Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Pasikalbėkim! » Du­e­tas, ku­rį su­jun­gė for­te­pi­jo­no gar­sai

Du­e­tas, ku­rį su­jun­gė for­te­pi­jo­no gar­sai

Pla­te­liuo­se gy­ve­nan­čios Ag­nė Si­dab­rai­tė ir Aus­tė­ja Al­mi­nai­tė su­si­tin­ka ne tik šio mies­te­lio gim­na­zi­jos ko­ri­do­riuo­se, po­pa­mo­ki­nė­je veik­lo­je ar ben­drų drau­gų bū­ry­je, jos kar­tu – ir prie for­te­pi­jo­no kla­vi­šų. Mer­gi­nų du­e­tas yra pa­si­žy­mė­jęs įvai­riuo­se kon­kur­suo­se: ge­bė­ji­mas dvie­se pui­kiai at­lik­ti su­dė­tin­gus kū­ri­nius su­ža­vi ne vie­ną klau­sy­to­ją. „Gro­ji­mas nė­ra tik fi­zi­nė mu­zi­kos iš­raiš­ka, jis kei­čia žmo­gų iš vi­daus. Per mu­zi­ką mes iš­moks­ta­me pa­gar­bos žmo­gui, klau­sy­ti, nu­si­ra­min­ti, jaut­riau žiū­rė­ti į pa­sau­lį ir pa­ste­bė­ti ja­me dau­giau gro­žio“, – įsi­ti­ki­nu­si Aus­tė­ja. Mer­gi­nų mo­ky­to­ja – Alio­na Al­mi­nie­nė. Bū­tent ji su­ve­dė ta­len­tin­gas mer­gi­nas į for­te­pi­jo­ni­nį du­e­tą, ir štai jau de­šimt me­tų jos mu­zi­kuo­ja kar­tu. Po ke­lių die­nų Aus­tė­jos ir Ag­nės lau­kia iš­skir­ti­nis kon­cer­tas – Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je vyks jud­vie­jų re­či­ta­lis „Lap­kri­čio sen­ti­men­tai“.

– Aus­tė­jos šei­ma – mu­zi­kan­tai: tė­vai ži­no­mi pe­da­go­gai, bro­lis taip pat sėk­min­gai mu­zi­kuo­ja. Kad ir Aus­tė­ja pa­su­ko tuo ke­liu, grei­čiau­siai nie­ko ne­nu­ste­bi­no. Ag­ne, kaip ta­vo gy­ve­ni­me at­si­ra­do for­te­pi­jo­nas?

Ag­nė: – Mu­zi­ka ma­ne ly­dė­jo nuo ma­žų die­nų. Tik­riau­siai vis­kas pra­si­dė­jo nuo ma­mos dai­nuo­ja­mų lop­ši­nių ir pia­ni­no skam­be­sio na­muo­se. Iš­mok­ti gro­ti for­te­pi­jo­nu bu­vo vie­na di­džiau­sių ma­mos sva­jo­nių. Ma­ne ža­vė­jo jos uo­lus dar­bas ir pa­stan­gos tin­ka­mai su­gro­ti kiek­vie­ną tak­tą, to­dėl, ne­il­gai tru­kus, pra­dė­jau mo­ky­tis kar­tu su ja. Ta­čiau ma­ma bu­vo ne vie­nin­te­lis žmo­gus, pa­ro­dęs ke­lią į man ta­da nau­ją mu­zi­kos pa­sau­lį. Daug prie to pri­si­dė­jo se­ne­lis. Jis pa­si­žy­mė­jo ne­pa­pras­tai ge­ra klau­sa ir ge­bė­ji­mu gro­ti bet ko­kiu jam pa­duo­tu in­stru­men­tu. Net smui­kas su nu­trū­ku­sia sty­ga ne­su­kel­da­vo jo­kių pro­ble­mų im­pro­vi­zuo­jant kar­tu su ma­ni­mi.
– Mer­gi­nos, pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip gi­mė jū­sų for­te­pi­jo­ni­nis du­e­tas? Kie­no ini­cia­ty­va jis su­bur­tas?
Ag­nė: – Me­no mo­kyk­lo­je mo­kė­mės pas tą pa­čią mo­ky­to­ją, to­dėl jos ini­cia­ty­va ir pra­dė­jo­me mu­zi­kuo­ti drau­ge.
Aus­tė­ja: – Plun­gė­je vy­ko for­te­pi­jo­ni­nių an­sam­blių kon­kur­sas „Mu­zi­ka su­jun­gia mus“. Mums ta­da bu­vo aš­tuo­ne­ri. Ma­no ma­ma pa­siū­lė ten da­ly­vau­ti. Su­ti­ko­me, nes mums tai bu­vo nau­ja. Pir­ma­me kon­kur­se da­ly­va­vo­me kaip for­te­pi­jo­ni­nis trio: aš, Ag­nė ir Emi­li­ja Se­re­pi­nai­tė. Pir­ma­sis mū­sų pa­si­ro­dy­mas bu­vo sėk­min­gas, ta­po­me lau­re­a­tės. Emi­li­jai iš­vy­kus į už­sie­nį, li­ko­me dvie­se ir gro­ja­me iki šiol.
– Kiek me­tų kar­tu gro­ja­te?
Ag­nė: – Gro­ja­me apie 10 me­tų.
Aus­tė­ja: – Aš du­e­te gro­ju nuo 8 me­tų, o Ag­nė – nuo 7.
– Per tiek lai­ko ne­bu­vo min­čių iš­si­skir­ti? Kas lai­kė jus ko­man­do­je?
Aus­tė­ja: – Min­čių ne­be­gro­ti kar­tu ne­bu­vo nie­ka­da. Ma­nau, tam tu­rė­jo įta­kos ma­no ma­ma. Ji įdė­jo la­bai daug dar­bo, pa­stan­gų, svei­ka­tos, nuo­šir­du­mo, as­me­ni­nio lai­ko, kad mū­sų pa­si­ro­dy­mai bū­tų kuo ge­res­ni. Gal­būt tai są­ly­go­jo ge­ri re­zul­ta­tai, tada džiaugs­mas po pa­si­ro­dy­mų yra stip­res­nis. Ag­nės la­bai ge­ras cha­rak­te­ris, su ja leng­va ben­drau­ti.
Ag­nė: – Ne­ži­nau prie­žas­ties, dėl ku­rios bū­tų rei­kė­ję nu­trauk­ti du­e­to veik­lą. Mus vie­ni­jo ben­dras tiks­las ir rū­pes­tin­gas mo­ky­to­jos dar­bas.
– Ko­kiais svar­biais pa­sie­ki­mais ga­li­te pa­si­gir­ti? Koks kon­kur­sas įsi­min­ti­niau­sias, ku­rį ma­lo­niau­sia pri­si­min­ti?
Ag­nė: – Kiek­vie­nas kon­kur­sas, fes­ti­va­lis ar kon­cer­tas yra įsi­min­ti­nas. Vi­si la­bai skir­tin­gi, tad iš­si­rink­ti vie­ną bū­tų su­dė­tin­ga. Ži­no­ma, daug at­si­mi­ni­mų pa­li­ko kon­kur­sas Ita­li­jo­je, kur ga­lė­jo­me džiaug­tis ne tik ki­tų at­li­kė­jų pa­si­ro­dy­mais, bet ir šil­tu Vi­dur­že­mio jū­ros oru.
Aus­tė­ja: – Da­ly­va­vi­mas kon­kur­suo­se pa­dė­da­vo su­telk­ti jė­gas ben­dram dar­bui. Rei­kė­jo siek­ti pro­fe­sio­na­lu­mo, dirb­ti at­sa­kin­gai ir są­ži­nin­gai. Da­ly­va­vo­me dau­ge­ly­je kon­kur­sų. Iš vi­sų grįž­da­vo­me su lai­mė­ji­mais. Da­ly­va­vo­me re­gio­ni­niuo­se, res­pub­li­ki­niuo­se ir tarp­tau­ti­niuo­se kon­kur­suo­se. Įsi­mi­nė ka­me­ri­nių an­sam­blių kon­kur­sas Lie­po­jo­je, ne kar­tą da­ly­vau­ta Elek­trė­nų res­pub­li­ki­nia­me kon­kur­se „Skam­bi­nu su drau­gu“. Iš ten par­si­ve­žė­me Grand Prix. Vie­nas iš sun­kiau­sių bu­vo tarp­tau­ti­nis fo­ru­mas Klai­pė­do­je „Mu­zi­kos at­li­ki­mas ir pe­da­go­gi­ka“, ku­ria­me ne kar­tą ta­po­me lau­re­a­tės. Sėk­min­gi bu­vo tarp­tau­ti­niai jau­nų­jų at­li­kė­jų kon­kur­sai: „Gin­ta­ri­nė gai­da“ Pa­ne­vė­žy­je bei „Mu­zi­kuo­ja­me dvie­se“ Kau­ne. Pats to­li­miau­sias kon­kur­sas vy­ko Ita­li­jo­je, kur pel­nė­me „1 pre­mio as­so­lu­to“ (I vie­tą).

– Kas svar­biau­sia gro­jant du­e­tu? Ko­kius di­džiau­sius pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus ma­to­te mu­zi­kuo­jant drau­ge?
Aus­tė­ja: – Gro­jant kar­tu, svar­biau­sia jaus­ti part­ne­rį, nes vi­si mu­zi­ki­niai su­ma­ny­mai tu­ri bū­ti atlikti la­bai tiks­liai ir dar­niai. Tai ir yra di­džiau­sias sun­ku­mas, nes kiek­vie­nas žmo­gus mu­zi­ką jau­čia in­di­vi­du­a­liai. Rei­kia įdė­ti la­bai daug dar­bo, kad pa­jau­ti­mas su­pa­na­šė­tų. Ant sce­nos mes ga­li­me pa­ro­dy­ti tik re­zul­ta­tą, o kiek įdė­ta dar­bo, ži­no tik tie, ku­rie pa­tys gro­ja.
Ag­nė: – Ma­no nuo­mo­ne, gro­jant kar­tu svar­biau­sia yra iš­girs­ti, ką gro­ja ta­vo part­ne­ris, ir tik ta­da at­si­ras ben­dras pa­ju­ti­mas bei mu­zi­kos su­vo­ki­mas.
– Kuo be gro­ji­mo už­si­i­ma­te? Ži­nau, kad esa­te ak­ty­vios Pla­te­lių gim­na­zi­jos mo­ki­nės, ga­bios gim­na­zis­tės.
Ag­nė: – Di­dži­ą­ją da­lį lais­va­lai­kio pa­pras­tai ten­ka skir­ti mu­zi­kai, nes vis dėl­to – tai dar­bas, rei­ka­lau­jan­tis daug pa­stan­gų. At­si­ra­dus lais­vai mi­nu­tei, mėgs­tu skai­ty­ti ar­ba leis­ti lai­ką kar­tu su drau­gais.
Aus­tė­ja: – Dar vie­nas ma­no po­mė­gis – šo­kiai. Mėgs­tu įvai­rių sti­lių šo­kius. Ypač di­de­lę įta­ką tam tu­rė­jo mo­ky­to­ja Ro­ma Kas­tec­kai­tė. Jos mei­lė sa­vo dar­bui už­krė­tė ma­ne vi­sam gy­ve­ni­mui. Ti­kiu, kad šok­siu ir to­liau. Nuo vai­kys­tės lan­kau fol­klo­ro an­sam­blį. Jo dė­ka su­si­for­ma­vo ma­no po­žiū­ris į tau­ti­nę kul­tū­rą. Tra­di­ci­niai šo­kiai ir dai­nos ga­li duo­ti žmo­gui daug dva­si­nės stip­ry­bės.
– Aus­tė­ja, šie moks­lo me­tai mo­kyk­lo­je tau pas­ku­ti­niai. Gal stu­di­jos taip pat bus su­si­ju­sios su me­nu ir pa­sek­si tė­ve­lių pa­vyz­džiu?
Aus­tė­ja: – Mu­zi­kos stu­di­juo­ti kol kas ne­ža­du, bet ži­nau, kad lais­va­lai­kį lei­siu da­ly­vau­da­ma me­no ko­lek­ty­vuo­se, do­mė­siuo­si mu­zi­ka, šo­kiais ir dai­no­mis.
– Lap­kri­čio 10 die­ną Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je ren­gia­mas jud­vie­jų re­či­ta­lis „Lap­kri­čio sen­ti­men­tai“. Ką sa­vo klau­sy­to­jams tą die­ną pri­sta­ty­si­te?
Aus­tė­ja: – Pri­sta­ty­si­me la­bai įvai­rią pro­gra­mą. Skam­bės ir ži­no­mi kla­si­kos opu­sai, ir re­tai at­lie­ka­mi kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai, ir leng­vo­sios mu­zi­kos me­lo­di­jos. Mums tal­kins Pla­te­lių gim­na­zi­jos lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ire­na Ma­la­kaus­kie­nė, ku­ri li­te­ra­tū­ri­niais in­tar­pais ap­jungs mū­sų kon­cer­tą.
– Šiuo re­či­ta­liu baig­sis ir jud­vie­jų drau­gys­tė su for­te­pi­jo­nu?
Ag­nė: – Ma­nau, kad krū­vį rei­kės šiek tiek ma­žin­ti, juk Aus­tė­ja – jau abi­tu­rien­tė ir dau­giau dė­me­sio no­rės skir­ti moks­lams. Ta­čiau ti­kiuo­si, jog šio du­e­to veik­los ne­nu­trauk­si­me, ga­lė­si­me to­liau mė­gau­tis mu­zi­ka bei ja džiu­gin­ti ki­tus.
Aus­tė­ja: – Sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad ne­gro­si­me vi­siš­kai. No­rė­čiau ir stu­di­jų me­tais su­si­tik­ti ir pa­gro­ti kar­tu. Bet šian­dien ne­ži­no­me, kur bū­si­me po me­tų, ki­tų. Gro­ji­mas nė­ra tik fi­zi­nė mu­zi­kos iš­raiš­ka, jis kei­čia žmo­gų iš vi­daus. Per mu­zi­ką mes iš­moks­ta­me pa­gar­bos žmo­gui, iš­moks­ta­me klau­sy­ti, nu­si­ra­min­ti, jaut­riau žiū­rė­ti į pa­sau­lį ir pa­ste­bė­ti ja­me dau­giau gro­žio. Ma­nau, tai di­des­nė mu­zi­ka­vi­mo do­va­na, nei iš­mo­ki­mas skam­bin­ti na­tas.
– Ačiū už pokalbį.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama