Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Jo­nas Nor­ke­vi­čius: „Ra­di­jas – ma­no gy­ve­ni­mo aist­ra“

Jo­nas Nor­ke­vi­čius: „Ra­di­jas – ma­no gy­ve­ni­mo aist­ra“

Plun­giš­kis Jo­nas Nor­ke­vi­čius ne­daž­nai grįž­ta į gim­tą mies­tą, nors, kaip pats sa­ko, čia ap­si­lan­ky­ti vi­sa­da ma­lo­nu. Mėgs­ta­mas dar­bas, pa­pil­do­ma veik­la įtrau­kė Jo­ną į dar­bų sū­ku­rį, tad iš­trūk­ti pa­si­sve­čiuo­ti pas ar­ti­muo­sius pa­vyks­ta re­tai ir tik ypa­tin­go­mis pro­go­mis. Jo­nas – ra­di­jo sto­ties „Ra­dio­cen­tras“ lai­dų ve­dė­jas. O bu­vo lai­kas, kai su klau­sy­to­jais jis svei­ki­no­si Plun­gė­je įsi­kū­ru­sios ra­di­jo sto­ties „Spin­du­lys“ ban­go­mis. Va­sa­rio 13-oji – Pa­sau­li­nė ra­di­jo die­na. Ta pro­ga – po­kal­bis su J. Nor­ke­vi­čiu­mi.

– Jo­nai, kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do ra­di­jas?
– Vis­kas pra­si­dė­jo nuo „Bab­run­go“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los. Ten bai­giau de­šimt kla­sių. Tuo me­tu la­bai po­pu­lia­ru bu­vo bū­ti di­džė­ju­mi. Mo­kyk­lo­je, gal ko­kio­je aš­tun­to­je kla­sė­je, ir bu­vo pir­mi ma­no, kaip di­džė­jaus, pa­si­ro­dy­mai. Abiem su ben­dra­žy­giu Vy­tau­tu ne­trū­ko pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, nu­spren­dė­me, kad esa­me la­bai ge­ri di­džė­jai, to­dėl ir nu­ė­jo­me į „Spin­du­lį“. Jau ta­da daž­nai klau­sy­da­vau ra­di­jo, ži­no­jau vi­so­kius dai­nų to­pus ir pan. At­ėjo­me į „Spin­du­lį“ ir sa­ko­me, kad no­rė­tu­me pa­ban­dy­ti dirb­ti pas jus, gir­di­me, ko­kias lai­das ve­da­te, o mes esa­me la­bai šau­nūs di­džė­jai. Ne­ži­nau, iš kur drą­sos tu­rė­jo­me, iš kur toks di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi bu­vo at­si­ra­dęs... Kai pra­si­dė­jo iš­ban­dy­mai ra­di­ju­je, drą­sa pra­dė­jo ma­žė­ti. Ne­bu­vo taip, kad iš­kart sė­do­me ir dir­bo­me. Iš pra­džių mus mo­kė pri­pras­ti prie sa­vo bal­so. Juk no­rint ką nors da­ry­ti, rei­kia pri­pras­ti prie sa­vęs. Jei pyk­sie­si su sa­vi­mi, nie­ko ge­ro gy­ve­ni­me ne­bus.
Pir­ma­sis mo­ky­to­jas bu­vo Sta­sys Buit­kus. Vaikš­čio­jo­me ke­le­tą sa­vai­čių į ra­di­ją, kiek­vie­ną die­ną įra­šy­da­vo­me ir skai­ty­da­vo­me ho­ros­ko­pus. Aiš­ku, tai ner­vin­da­vo, bet aš dė­ko­ju už tą iš­ug­dy­tą įpro­tį. Pir­ma­sis iš­šū­kis bu­vo skai­ty­ti re­kla­mą. Ga­liau­siai po vi­sų skai­ty­mų ir do­mė­ji­mo­si at­si­ra­do lai­da „Gy­ve­ni­mas pa­gal mus“. 15 me­tų nuo tų lai­kų pra­ėjo... Da­bar ban­dau pri­si­min­ti, apie ką lai­da bu­vo. Pa­si­tai­kė, aiš­ku, ir ku­rio­zų, pa­vyz­džiui, ne „Svei­ki, bran­gūs ra­di­jo klau­sy­to­jai“, o „Svei­ki, te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai“. Čia bu­vo mū­sų to­pas. Dar­bas ra­di­ju­je yra tie­sio­gi­nia­me ete­ry­je, vi­sa­da gy­vas, čia ne­pa­bū­si ak­to­riu­mi.

– Ra­di­jas bu­vo ne tik pa­aug­lys­tės už­gai­da, jis ta­po Jū­sų gy­ve­ni­mo sie­kia­my­be?
– „Spin­du­ly­je“ dir­bau apie tre­jus me­tus, po dvy­lik­tos kla­sės įsto­jau į Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo Uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti me­no­ty­ros. Taip jau gy­ve­ni­me bū­na, kad jei­gu sva­jo­ji, sva­jo­nių rei­kia siek­ti. Pats Die­vas tur­būt at­siun­tė ga­li­my­bę sva­jo­nei iš­si­pil­dy­ti – šan­są iš­ban­dy­ti sa­ve na­cio­na­li­nia­me ra­di­ju­je „Ra­dio­cen­tras“, kur ta­ve gir­di tūks­tan­čiai klau­sy­to­jų. Ru­de­nį bus jau 7 me­tai, kaip esu „Ra­dio­cen­tre“. Šiuo me­tu ete­ry­je nuo vie­nuo­lik­tos iki ant­ros va­lan­dos ve­du lai­dą kar­tu su ko­le­ge Gied­re. Yra te­kę dirb­ti ete­ry­je ir vie­nam, lai­da va­di­no­si „Šau­ni die­ne­lė“, tę­sė­si nuo pir­mos iki ket­vir­tos va­lan­dos. Toks bu­vo ma­no star­tas „Ra­dio­cen­tre“. Dir­bant dvie­se, rei­kia su­si­žais­ti. Ma­no ko­le­gė Gied­rė – pui­kus žmo­gus, la­bai su­pra­tin­ga, su ja ge­ra pa­si­kal­bė­ti. Kai žmo­gų pa­žįs­ti, pa­pras­ta dirb­ti, pa­si­žiū­riu į ko­le­gę ir su­pran­tu, ar kal­bė­siu aš, ar ji.
– Dar­bas re­gio­ni­nė­je ir na­cio­na­li­nė­je ra­di­jo sto­ty­je tur­būt ne­su­ly­gi­na­mi.
– Es­mi­nis skir­tu­mas tas, kad „Ra­dio­cen­tre“ yra di­džiu­lė ko­man­da, vie­ni at­sa­kin­gi už mu­zi­ką, ki­ti – už re­kla­mą; vis­kas su­sty­guo­ta. Di­de­lis in­dė­lis žmo­nių, ku­rių net ne­si­gir­di per ra­di­ją. Tai pro­diu­se­riai, ku­rie at­lie­ka na­mų dar­bus, ruo­šia, da­ro, ku­ria ir pa­tei­kia, o tu tu­ri vis­ką per­leis­ti per sa­vo priz­mę. Man pa­tin­ka tai, ką da­rau. Gy­vo ete­rio bai­mė vi­sa­da yra, jei ne­be­tu­ri bai­mės, ne­bė­ra, kas ta­ve jau­di­na, ta­vęs ne­be­ve­ža, ne­be­jau­ti ener­gi­jos, nepa­si­krau­ni. Svei­kas jau­du­lys vi­sa­da ge­rai, jis pri­va­lo­mas, ra­gi­na ta­ve pa­si­temp­ti, bū­ti to­kiu, ko­kiu ta­ve ti­ki­si ma­ty­ti ir gir­dė­ti.
– Kuo Jus ža­vi šis dar­bas?
– Ra­di­jas – la­bai in­ty­mus da­ly­kas, la­vi­na vaiz­duo­tę kaip ir kny­ga. Ra­di­jas – pa­slap­tis. Tai – ne te­le­vi­zo­rius, ku­ris yra dep­re­si­jos drau­gas, nes sė­di ir žiū­ri (jau aš­tuo­ne­rius me­tus ne­tu­riu te­le­vi­zo­riaus). Ma­nau, kad gar­sas ap­skri­tai la­biau ža­vi nei vaiz­das. Vaiz­das, aiš­ku, su­tei­kia es­te­ti­nį pa­si­ten­ki­ni­mą, bet ra­di­ją rei­kia pa­jaus­ti, rei­kia pa­ža­din­ti vaiz­duo­tę. Bet ko­kiu at­ve­ju dar­bas ra­di­ju­je rei­ka­lau­ja tam tik­ros stra­te­gi­jos, vaiz­duo­tės, apie vie­ną kal­bi, o apie ki­tą jau tu­ri gal­vo­ti, nu­ma­ty­ti žings­nius į prie­kį. Ra­di­jas yra ma­no gy­ve­ni­mo bū­das ir gy­ve­ni­mo aist­ra. Taip jau­čiuo­si. Net džiau­giuo­si po sa­vait­ga­lio, kad vėl at­ėjo pir­ma­die­nis, kad rei­kia į ra­di­ją, kur dir­ba la­bai kū­ry­biš­ki žmo­nės, nuo­šir­dūs ir po­zi­ty­viai nu­si­tei­kę ko­le­gos.
– Sa­ko­ma, kad rei­kia su­si­ras­ti mėgs­ta­mą dar­bą ir vi­są gy­ve­ni­mą ne­rei­kės dirb­ti. At­ro­do, Jums tai pui­kiai tin­ka?
– Es­mė ta, kad kuo la­biau ti­kė­si tuo, ką da­rai, tuo bus ge­riau. Ne­pa­vargs­tu nuo dar­bo ra­di­ju­je, esu lai­min­gas ir džiau­giuo­si gy­ve­ni­mu. Jei no­ri bū­ti lai­min­gas ir dirb­ti dar­bą, apie ku­rį sva­jo­ji, eik link sva­jo­nės, ban­dyk ma­te­ria­li­zuo­ti tai, ko sie­ki. Kuo min­tys po­zi­ty­ves­nės, tuo žmo­gus lai­min­ges­nis, nes po­zi­ty­vios min­tys trau­kia po­zi­ty­vius da­ly­kus. Aš ne­įžvel­giu nė vie­no dar­bo ra­di­ju­je mi­nu­so. Aiš­ku, ne­ga­li at­si­ne­ši į dar­bą sa­vo pro­ble­mų. Tai pro­fe­sio­na­lu­mo da­ly­kas. Mu­zi­ka ne­su­er­zins, o jei ve­dė­jas ne taip kal­ba, klau­sy­to­jas ga­li ir su­irz­ti.
– Ko­kių bū­do sa­vy­bių rei­kia no­rint dirb­ti ra­di­jo lai­dų ve­dė­ju? Už­ten­ka iš­kal­bos?
– Tur­būt nie­ka­da ne­su­pra­siu, ko­kius moks­lus rei­kia su­kur­ti, kad iš­mo­ky­tų bū­ti ra­di­jo ve­dė­ju. Dir­bant ra­di­ju­je, rei­kia lai­mės ir no­ro, gal kaž­ko­kios cha­riz­mos. Ta­vęs klau­so ke­li tūks­tan­čiai žmo­nių. Jau­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo pro­diu­se­rį, pro­gra­mų di­rek­to­rių, tu­ri už­duo­tį ir ją vyk­dai. Ma­no ar­ti­mie­ji ap­skri­tai ne­su­pran­ta, ką aš dir­bu. Jie grei­čiau­siai ne­si­ti­kė­jo, kad ma­no su­si­do­mė­ji­mas ra­di­ju, pra­si­dė­jęs dar anks­ty­vo­je jau­nys­tė­je, ne tik ne­pra­eis, bet kad iš to val­gy­siu duo­ną. Tu­riu auk­si­nius tė­vus, jie vi­sa­da ma­ne ska­ti­no, pa­lai­kė ma­no idė­jas, lei­do siek­ti sa­vo tiks­lų ir sva­jo­nių. Prieš ku­rį lai­ką tė­vus vėl nu­ste­bi­nau – pra­dė­jau stu­di­juo­ti tei­sę My­ko­lo Rio­me­rio uni­ver­si­te­te. Nu­spren­džiau, kad tei­sė – pats di­džiau­sias me­nas, o ka­dan­gi do­miuo­si įvai­rio­mis me­no sri­ti­mis, bus nau­din­ga iš­mok­ti tei­sin­gai su­vok­ti įsta­ty­mus.
– Dar­bas ra­di­ju­je – pa­grin­di­nis Jū­sų už­si­ė­mi­mas?
– Ra­di­jas, kaip sa­kiau, – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das, ta­čiau dar už­si­i­mu ir ren­gi­nių or­ga­ni­za­vi­mu, ve­di­mu. Tai sma­gi veik­la ir pa­pil­do­mas už­dar­bis. Su bi­čiu­liu tu­ri­me stu­di­ją, kur pri­ima­me už­sa­ky­mus krikš­ty­noms, var­dy­noms, ki­tiems ren­gi­niams. Abu mėgs­ta­me ko­ky­bę. Sten­gia­mės, kad vis­kas bū­tų ki­taip. Dar­bas ra­di­ju­je – ma­no gy­ve­ni­mas, o ves­da­mas ren­gi­nius bū­nu ar­čiau klau­sy­to­jų. Tik­rai su­vo­kiu, kad di­džio­ji da­lis žmo­nių, at­ėju­sių į ren­gi­nį, yra nors kar­tą ma­ne gir­dė­ję per ra­di­ją.
– Ko­kių tu­ri­te sva­jo­nių? Gal ra­di­ją pa­keis te­le­vi­zi­ja?
– Apie at­ei­tį ne­kal­bu, sa­ko­ma, kad pra­si­ta­rus nie­kas ne­iš­si­pil­do. No­rė­čiau dirb­ti ra­di­ju­je ir po 15 me­tų, bet ta­da man bus 45-eri. Už At­lan­to įpras­ta, kad ra­di­jo lai­das ve­da ir pen­kias­de­šimt­me­čiai. Pas mus ir­gi yra vi­so­kių ve­dė­jų. Nie­ka­da ne­sa­kau nie­ka­da dėl te­le­vi­zi­jos. Nors ne­mąs­čiau apie tai. Kol kas dir­bu ra­di­ju­je ir džiau­giuo­si sa­vo lai­da.
– Ko­kios min­tys ap­lan­ko su­grį­žus į gim­tą­jį mies­tą?
– Plun­gė­je da­bar aš re­tes­nis sve­čias, bet tik to­dėl, kad tu­riu daug veik­los. Kai pas­ku­ti­nį­kart bu­vau grį­žęs, su tė­čiu vaikš­ti­nė­jo­me po par­ką. Jis ne­pri­lygs­ta­mas. No­rė­čiau su­grįž­ti daž­niau, ta­čiau ne­pa­vyks­ta. Vi­sa­da ma­lo­nu čia pa­bū­ti, jau­čiuo­si lau­kia­mas ir my­li­mas. Su tė­vais vi­sa­da kal­bu že­mai­tiš­kai, ne­si­gė­di­ju sa­vo tar­mės. Di­džiuo­juo­si ja ir ap­skri­tai Že­mai­ti­ja. Že­mai­čiai – to­kie šau­nūs žmo­nės. Tė­tis – ge­riau­sias ma­no drau­gas, ma­ma – mu­zi­kos mo­ky­to­ja, nuo­sta­bi ir ga­bi, daug iš jos esu iš­mo­kęs. Tai jos pa­stū­mė­tas bai­giau Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je kla­si­ki­nio dai­na­vi­mo kla­sę (taip pat – ir sak­so­fo­no kla­sę). Kla­si­ka ža­vi, pa­tin­ka nu­ei­ti į ope­rą. Kai gro­ja or­kest­ras, vi­sa­da stab­te­liu. Man mei­lė mu­zi­kai įskie­py­ta šir­dy­je.
– Ačiū už po­kal­bį.
Kal­bi­no Dai­va Ge­ri­kie­nė

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama