Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Ma­te­ma­ti­nis tiks­lu­mas pa­deda būti ga­biu mu­zi­kan­tu

Ma­te­ma­ti­nis tiks­lu­mas pa­deda būti ga­biu mu­zi­kan­tu

Plun­giš­kiai Gied­rius ir Li­ja­na Sta­bin­giai – moks­lo žmo­nės. Abu dir­ba aka­de­mi­nį dar­bą Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, abie­jų „ar­kliu­kas“ – tiks­lie­ji moks­lai: ma­te­ma­ti­ka, in­for­ma­ti­ka. Kad jų sū­nus Ma­tas la­biau su­si­do­mėjo ne skai­čiais, o mu­zi­ka – šei­mai ma­lo­ni staig­me­na. De­šimt­me­tis ber­niu­kas ko­ne kas­dien ke­liau­ja į Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lą ir su di­džiau­siu už­si­de­gi­mu pu­čia trom­bo­ną bei ne­kan­triai lau­kia for­te­pi­jo­no pa­mo­kų.

Dau­giau me­ni­nin­kų ar mu­zi­kan­tų Sta­bin­gių šei­mo­je nė­ra, Ma­tas – pir­ma­sis, ku­riam mu­zi­ka vir­pi­na šir­dį. „Tur­būt čia Die­vo do­va­na“, – šyp­so­da­ma­si sa­ko ber­niu­ko ma­ma Li­ja­na. Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta, jog at­ve­dė sū­nų į me­no mo­kyk­lą, kad vai­kas die­nų ne­leis­tų tuš­čiai, bū­tų už­im­tas. Ta­da ma­ma ne­ma­nė, kad ši ne­for­ma­lio­jo vai­kų ug­dy­mo įstai­ga Ma­tui taps ko­ne ant­rais na­mais. Ber­niu­kas po pa­mo­kų Vyskupo Mo­tie­jaus Va­lan­čiaus pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je čia ke­liau­ja kiek­vie­ną dar­bo die­ną, iš­sky­rus penk­ta­die­nį. Jam tai ne­at­si­bos­ta. Vai­kas su pa­si­di­džia­vi­mu ro­do pel­ny­tus di­plo­mus ir pa­dė­kos raš­tus, tai jo dar ne­il­go mu­zi­ka­vi­mo įver­ti­ni­mas. Ma­tas – My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų sky­riaus tre­čio­kas. Mo­ky­to­jo Ar­tū­ro Ur­nie­žiaus va­do­vau­ja­ma­me ko­lek­ty­ve „Pa­dū­kė­liai“ gro­ja trom­bo­nu. „Me­no mo­kyk­lo­je lan­ky­da­mas pa­ruo­šia­mą­ją kla­sę, jis gro­jo dū­de­le. Mo­ky­to­jai ta­da sa­kė, kad, pra­dė­ję gro­ti dū­de­le, pa­mils­ta mu­zi­ką. Ir Ma­tui iš tik­rų­jų taip nu­ti­ko“, – sa­ko Li­ja­na.
Su „Pa­dū­kė­liais“ tarp­tau­ti­nia­me vai­kų ir jau­ni­mo fes­ti­va­ly­je-kon­kur­se „Pa­va­sa­rio tri­mi­tai“ Ma­tas Sta­bin­gis pel­nė an­trą vie­tą. Prieš po­ra me­tų Kre­tin­go­je vy­ku­sia­me me­di­nių ir va­ri­nių pu­čia­mų­jų in­stru­men­tų lie­tu­viš­kos pje­sės kon­kur­se už­ėmė tre­či­ą­ją vie­tą ir par­si­ve­žė lau­re­a­to di­plo­mą. Pra­ėju­sių me­tų pa­va­sa­rį Lat­vi­jo­je vy­ku­sia­me kon­kur­se ber­niu­kas sa­vo am­žiaus gru­pė­je bu­vo pir­mas. Pa­klaus­tas, ar jau ži­no, kuo no­rė­tų bū­ti už­au­gęs, Ma­tas kiek su­si­mąs­tęs at­sa­ko – mu­zi­kan­tu. Kad mu­zi­ka ber­niu­ko gy­ve­ni­me už­ima ypa­tin­gą vie­tą, ro­do ir jo di­de­lis no­ras sa­va­ran­kiš­kai vis­ką su­ži­no­ti, iš­mok­ti. „Dar tik pra­dė­jęs mo­ky­tis gro­ti dū­de­le, jis vaikš­čio­da­vo po kie­mą ją pūs­da­mas, sa­va­ran­kiš­kai do­mė­jo­si kom­po­zi­to­rių biog­ra­fi­jo­mis, man pa­sa­ko­da­vo, ką nau­jo su­ži­no­jo“, – pri­si­me­na ma­ma. Pir­ma­sis Ma­to kon­cer­tas įvy­ko su­lau­kus aš­tuo­ne­rių me­tų: su­si­rin­ku­sie­siems Plun­gės pa­ra­pi­jos na­muo­se jis už­gro­jo dū­de­le.

Pūs­ti trom­bo­ną Ma­tui pa­tin­ka, bet jis tu­ri ir dar vie­ną mėgs­ta­mą in­stru­men­tą, ku­riuo gro­ti iš­mo­ko sa­va­ran­kiš­kai. Tai for­te­pi­jo­nas. Ber­niu­kui už­gro­jus, sun­ku pa­ti­kė­ti, kad jis su pia­ni­nu drau­gau­ja tik ant­rus me­tus. Ne­pro­fe­sio­na­lo au­siai ir akiai jis gro­ji­mu pri­lygs­ta meist­riš­kai skam­bi­nan­čiam mu­zi­kan­tui. Su ne­kan­tru­mu Ma­tas lau­kia, ka­da me­no mo­kyk­lo­je ki­tais mokslo me­tais pra­dės lan­ky­ti for­te­pi­jo­no pa­mo­kas. Da­bar mo­ko­si pats, pa­ta­ri­mais kiek pa­de­da drau­gai iš me­no mo­kyk­los. „Nuo pia­ni­no ne­at­lim­pa“, – sa­ko tė­vai. Sū­naus gim­ta­die­nio pro­ga net­gi iš­pil­dė jo pra­šy­mą – nu­pir­ko šį in­stru­men­tą. Kaip Ma­tui se­ka­si jį val­dy­ti, ga­li­ma pa­ma­ty­ti per „You­tu­be“ ka­na­lą in­ter­ne­te: tė­vai yra su­kū­rę spe­cia­lią pa­sky­rą, kur ke­lia sū­naus at­lie­ka­mus kū­ri­nius. Tik­rai yra kuo ste­bė­tis. „Jis jau at­lie­ka su­dė­tin­gus kū­ri­nius, bet dar yra kur ran­ką la­vin­ti“, – sa­ko mu­zi­ka­liu sū­nu­mi be­si­di­džiuo­jan­tys tė­vai.
Gied­rius ir Li­ja­na sa­ko, kad jie, ne­tu­rin­tys mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo, ne­ga­li nu­spręs­ti, kiek jų vai­kas ga­bus šio­je sri­ty­je, ta­čiau iš pe­da­go­gų, me­no žmo­nių jau ne vie­ną kar­tą yra iš­gir­dę ra­gi­ni­mą iš­leis­ti Ma­tą mo­ky­tis į Na­cio­na­li­nę Mi­ka­lo­jaus Kon­stan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­lą Vil­niu­je. „Bet mes nu­spren­dėm gro­ti čia. Ir Plun­gė­je yra stip­ri me­no mo­kyk­la, pui­kūs spe­cia­lis­tai, ku­rie ga­li ge­rai iš­mo­ky­ti“, – įsi­ti­ki­nę tė­vai. Jiems, ypač ma­mai, skau­dė­tų šir­dį, jei rei­kė­tų vai­ką iš­leis­ti į sos­ti­nę. Ra­miau, kai li­goms ne­at­spa­rus sū­nus yra na­muo­se.
Anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je Ma­tas tu­rė­jo svei­ka­tos pro­ble­mų. Dėl di­de­lio tė­vų rū­pes­čio ir mal­dų da­bar vis­kas jau pra­ei­ty­je. „Gal net vis­kas į ge­rą­ją pu­sę iš­ėjo, ir Die­vas ap­do­va­no­jo mus už skir­tą iš­ban­dy­mą“, – ver­tin­da­ma sū­naus ga­bu­mus, da­bar sa­ko Li­ja­na. Ma­tas iš tie­sų ski­ria­si nuo ben­dra­am­žių po­mė­giais, lais­va­lai­kio lei­di­mo bū­du. Jis pa­tar­nau­ja per šv. Mi­šias Plun­gės baž­ny­čio­je, mie­lai kas­met ke­liau­ja su tė­vais į Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je vyks­tan­čius at­lai­dus. Jaut­rios šir­dies ber­niu­kas mei­le mu­zi­kai da­li­ja­si su ki­tais: pra­ėju­sių me­tų gruo­dį, prieš di­dži­ą­sias me­tų šven­tes, pia­ni­nu gro­jo Se­ne­lių glo­bos na­muo­se, per Tri­jų Ka­ra­lių šven­tę do­va­no­jo ke­le­tą kū­ri­nių Plun­gės ti­kin­tie­siems prieš Mi­šias.
„La­bai džiaug­čiau­si, jei mei­lė mu­zi­kai ne­at­slūg­tų. Bet re­ži­suo­ti jam gy­ve­ni­mo ne­si­no­ri. Vai­kas ne­tu­ri bū­ti kaip tė­vai. Jei šie me­di­kai, sū­nus ne­pri­va­lo rink­tis gy­dy­to­jo pro­fe­si­jos. Tiks­liuo­siuo­se moks­luo­se jam tik­rai pa­dė­si­me, bet jei no­rės ei­ti mu­zi­kos ke­liu – te­gul“, – ma­no Li­ja­na. Kol kas tė­vų pa­gal­bos mo­kan­tis Ma­tui ne­rei­kia. Ber­niu­kas pui­kiai mo­ko­si ir yra ypač ga­bus... ma­te­ma­ti­kai. Pra­ėju­siais me­tais Plun­gės ra­jo­no pra­di­nių kla­sių mo­ki­nių ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­je sa­vo am­žiaus gru­pė­je už­ėmė tre­čią vie­tą. Kaip sa­ko Ma­to tė­tis, mu­zi­ko­je taip pat rei­kia tiks­lu­mo, tai­gi ry­šys tarp ma­te­ma­ti­kos ir mu­zi­kos glau­dus.
Li­ja­na ir Gied­rus Sta­bin­giai ne­sle­pia, kad kar­tais sū­naus po­el­giai ar pa­sta­bos pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti. Pa­vyz­džiui, jų kie­me at­si­ra­du­sios tri­spal­vės is­to­ri­ja. Lie­tu­vos vė­lia­va kas­dien čia ple­vė­suo­ja Ma­to ini­cia­ty­va. „Da­bar jau nu­pir­ko­me nau­ją, nes anks­tes­nio­ji ne­at­lai­kė vė­jų. O pir­mą­ją nu­si­pir­ko­me pa­ra­gin­ti Ma­to. Tam jis net sky­rė vi­sus sa­vo su­tau­py­tus pi­ni­gus“, – su šyp­se­na sū­naus no­rą įsi­gy­ti ša­lies sim­bo­lį pri­si­me­na tė­vai.
Ma­to var­das, iš­ver­tus iš heb­ra­jų kal­bos, reiš­kia „Die­vo do­va­na“. Li­ja­na ir Gied­rius, be abe­jo­nės, jau­čia­si ją tu­rin­tys.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama