Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » „Nuo šiol pri­klau­sau di­džiu­lei tarp­tau­ti­nei šei­mai“

„Nuo šiol pri­klau­sau di­džiu­lei tarp­tau­ti­nei šei­mai“

Taip sa­ko plun­giš­kė Gin­ta­rė Pet­rei­ky­tė. Mer­gi­na vi­sai ne­se­niai grį­žo iš Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, kur da­ly­va­vo Ame­ri­kos Vals­ty­bės De­par­ta­men­to re­mia­mo­je Ben­ja­min Fran­klin Trans­at­lan­tic Fel­low­ship va­sa­ros pro­gra­mo­je. Įspū­džių – be­ga­lė! Įgy­ta pa­tir­tis – ne­įkai­no­ja­ma! Bū­si­ma Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė įpra­tu­si gy­ven­ti ak­ty­viai ir nau­do­tis vi­so­mis gy­ve­ni­mo siū­lo­mo­mis ga­li­my­bė­mis, kad ir pa­čio­mis, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti, ne­įti­ki­na­miau­sio­mis (kaip bu­vo šį kar­tą). Gin­ta­rė – Plun­gės Jau­ni­mo rei­ka­lų ta­ry­bos na­rė, Lie­tu­vos moks­lei­vių są­jun­gos Plun­gės mo­ki­nių sa­vi­val­dos in­for­ma­vi­mo cen­tro pir­mi­nin­kė, Bal­tų­jų pirš­ti­nių Tel­šių re­gio­no ko­or­di­na­to­rė, to­dėl ra­mus moks­lei­vės gy­ve­ni­mas – ne jai. Ga­li­my­bė ap­si­lan­ky­ti už At­lan­to reng­tuo­se tarp­tau­ti­niuo­se mo­ky­muo­se – dar vie­nas žings­nis link sa­vo idė­jų įgy­ven­di­ni­mo.

– Ne­se­niai grį­žai iš JAV, kur da­ly­va­vai mo­ki­nių mai­nų va­sa­ros pro­gra­mo­je. Tur­būt dar gy­ve­ni ke­lio­nės ir gy­ve­ni­mo už At­lan­to įspū­džiais?
– Tik­rai taip, dar il­go­kai jau­čiau ir lai­ko, ir kli­ma­to skir­tu­mus. O už­­mirš­ti vi­sų įspū­džių ne­lei­džia ir ar­ti­mie­ji – iki šiol su ma­lo­nu­mu pa­sa­ko­ju, ką per mė­ne­sį JAV te­ko nu­veik­ti.

– Gal ga­li pla­čiau pri­sta­ty­ti, ko­kio­je pro­gra­mo­je da­ly­va­vai, koks bu­vo mai­nų tiks­las?
– Ben­ja­min Fran­klin Trans­at­lan­tic Fel­low­ship – tai va­sa­ros pro­gra­ma, re­mia­ma Ame­ri­kos Vals­ty­bės De­par­ta­men­to. 16–18 me­tų pa­aug­liai tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­vyk­ti į JAV ke­tu­rių sa­vai­čių mai­nų pro­gra­mą, ku­ria sie­kia­ma su­stip­rin­ti trans­at­lan­ti­nius ry­šius. Bir­že­lio 24 – lie­pos 22 die­no­mis kar­tu su 45 jau­nuo­liais iš įvai­rių Eu­ro­pos ša­lių ir dar 10 – iš Ame­ri­kos ap­si­sto­jo­me „Wa­ke Fo­rest” uni­ver­si­te­te, esan­čia­me Šiau­rės Ka­ro­li­no­je. Pro­gra­mos me­tu tu­rė­jo­me ga­li­my­bę pa­žin­ti Ame­ri­kos, ki­tų da­ly­vau­jan­čių ša­lių kul­tū­rą, dis­ku­tuo­ti apie ak­tu­a­lias so­cia­li­nes pro­ble­mas, su­kur­ti sa­vo fi­na­li­nius pro­jek­tus, ku­rie pa­dė­tų spręs­ti sa­vo­je ša­ly­je esan­čias tam tik­ras pro­ble­mas, da­ly­vau­ti de­ba­tuo­se apie po­li­ti­ką, di­plo­ma­ti­ją, vi­suo­me­nės kon­flik­tus, da­lin­tis ver­ty­bė­mis, tra­di­ci­jo­mis bei ug­dy­ti ly­de­rys­tės, kri­ti­nio mąs­ty­mo įgū­džius.
– Kaip ap­skri­tai nu­spren­dei da­ly­vau­ti mi­nė­to­je pro­gra­mo­je. Juk kon­ku­ren­ci­ja at­ran­ko­je bu­vo di­de­lė, ti­kė­jai sa­vo sėk­me?
– Ma­nau, kad tai bu­vo kiek spon­ta­niš­kas spren­di­mas. Apie pro­gra­mą ži­no­jau jau prieš po­rą me­tų, ta­čiau nie­ka­da rim­tai pa­ti da­ly­vau­ti ne­svars­čiau. Tie­są pa­sa­kius, ir ži­nia, jog anks­čiau an­ke­tas pil­dę drau­gai ne­bu­vo at­rink­ti, drą­sos ir pa­si­ti­kė­ji­mo ne­su­tei­kė. Kai šie­met, sė­dė­da­mi mo­kyk­lo­je, pa­ma­tė­me in­ter­ne­te pa­skelb­tą at­ran­ką, trum­pam su­si­gun­džiau, ta­čiau, per­skai­čiu­si kri­te­ri­jus, nu­spren­džiau, kad vis dėl­to šan­sų ma­žo­ka. Vi­są mė­ne­sį, kuo­met bu­vo ga­li­ma siųs­ti an­ke­tas Ame­ri­kos Am­ba­sa­dai Lie­tu­vo­je, vis žiū­rė­da­vau anks­tes­nių­jų me­tų da­ly­vių fil­mu­kus, is­to­ri­jas, skai­čiau ap­ra­šy­mus, tai­syk­les, lyg pa­ti sa­ve no­rė­da­ma įti­kin­ti. Bu­vo pas­ku­ti­ny­sis va­ka­ras, kai ga­lė­jau iš­siųs­ti an­ke­tą. Ta­da ir su­lau­kiau sa­vo an­glų kal­bos mo­ky­to­jos Li­gi­tos Er­mi­nai­tės ži­nu­tės – ji la­biau­siai pa­ska­ti­no da­ly­vau­ti, ti­kė­jo ma­no sėk­me. Ka­dan­gi lai­ko bu­vo tik­rai ne­daug, pri­sė­dau, ko­ne pas­ku­bo­mis pa­ra­šiau ir tą pa­čią nak­tį iš­siun­čiau laiš­ką Am­ba­sa­dai (Gin­ta­rė tarp 62 da­ly­vių iš Lie­tu­vos, ku­rie pa­te­ko į at­ran­kos ant­rą­jį tu­rą, pa­si­ro­dė ge­riau­siai. Sėk­mę lė­mė te­le­fo­ni­nis po­kal­bis an­glų kal­ba – red. past.)

– Ke­tu­rios sa­vai­tės Ame­ri­ko­je. Ką per tą lai­ką pa­vy­ko nu­veik­ti? Ko­kie už­si­ė­mi­mai vy­ko? Ar tu­rė­jai ga­li­my­bę da­lį lai­ko skir­ti pa­žin­ti­nėms iš­vy­koms?
– Nu­vei­kė­me be ga­lo daug, o veik­los bu­vo la­bai skir­tin­gos. Pir­mą­ją sa­vai­tę dir­bo­me gru­pė­se: si­mu­lia­ci­jos, kon­flik­tų spren­di­mai, de­ba­tų pa­mo­kos bei kli­ma­to kai­tos klau­si­mai. Ant­rą­ją sa­vai­tę vy­ko­me į Fi­la­del­fi­ją bei Va­šing­to­ną, čia ap­lan­kė­me daug įvai­rių mu­zie­jų, JAV Ka­pi­to­li­jų, da­ly­va­vo­me dis­ku­si­jo­je su bran­daus am­žiaus mo­te­ri­mi, iš­gy­ve­nu­sia Ho­lo­kaus­to tra­ge­di­ją, taip pat lan­kė­mės JAV Vals­ty­bės de­par­ta­men­te. Tre­či­ą­ją ir ket­vir­tą­ją sa­vai­tę grį­žo­me prie in­ten­sy­vių pa­skai­tų bei dar­bo gru­pių, ku­rias ga­lė­jo­me pa­si­rink­ti pa­gal as­me­ni­nius po­rei­kius: ra­di­ka­liz­mas, po­pu­liz­mas mo­der­nio­jo­je de­mok­ra­ti­jo­je, me­nas, so­cia­li­nė ly­gy­bė, vi­zu­a­lio­ji ko­mu­ni­ka­ci­ja, glo­ba­li­za­ci­ja, švie­ti­mas ir t. t... Su­grį­žus iš Va­šing­to­no, mus pa­si­ti­ko ame­ri­kie­čių šei­mos, ku­rio­se gy­ve­no­me 10 die­nų. Pas­ku­ti­nė­mis die­no­mis vy­ko tie­sio­gi­nis fil­ma­vi­mas, ku­rį ste­bė­jo am­ba­sa­dos ir ar­ti­mie­ji – kiek­vie­nas da­ly­vis pri­sta­tė sa­vo pa­ruoš­tą pro­jek­tą. Ma­no idė­ja bu­vo su­si­ju­si su kli­ma­to kai­tos svar­ba, po­vei­kiu, ir, svar­biau­sia, ma­žų vai­kų švie­ti­mu mi­nė­tais klau­si­mais.
– Kuo la­biau­siai su­ža­vė­jo vieš­na­gė Šiau­rės Ka­ro­li­no­je?
– Sma­giau­sia bu­vo leis­ti lai­ką su ame­ri­kie­čių šei­mo­mis. De­šimt die­nų su sa­vo bi­čiu­le iš Aust­ri­jos gy­ve­nau vie­no­je jų. Nuo ry­to iki va­ka­ro bū­da­vo­me už­si­ė­mi­muo­se uni­ver­si­te­te, o va­ka­rą pra­leis­da­vo­me su šei­ma. Drau­ge ste­bė­jo­me beis­bo­lo var­žy­bas, ko­pė­me į kal­nus, žiū­rė­jo­me fil­mus, ga­mi­no­me (be­je, ame­ri­kie­čiams la­bai pa­ti­ko lie­tu­viš­ki šal­ti­barš­čiai), sek­ma­die­nį lan­kė­mės ir baž­ny­čio­je. Su­ža­vė­jo šv. Mi­šių pa­pras­tu­mas ir ben­druo­me­nės vie­ny­bė – tai la­biau su­si­ti­ki­mai ir nuo­šir­dūs pa­si­kal­bė­ji­mai su kai­my­nais gy­vos mu­zi­kos ap­sup­ty­je. Vis dar pa­lai­ko­me ry­šį su ame­ri­kie­čių šei­ma, tai bu­vo nuo­sta­bi ga­li­my­bė pa­žin­ti kul­tū­rą, jie – nuo­sta­būs žmo­nės.
Ži­no­ma, gar­su­sis Va­šing­to­nas taip pat pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį: lie­pos 4-ąją, JAV Ne­pri­klau­so­my­bės die­ną, ste­bė­jo­me fe­jer­ver­kus Ne­pri­klau­so­my­bės aikš­tė­je, vi­sai ne­to­li pre­zi­den­to Do­nal­do Trum­po Bal­tų­jų rū­mų. Lan­kė­mės JAV Vals­ty­bės de­par­ta­men­te, kur tu­rė­jo­me la­bai įdo­mią si­mu­lia­ci­ją pa­bė­gė­lių kri­zės te­ma – vi­si ta­po­me ly­de­riais, di­plo­ma­tais ir dis­ku­ta­vo­me ofi­cia­lio­je kon­fe­ren­ci­jo­je.
Be abe­jo, il­gam at­min­ty­je iš­liks aš­tuo­nio­lik­ta­sis gim­ta­die­nis. Tą va­ka­rą jau­kio­je mies­te­lio baž­ny­čio­je su­ren­gė­me va­di­na­mą­jį „Tarp­tau­ti­nį tur­gų“, kur kiek­vie­nas at­sto­vas sten­gė­si per­teik­ti gim­to­sios ša­lies kul­tū­rą – ir šo­kau, ir ga­mi­nau, ir pa­sa­ko­jau, kuo nuo­sta­bi Lie­tu­vė­lė ir ma­na­sis mies­tas. Tą­dien su­lau­kiau kiek ne­tra­di­ci­nių gim­ta­die­nio svei­ki­ni­mų ir jau­čiau di­džiu­lę gar­bę, ga­lė­da­ma skleis­ti ži­nią apie sa­vą­jį kraš­tą.
Taip pat tu­rė­jo­me pro­gų su­si­tik­ti su uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riais. Pie­ta­vau su bio­lo­gi­jos pro­fe­so­re, kal­bė­jo­me apie GMO, vak­ci­nas ir dės­ty­to­jos dar­bą. La­bai džiau­giau­si ga­lė­da­ma pa­si­kal­bė­ti su to­kia iš­si­la­vi­nu­sia sa­vo sri­ties spe­cia­lis­te.
– Kaip se­kė­si ben­drau­ti su ki­tais pro­gra­mos da­ly­viais, juk jo­je da­ly­va­vo apie 50 jau­nuo­lių iš įvai­rių Eu­ro­pos ša­lių ir Ame­ri­kos?

– Pir­mą­ją sa­vai­tę vi­siems bu­vo sun­ko­ka – vis dėl­to at­vy­ko­me į sve­ti­mą ša­lį vie­ni ki­tų ne­pa­ži­no­da­mi. Ta­čiau vi­są mė­ne­sį kas­dien ma­ty­da­mie­si ir dirb­da­mi drau­ge, grei­tai su­ar­tė­jo­me ir ta­po­me ge­rais bi­čiu­liais. Su vie­nais te­ko bū­ti ir ben­drau­ti dau­giau, su ki­tais – ma­žiau. Bet ko­kiu at­ve­ju pas­ku­ti­ni­ą­ją die­ną aša­ras brau­kė kiek­vie­nas.
– Ko­kios pa­tir­ties įgi­jai? Kaip ma­nai, ko­kią nau­dą tau at­neš šie mo­ky­mai?
– Ši pro­gra­ma pa­dė­jo su­kon­kre­tin­ti ma­nuo­sius at­ei­ties ke­lius. Be abe­jo, to­kia kul­tū­rų įvai­ro­vė pa­de­da plės­ti po­žiū­rį į dau­ge­lį skir­tin­gų da­ly­kų, tap­ti to­le­ran­tiš­kes­niu, bran­des­niu žmo­gu­mi. Ga­lų ga­le au­ga pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi – vis­gi bu­vo­me ko­ne sa­vo ša­lių am­ba­sa­do­riai, kart­kar­tė­mis ir ly­de­riai, di­plo­ma­tai. At­si­vė­rė pui­kios ga­li­my­bės sva­jo­nių įgy­ven­di­ni­mui, ofi­cia­liai ta­pau JAV mai­nų pro­gra­mų Alum­ni na­re, ga­liu teik­ti pra­šy­mus dėl pro­jek­tų fi­nan­sa­vi­mo tiek Am­ba­sa­dai, tiek JAV Vals­ty­bės de­par­ta­men­tui, to­dėl at­ei­ty­je ban­dy­siu pa­ti or­ga­ni­zuo­ti tarp­tau­ti­nį pro­jek­tą. Bet ko­kiu at­ve­ju tai bu­vo ne­pa­pras­tai nau­din­ga an­glų kal­bos prak­ti­ka. Ir drau­gai iš­liks vi­sam gy­ve­ni­mui. Nuo šiol pri­klau­sau di­džiu­lei tarp­tau­ti­nei šei­mai, ku­rio­je au­ga daug pro­tin­gų jau­nuo­lių, ga­lin­čių pa­dė­ti at­ei­ty­je. Ben­drau­ja­me ir jau pla­nuo­ja­me ki­tą eu­ro­pie­čių su­si­ti­ki­mą Vo­kie­ti­jo­je. Ap­skri­tai ga­li­my­bės vel­tui ke­liau­ti ir mo­ky­tis ne­si­mė­to pa­ke­lė­je. La­bai džiau­giuo­si įvei­ku­si at­ran­ką ir įgi­ju­si nuo­sta­bios pa­tir­ties už At­lan­to!
– Ačiū už po­kal­bį.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama