Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Mieste » Tur­ge­lių pre­kiau­to­jų kas­die­ny­bė – iš­gy­ve­ni­mo pra­džia­moks­lis

Tur­ge­lių pre­kiau­to­jų kas­die­ny­bė – iš­gy­ve­ni­mo pra­džia­moks­lis

Pa­si­bai­gu­si žie­ma at­ne­šė vil­tį Plun­gė­je esan­čių tur­ge­lių pre­kiau­to­jams, kad ir jų pa­dan­gė­je pa­ga­liau pra­eis są­stin­gis: šal­ta­sis me­tų se­zo­nas pa­pras­tai pre­ky­bi­nin­kams bū­na la­bai niū­rus. „Sau­sio, va­sa­rio mė­ne­siai mums yra pa­tys bai­siau­si, at­ro­do, net ne­ver­ta dirb­ti – klien­tų vos vie­nas ki­tas, ne­re­tai ne­su­lau­kia­me nė vie­no“, – sa­ko vie­na iš Si­na­go­gų gat­vė­je, Plun­gė­je, vei­kian­čio tur­ge­lio pre­kiau­to­jų. Pa­si­do­mė­jo­me, ko­kia yra mū­sų mies­to tur­ge­lių pre­ky­bi­nin­kų kas­die­ny­bė.

Ant­ra­die­nio vė­ly­vą ry­tą va­di­na­ma­ja­me „Go­jaus“ tur­ge­ly­je, įsi­kū­ru­sia­me E. Plia­te­ry­tės gat­vė­je, ra­mu. Dau­giau nei dvi­de­šimt me­tų vei­kian­ti pre­ky­vie­tė po 2014 me­tų ge­gu­žę įvy­ku­sio gais­ro šian­dien lan­ky­to­jų lau­kia jau­kio­se, šiuo­lai­kiš­kai įreng­to­se pa­tal­po­se. Čia šil­ta, šva­ru, ant­ra­me aukš­te, kur dau­giau­sia įsi­kū­rę pra­mo­ni­nių pre­kių par­da­vė­jai, akį džiu­gi­na au­gan­čios gė­lės – pre­ky­bi­nin­kai džiau­gia­si ma­lo­nia ir švie­sia ap­lin­ka. Ta­čiau tiek to džiaugs­mo ir tė­ra. Klien­tų pre­ky­vie­tė­je tik­rai ne­gau­su. Kai lan­kė­mės tur­ga­vie­tė­je, čia ne­bu­vo jo­kio šur­mu­lio: pir­ma­me „Go­jaus“ aukš­te dvi mais­to pre­kių par­da­vė­jos ry­mo­jo prie pre­kys­ta­lių, prie­šais įsi­kū­ru­sių pra­mo­ni­nių pre­kių sky­riai taip pat bu­vo „vie­ni­ši“. Net pre­kių sa­vi­nin­kai kaž­kur bu­vo din­gę – ma­tyt, ži­no, kad ry­to me­tu tur­ga­vie­tė­je – šti­lis, tad pa­si­trau­kęs ku­riam lai­kui iš dar­bo vie­tos ne­daug pra­ra­si.
Ant­ra­ja­me „Go­jaus“ aukš­te, ku­ris skir­tas pre­ky­bai pra­mo­ni­nė­mis pre­kė­mis, – vėl­gi ra­mu. Ty­lą su­drums­čia tik vie­no­je iš pre­ky­vie­čių su­si­bū­ru­sios mo­te­rys – tur­ge­lio pre­kiau­to­jos. „Ga­lim nors va­lan­dą kal­bė­tis, ma­ty­sit, nė vie­nas žmo­gus pas mus ne­už­suks“, – pra­si­ta­ria vie­na jų. Drau­gėn su­si­bė­gu­sios mo­te­rys ko­le­giš­kai ap­ta­ria die­nos ak­tu­a­li­jas, pa­si­da­li­ja rū­pes­čiais, džiaugs­mais, mo­te­riš­kai pa­lie­žu­vau­ja. Bū­nant kar­tu, žiū­rėk, ir die­na grei­čiau pra­bė­ga – vis ge­riau taip, nei va­lan­dų va­lan­das leis­ti vie­noms ma­ne­ke­nų drau­gi­jo­je, lau­kiant, kol koks su­si­do­mė­jęs pra­ei­vis už­suks ir nu­si­pirks pa­gei­dau­ja­mą pre­kę.
Pre­ky­bi­nin­kės Re­gi­na, Edi­ta, Zi­na ir Da­nu­tė lyg su­si­ta­ru­sius tvir­ti­na, kad klien­tų su­lau­kia tik­rai ne­daug, o ir pre­kiau­to­jų ge­ro­kai ma­žiau li­kę. „Jau me­tai bus, kaip mū­sų tik tiek tė­ra, žmo­nės ne­ina, po to gaisro nie­kaip ne­at­si­gau­nam“, – tvir­ti­na Re­gi­na. Mo­te­rys ne­sle­pia, kad no­rin­tys čia pre­kiau­ti su­si­du­ria su ne­ma­žu nuo­mos mo­kes­čiu, ta­čiau tai at­per­ka ga­li­my­bė nau­do­tis šil­tu van­de­niu, jau­kios pa­tal­pos, pui­kiai įreng­tos pre­ky­bos vie­tos. De­ja, kad ir kaip pa­to­gu, klien­tų gau­sa pre­ky­bi­nin­kės pa­si­gir­ti ne­ga­li. „Daug žmo­nių iš­va­žia­vę, jei ne­bū­tų „Vi­čiū­nų“, iš­vis Plun­gė­je ne­bū­tų kam pirk­ti“, – guo­dė­si vie­na iš pre­ky­bi­nin­kių.
Kaip sa­kė pa­šne­ko­vės, žie­ma – ypač ne­pa­lan­kus me­tas, ku­rį rei­kia tie­siog pra­bū­ti. „Per va­sa­rą at­si­gau­na pre­ky­ba, pra­si­de­da gė­lės, so­di­nu­kai, dar­žo­vės, žmo­nių srau­tas pa­di­dė­ja, ta­da ir mums pre­ky­ba yra ge­res­nė. Ką per va­sa­rą pa­vyks­ta už­si­dirb­ti, pa­si­skai­čiuo­ji, pa­si­da­li­ji, kad mo­kes­čiams už­tek­tų ir žie­mą“, – pre­ky­bos tur­ge­liuo­se sub­ti­lu­mus at­sklei­džia Da­nu­tė ir Re­gi­na. O kol su­lau­ki va­sa­ros, ten­ka kaip rei­kiant pa­suk­ti gal­vą, kaip iš­gy­ven­ti šal­tą­jį se­zo­ną. „Go­jaus“ pre­kiau­to­jos sa­ko, kad žie­mą net sa­vait­ga­liais į di­džiuo­sius tur­gus ne­si­var­gi­na vež­ti par­duo­ti pre­kių. „O kam, ir ten žmo­nių nė­ra, pre­ky­ba ne­vyks­ta, o mums net di­des­nės iš­lai­dos bū­tų: reik­tų sam­dy­ti trans­por­tą, vėl mo­kė­ti nu­omą už vie­tą“, – aiš­ki­no mo­te­rys.
„Go­jaus“ tur­ge­lio pre­kiau­to­jos ne­sle­pia, kad pas­ku­ti­niai­siais me­tais net­gi įvai­rios šven­tės klien­tų pas jas ne­at­ve­ja. Pra­ėjo Ka­lė­dos, Nau­jie­ji Me­tai, Įsi­my­lė­jė­lių die­na, o pir­kė­jai rin­ko­si van­giai, jo­kio bu­mo ne­bu­vę. Mo­te­rų ma­ny­mu, klien­tus nu­vi­lio­ja di­die­ji pre­ky­bos cen­trai, įvai­rios mu­gės, o juk pir­kė­jai net nesusimąsto, kad pre­kės tur­ge­liuo­se pi­ges­nės. „Mums ne­rei­kia mo­kė­ti PVM, bet apie tai žmo­nės ne­gal­vo­ja, no­ri ap­si­pirk­ti vie­no­je vie­to­je“, – nuo­gąs­tau­ja tur­ge­ly­je pre­kiau­jan­čios mo­te­rys.
Pa­klaus­tos, kiek per die­ną pa­vyks­ta su­pre­kiau­ti, pre­ky­bi­nin­kės ne­slė­pė – džiau­gia­si, jei par­duo­da vie­ną ki­tą daik­tą. „Per die­ną du tris daik­tus par­duo­dam. Jei ne­par­duo­tu­me vi­sai nie­ko, ne­sto­vė­tu­me čia. Jei iš pen­si­jos reiks pra­dė­ti mo­kė­ti nu­omą, tai iš­ei­si­me“, – aiš­ki­no Da­nu­tė.
Klien­tų trū­ku­mas vis­gi ne pa­ti di­džiau­sia pre­ky­bi­nin­kų pro­ble­ma. Pa­gal pa­ten­tą dir­ban­čius tur­gi­nin­kus bai­gia už­spaus­ti mo­kes­čiai. „Ačiū Die­vui ir mū­sų sa­vi­val­dy­bei, kad dar ne­pa­di­di­no mums mo­kes­čio už pa­ten­tą, kaip nu­ti­ko kai­my­ni­nė­se sa­vi­val­dy­bė­se“, – džiau­gė­si Re­gi­na. Ko­le­gei pri­ta­rė ir ki­tos mo­te­rys. Vis­gi pyk­tis ky­la dėl „Sod­rai“ pri­va­lo­mo at­sei­kė­ti mo­kes­čio. Ne­lo­giš­ko­mis pa­šne­ko­vės lai­ko ir įmo­kas Li­go­nių ka­soms. „Kai su­sirg­siu, aš gu­lė­siu dvie­jo­se lo­vo­se li­go­ni­nė­je“, – sar­kas­tiš­kai juo­ka­vo Re­gi­na. Mo­te­ris pik­ti­no­si, kad ji, bū­da­ma pen­si­nio am­žiaus, vėl tu­ri mo­kė­ti mi­nė­tus mo­kes­čius, nors dau­giau kaip 40 me­tų dir­bo „val­diš­ką“ dar­bą ir yra už­si­dir­bu­si tei­sę gau­ti pen­si­ją, svei­ka­tos prie­žiū­rą gy­dy­mo įstai­go­se. O da­bar, no­rė­da­ma pri­si­dur­ti ke­le­tą eu­rų prie gau­na­mos pen­si­jos, vėl tu­ri mo­kė­ti tuos pa­čius mo­kes­čius. „Kad mums nuo da­bar­ti­nių mo­kes­čių pen­si­ja kaž­kiek di­dė­tų, dar su­pras­čiau, ko­dėl tu­rim mo­kėt, o da­bar iš­ei­na, kad mes ko­kiam „už­sie­nie­čiui“ už svei­ka­tą su­mo­ka­me“, – dės­tė sa­vo nuo­mo­nę Re­gi­na.
„Ko­dėl mo­kes­čių ne­mo­ka tie, ku­rie už­si­i­ma in­ter­ne­ti­ne pre­ky­ba, – pik­ti­no­si ir pre­kiau­to­ja Zi­na. – Ko­dėl jie gy­ve­na mū­sų są­skai­ta?“ Tur­ge­ly­je kal­bin­tos mo­te­rys tvir­ti­no, kad po­pu­lia­rė­jan­ti in­ter­ne­ti­nė pre­ky­ba vi­lio­ja jų klien­tus. Pre­kiau­to­jos pik­ti­no­si, kad jų siū­lo­mos pre­kės ne­re­tai klien­tams yra rei­ka­lin­gos tik pa­si­ma­ta­vi­mui, kad su­ži­no­tų no­ri­mo įsi­gy­ti rū­bo dy­dį. Žiū­rėk, ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti par­duo­da­mą pre­kę iš­drįs­ta, pas­kui tos nuo­trau­kos re­kla­muo­ja in­ter­ne­ti­nės pre­ky­bos pre­kes. „Tu­ri­me suk­ne­lių, ku­rios jau net nu­si­dė­vė­jo nuo ma­ta­vi­mo­si“, – py­ko Zi­na. „Tik­rai ei­siu į mo­kes­čių ins­pek­ci­ją ir iš­si­aiš­kin­siu, kaip yra su ta pre­ky­ba in­ter­ne­te“, – ža­dė­jo eko­no­mis­tės iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­ti Re­gi­na.
Pre­ky­bi­nin­kės ne­me­la­vo: kol kal­bė­jo­mės, ant­ra­me „Go­jaus“ tur­ge­lio aukš­te ne­pa­si­ro­dė nė vie­nas klien­tas. „O ką da­ry­ti? Nė­ra kur ding­ti, dar­bų nė­ra, net jau­ni­mas ne­tu­ri dar­bo. Mes, se­niai, sė­dim ir lau­kiam, kol kas at­eis“, – vis­gi su šyp­se­na at­si­svei­ki­no ma­lo­nio­sios tur­ge­lio pre­ky­bi­nin­kės, pa­brėž­da­mos, kad ruo­šia­si pa­va­sa­riui – klien­tams jau tu­ri pa­siū­ly­ti įvai­riau­sių šil­to se­zo­no dra­bu­žių.
Jei „Go­jaus“ tur­ge­ly­je pre­kiau­jan­tys žmo­nės klien­tų trū­ku­mą ga­li kom­pen­suo­ti bu­vi­mu pa­to­gio­se pa­tal­po­se, tai prie­šin­gai yra Si­na­go­gų gat­vė­je esan­čia­me tur­ge­ly­je. Lau­ke vyks­tan­ti pre­ky­ba rū­bais, ba­tais, ki­to­mis pra­mo­ni­nė­mis pre­kė­mis ypač pri­klau­so nuo oro są­ly­gų. Pre­ky­bi­nin­kai tu­ri sau­go­ti sa­vo pre­kes nuo už­klu­pu­sių kri­tu­lių, vė­jo. „Rei­kia iš­gy­ven­ti, vi­si lau­kia­me, ka­da žie­ma pra­eis, va­sa­rą pre­ky­ba tru­pu­tį pa­ju­da“, – sa­kė pri­sis­ta­ty­ti ne­pa­no­ru­si Si­na­go­gų gat­vės tur­ge­lio pre­kiau­to­ja. Kal­bin­ta mo­te­ris ne­tryš­ko op­ti­miz­mu – jų, pre­ky­bi­nin­kų, dar­bas tik­rai esąs ne iš pa­trauk­liau­sių. „Iš tik­rų­jų la­bai sun­ku. O sun­kiau­sia, kad su­sir­gu­si ne­gau­si jo­kio biu­le­te­nio. Ser­gi ar ne­ser­gi, tu­ri dirb­ti, kad ga­lė­tum su­si­mo­kė­ti mo­kes­čius, – dės­tė pa­šne­ko­vė. – Apie pre­ky­bą nė­ra ko ir kal­bė­ti. Sau­sis ir va­sa­ris, kiek aš pre­kiau­ju, yra blo­giau­si mė­ne­siai. Va­sa­rį iš­vis ga­li nedirbti, geriau pa­si­im­ti atos­to­gas ir ei­ti į li­go­ni­nę, jei rei­kia svei­ka­tą pa­si­ge­rin­ti. Ne­pra­lo­ši ne­pre­kiau­da­mas šį mė­ne­sį, nes pir­kė­jų nė­ra“, – aiš­ki­no mo­te­ris.
Pa­šne­ko­vės tvir­ti­ni­mu, jų pre­ky­ba kaž­kiek at­si­gau­na, kai į Lie­tu­vą su­grįž­ta emig­ran­tai. Pre­ky­bi­nin­kė tu­ri sa­vo klien­tus, ku­rie par­vy­kę at­ei­na ap­si­pirk­ti. Pa­pras­tai tai bū­na lie­pos–­rug­pjū­čio mė­ne­siais. „Šie­met dar dau­giau iš­va­žia­vo, juk Plun­gėj vie­nas ki­tą pa­žįs­tam, jau­čia­si, kad yra su­ma­žė­ję žmo­nių“, – kal­bė­jo pre­ky­bi­nin­kė, su nos­tal­gi­ja pri­si­min­da­ma 2007–2008 me­tus, kai į tur­ge­lį už­su­kan­čių žmo­nių ne­trūk­da­vo, kai ir moks­lei­viai ne­si­bo­dė­da­vo čia už­suk­ti. Da­bar, kai mo­kyk­lo­se vėl at­si­ra­do uni­for­mos, su­si­do­mė­ji­mas vai­kiš­kais rū­bais la­bai su­men­ko, tė­ve­liai čia už­su­ka tik ba­tų sa­vo at­ža­loms. „Man at­ro­do vi­si pa­sa­kys tą pa­tį, ką čia „iš­si­bė­da­vo­si“ – mo­kes­čiai per di­de­li, Li­go­nių ka­sai dar su­mo­kam ne­ma­žus pi­ni­gus. Kai bu­vo li­tai, žmo­nės dau­giau nu­pirk­da­vo, ap­skri­tai da­bar žmo­nės – tiek pir­kė­jai, tiek pre­kiau­to­jai – yra pik­ti, ne­lai­min­gi, nes nė­ra pi­ni­gų. Už­ten­ka pa­žiū­rė­ti vien į lat­vius, at­va­žiuo­jan­čius į Rie­ta­vo tur­gų. Li­tais jie ne­skai­čia­vo, o da­bar la­bai ma­žai ką be­per­ka“, – nu­si­vy­li­mo ne­slė­pė Si­na­go­gų tur­ge­ly­je pre­kiau­jan­ti mo­te­ris.
Pa­na­šiai kal­bė­jo ir ta­me pa­čia­me tur­ge­ly­je die­nas už pre­kys­ta­lio lei­džian­ti pen­si­nin­kė Da­nu­tė. Bu­vu­si in­ži­nie­rė pik­ti­no­si esa­mais mo­kes­čiais, skun­dė­si, kad pir­kė­jų ra­tas vis ma­žė­ja. „Žiū­rė­kit, šian­dien 5 eu­rai, va­kar 7 eu­rai su­pre­kiau­ti. Sei­mū­nai per nak­ti­nę mo­kes­čių re­for­mą pri­ėmė įsta­ty­mą, kad dir­ban­tie­ji pen­si­nin­kai vėl tu­ri mo­kė­ti svei­ka­tos drau­di­mą. Ma­no dar­bo sta­žas 40 me­tų. Ko­dėl mes vėl tu­ri­me mo­kė­ti kiek­vie­ną mė­ne­sį 35 eu­rus už svei­ka­tos drau­di­mą. Esu draus­ta vals­ty­bės, bet ir vėl sa­ve iš nau­jo drau­džiu, kaip su­pras­ti? Šį mė­ne­sį aš su­rin­kau 100 eu­rų čia sė­dė­da­ma, mo­ku 60 už vie­tą, 5 eu­rus už pa­ten­tą, 35 už svei­ka­tą, o kas lie­ka? Lau­kiu va­sa­ros, gal bus ge­riau. O žie­mą si­tu­a­ci­ja tra­giš­ka. Kai pra­dė­jau dirb­ti, ma­no pen­si­ja bu­vo tik 160, ti­kė­jau­si pri­si­dur­ti prie pen­si­jos, bet kur tau. Pir­kė­jas – lyg do­va­na. Šian­dien 5 eu­rus su­pre­kia­vau. Ge­rai, jei oras ge­ras, o jei ne, sė­dim ir šą­lam. Taip ir gy­ve­nam. Jei jau vi­so­kios mak­si­mos skel­bia, kad pir­kė­jų su­ma­žė­jo, tai ką mums be­sa­ky­ti“, – re­to­riš­ką klau­si­mą už­da­vė gar­baus am­žiaus pre­ky­bi­nin­kė.
Vis­gi Si­na­go­gų gat­vės tur­ge­lis, nors ir lau­ke, ma­tyt, yra la­biau ma­to­mas: čia vie­nas ki­tas žmo­gus už­su­ka, vaikš­ti­nė­ja, o dai­ry­da­ma­sis gal ir nu­spręs įsi­gy­ti pa­ti­ku­sį daik­tą, taip pra­džiu­gin­da­mas šą­lan­čius pre­ky­bi­nin­kus.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama