Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Pasikalbėkim!

Gyvenimas yra nepakartojamas

Dažnas iš mūsų tai, ką gavo prigimtine teise ar pats sukūrė ir sukaupė, labiau vertinti ima tuomet, kai kyla grėsmė netekti. Žmonės kasdien gimsta ir miršta, tačiau toli gražu ne kiekvienam, atsidūrusiam prie slenksčio į amžinybę, likimas suteikia antrą šansą – gyventi. Vienas iš nedaugelio tokių laimingųjų – plungiškis Kęstutis Monkevičius, kuriam prieš dešimt mėnesių Vilniuje, Santariškėse, buvo atlikta širdies transplantavimo operacija. „Ruošiuosi antrajam gimtadieniui. Šiaip esu gimęs vasarį, bet nuo šiol minėsiu ir lapkričio 30-ąją – dieną, kai man buvo pradėta 14 valandų trukusi širdies persodinimo operacija“, – sakė jis.

Naftos platformose plungiškiui paklūsta meteorologinės-okeanografinės sistemos

Kaip bėgdavo iš pamokų ar eidavo už Akademiko Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos kampo, plungiškis Tomas Geryba prisimena iki šiol – linksmi čia būdavo mokslo metai... Tačiau išėjęs į „Saulės“ gimnaziją surimtėjo – suprato, kad norės studijuoti mokslus, susijusius su naujosiomis technologijomis. Šiandien link 27-ojo savo gimtadienio artėjantis žemaitis yra išmaišęs kone visą pasaulį ir šį interviu duoda būdamas Malaizijoje, o tiksliau – naftos platformoje Pietų Kinijos jūroje. „Salamat pagi“ – tokius pasisveikinimo žodžius elektronikos inžinieriui iš Plungės kiekvieną rytą dabar taria malaiziečiai.

Du draugystės mėnesiai atvedė prie deimantinių vestuvių slenksčio

Plungiškiams Elenai ir Vincui Toleikiams šios paskutinės rugpjūčio dienos – ypatingos: lygiai prieš 60 metų Kvėdarnos bažnyčioje jiedu sumainė aukso žiedus. Nors deimantinę vestuvių sukaktį Toleikiai pasitinka ne itin stiprios sveikatos, bet tai netrukdo jiems džiaugtis bendru gyvenimu. Vaikai kad ir aplanko, ir prižiūri, tačiau vienas kitam jie kol kas yra pats didžiausias ramstis: lazdele pasiramsčiuodamas Vincas kantriai rūpinasi savo sergančia žmona. „Nelabai kur toli galiu išeiti, Vinculi, aūūū, tuoj Elena mane šaukia“, – šypsojosi senolis, vykdydamas žmonos prašymą ją kiek kilstelėti iš ligos patalo. Žiūrint į šią porą, Santuokos sakramento priesaikos žodžiai: „Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“ išties įgauna prasmę.

Įgaliotasis ministras: „Man visada smagu sugrįžti į Plungę“

Plungę Ričardas Šlepavičius paliko 1988-aisiais, kai baigė mokslus tuometinėje miesto 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ pagrindinė mokykla) ir išvyko studijuoti į Vilnių. Šiandieną jis – Lietuvos nuolatinės atstovybės Europos Sąjungoje įgaliotasis ministras, Nuolatinės atstovybės ES administracijos vadovas. Trumpam atostogų į gimtąjį miestą sugrįžęs R. Šlepavičius mielai sutiko pasikalbėti apie savo karjerą, šeimą, Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai ir kt. Pastaruosius keletą metų plungiškis su šeima gyvena Briuselyje, tačiau parvykęs į Lietuvą jis neaplenkia ir Plungės. „Kartą ar du per metus čia sugrįžtu. Priklauso nuo to, kur gyvenu – Lietuvoje ar užsienyje. Paskutinįkart čia buvau gegužės mėnesį, dalyvavau klasės susitikime: praėjo 25 metai nuo mokyklos baigimo“, – prisimena ministras.

„Tai buvo tarsi vestuvių dovana – tądien gavau dar du vaikus“

Pirmąjį birželio sekmadienį minėsime Tėvo dieną. Aplink mus yra tikrai daug gražių šeimų, kuriose žodis „tėtis“ tariamas su pagarba ir meile, kuriose šio žmogaus žodis yra reikšmingas, o tvirtas apkabinimas ir padrąsinimas ypač laukiamas ir reikalingas. Kuliuose gyvenantis aktyvus bendruomenės narys Andrius Petraitis – vienas iš tų laimingųjų tėčių, kuriam šeima yra pirmoje vietoje. Vedęs moterį, kuri po vyro mirties liko su dviem vaikais, jau nuo pat vestuvių dienos Andrius buvo pavadintas „tėčiu“. „Myliu visus vienodai. Nesvarbu, kad Justas – mūsų pagrandukas. Visi trys yra mano vaikai“, – sako laimingas tėvas.

A. Garbenčiūtė: „Kiekvienas vaidmuo – iššūkis man“

Kovo 27-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Lietuvoje pagerbiami teatro meno kūrėjai – jiems įteikiami „Auksiniai scenos kryžiai“. Tai – aukščiausias mūsų šalyje teatro apdovanojimas, kurį kartu su pinigine premija Kultūros ministerija skiria per metus labiausiai nusipelniusiems teatralams. Džiugu, kad šiemet šis garbingas ženklas papuošė ir mūsų kraštietės Akvilės Garbenčiūtės krūtinę: jai „Auksinis scenos kryžius“ įteiktas už Rouzės vaidmenį muzikiniame reviu „Zygfrydo Vernerio kabaretas“.

Susijungė septyniems gyvenimams

Vasario 18 dieną Šiaurės Indijoje, Utar Pradešo valstijoje, viename iš švenčiausių miestų, dvasine karalyste laikomame Vrindavane, kurį kasmet aplanko milijonai piligrimų iš įvairiausių pasaulio kampelių, skambant mantroms, susituokė rietaviškis Tadas Jasaitis ir buvusi „Rietavo žemės“ žurnalistė joniškietė Inga Jarmoškaitė. Astrologo specialiai jiems parinktu tuoktuvėms tinkamiausiu laiku jaunieji atliko vedinių jungtuvių ritualus, kurie susiejo juos septyniems gyvenimams. Už tūkstančių kilometrų nuo gimtosios Lietuvos vykusią iškilmingą ceremoniją, vainikavusią dešimt metų trukusią Tado ir Ingos draugystę, kartu su vietiniais gyventojais stebėjo du poros draugai iš Rietavo. Kai jaunieji iš povestuvinės kelionės grįžo į Londoną, kuriame dabar abu gyvena, susisiekėme su jais, pasveikinome bendro gyvenimo pradžios proga ir paprašėme pasidalyti asmeninės šventės įspūdžiais.

Kinų vaikus mokanti plungiškė: „Gyvenu miestelyje, kuriame tik pusantro milijono žmonių...“

Prieš metus, pernai kovą, dar būdama 23-ejų, plungiškė Marta Riaubaitė mamai pasakė: „Vykstu į Kiniją.“ Po kelių dienų sėdo į lėktuvą ir viena pati išskrido į didžiausią gyventojų skaičių pasaulyje turinčią Azijos valstybę. Darželyje kinų vaikus anglų kalbos mokanti mūsų kraštietė mielai sutiko papasakoti apie savo darbą, gyvenimą ir nuotykius tolimoje šalyje, kurioje pusantro milijono žmonių turintis miestas vadinamas nuobodžiu miesteliu... „Jei noriu pramogų, vykstu traukiniu į Guangzhou miestą, kuriame gyvena 22 milijonai žmonių, – ten jau yra ką veikti“, – sako žemaitė.

„Džiunglės ir sniegas. Medžiai be lapų...“

Indas Paramas Preetas Singhas Mannas į Žemaitijos kolegijos studentų gretas įsiliejo gruodžio pradžioje. Šaltame, mažame, lyginant su jo gimtąja Patiala, Rietave egzotiškos išvaizdos vaikinas netruko susirasti pažįstamų. Naujiems draugams devyniolikmetis prisistato Garry, nes lietuviams labai sunku atsiminti ir ištarti jo tikrąjį vardą. Už tūkstančių kilometrų, kalnų papėdėje, vartais į Himalajus vadinamame Rišikešo mieste, liko ir Gagandeepo Singho namai. Šį vaikiną, kaip ir Garry, į Lietuvą atvedė noras studijuoti Europoje.

Geriausias KASP 3-iosios rinktinės karys savanoris – V. Beniulis

Artėjant Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) 22-osioms metinėms, nuspręsta išrinkti 2012 metų geriausią 3-iosios rinktinės karį savanorį, kuris būtų pavyzdžiu kitiems kariams ir skatintų didžiuotis tarnyba savanorių pajėgose. Iš rinktinės štabo ir aptarnavimo bei pėstininkų kuopų pateiktų kandidatų tokio vardo nusipelnė 303-iosios pėstininkų kuopos 1-ojo būrio 3-iojo skyriaus vadas seržantas Valdas Beniulis.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama