Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Ma­rius Mic­kus: „Kol esi jau­nas, rei­kia siek­ti sa­vo tiks­lų“

Ma­rius Mic­kus: „Kol esi jau­nas, rei­kia siek­ti sa­vo tiks­lų“

Per „Tv3“ te­le­vi­zi­ją ro­do­ma­me mu­zi­ki­nia­me pro­jek­te „X fak­to­rius“ šiuo me­tu itin svar­bus mo­men­tas – ren­ka­mi fi­na­li­nin­kai, su ku­riais iki pat lai­dos fi­ni­šo dirbs ži­no­mi at­li­kė­jai, kol ga­liau­siai bus pa­skelb­tas nu­ga­lė­to­jas. Plun­giš­kis Ma­rius Mic­kus jau ga­li ra­miau at­si­dus­ti, nes jis – vie­nas iš tri­jų vai­ki­nų, at­si­dū­ru­sių Sau­liaus Ur­bo­na­vi­čiaus-Sa­mo ko­man­do­je.
Ma­riaus plun­giš­kiams pri­sta­ti­nė­ti tik­rai ne­rei­kia: se­kan­tys kul­tū­ri­nį mies­to gy­ve­ni­mą tu­rė­jo ne kar­tą pa­ste­bė­ti šį jau­ną vai­ki­ną dai­nuo­jan­tį ar gro­jan­tį įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Plun­gės kul­tū­ros cen­tre jis bu­vo su­ren­gęs ir as­me­ni­nį kon­cer­tą. Kad M. Mic­kus – ta­len­tin­gas, tu­rin­tis iš­skir­ti­nį bal­so temb­rą at­li­kė­jas, ne kar­tą pa­brė­žė mi­nė­to pro­jek­to ko­mi­si­ja, o An­drius Ma­mon­to­vas jį įvar­di­jo kaip vie­ną iš re­a­liau­sių pre­ten­den­tų lai­mė­ti „X fak­to­rių“. Ar taip bus, pa­ma­ty­si­me, o da­bar skai­ty­to­jų dė­me­siui – po­kal­bis su šiuo jau­nu, bet la­bai am­bi­cin­gu žmo­gu­mi.

– Ma­riau, šian­dien ta­ve ga­li­ma pa­ma­ty­ti te­le­vi­zi­jos pro­jek­te „X fak­to­rius“ – esi vie­nas iš fi­na­li­nin­kų vai­ki­nų ko­man­do­je. Ar ti­kė­jai sa­vo sėk­me? Kas ta­ve at­ve­dė į šį pro­jek­tą?
– „Lenk ber­žą kol jau­nas“, – šis po­sa­kis la­bai tin­ka api­bū­di­nant tiks­lą sie­kian­čio žmo­gaus gy­ve­ni­mą. Kol esi jau­nas ir įdo­mus, rei­kia siek­ti sa­vo tiks­lų, o tai pa­da­ry­ti la­bai pa­de­da te­le­vi­zi­jos pro­jek­tai, kur tu ga­li pa­si­ro­dy­ti vi­su gra­žu­mu Lie­tu­vai ir tap­ti ži­no­mu bei per­spek­ty­viu at­li­kė­ju. „X fak­to­rius“ man pa­ti­ko, kai bu­vau dar ma­žas. Žiū­rė­da­vau iš­si­žio­jęs, kaip dai­nuo­ja „X fak­to­riaus“ žvaigž­dės ir kar­tą sau min­ty­se ta­riau: „Ka­da nors ir aš sto­vė­siu šio­je sce­no­je“. Iš tie­sų ne­ti­kė­jau, jog taip bus, bet tai įvy­ko. Aš – „X fak­to­riaus“ di­džio­jo­je sce­no­je. Sva­jo­ti rei­kia at­sar­giai. Aš vy­liau­si, jog pa­si­seks, nes dar­bo var­dan sa­vo sva­jo­nės įdė­ta be ga­lo daug. No­rė­jo­si, jog di­de­lis triū­sas at­neš­tų vai­sių.

– Gal ga­li pri­min­ti, kaip ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do mu­zi­ka?
– Mu­zi­ka ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­do la­bai ne­ti­kė­tai. Vy­ko ka­lė­di­nis va­ka­rė­lis. Man bu­vo 10 me­tų. Se­ne­lis pa­gro­jo akor­de­o­nu la­bai gra­žią me­lo­di­ja, be­je, ji bu­vo liau­diš­ka. Muzika taip įstri­go į at­min­tį, jog su di­de­liu už­si­de­gi­mu ją iš­mo­kau per 2 sa­vai­tes. Bu­vo ir pyk­čio, ir aša­rų: „Ko­dėl ne­iš­ei­na gro­ti kaip se­ne­liui?“. Jau ta­da su­pra­tau, jog be dar­bo ko­ky­biš­kos mu­zi­kos at­lik­ti ne­įma­no­ma. Pra­dė­jau ana­li­zuo­ti, kaip at­si­ran­da har­mo­ni­ja, ko­dėl rei­kia gro­ti bū­tent taip? Iš­si­aiš­ki­nęs pra­dė­jau gro­ti ir ki­tas liau­diš­kas me­lo­di­jas. Įsto­jau į Plun­gės me­no mo­kyk­los ka­pe­lą, kur gi­li­nau ži­nias pa­de­da­mas ger­bia­mos bei my­li­mos mo­ky­to­jos Ri­tos Džiau­gie­nės. Ji man pa­ro­dė ke­lią į pro­fe­sio­na­lią mu­zi­ka. Pa­laips­niui pra­dė­jau gro­ti su­dė­tin­ges­nę mu­zi­ką, per­ėjau į po­psą. Šiam sti­liu­je at­si­ra­do ne­ma­ty­ti akor­dai, te­ko aiš­kin­tis, iš kur jie čia at­si­ra­do. Iš­si­aiš­ki­nęs pra­dė­jau kur­ti bei aran­žuo­ti, nes, ži­no­da­mas har­mo­ni­jos tai­syk­les, ga­li tai da­ry­ti. Lai­kui bė­gant, pra­dė­jau klau­sy­ti džia­zo, man bu­vo įdo­mu, kaip jis at­lie­ka­mas, ko­kia jo har­mo­ni­ja. Pra­dė­jau ana­li­zuo­ti ir džia­zo har­mo­ni­ją. Ga­lų ga­le su­pra­tau, jog vi­sos mu­zi­kos pa­grin­das yra liau­diš­ka mu­zi­ka, ei­nant to­liau, at­si­ran­da su­dė­tin­ges­ni sti­liai. Nuo tri­jų akor­dų vis­kas iš­au­ga į še­šis ir dau­giau.
– Už­au­gai Plun­gės vai­kų glo­bos na­muo­se. Ko­kie ta­vo pri­si­mi­ni­mai apie šį gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pį?
– At­si­mi­ni­mai iš vai­kų glo­bos na­mų la­bai šil­ti. Per­so­na­las la­bai nuo­šir­džiai ir ne­abe­jin­gai rū­pi­na­si kiek­vie­nu vai­ku, ne­žiū­rint, iš ko­kios jis šei­mos ir ko­kia jo so­cia­li­nė pa­dė­tis. Vi­si ten bu­vo­me vie­no­di. Aiš­ku, vė­liau pa­tys pa­si­rin­ko­me, į ko­kią pu­sę ei­si­me, tai ne­pri­klau­sė nuo dar­buo­to­jų. Tie, ku­rie sie­kė sa­vo tiks­lų ir daug dir­bo, la­bai gra­žiai pri­si­me­na šią įstai­gą, o tie, ku­rie ty­čio­jo­si, te­ro­ri­za­vo ir už­gau­lio­jo dar­buo­to­jus bei tiks­lų sie­kian­čius vai­kus, ma­no nuo­mo­ne, da­bar la­bai gai­li­si, no­ri su­grą­žin­ti lai­ką at­gal ir pa­keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą. Dar­buo­to­jai la­bai sten­gia­si pa­ro­dy­ti ge­ro gy­ve­ni­mo ke­lią, bet, kaip jau mi­nė­jau, ren­ka­mės mes pa­tys. Esu la­bai dė­kin­gas di­rek­to­rei Ge­no­vai­tei Ūsie­nei, ji labai sten­gė­si dėl ma­no at­ei­ties. Už tai aš jai bū­siu dė­kin­gas vi­są gy­ve­ni­mą.
– Pa­sa­kok apie sa­vo da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mą sos­ti­nė­je, stu­di­jas Vil­niaus ko­le­gi­jo­je. Esi pa­ten­kin­tas pa­si­rin­ki­mu?
– Daug svars­tęs, įsto­jau į Vi­niaus Ko­le­gi­ją, stu­di­juo­ju po­pu­lia­ri­ą­ją mu­zi­ką, vo­ka­lą. Esu la­bai pa­ten­kin­tas stu­di­jo­mis, su­si­pa­ži­nau su daug ge­rų at­li­kė­jų, iš ku­rių se­miuo­si pa­tir­ties bei ži­nių. Dės­ty­to­jai – pro­fe­sio­na­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas. Kiek jie ži­no! Tik

griebk ir mo­ky­kis. Aiš­ku, ma­žai kas tai su­pran­ta ir ne vi­si ima ne­įkai­no­ja­mą tur­tą. Vil­niu­je gy­ve­ni­mas tik­rai nė­ra leng­vas. Fi­nan­si­ne pras­me sun­ku. Bet šio mies­to vaiz­dai, ja­me ver­dan­tis gy­ve­ni­mas la­bai ža­vi.
– Esi už­si­mi­nęs, kad mu­zi­kos ir dai­na­vi­mo sri­ty­je no­ri pa­siek­ti la­bai daug. Ko­kiais pa­sie­ki­mais ga­li pa­si­gir­ti šian­dien? Ži­nau, kad ta­ve pa­ste­bė­jo No­me­da Kaz­laus ir pa­kvie­tė pa­si­to­bu­lin­ti jos ren­gia­muo­se dai­na­vi­mo kur­suo­se.
– Daug sie­kian­tis ir ne­pa­si­duo­dan­tis žmo­gus tik­rai pa­sieks to, ko no­rės. Da­ly­va­vau dau­gy­bė­je ren­gi­nių, kon­kur­sų, ban­džiau ro­dy­tis vi­suo­me­nė­je. Ne­su iš tų, ku­rie gi­ria­si sa­vo pa­sie­ki­mais, man ne­ma­lo­nu šne­kė­ti apie lai­mė­ji­mus ir lau­rus. To­kie žmo­nės, ma­no ma­ny­mu, su­sto­ja ir nie­ko ne­be­pa­sie­kia. Kas bu­vo, pra­žu­vo, eik to­liau ir da­ryk! Aiš­ku, bū­nant di­des­nė­se sce­no­se, at­ei­da­vo pa­klau­sy­ti ir ži­no­mi žmo­nės. Vie­na­me dai­na­vi­mo kon­kur­se už­si­ra­šiau į „Mas­ter class“ pas No­me­dą Kaz­laus. Tie­są pa­sa­kius, jos la­bai bi­jo­jau, nuo­trau­ko­se at­ro­dė la­bai rim­ta, kri­tiš­ka mo­te­ris, bet kai su­si­pa­ži­nau, pa­ju­tau „me­niš­ką vai­kiš­ku­mą“, ku­rį tu­ri ne­daug me­ni­nin­kų. Ir aš tai tu­riu, to­dėl, su ja šne­kan­tis, pra­si­dė­jo juo­ka­vi­mai ir ge­ros emo­ci­jos. Kai dai­na­vau, ją su­ža­vė­jo, kad ne­bi­jau nu­va­žiuo­ti į lan­kas. Man pa­siū­lė mo­ky­tis Pa­lan­go­je jos or­ga­ni­zuo­tuo­se vo­ka­lo ir ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo kur­suo­se. Nuo ta­da pa­lai­ko­me gra­žius san­ty­kius.

– Plun­gė­je ta­ve pa­žįs­ta­me kaip la­bai ta­len­tin­gą mu­zi­kan­tą, gra­žų bal­są tu­rin­tį at­li­kė­ją, da­ly­va­vu­sį įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Kaip se­ka­si dai­ni­nin­ko kar­je­rą vys­ty­ti už gim­to­jo mies­to ri­bų?
– At­vy­kęs į Vil­nių, ak­ty­viai įsi­jun­giau į me­ni­nę veik­lą. Ma­ne pra­dė­jo kvies­ti kon­cer­tuo­ti, pra­bė­gus ke­lioms sa­vai­tėms, ta­pau at­sa­kin­gas už Vil­niaus ko­le­gi­jos kon­cer­ti­nę veik­lą Stu­den­tų at­sto­vy­bės ren­gi­niuo­se. Ren­ku at­li­kė­jus, tvar­kau kon­cer­ti­nę pro­gra­mą, o ma­no kam­ba­rio­kas yra pui­kus ve­dė­jas, tai ren­gi­niai bū­na or­gi­na­lūs ir pil­ni staig­me­nų. Esu pa­ten­kin­tas sa­vo veik­la, džiau­giuo­si bū­da­mas at­sa­kin­gas už sa­vo ko­man­dą.
– Ar su­lau­ki pa­lai­ky­mo iš sa­vo ar­ti­mų­jų?
– Ar­ti­mie­ji ma­ne la­bai pa­lai­ko.
– Ar Vil­nius spė­jo įtrauk­ti į did­mies­čio sū­ku­rį? Gal Plun­gė­je jau esi re­tas sve­čias?
– Vil­niu­je jau­čiuo­si kaip sa­vas. Plun­gę ap­lan­kau re­čiau, nes tu­riu daug dar­bų bei ren­gi­nių. Ne­be­spė­ju. Bet kar­tą per mė­ne­sį par­va­žiuo­ju į Plun­gę, nes man šis mies­tas la­bai svar­bus. Pri­si­mi­ni­mai apie vai­kys­tę, iš­vaikš­čio­tos gat­vės, mu­zi­ki­nio ke­lio pra­džia. La­bai my­liu Plun­gę, vi­sa­da ma­lo­nu čia su­grįž­ti.
– Tu­ri at­li­kė­jų, dai­ni­nin­kų, ku­rių pa­vyz­dys įkve­pia, į ku­riuos no­ri­si ly­giuo­tis?
– Vie­na iš di­džiau­sių au­to­ri­te­tų – Mo­ni­que (Mo­ni­ka Pun­dziū­tė, anks­tes­nių „X fak­to­riaus” se­zo­nų lai­mė­to­ja – red. past.). Ji – jau­na, per­spek­ty­vi at­li­kė­ja, sie­kian­ti sa­vo tiks­lų. La­bai ją pa­lai­kau. Be­je, esa­me drau­gai. Te­ko kon­cer­tuo­ti su ja.
– Koks bū­tų ta­vo gy­ve­ni­mas be mu­zi­kos, dai­na­vi­mo? Ar tu­ri ki­to­kių po­mė­gių?
– Mu­zi­ka ir su­dė­lio­jo ma­no gy­ve­ni­mą į rei­kia­mas vie­tas. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kas bū­čiau be jos. Vai­kys­tė­je mė­gau dai­lę, ra­šy­mą, šo­kį. Me­nas vi­sa­da bu­vo ša­lia. Jei ne mu­zi­ka, gal da­bar bū­čiau ra­šy­to­jas…
– Ta­vo gy­ve­ni­mo tiks­las...
– Ma­no gy­ve­ni­mo tiks­las yra da­ry­ti. Ne­gal­vo­ti apie pra­ei­tį, žvelg­ti į at­ei­tį bei pieš­ti sa­vo tiks­lą pa­są­mo­nė­je. Ti­kė­ti, jog pa­vyks.
– Ačiū už po­kal­bį. Sėk­mės „X fak­to­riaus” sce­no­je!

 

TV3 nuotr.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama