria­si sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė

Plun­gė­je bu­ria­si sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė

„Jūs ne­sa­te vie­nas. Mes kar­tą per mė­ne­sį su­si­tin­ka­me da­lin­tis iš­gy­ve­ni­mais ir taip pa­dė­ti vie­ni ki­tiems iš­gy­ven­ti skau­džią ne­tek­tį. Mū­sų is­to­ri­jos skir­tin­gos, bet jaus­mai pa­na­šūs. Sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė­je pa­si­da­lin­ti iš­gy­ve­ni­mai tu­ri gy­dan­tį po­vei­kį ne tik jums, bet ir ki­tiems gru­pės da­ly­viams“, – to­kiais žo­džiais į nu­si­žu­džiu­sių­jų ar­ti­muo­sius pa­pras­tai krei­pia­si sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pės va­do­vai psi­cho­lo­gai psi­cho­te­ra­peu­tai. Nuo ge­gu­žės sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė nu­si­žu­džiu­sių ar­ti­mie­siems bu­ria­ma ir Plun­gė­je. Pa­gal­ba tei­kia­ma ne­mo­ka­mai, po­kal­biai vyks­ta kiek­vie­no mė­ne­sio an­trą ant­ra­die­nį, nuo 17.30 va­lan­dos, Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro (J. Tu­mo-Vaiž­gan­to g. 89) pa­tal­po­se. Apie tai – ir šis po­kal­bis su gru­pės va­do­vu psi­cho­lo­gu psi­cho­te­ra­peu­tu Eval­du Si­mu­čiu.

– Kaip ki­lo min­tis Plun­gė­je bur­ti sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pę nu­si­žu­džiu­sių­jų ar­ti­mie­siems? Kas nors pa­ska­ti­no, pa­pra­šė ar įpa­rei­go­jo?
– Nie­kas ne­įpa­rei­go­jo. Tie­siog Lie­tu­vo­je šiuo me­tu daug bė­dų, al­ko­ho­liz­mo, nar­ko­ma­ni­jos. Sa­vi­žu­dy­bių – taip pat. Plun­gė – jo­kia iš­im­tis. Ka­dan­gi esu Lie­tu­vos psi­cho­te­ra­peu­tų drau­gi­jos na­rys, kal­bė­jo­me, kad ir Va­ka­rų Lie­tu­vos re­gio­ne rei­kė­tų sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pės nu­si­žu­džiu­sių­jų ar­ti­mie­siems. To­kios gru­pės jau ku­ris lai­kas ren­ka­si Vil­niu­je, Kau­ne, Pa­ne­vė­žy­je, Klai­pė­do­je. Šiuo me­tu nau­jos gru­pės bu­ria­mos Kė­dai­niuo­se ir Plun­gė­je. Ma­nau, ir mū­sų ra­jo­no gy­ven­to­jai tu­ri tu­rė­ti ga­li­my­bę kreip­tis pa­gal­bos po šei­mą su­krė­tu­sios ne­lai­mės.
– Ko­kiai žmo­nių gru­pei skir­ta ši ga­li­my­bė?
– Vi­siems, ku­rie skau­džiai iš­gy­ve­na ar­ti­mo žmo­gaus sa­vi­žu­dy­bę.
– Ar­ti­mo žmo­gaus ne­tek­tis su­ke­lia la­bai daug min­čių, jausmų. Kaip žmo­nės ga­li vie­ni ki­tiems pa­dė­ti iš­gy­ven­ti pra­ra­di­mo skaus­mą?
– Re­to­je šei­mo­je nė­ra at­ve­jų, kai ar­ti­mas žmo­gus bai­gė gy­ve­ni­mą sa­vi­žu­dy­be. Šei­mos na­rius ap­ima įvai­rūs jaus­mai – gė­da, pyk­tis, nu­si­vy­li­mas, kal­tė... Vi­suo­me­nė­je dar ga­ji stig­ma, kad toks ar­ti­mojo pa­si­rin­ki­mas yra gė­din­gas. Smerk­ti­nas ir ti­kė­ji­mo pras­me – anks­čiau sa­vi­žu­džių net ne­pri­im­da­vo į baž­ny­čią. Ga­li mir­ti, bet tik ne nu­si­žu­dęs – to­kį fak­tą vi­siems leng­viau pri­im­ti.
Žmo­nės, pra­dė­ję sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pių veik­lą, pa­tys pa­ty­rė ar­ti­mo žmo­gaus ne­tek­tį, ži­no, ką tai reiš­kia. Yra tin­kla­la­pis „ar­ti­miems.lt“, ja­me ga­li­ma ras­ti daug in­for­ma­ci­jos, žy­mes­nių Lie­tu­vos žmo­nių min­čių, in­ter­viu. Kal­ba­ma apie pro­ble­mos ašt­ru­mą, spren­džia­ma, ką da­ry­ti, kad sa­vi­žu­dy­bių ša­ly­je bū­tų kuo ma­žiau.
Po­so­vie­ti­nė­se res­pub­li­ko­se žmo­nės ven­gia kal­bė­tis apie sun­ku­mus. Jei tau blo­gai, ki­lo sun­ku­mų, tar­si ne­ga­li apie tai kal­bė­tis su ki­tais – ta­vęs ne­su­pras, ap­kal­bės... Žmo­nės už­si­sklen­džia, iš­gy­ve­na tai sa­vy­je, kol iš­gy­ve­ni­mai ir pro­ble­mos, kau­pę­si il­gą lai­ką, pri­ve­da iki sa­vi­žu­dy­bės. Daug pro­ble­mų ky­la dėl nesu­si­klos­čiu­sių san­ty­kių, ne­su­si­kal­bė­ji­mo.
– Į ką rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį?
– Yra la­bai im­pul­sy­vių, emo­cin­gų, leng­vai įei­nan­čių į afek­to bū­se­ną žmo­nių. Jie la­bai įsi­jau­čia į si­tu­a­ci­ją, jų nu­si­vy­li­mas ar ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ki­tais žmo­nė­mis kas­kart gi­lė­ja. Daž­nai, ieš­ko­da­mi pa­gal­bos, ap­lan­ko ne vie­ną psi­cho­lo­gą ar psi­cho­te­ra­peu­tą. Šak­nų rei­kė­tų ieš­ko­ti vai­kys­tė­je: kai ge­ra nuo­tai­ka, toks vai­kas bū­na itin mei­lus ir dė­me­sin­gas, kai su­pyks­ta, ima aikš­ty­tis ir is­te­ri­kuo­ti. Daž­nai vai­kys­tė­je to­kiam žmo­gui ne­su­si­for­muo­ja me­cha­niz­mas, kaip sau­giai at­si­trauk­ti nuo sa­vo emo­ci­nės bū­se­nos. Pa­sie­kus pa­aug­lys­tės am­žių, se­ka kom­pli­kuo­ti iš­ban­dy­mai: kaip su­si­ras­ti drau­gą ar drau­gę, su­tar­ti su tė­vais, mo­ky­to­jais, pri­im­ti jų siū­lo­mas ver­ty­bes, ku­rios ne vi­sa­da pa­tin­ka. Jei yra la­bai emo­cin­gas, pa­aug­lys su­py­kęs ga­li bū­ti ag­re­sy­vus, daug pri­kal­bė­ti ar­ba, prie­šin­gai, – nie­ko ne­sa­ky­ti ir už­si­sklęs­ti sa­vy­je. Abi bū­se­nos – kraš­tu­ti­nės, ar­ti­mie­ji tu­rė­tų į tai lai­ku at­kreip­ti dė­me­sį.
– Ta­čiau nu­si­žu­do ir bran­daus am­žiaus žmo­nės, ku­riems, iš šo­no žiū­rint, nie­ko gy­ve­ni­me tar­si ne­trūks­ta...
– Toks žmo­gus dėl su­si­klos­čiu­sių ap­lin­ky­bių pri­ei­na prie min­ties, kad ki­tiems ne­va bus ge­riau, jei jo... ne­be­bus. Kar­tais apie tai pra­si­ta­ria ar­ti­mie­siems ir to­kio­mis kal­bo­mis ke­lia jiems siau­bą ir di­de­lį ne­ri­mą. Už­da­res­nio bū­do as­me­nys daug ne­kal­ba, ta­čiau yra ki­tų po­žy­mių: žmo­gus ati­duo­da sko­las, iš­da­li­na sa­vo daik­tus, sten­gia­si ap­rū­pin­ti ar­ti­muo­sius... Jei tik ar­ti­mie­ji ži­no­tų, kam žmo­gus nu­si­tei­kęs, be abe­jo­nės, pa­dė­tų pa­tys ar­ba ras­tų, kas su­teik­tų pa­gal­bą, ta­čiau daž­niau­siai lem­tin­gas mo­men­tas jau bū­na pra­žiū­rė­tas. Jei bū­tų ga­li­ma at­suk­ti lai­ką at­gal, ir nu­si­vy­lęs žmo­gus ras­tų, su kuo nuo­šir­džiai pa­si­kal­bė­ti apie pro­ble­mas, vie­ni­šu­mą, ne­san­tai­ką su šei­mos na­riais, mir­ti­nas li­gas, ki­tas bė­das, jam pa­leng­vė­tų, at­si­ver­tų akys ir ras­tų­si mi­li­jo­nas bū­dų sa­vo gy­ve­ni­mą su­vok­ti ki­taip.
Kal­bė­tis la­bai svar­bu. Daž­niau­siai nu­si­žu­džiu­sių­jų ar­ti­mie­ji į sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pės už­si­ė­mi­mus at­ei­na šo­ko bū­se­nos, to­dėl svar­bu su­teik­ti ga­li­my­bę jiems iš­si­kal­bė­ti, iš­jaus­ti ne­tek­tį, kad su sa­vo pro­ble­mo­mis ne­at­si­dur­tų so­cia­li­nia­me už­ri­by­je. Daž­nai sa­vi­žu­džiai ar­ti­mie­siems pa­lie­ka raš­te­lį, kad at­si­pra­šo, ar­ba ra­šo, kad šei­mai bu­vo naš­ta, jau­tė­si ne­su­pras­ti. O kar­tais net kal­ti­na ar­ti­muo­sius dėl vi­sų ne­sėk­mių! Kaip to­kių kal­ti­ni­mų su­lau­ku­siai šei­mai gy­ven­ti to­liau? Ar­ti­mie­ji tu­ri iš­gy­ven­ti vi­sus emo­ci­nius eta­pus: šo­ką, sa­vi­žu­dy­bės nei­gi­mą, pyk­tį, ne­tek­ties su­vo­ki­mą ir su­si­tai­ky­mą... Jei žmo­gus lin­kęs už­da­ry­ti, „už­kon­ser­vuo­ti“ ku­rią nors bū­se­ną, iš­gy­ve­ni­mai ne­dings, jie at­si­nau­jins, ir sa­vi­žu­dy­bė to­je as­me­nų gru­pė­je ga­li vėl pa­si­kar­to­ti! Ypač jei ar­ti­mų­jų sa­vi­žu­dy­bės fak­tas ro­man­ti­zuo­ja­mas, pie­šia­mas pa­trauk­lio­mis spal­vo­mis.
– Ko­kią ži­nu­tę no­ri­te per­duo­ti sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pės na­riams?
– Ar­ti­mo­jo ne­tek­tis žmo­gui su­ke­lia po­trau­mi­nį stre­są. Re­ak­ci­jų bus, ta­čiau vie­ni re­a­guo­ja fi­zio­lo­giš­kai (dings­ta ape­ti­tas, kren­ta svo­ris), ki­ti – emo­ciš­kai (ver­kia, blo­gai mie­ga) ir pan. Ne­gy­do­mi po­trau­mi­nio stre­so su­tri­ki­mai ga­li su­kel­ti įvai­rių bū­se­nų. Žmo­gus ge­di, kaip mo­ka, ta­čiau la­bai sau pa­dė­tų, jei ga­lė­tų iš­si­kal­bė­ti. Ta­da leng­viau pra­ei­tų eta­pus, ku­riuos mi­nė­jau: šo­ką, nei­gi­mą, pyk­tį, ne­tek­ties su­vo­ki­mą ir su­si­tai­ky­mą su nau­ja pa­dė­ti­mi. Sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė­je kiek­vie­nam bus su­teik­ta ga­li­my­bė iš­si­kal­bė­ti pa­čiam ir iš­girs­ti ki­tus. Į pir­mą­jį sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pės už­si­ė­mi­mą Plun­gė­je at­ėjo trys as­me­nys. Džiau­giuo­si, kad pir­ma­sis po­kal­bis įvy­ko.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama