Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Pasikalbėkim!

Už 10 do­le­rių gimtadieniui iš­si­nuo­mo­jo... sa­lą Ka­ri­buo­se

Iš Rie­ta­vo ki­lęs Jus­tas Rė­ka­šius vie­ną die­ną pa­bu­dęs su­pra­to, kad lai­kas įgy­ven­din­ti se­ną sva­jo­nę – su kup­ri­ne ant pe­čių leis­tis į nuo­ty­kiais al­suo­jan­čią ke­lio­nę. Pir­ma­jai sa­vo ke­lio­nei jis pa­si­rin­ko Cen­tri­nės Ame­ri­kos re­gio­ną, ku­ria­me – Ma­jų pi­ra­mi­dės, ne­gy­ve­na­mos Ka­ri­bų sa­los, tro­pi­nės džiun­glės, vul­ka­nai, bal­tas smė­lis ir skaid­raus van­dens pa­plū­di­miai. Svar­biau­si kri­te­ri­jai, ku­rių lai­kė­si ke­liau­to­jas, bu­vo per die­ną iš­leis­ti ne dau­giau kaip 25 do­le­rius, ap­lan­ky­ti kuo dau­giau tu­ris­ti­nių (ir ne tik) vie­tų, kiek­vie­no­je ša­ly­je pra­leis­ti apie 3–4 sa­vai­tes ir, svar­biau­sia, nie­kur ne­sku­bė­ti, nes jo bi­lie­tas – be at­ga­li­nės da­tos. Vai­ki­nas už­tru­ko be­veik pus­an­trų me­tų (7 mė­ne­sius ke­lia­vo, ki­tą lai­ką dir­bo Ame­ri­ko­je ir Ka­na­do­je), pa­bu­vo­jo dvy­li­ko­je vals­ty­bių, o tai – tik ma­ža pa­sau­lio da­le­lė.

Jo­lan­ta Mil­te­nė: „Pie­ši­mas do­va­no­ja at­ra­di­mo džiaugs­mą“

Dai­lės ir tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­ja Jo­lan­ta Mil­te­nė kiek su­klūs­ta pa­klaus­ta, kiek me­tų pra­ėjo nuo jos pir­mos dar­bo die­nos mo­kyk­lo­je. „Jau tur­būt tik­rai dau­giau kaip dvi­de­šimt“, – su­si­mąs­to ji. Kai kam tai gal­būt ir nė­ra la­bai įspū­din­gas skai­čius, ta­čiau tik mo­ky­to­jo pro­fe­si­ją pa­si­rin­kę žmo­nės, jų ar­ti­mie­ji ga­li įver­tin­ti ir pa­sver­ti, kiek kiek­vie­ni me­tai to­kia­me dar­be pa­rei­ka­lau­ja kan­try­bės, už­si­spy­ri­mo ir iš­mo­nės sie­kiant per­teik­ti sa­vo ži­nias vai­kams.Ypač jei tuo pa­čiu dar ten­ka įro­di­nė­ti, kad dės­to­mas da­ly­kas ne ma­žiaus svar­bus už ma­te­ma­ti­ką ar lie­tu­vių kal­bą. „Iš tie­sų ta­py­ba ir pie­ši­mas la­bai įtrau­kia vai­kus, ir ne jiems, o jų tė­ve­liams pir­miau­sia rei­kia keis­ti po­žiū­rį ir su­pras­ti, kad dai­lė tik­rai nė­ra men­ka­ver­tis da­ly­kas“, – kal­ba J. Mil­te­nė.

Kris­ti­na Pau­laus­kai­tė: fo­to­gra­fi­jos me­no at­švai­tai Plun­gė­je

Tur­tin­go­je Plun­gės kul­tū­ri­nė­je ter­pė­je sklan­do ir fo­to­gra­fi­jos me­no dva­sia. Erd­vės ir lai­ko tėk­mė­je ypa­tin­gas aki­mir­kas fo­to­gra­fas pir­miau­sia už­fik­suo­ja aki­mis, šir­di­mi ir tik ta­da sprag­te­li fo­to­apa­ra­to už­rak­tą. Jei nuo­jau­ta apie iš­skir­ti­nį kad­rą pa­si­tvir­ti­na, nuo­trau­ka lie­ka bran­gia do­va­na at­ei­čiai, sa­vy­je neš­da­ma in­for­ma­ci­ją ne tik apie įvy­kius, žmo­nes, bet ir iš­sau­go­da­ma tos aki­mir­kos jaus­mą, ku­ris, ti­kė­ti­na, la­biau­siai ir pri­trau­kia lan­ky­to­jus į fo­to­gra­fi­jos pa­ro­das.
Min­ti­mis apie šį nuo­sta­bų­jį pa­sau­lį da­li­ja­si fo­to­me­ni­nin­kė Kris­ti­na Pau­laus­kai­tė – „Sau­lu­tės“ kul­tū­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kė, kul­tū­ros sa­vait­raš­čio „Že­mai­čių sau­lu­tė“ re­dak­to­rė, Plun­gės vie­šo­sios bib­lio­te­kos dai­li­nin­kė, Gab­rie­lės Pet­ke­vi­čai­tės-Bi­tės at­mi­ni­mo me­da­lio „Tar­nau­ki­te Lie­tu­vai“ lau­re­a­tė.

Lai­mu­tė, ku­rią Nau­so­džio se­niū­ni­jo­je pa­žįs­ta vi­si

„Se­niū­ne, jau tu­ri­me 4000-ąjį se­niū­ni­jos gy­ven­to­ją!“, – gruo­džio pra­džio­je per vi­są Nau­so­džio se­niū­ni­jos pa­sta­to ant­rą­jį aukš­tą nu­skar­de­no links­mas rašt­ve­dės Lai­mu­tės Čer­kaus­kai­tės bal­sas. Lai­mu­tė Nau­so­džio se­niū­ni­jo­je yra žmo­gus, ge­riau­siai ži­nantis, ku­ris prie­mies­ti­nės se­niū­ni­jos kai­mas au­ga, o ku­ris – nyks­ta, kie­no šei­ma pa­gau­sė­jo, o kam te­ko at­si­svei­kin­ti su sa­vo ar­ti­mai­siais, kas emig­ra­vo į už­sie­nį, kas grį­žo, kiek per­si­kė­lė nau­ja­ku­rių. Prieš 39 me­tus Nau­so­dy­je L. Čer­kaus­kai­tė dar­bą pra­dė­jo kaip apy­lin­kės vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to sek­re­to­rė, tę­sia kaip se­niū­ni­jos rašt­ve­dė. Per tą lai­ką mo­te­ris pel­ny­tai už­si­tar­na­vo nau­so­diš­kių pa­gar­bą.

Vai­vos Ged­vi­lai­tės jau­nys­tės pro­ver­žis: „Pa­sau­lis yra gra­žus!”

Jau­nu­tė, gra­ži ir drą­si mer­gi­na pro sa­vo dar­bo­vie­tės lan­gą re­gin­ti tik dan­gų, ge­rai ži­no, kur sau­giau­sia pa­dė­ti lėk­tu­ve ras­tą bom­bą. Tai Vai­vos Ged­vi­lai­tės kas­die­ny­bė – ke­lio­nės po vi­są pa­sau­lį, kas­kart at­si­du­riant vis ki­ta­me že­my­ne. Vie­no­je ge­riau­sių (pa­gal sau­gu­mą, ap­tar­na­vi­mą, rū­pi­ni­mą­si dar­buo­to­jais bei ki­tus kri­te­ri­jus) oro li­ni­jų ben­dro­vė­je „Emi­ra­tes“ stiu­ar­de­se dir­ban­ti plun­giš­kė aki­na­mai šyp­so­si: „Ar be­ga­li bū­ti ge­riau, jei už ke­lio­nes dar ir su­mo­ka?“ Vos 22 me­tų mer­gi­nai šis mėgs­ta­mas dar­bas – tik­ras po­il­sis po tarp­tau­ti­nės žur­na­lis­ti­kos stu­di­jų An­gli­jo­je, Li­ver­pu­lio Džo­no Mu­ro uni­ver­si­te­te. Tar­si mė­gau­da­ma­si žur­na­lis­ti­ne veik­la, Vai­va fil­muo­ja sa­vo kas­die­ny­bę bei ap­lan­ky­tuo­sius pa­sau­lio kam­pe­lius ir sa­vo in­ter­ne­ti­nia­me „YouTube“ ka­na­le „Vai­va‘s world“ kas sa­vai­tę įke­lia nau­jus die­no­raš­čio (blogo) įra­šus. Trum­pam grį­žu­si į na­mus Plun­gė­je, Vai­va mie­lai su­ti­ko pa­pa­sa­ko­ti apie sva­jo­nių iš­si­pil­dy­mą.

„Rei­kia at­ras­ti tai, kas da­ro ta­ve lai­min­gą“

Yra sa­ko­ma, kad kuo dau­giau žmo­gus tu­ri veik­los, tuo dau­giau ir grei­čiau vis­ką su­spė­ja pa­da­ry­ti. Lai­ma Pa­plaus­kai­tė – gy­vas pa­vyz­dys. Mer­gi­na ne­ap­si­ri­bo­ja tik mo­kyk­los lan­ky­mu ir abi­tū­ros eg­za­mi­nų lau­ki­mu. Jos kas­die­ny­bė­je – kal­bų mo­ky­ma­sis, gro­ji­mas įvai­riais mu­zi­kos in­stru­men­tais, dai­na­vi­mas baž­ny­čios cho­re, o kur dar do­mė­ji­ma­sis įvai­rio­mis mo­ty­va­ci­ją ke­lian­čio­mis ir tei­gia­mą po­žiū­rį į ap­lin­ką ku­rian­čio­mis pa­skai­to­mis. Ste­bi­na ir Lai­mos min­tys apie gy­ve­ni­mą. „No­riu mė­gau­tis gy­ve­ni­mu“, – pa­pras­tai sa­ko aš­tuo­nio­lik­me­tė.

To­mas Pet­rei­kis: „Že­mai­ti­jos kny­ga – vi­sam gy­ve­ni­mui“

Ta­len­tin­gas, per­spek­ty­vus jau­nas moks­li­nin­kas – taip apie iš Plun­gės ki­lu­sį To­mą Pet­rei­kį at­si­lie­pia plun­giš­kiai bib­lio­fi­lai. Vil­niaus uni­ver­si­te­to Kny­go­ty­ros ir do­ku­men­to­ty­ros ins­ti­tu­to lek­to­rius, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras ga­li di­džiuo­tis pla­čia aka­de­mi­ne veik­la: pa­skai­tos uni­ver­si­te­to stu­den­tams, moks­li­nių straips­nių kny­go­ty­ros ir is­to­ri­jos te­mo­mis ren­gi­mas bei pub­li­ka­vi­mas, da­ly­va­vi­mas, pra­ne­ši­mų skai­ty­mas įvai­riuo­se moks­lo ren­gi­niuo­se ir pan. Už moks­lo pa­sie­ki­mus 2010 m. Vil­niaus uni­ver­si­te­te jau­na­jam moks­li­nin­kui su­teik­tas ma­gist­ro MAGNA CUM LAUDE di­plo­mas, o ma­gist­ro bai­gia­mą­jį dar­bą „Že­mai­ti­jos kny­gos kul­tū­ra“ (va­do­vas prof. Do­mas Kau­nas) Lie­tu­vos jau­nų­jų moks­li­nin­kų są­jun­ga 2011 m. pri­pa­ži­no ge­riau­siu 2010 m. hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų sri­ties dar­bu Lie­tu­vo­je. To­mas – pri­sie­kęs bib­lio­fi­las, yra Vil­niaus Mar­ty­no Maž­vy­do ir Plun­gės Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bų na­rys. Ir jo moks­li­nių ty­ri­nė­ji­mų ob­jek­tas – kny­ga, ne bet ko­kia, o Že­mai­ti­jos kny­ga. Apie kny­gą ir šis po­kal­bis.

Ais­tė Pi­li­ba­vi­čiū­tė: jau­nys­tė ope­ros aukš­tu­mo­se

Že­mai­čių Kal­va­ri­jos mies­te­lio apy­lin­kės ty­lios – ne­ap­rė­pia­mi lau­kai, to­li­mi miš­ke­liai ir vais­ki dan­gaus erd­vė sklei­džia ra­my­bę. Kaž­ka­da to­kio­je ru­de­niš­ko­je kai­mo ty­lo­je mer­gi­nos šir­dy­je su­vir­pė­jo be­ga­li­nis no­ras dai­nuo­ti. Iš­si­pil­dy­mas bu­vo mis­tiš­kas – tar­si pats Dan­gus bū­tų iš­gir­dęs ir pa­sklei­dęs šią ži­nią po pa­sau­lį. Šian­dien nuo­sta­bus Ais­tės Pi­li­ba­vi­čiū­tės ly­ri­nis sop­ra­nas su­ža­vi vi­sus be iš­im­ties ope­ros ger­bė­jus. Dar net ne­bai­gu­si Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos, Ais­tė jau bu­vo už­ka­ria­vu­si Eu­ro­pos pres­ti­ži­nių mu­zi­kos kon­kur­sų komisija ir pub­li­kos šir­dis. Šian­dien vos dvi­de­šimt sep­ty­ne­rių A. Pi­li­ba­vi­čiū­tė džiu­gi­na ir Lie­tu­vos žiū­ro­vus – Da­lios Ibel­haup­tai­tės re­ži­suo­to­je ope­ro­je „Bo­he­ma“ at­lie­ka vie­ną iš pa­grin­di­nių vaid­me­nų, o pas­ku­ti­nis jos vaid­muo – ope­ro­je „e – Kar­men“. Su jau gar­sia jau­ną­ja ope­ros so­lis­te A. Pi­li­ba­vi­čiū­te kal­ba­mės jos tė­viš­kė­je – gra­žiuo­se bei jau­kiuo­se Al­fre­do ir Lo­re­tos Pi­li­ba­vi­čių na­muo­se Že­mai­čių Kal­va­ri­jo­je.

Kol ma­tė, tol skai­tė!

Kiek­vie­ną, at­ėju­sį ir iš­ei­nan­tį, ji pa­ly­di mie­la šyp­se­na, lin­kė­da­ma vi­siems vi­so ko ge­riau­sio. To­kia yra Pau­li­na Vir­žin­tie­nė, gy­ve­nan­ti Plun­gės ra­jo­ne, Nar­vai­šių kai­me, šių me­tų rug­pjū­čio 27 die­ną pra­de­dan­ti an­trą sa­vo šimt­me­tį. Ne, ne, ne­ap­si­ri­ko­te, ge­rai su­pra­to­te! Dar ei­da­ma 99 me­tus ji per­skai­ty­da­vo po 50–90 kny­gų per me­tus, at­si­mi­nė smul­kiau­sius įvy­kius, da­tas, dau­gy­bę ei­lė­raš­čių... Kny­gas, žur­na­lus iš bib­lio­te­kos par­ne­ša ją slau­gy­ti at­si­kė­lu­si duk­tė Ire­na iš Klai­pė­dos, ku­ri ir pa­ti la­bai daug skai­to. Ei­da­ma į par­duo­tu­vę pir­miau­sia už­su­ka į bib­lio­te­ką pa­im­ti kny­gų sau ir ma­mai, o tik po to – į par­duo­tu­vę, nes kiek mais­to be­tilps į ran­ki­nę, tiek bus ge­rai – svar­bu, kad kny­gos tilp­tų. Duk­ra Ire­na ne tik daug skai­tan­ti, bet re­tą ren­gi­nį ar kon­cer­tą, vyks­tan­tį kai­mo kul­tū­ros na­muo­se, pra­lei­džian­ti. Šiais me­tais mie­lai lan­kė bib­lio­te­ko­je or­ga­ni­zuo­tus kom­piu­te­ri­nio raš­tin­gu­mo kur­sus.
Prieš ge­rus me­tus pa­tei­kiau ke­le­tą klau­si­mų mie­lai Pau­li­nai, o ji bė­rė at­sa­ky­mus tar­si žir­nius, tik spėk ra­šy­ti.

Da­bar fut­bo­las daug tech­niš­kes­nis, o ta­da tu­rė­ta dau­giau iš­tver­mės...

Šie­met su­kan­ka 60 me­tų, kai Plun­gės „Li­nų au­di­nių“ fut­bo­lo ko­man­da iš­ko­vo­jo Lie­tu­vos čem­pio­nų var­dą. Ta pro­ga „Plun­gės ži­nių“ re­dak­ci­ja nu­ta­rė pa­kal­bin­ti tuo­me­ti­nės ko­man­dos tre­ne­rį ir var­ti­nin­ką, il­ga­me­tį pe­da­go­gą ir Plun­gės gar­bės pi­lie­tį An­ta­ną Ja­dziaus­ką.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama