Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Min­dau­gas Jo­nas Ur­bo­nas: „Skai­ty­mas ir me­no pa­sau­lis yra vi­sas ma­no lais­va­lai­kis“

Min­dau­gas Jo­nas Ur­bo­nas: „Skai­ty­mas ir me­no pa­sau­lis yra vi­sas ma­no lais­va­lai­kis“

Min­dau­gas Jo­nas Ur­bo­nas – jau­nas ra­šy­to­jas, gi­męs 1989 m., už­au­gęs Tve­rų se­niū­ni­jos Pa­ja­man­čio kai­me. Bai­gęs mo­kyk­lą, vai­ki­nas iš­sklei­dė spar­nus ir iš­vy­ko stu­di­juo­ti į sos­ti­nę. Jis vi­sa­da bu­vo kū­ry­bin­gas, me­niš­kos sie­los žmo­gus, o šiuo me­tu ga­na tvir­tai ski­na­si ke­lią į jau­nų­jų ra­šy­to­jų gre­tas. Nuo kny­gų ne­nu­tol­ti pa­de­da ir dar­bas mo­kyk­lo­je. Min­dau­gas lie­tu­vių kal­bos sub­ti­ly­bių mo­ko sep­tin­tų kla­sių moks­lei­vius.

– Mo­kyk­li­nius me­tus pra­lei­dai Pa­ja­man­čio kai­me, da­bar gy­ve­ni mies­te, ar ne­pa­si­ilgs­ti kai­mo? Ar daž­nai grįž­ti? Kuo pa­tin­ka kai­mas ir mies­tas?
– Kai­mo ap­lin­ka ir kul­tū­ra man pa­žįs­ta­ma, jo­je pra­lei­dau vai­kys­tę, mo­kyk­li­nius me­tus. Kai­mas pa­tin­ka ra­my­be, čia yra man ži­no­mi van­dens tel­ki­niai, že­mai­tiš­kos kal­vos. Kiek­vie­nas kai­mo žmo­gus ži­no apie ta­ve be­veik vis­ką, o mies­te, kad ir de­šimt me­tų pra­gy­ve­nęs, žiū­rėk, ne­pa­žįs­ti laip­ti­nės kai­my­nų ir net su jais nepa­si­svei­ki­ni. Ir kai­me, ir mies­te yra da­ly­kų, ku­rie ža­vi. Sa­ve lai­kau hib­ri­di­niu šių kul­tū­rų žmo­gu­mi. Pas­ku­ti­niuo­ju me­tu į kai­mą grįž­tu la­bai re­tai, per me­tus kar­tą ar du, nes daug veik­los ran­du ki­tur. Ne­be­li­ko ir gi­mi­nių, ku­riuos ga­lė­čiau lan­ky­ti.
– Pa­pa­sa­kok apie sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią iki šios die­nos: kuo už­si­ė­mei bai­gęs Tve­rų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą?
– La­bai no­rė­jau iš­trūk­ti, pa­ma­ty­ti pa­sau­lio. Po mo­kyk­los tre­jus me­tus gy­ve­nau sos­ti­nė­je, kur pra­dė­jau li­tu­a­nis­ti­kos ir pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, do­mė­jau­si mies­to kul­tū­ra, ren­gi­niais, spek­tak­liais, pa­ro­do­mis. Jau ta­da bu­vau lin­kęs į li­te­ra­tū­rą, ne­tru­kau įsi­suk­ti į ra­šan­čių­jų ap­lin­ką, ta­čiau jo­je bu­vau vei­kiau pa­sy­vus ste­bė­to­jas nei kū­rė­jas.

– Šiuo me­tu dir­bi mo­ky­to­ju, pa­pa­sa­kok, kas at­ve­dė į ug­dy­mo įstai­gą, kaip se­ka­si ben­drau­ti su vai­kais, ko­kius sun­ku­mus, pri­va­lu­mus pa­ste­bi dirb­da­mas šį dar­bą?
– Į šį dar­bą at­ve­dė stu­di­jos. Są­mo­nin­gai kra­čiau­si mo­kyk­los, gre­ta li­tu­a­nis­ti­kos pe­da­go­gi­ka ta­da at­ro­dė kaip šu­niui penk­ta ko­ja, ta­čiau grei­tai penk­ta ko­ja ta­po rams­čiu. Ne­gal­vo­jau apie li­tu­a­nis­to duo­ną, ma­niau, stu­di­juo­siu, kad sa­ve pa­to­bu­lin­čiau, nes do­mė­jau­si žur­na­lis­ti­ka, re­dak­to­riaus dar­bu, gal net dar­bu te­at­re, ka­dan­gi ma­no stu­di­jos tu­rė­jo re­ži­sū­ri­nę pa­krai­pą, bet li­ki­mas su­si­klos­tė, kad ta­pau mo­ky­to­ju.
Kol kas su vai­kais ran­du ben­drą kal­bą, ki­tos iš­ei­ties dir­bant mo­kyk­lo­je ne­­lie­ka. Di­džiau­sias sun­ku­mas, dir­bant pe­da­go­gi­nė­je sri­ty­je, tik­riau­siai yra nuo­la­ti­nis psi­cho­lo­gi­nis pa­si­ruo­ši­mas ne­ti­kė­tu­mams, ka­dan­gi ga­li pla­nuo­ti sėk­min­gą pa­mo­ką tiek, kiek lei­džia kom­pe­ten­ci­ja, ta­čiau už­ten­ka vie­no ne­nu­ma­ty­to da­ly­ko ir, žiū­rėk, ta­vo pa­mo­ka su­griū­na, to­dėl tu­ri nuo­lat tai­ky­tis prie si­tu­a­ci­jos. Ne­ti­kė­tos si­tu­a­ci­jos tu­ri ir sa­vo pa­ra­ko – ne­nu­obo­du!
Ki­tas sun­ku­mas – nuo­la­ti­nis mo­ky­to­jo sta­tu­so ir oru­mo že­mi­ni­mas vi­suo­me­nė­je. Mo­ky­to­jas ta­po la­bai ne­pres­ti­ži­ne pro­fe­si­ja. Nie­kam ne pa­slap­tis, kad šian­dien daž­nas dvy­lik­to­kas nau­ju au­to­mo­bi­liu ve­ža auk­lė­to­ją, ap­si­ren­gu­sią iš dė­vė­tų rū­bų par­duo­tu­vės, na­mo. To­kio skurs­tan­čio mo­ky­to­jo ne­ger­bia ne tik mo­ki­niai, bet ir jų tė­vai.
– Kaip klos­tė­si kū­ry­bi­nis ke­lias? Ka­da su­gal­vo­jai, kad ga­li ir no­ri ra­šy­ti? Ra­šy­ti mė­gai nuo vai­kys­tės ar kas nors pa­ska­ti­no?
– Šis ke­lias ne­si­klos­tė leng­vai, nes kas­kart, at­ro­do, pa­ra­šęs ką nors ge­riau, gau­da­vau py­los. Tu­riu gal­vo­je lei­dyk­las, ku­rioms siū­ly­da­vau sa­vo kū­ry­bą. Ta­čiau kuo dau­giau gau­ni ant­au­sių, tuo la­biau už­si­grū­di­ni, to­dėl dėl ne­leng­vo ke­lio šian­dien tik džiau­giuo­si.
Ra­ši­nė­da­vau jau mo­kyk­li­niais me­tais, ta­čiau ta­da kū­ry­bos ne­pub­li­ka­vau. Teks­tai bu­vo nai­vūs ir pa­pras­ti, kaip ir de­ra jau­nam am­bi­cin­gam žmo­gui. Ra­šy­ti me­ni­nių teks­tų nie­kas ne­ska­ti­no, bet ta­da jau ne­ma­žai skai­čiau, o skai­ty­mas, kaip ži­nia, – ge­riau­sia ra­šy­mo mo­kyk­la ir įkvė­pi­mo šal­ti­nis.
– Kaip gi­mė idė­ja iš­leis­ti kny­gą? Ar su­dė­tin­gas šis pro­ce­sas?
– Se­niai bu­vo to­kių min­čių, bet vis su­si­dur­da­vau su fi­nan­sa­vi­mo pro­ble­mo­mis. O kai per­nai lai­mė­jau Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos „Pir­mo­sios kny­gos“ kon­kur­są, vis­kas pa­si­kei­tė. Teks­tai su­gu­lė į kny­gą „Dva­sių ur­na“. Tai no­ve­lių rin­ki­nys, ku­ris kū­ry­bi­nių už­ma­čių pra­džio­je ne­bu­vo kaip kny­ga. Ma­niau, pa­ra­šy­siu ke­le­tą tra­di­ci­nių teks­tų į pe­ri­odi­nius kul­tū­ri­nius lei­di­nius. Bet, at­ėjus kon­kur­sui, nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti. Po to ėmiau glau­džiau ben­dra­dar­biau­ti su Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, ku­ri pa­ska­ti­no tvar­ky­ti jau para­šy­tą ro­ma­ną „Šimt­me­čių me­lan­cho­li­ja“.
– Ar esi sa­vik­ri­tiš­kas, daug tai­sai teks­tus, ar tie­siog lei­di min­tims lais­vai lie­tis?
– Pas­ku­ti­niu me­tu esu sau reik­lus ir ga­lu­ti­niu re­zul­ta­tu ne­bū­nu pa­ten­kin­tas. Tai su­si­ję su kū­ry­bi­ne „al­che­mi­ja“. Ne­įma­no­ma pa­tir­ties per­teik­ti žo­džiais, ga­li­ma tik su­kel­ti įspū­dį, jog ra­šy­to­jas to­kią pa­tir­tį tu­ri, to­dėl at­si­ran­da ato­trū­kis tarp žo­džių pra­smių ir kū­ry­bi­nio su­ma­ny­mo. Juk bū­na, kai ra­šy­to­jas po daug me­tų, skai­ty­da­mas sa­vo teks­tą, ste­bi­si, kad jis kaip sve­ti­mas. Kuo dau­giau pa­tir­ties ra­šant, tuo sun­kiau ra­šo­mas teks­tas, nes pa­jun­gi anks­tes­nes kū­ry­bi­nes pa­tir­tis ir ži­nai, ant ko­kio grėb­lio ne­de­rė­tų lip­ti.
– Trum­pai pa­pa­sa­kok apie pir­mą­ją kny­ga? Kaip gi­mė kny­gos idė­ja, ką no­rė­jai skai­ty­to­jams ja pa­sa­ky­ti?
– Pir­mo­ji ma­no kny­ga „Dva­sių ur­na“ at­si­ra­do iš nuo­tru­pų, gi­mi­nės is­to­ri­jų. Tai kny­ga, į ku­rią su­dė­tos re­a­lios ir iš­gal­vo­tos ar pa­keis­tos is­to­ri­jos. Ma­nau, to­kia kny­ga tu­rė­tų ypač pa­tik­ti kai­mo skai­ty­to­jui, nes tu­rė­tų at­pa­žin­ti kai­miš­ką au­ten­ti­ką. Šia kny­ga no­rė­jo­si įpras­min­ti gy­ve­ni­mus, ta­čiau no­ve­lės ga­na uni­ver­sa­lios, to­dėl daž­nas skai­ty­to­jas jo­se tu­rė­tų at­pa­žin­ti ir sa­vo po­ty­rius.
– Ką tik pa­si­ro­dė ta­vo ant­ro­ji kny­ga. Apie ką ji?
– Ant­ro­ji kny­ga – ro­ma­nas „Šimt­me­čių me­lan­cho­li­ja“ – apie pa­tir­tis Vil­niu­je. Ji ge­ro­kai ski­ria­si nuo pir­mo­sios. Čia ki­toks pa­sa­ko­ji­mo po­bū­dis, daug ma­giš­ko re­a­liz­mo, Vil­niaus kul­tū­ros žy­mių, sod­rių cha­rak­te­rių, ku­rie kar­na­va­liš­kai „šo­ka“ ne­mir­tin­gą mies­to šo­kį. Kny­ga pa­ra­šy­ta ke­liais klo­dais, kad bū­tų įdo­mu skai­ty­ti ne vien vil­nie­čiams, to­dėl vi­sų kny­go­je esan­čių sim­bo­lių ir ne­bū­ti­na at­pa­žin­ti. Šios is­to­ri­jos ga­lė­jo nu­tik­ti bet ku­ria­me pa­sau­lio mies­te.
– Kaip ta­vo kny­gas ver­ti­na skai­ty­to­jai, ar su­lau­ki at­ga­li­nio ry­šio? Esi jau­nas ra­šy­to­jas, ar jau­tie­si ži­no­mas?
– Apie įver­ti­ni­mą ne­gal­vo­jau, ta­čiau kai už pir­mą­ją kny­gą pel­niau Au­gus­ti­no Gri­ciaus pre­mi­ją, pa­ju­tau, kad žmo­nės ma­no kny­gą skai­to. Pas­ku­ti­niuo­ju me­tu ne­no­riu bū­ti at­pa­žin­tas, ne­mėgs­tu bū­ti dė­me­sio cen­tre. Bu­vo įvy­kis: vie­na mo­te­ris bė­go per ke­lią ma­ne at­pa­ži­nu­si, kad pa­spaus­tų man ran­ką. Aš jos ne­bu­vau ma­tęs, o ji ma­ne svei­ki­no. Bu­vo keis­tas jaus­mas: ne­gi tai ir yra ži­no­mu­mas? Vi­sa­da tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs ne­ti­kė­tiems da­ly­kams.
– Pa­pa­sa­kok apie lais­va­lai­kį. Ką dar mėgs­ti veik­ti? Ko­kie at­ei­ties pla­nai?
– Skai­ty­mas ir me­no pa­sau­lis yra vi­sas ma­no lais­va­lai­kis. Ne­įsi­vaiz­duo­ju va­ka­ro be kny­gos ar fil­mo, nes tai ma­ne do­mi­na. Esu pa­ste­bė­jęs, kad vis­kas, kas vie­naip ar ki­taip at­ei­na į ma­no gy­ve­ni­mą, vei­kia ma­no min­tis ir kū­ry­bą, tad kar­tais net bai­su tap­ti er­ke, ku­ri vie­ną die­ną sprogs vis­ko per­si­sun­ku­si. La­bai mėgs­tu pa­žin­ti­nes ke­lio­nes, vie­tas, ku­rio­se dar ne­su bu­vęs, tad mie­lai at­ei­ty­je in­ves­tuo­siu į to­kius po­ty­rius. Vi­si ži­no, kad pra­ban­gūs ba­tai nu­si­dė­vės, o ke­lio­nės, tar­ki­me, į Is­lan­di­jos kal­nus, pa­si­liks, kol gy­vuos žmo­gaus at­min­tis.
Di­de­lių at­ei­ties pla­nų ne­ku­riu, di­džiau­sia ma­no mi­si­ja (bent sau) – iš­mok­ti džiaug­tis pa­pras­ta, sta­bi­lia die­na ir kuo ma­žiau tu­rė­ti pre­ten­zi­jų pa­sau­liui, nes pre­ten­zi­jos su­luo­ši­na žmo­gaus dva­sią ir pa­ver­čia jį pik­tu bam­bek­liu. Ar Lie­tu­vai rei­kia bam­bek­lių? Ma­nau, kuo ma­žiau.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama