Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Pasikalbėkim!

Ro­ži­nę „brit­vą“ po Nor­ve­gi­ją vai­ruo­jan­ti plun­giš­kė: „Mo­to­cik­las, vė­jas ir grei­tis – ge­riau­si an­ti­dep­re­san­tai“

Iš­skir­ti­nės spal­vos ga­lin­gas spor­ti­nis mo­to­cik­las „Hon­da CBR“, dar va­di­na­mas „brit­va“, ir leng­vai jį val­dan­ti liek­na vai­ruo­to­ja, iš po ro­ži­nio šal­mo be­si­plaiks­tan­čiais švie­siais plau­kais – toks vaiz­das ne­abe­jo­ti­nai at­krei­pia pra­ei­vių dė­me­sį. Tai 28 me­tų plun­giš­kė Vi­li­ja Viš­čiū­nai­tė-Rim­kė ir jos nu­my­lė­ta „šir­šė“. Jau­na mo­te­ris taip va­di­na sa­vo mo­to­cik­lą. Šiuo me­tu Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti že­mai­tė mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į klau­si­mus ir pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo po­mė­gį.

Ar sunku merginai iš Italijos gyventi Rietave?

Jau beveik pusmetį Rietavo atviro jaunimo centre savanoriauja Simona Armenise, atvykusi iš Italijos, Bari miesto. Simona į Rietavą atkeliavo kovo 13 dieną ir praleis čia metus. Mergina papasakojo savo įspūdžius Rietave, apie savo veiklas, tikslus ir siekius. Nors pripažino, kad tokiame mažame mieste svetimšaliui gyventi nėra lengva, tačiau ją be galo žavi Rietavo jaukumas ir gamtos grožis.

Rank­dar­bius mėgs­tan­ti bu­dė­to­ja į šį po­mė­gį įtrau­kė ir mo­te­rų kri­zių cen­tro gy­ven­to­jas

„At­ei­nu čia bu­dė­ti pa­rai, tad rei­kia kaž­kuo už­si­im­ti“, – šyp­so­si Ra­mu­tė Ged­gau­die­nė, pa­klaus­ta, kaip rank­dar­biai „už­ka­ria­vo“ Plun­gės kri­zių cen­tro mo­te­rų sky­rių. Lai­ki­nai, daž­niau­siai va­sa­ro­mis įstai­gos dar­buo­to­jas pa­va­duo­jan­ti plun­giš­kė sa­vo ini­cia­ty­va kvie­čia čia gy­ve­nan­čias mo­te­ris pa­si­mo­ky­ti mie­lų dar­be­lių – ką nors pa­siū­ti, nu­megz­ti, su­kli­juo­ti, nu­pin­ti, pa­puoš­ti, iš­kep­ti... „Džiau­giuo­si, kai spin­di jų akys, kai sten­gia­si kaž­ko iš­mok­ti, kai nuo­šir­džiai ben­drau­ja ir nors trum­pam už­mirš­ta sa­vo pro­ble­mas“, – sa­ko bu­dė­to­ja, mie­lai su­ti­ku­si pa­pa­sa­ko­ti, kaip sa­vo po­mė­giu už­krė­tė mo­te­rų kri­zių sky­riaus gy­ven­to­jas.

„Nuo šiol pri­klau­sau di­džiu­lei tarp­tau­ti­nei šei­mai“

Taip sa­ko plun­giš­kė Gin­ta­rė Pet­rei­ky­tė. Mer­gi­na vi­sai ne­se­niai grį­žo iš Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, kur da­ly­va­vo Ame­ri­kos Vals­ty­bės De­par­ta­men­to re­mia­mo­je Ben­ja­min Fran­klin Trans­at­lan­tic Fel­low­ship va­sa­ros pro­gra­mo­je. Įspū­džių – be­ga­lė! Įgy­ta pa­tir­tis – ne­įkai­no­ja­ma! Bū­si­ma Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė įpra­tu­si gy­ven­ti ak­ty­viai ir nau­do­tis vi­so­mis gy­ve­ni­mo siū­lo­mo­mis ga­li­my­bė­mis, kad ir pa­čio­mis, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti, ne­įti­ki­na­miau­sio­mis (kaip bu­vo šį kar­tą). Gin­ta­rė – Plun­gės Jau­ni­mo rei­ka­lų ta­ry­bos na­rė, Lie­tu­vos moks­lei­vių są­jun­gos Plun­gės mo­ki­nių sa­vi­val­dos in­for­ma­vi­mo cen­tro pir­mi­nin­kė, Bal­tų­jų pirš­ti­nių Tel­šių re­gio­no ko­or­di­na­to­rė, to­dėl ra­mus moks­lei­vės gy­ve­ni­mas – ne jai. Ga­li­my­bė ap­si­lan­ky­ti už At­lan­to reng­tuo­se tarp­tau­ti­niuo­se mo­ky­muo­se – dar vie­nas žings­nis link sa­vo idė­jų įgy­ven­di­ni­mo.

Mer­gi­na, ku­ri tvir­tai ži­no, ko no­ri gy­ve­ni­me

Li­vi­jai Ge­mai Šiaud­vir­tai­tei – vos pen­kio­li­ka me­tų. Ta­čiau šiai mer­gi­nai – ne vai­kiš­ki vė­jai gal­vo­je. Ku­lių gim­na­zi­jos de­vin­to­kė tu­ri tiks­lą ir ei­na link jo drą­siais žings­niais. Li­vi­ja dai­nuo­ja. „Dai­na­vi­mas yra da­le­lė ma­nęs“, – sa­ko ji. To­dėl per­ne­lyg ne­rei­kė­tų nu­steb­ti, jei po ke­le­rių me­tų apie Li­vi­ją iš­gir­si­me kaip apie la­bai ta­len­tin­gą ir per­spek­ty­vią Lie­tu­vos mu­zi­kos ir te­at­ro aka­de­mi­jos stu­den­tę. Ir da­bar ku­liš­kės pa­sie­ki­mų ba­ga­žas – pui­kus. Ta­čiau, kaip ti­ki­na pen­kio­lik­me­tė, dar tik­rai rei­kia daug ir kan­triai dirb­ti, kad sva­jo­nės iš­si­pil­dy­tų. O kol sva­jo­ja apie pro­fe­sio­na­lias so­lis­tės stu­di­jas, Li­vi­ja su­ran­da lai­ko bei no­ro bū­ti ir ak­ty­via Lie­tu­vos moks­lei­vių są­jun­gos, Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gos na­re, be to, yra Ku­lių gim­na­zi­jos mo­ki­nių sa­vi­val­dos pir­mi­nin­kė.

Gim­na­zis­tė iš Al­sė­džių: „Jau­čiu, kad ma­ne ly­di sėk­mė“

Ir dai­nuo­ja, ir spor­tuo­ja, ir taik­liai šau­do, ir mo­ki­nių sa­vi­val­do­je bei įvai­rio­je pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je da­ly­vau­ja, ak­ty­vi Šau­lių są­jun­gos jau­no­ji na­rė. Kas? Ogi bū­si­ma Al­sė­džių Sta­nis­lo­vo Na­ru­ta­vi­čiaus gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė Ive­ta Sil­kaus­kai­tė. Tai mer­gi­na, ku­rią, kaip sa­ko­ma, kur dė­si, ten pa­dė­si. „Šau­nuo­lė mū­sų, Al­sė­džių ly­de­rė, ge­riau­sia vi­so­se sri­ty­se“, – to­kie ir pa­na­šūs epi­te­tai skren­da Ive­tos ad­re­su iš ją pa­žįs­tan­čių žmo­nių lū­pų. Laks­ty­ti kaip pa­šė­lu­siai iš vie­nos vie­tos į ki­tą, kad tik su­spė­tų vi­sur su­da­ly­vau­ti, Ine­tai įpras­ta. „Svar­biau­sia – rei­kia no­ro, už­si­de­gi­mo, ta­da veik­los tik­rai įma­no­ma su­ras­ti ir kai­mo mo­kyk­lo­je“, – sa­ko jau­no­ji al­sė­diš­kė.

Plun­gė­je bu­ria­si sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė

„Jūs ne­sa­te vie­nas. Mes kar­tą per mė­ne­sį su­si­tin­ka­me da­lin­tis iš­gy­ve­ni­mais ir taip pa­dė­ti vie­ni ki­tiems iš­gy­ven­ti skau­džią ne­tek­tį. Mū­sų is­to­ri­jos skir­tin­gos, bet jaus­mai pa­na­šūs. Sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė­je pa­si­da­lin­ti iš­gy­ve­ni­mai tu­ri gy­dan­tį po­vei­kį ne tik jums, bet ir ki­tiems gru­pės da­ly­viams“, – to­kiais žo­džiais į nu­si­žu­džiu­sių­jų ar­ti­muo­sius pa­pras­tai krei­pia­si sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pės va­do­vai psi­cho­lo­gai psi­cho­te­ra­peu­tai. Nuo ge­gu­žės sa­vi­tar­pio pa­gal­bos gru­pė nu­si­žu­džiu­sių ar­ti­mie­siems bu­ria­ma ir Plun­gė­je. Pa­gal­ba tei­kia­ma ne­mo­ka­mai, po­kal­biai vyks­ta kiek­vie­no mė­ne­sio an­trą ant­ra­die­nį, nuo 17.30 va­lan­dos, Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro (J. Tu­mo-Vaiž­gan­to g. 89) pa­tal­po­se. Apie tai – ir šis po­kal­bis su gru­pės va­do­vu psi­cho­lo­gu psi­cho­te­ra­peu­tu Eval­du Si­mu­čiu.

Ūki­nin­kai: „Mo­kes­čius mo­ka­me pa­gal ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus, ant spran­do nie­kam ne­sė­di­me“

Že­mės ūky­je dir­ban­tys žmo­nės pas­ta­ruo­ju me­tu tar­pu­sa­vy­je sar­kas­tiš­kai juo­kau­ja, kad da­bar bū­ti ūki­nin­ku nė­ra la­bai pa­trauk­lu, esą, ver­ti­nant šian­die­nos po­li­ti­nes ak­tu­a­li­jas, kai val­džios dau­gu­mo­je – „vals­tie­čiai“, ta­po „ma­din­ga“ ar net ge­ro to­no žen­klu pa­šiep­ti žem­dir­bius. Ypač kai pra­de­da­ma kal­bė­ti vi­siems ak­tu­a­lia te­ma – apie mo­kes­čius. Ūki­nin­kau­jan­tys žmo­nės ne­sle­pia, kad pas­ta­ruo­ju me­tu jiems daž­nai ten­ka iš­girs­ti sa­vo ad­re­su ne­ma­žai prie­kaiš­tų dėl gau­na­mų įvai­rių mo­kes­ti­nių leng­va­tų, esą že­mės ūkio sek­to­riu­je dir­ban­tie­ji iš­lai­ko­mi – ne­mo­ka mo­kes­čių ly­gia da­li­mi su ki­tais dir­ban­čiai­siais. „Tik­rai taip nė­ra. No­rė­tų­si aiš­ku­mo šio­je si­tu­a­ci­jo­je. Mo­kes­čius ūki­nin­kai mo­ka pa­gal da­bar mū­sų ša­ly­je ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus“, – tvir­ti­na Lie­tu­vos ūki­nin­kų są­jun­gos Plun­gės sky­riaus pir­mi­nin­kas Ma­ri­jus Kak­tys ir ūki­nin­kė, Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos Kai­mo rei­ka­lų ko­mi­te­tui pir­mi­nin­kau­jan­ti Dai­na Mar­ti­šie­nė. Šis po­kal­bis apie tai, ko­kią da­lį mo­kes­čiams at­sei­kė­ja žem­dir­biai ir ar tik­rai ūki­nin­kau­ti yra taip pa­pras­ta ir leng­va, kaip ga­li kam nors pa­si­ro­dy­ti.

Žyd­rū­nas Pu­raus­kis: „Nuo vai­kys­tės kul­tū­ros cen­tras man bu­vo ant­rie­ji na­mai“

Ba­lan­džio 15-oji – Tarp­tau­ti­nė kul­tū­ros die­na. Nuo 1935 me­tų į at­min­ti­nų die­nų są­ra­šą įtrauk­ta die­na ska­ti­na la­biau sau­go­ti žmo­ni­jos kul­tū­ri­nes ver­ty­bes, pri­si­min­ti ir pa­gerb­ti kul­tū­ros sri­ty­je dir­ban­čius žmo­nes. Ta pro­ga kal­bi­na­me Žli­bi­nų kul­tū­ros cen­tro va­do­vą Žyd­rū­ną Pu­raus­kį, ku­ris, kaip pats sa­ko, jau vai­kys­tė­je su­pra­to, kad kul­tū­ros cen­tras jam – lyg an­tri gim­tie­ji na­mai, to­dėl dirb­ti kul­tū­ros cen­tre šian­dien jam ypa­tin­gai ma­lo­nu, jau­čia­si sa­vo­se vė­žė­se.

Plun­gės pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos di­rek­to­rė: „Še­šia­me­čių mo­kyk­lo­je kol kas ne­įsi­vaiz­duo­ju“

Pa­na­šu, kad mū­sų ša­lies švie­ti­mo sis­te­mos ne­to­li­mo­je at­ei­ty­je lau­kia po­ky­čiai. Vy­riau­sy­bės pro­gra­mos įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nių pla­ne nu­ma­ty­ta il­gin­ti moks­lo me­tus, op­ti­mi­zuo­ti aukš­tų­jų mo­kyk­lų tin­klą, pa­anks­tin­ti mo­kyk­li­nį am­žių. Lau­kian­čios re­for­mos ver­ti­na­mos prieš­ta­rin­gai. Skep­ti­kų, ma­nan­čių, kad nau­ji už­mo­jai švie­ti­mo sis­te­mo­je pla­nuo­ja­mi tin­ka­mai ne­įver­ti­nus ir ne­iš­ana­li­za­vus esa­mos si­tu­a­ci­jos, ne­trūks­ta. Ypač kal­bant apie spren­di­mą į mo­kyk­li­nį suo­lą at­ves­ti še­šia­me­čius. Esą da­bar­ti­nė ug­dy­mo sis­te­ma ir są­ly­gos ne­su­da­ry­tų tin­ka­mų są­ly­gų vai­kui ge­rai jaus­tis mo­kyk­lo­je. Tuo tar­pu sie­kian­tys „at­jau­nin­ti“ Lie­tu­vą ar­gu­men­tuo­ja, kad tarp­tau­ti­niai ty­ri­mai ir už­sie­nio prak­ti­ka ro­do, jog, su­tei­kus ga­li­my­bę anks­čiau pra­dė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą, dau­ge­lis vai­kų pa­sie­kia ge­res­nių mo­ky­mo­si re­zul­ta­tų. Mo­de­lį, kaip per­ei­ti prie prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo nuo pen­ke­rių, o pra­di­nio – nuo še­še­rių me­tų, ke­ti­na­ma pa­reng­ti iki šių me­tų ga­lo.
Apie mo­kyk­li­nio am­žiaus pa­anks­ti­ni­mą kal­ba­mės su Plun­gės pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos di­rek­to­re Jū­ra­te Ka­ra­lie­ne.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama