Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Žmo­nės, ku­rie į pa­sau­lį žvel­gia pro me­no akį

Žmo­nės, ku­rie į pa­sau­lį žvel­gia pro me­no akį

Plun­gės kul­tū­ros cen­tras tu­ri tra­di­ci­ją kas­met pa­gerb­ti Plun­gės kraš­to tau­to­dai­li­nin­kus, ku­rie ei­na­mai­siais me­tais šven­čia ap­va­lią am­žiaus su­kak­tį. Lap­kri­čio 7 die­ną cen­tre ati­da­ry­to­je pa­ro­do­je kū­ry­bą pri­sta­tė šie tau­to­dai­li­nin­kai: Ri­man­tas Ba­gins­kis, Do­mas Kaz­ra­gis, Jo­nas Ša­ki­nis, Ra­sa Bru­žie­nė, Jur­gi­ta Bal­vo­čie­nė, Eri­ka Smul­kie­nė, Vla­dė Mi­šei­kie­nė ir Ka­zi­mie­ras Striau­pa.

Plun­gės kul­tū­ros cen­tro tau­to­dai­lės ku­ra­to­rė Jo­lan­ta Mil­te­nė, ati­da­ry­da­ma tau­to­dai­li­nin­kų ju­bi­lia­tų pa­ro­dą, kal­bė­jo: „Var­ty­da­ma se­nuo­sius met­raš­čius, pa­žiū­rė­jau, kad mū­sų kraš­to tau­to­dai­lės is­to­ri­jo­je Že­mai­ti­jos tau­to­dai­lei ski­ria­mas tik­rai ne­ma­žas dė­

me­sys. Ne to­dėl, kad bū­tų kaž­ko­kie ry­šiai, bet to­dėl, kad pas mus tik­rai yra ne­ma­žai ga­bių tau­to­dai­li­nin­kų, dir­ban­čių įvai­rio­se sri­ty­se. Štai ko­kį sa­ki­nį ra­dau tau­to­dai­lės met­raš­ty­je: „Jei ne Že­mai­ti­jos kraš­to se­nų­jų ama­tų puo­se­lė­to­jų dar­bai, šian­dien ne­be­ži­no­tu­me sa­vo kraš­to is­to­ri­jos, ne­be­at­ras­tu­me sa­vo kraš­to sa­vas­ties. Dau­ge­lis Že­mai­ti­jos tau­to­dai­li­nin­kų ne tik su­kau­pė gau­sias sa­vo dar­bų ko­lek­ci­jas, bet jas ro­do ir ki­tiems, jie or­ga­ni­zuo­ja pa­ro­das, se­mi­na­rus, su­pa­žin­di­na su se­nų­jų ama­tų is­to­ri­ja“. Šian­dien aš pri­sta­tau jums 8 tau­to­dai­li­nin­kus, dir­ban­čius įvai­rio­se tau­to­dai­lės sri­ty­se. Tai Ra­sa Bru­žie­nė – ke­ra­mi­kė, Jo­nas Ša­ki­nis – me­džio meist­ras, sta­lius, ga­li­ma sa­ky­ti, in­ter­je­ro di­zai­ne­ris; Eri­ka Smul­kie­nė – gra­fi­kė, teks­ti­li­nin­kė, at­ei­ty­je tur­būt – ir bū­si­ma ta­py­to­ja; Ri­man­tas Ba­gins­kis – au­dė­jas ir siu­vi­nė­to­jas; Jur­gi­ta Bal­vo­čie­nė – me­ni­nin­kė, sa­ve iš­reiš­kian­ti įvai­rio­se tau­to­dai­lės sri­ty­se; Vla­dė Mi­šei­kie­nė – ta­py­to­ja, au­dė­ja; Do­mas Kaz­ra­gis – ta­py­to­jas; ir la­biau­siai lauk­tas ir ger­bia­mas, vi­sų mū­sų my­li­mas Ka­zi­mie­ras Striau­pa – me­džio dro­žė­jas, šiais me­tais mi­nin­tis 85 me­tų ju­bi­lie­jų. Vi­si šie žmo­nės – „prie me­no“, įpra­tę į pa­sau­lį žiū­rė­ti pro me­no akį, ra­dę sa­vo kū­ry­bi­nį ta­ką, daž­nas – ne vie­ną“.
Šių­me­tė pa­ro­da iš­ties iš­skir­ti­nė. Eks­po­zi­ci­jos lan­ky­to­jai čia ga­li iš­vys­ti ryš­kias­pal­vius V. Mi­šei­kie­nės pa­veiks­lus, ku­riuo­se vy­rau­ja gam­tos vaiz­dai, akį trau­kia ir R. Bru­žie­nės ke­ra­mi­kos dir­bi­niai, E. Smul­kie­nės ner­tos ne­įpras­tos lė­lės ir ki­ti mez­gi­niai bei skru­pu­lin­gai at­lik­ti gra­fi­kos dar­bai, o kur dar iš­skir­ti­niai K. Striau­pos me­džio dro­ži­niai – jo sta­tu­lė­lės ver­čia ste­bė­tis me­ni­nin­ko iš­skir­ti­niu ta­len­tu. Tau­to­dai­li­nin­kų ju­bi­lia­tų kū­ry­bos dar­bų pa­ro­da lan­ky­to­jams lei­džia ne tik pa­ma­ty­ti ir įver­tin­ti dar­bus, bet ir iš ar­čiau pa­žin­ti pa­čius kū­rė­jus. J. Mil­te­nė apie kiek­vie­ną tau­to­dai­li­nin­ką pa­ren­gė po at­skir­tą sten­dą, ku­riuo­se – ne tik kū­rė­jų biog­ra­fi­jos fak­tai, pel­ny­ti lai­mė­ji­mai, bet ir jų min­tys, pri­si­mi­ni­mai iš vai­kys­tės, jau­nų die­nų. Štai Do­mo Kaz­ra­gio pri­si­mi­ni­mas: „Anks­ty­vas ta­ry­bi­nis pa­va­sa­ris. Šir­dys jau­nos ir ener­gin­gos, ieš­kan­čios tie­sos ir to­bu­ly­bės, no­rin­čios pa­keis­ti pa­sau­lį, pa­da­ry­ti jį ge­res­nį ir to­bu­les­nį... Bu­vom jau­ni – kaž­kur kvai­li, kaž­kur pro­tin­gi... bet sa­vo kie­mo mer­gai­tes su ko­vo 8-ąja – tarp­tau­ti­ne Mo­ters die­na – pa­svei­kin­ti pri­va­lė­jo­me. Iš kur gau­ti gė­lių?!!! Kaž­kas iš vai­ki­nų lep­te­lė­jo, jog daug gė­lių yra ne­to­lie­se, vie­no dė­dės dar­že­ly­je. Dė­dė pik­tas, ne­duos ge­ruo­ju, tad ką da­ry­ti? Kaž­kas pri­si­mi­nė ma­tęs, jog tas dė­du­lė šian­dien iš dar­bo grį­žo „minkš­to­mis ko­jo­mis“, tik­rai bus pa­var­gęs ir guls mie­go­ti, tad pro­ble­mų dėl jo gė­lių dar­že­lio pa­re­ti­ni­mo ne­tu­rė­tų bū­ti. Pa­sa­ky­ta – pa­da­ry­ta: va­ka­rop žval­gy­ba pra­ne­šė, jog kie­me ra­mu, ga­li­me ei­ti. Su­šo­ko­me per tvo­rą, mik­liai ėmė­me glė­biais rau­ti gra­ži­ą­sias tul­pes. Bet… dė­dė iš­ėjo pa­rū­ky­ti ir pa­ma­tė mus! Kad ims šauk­ti, kad čiups už kir­vio, kad puls ant mū­sų! O mes, aiš­ku, ir­gi ne­snau­dėm, – vi­si tik strykt per tvo­rą ir į ko­jas! Strim­gal­viais kir­to­me kam­pą už paš­to pa­sta­to ir skuo­džia­me pro po­li­ci­jos pos­tą ne­si­žval­gy­da­mi, o pik­ta­sis dė­dė su kir­viu – šauk­da­mas mums iš pas­kos… Po­ra po­li­ci­nin­kų, sto­vė­ju­sių prie du­rų, pa­klau­sė, kur mes taip sku­bam? Kaž­kas rik­te­lė­jo: „Pas mer­gų!“. Ir nu­rū­ko­me kas kur, kaip ta­ra­ko­nai iš­si­blaš­kė­me. Ki­tą die­ną drau­gas pa­pa­sa­ko­jo, jog po­li­ci­ja su­lai­kė kaž­ko­kį pus­gir­tį, pus­nuo­gį vy­riš­kį, be­si­blaš­kan­tį mies­to cen­tre su kir­viu ran­ko­se ir gra­si­nantį vi­sus už­muš­ti… Ma­nia­kas tur­būt, žmo­nės sa­kė... Ne­sma­giai jau­čiau­si, tik pats sau, bū­da­mas jau­nas ir dur­nas, tei­si­nau­si ty­liai, jog dė­dei tiek gė­lių ne­rei­kia, juk daug pa­nų jis ne­tu­ri…“.
Pa­ro­dos ati­da­ry­mo die­ną ju­bi­lia­tus svei­ki­no jų ar­ti­mie­ji, ko­le­gos, drau­gai, me­ni­nę pro­gra­mą do­va­no­jo mu­zi­kos mo­ky­to­ja iš Pla­te­lių Dia­na Pau­laus­kie­nė.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama