Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Juo­zas Bag­do­nas: „Abst­rak­ci­ja lei­džia pa­ro­dy­ti, ką iš­gy­ve­ni vi­du­je“

Juo­zas Bag­do­nas: „Abst­rak­ci­ja lei­džia pa­ro­dy­ti, ką iš­gy­ve­ni vi­du­je“

iais me­tais su­kan­ka 105 me­tai nuo žy­maus iš­ei­vi­jos dai­li­nin­ko, Plun­gės gar­bės pi­lie­čio Juo­zo Bag­do­no gi­mi­mo. Ta pro­ga Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jus pa­kvie­tė šio me­ni­nin­ko ger­bė­jus į pa­ro­dą, ku­ri su­reng­ta My­ko­lo Ogins­kio rū­muo­se. Eks­po­zi­ci­jo­je eks­po­nuo­ja­mi J. Bag­do­no dar­bai, ku­rie dar ne­bu­vo pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei. Pa­veiks­lai puo­šia ne cen­tri­nę rū­mų me­nę, ta­čiau tik­rai ne to­dėl, kad ne­bū­tų to ver­ti – toks bu­vo kū­rė­jo no­ras. Juo­zą Bag­do­ną pa­ži­no­ju­sie­ji pri­si­me­na kaip kuk­lų, ta­čiau la­bai ta­len­tin­gą me­ni­nin­ką, tu­rė­ju­sį iš­skir­ti­nį brai­žą, pa­da­riu­sį jį eks­pre­sy­vio­jo abst­rak­cio­niz­mo pra­di­nin­ku lie­tu­vių dai­lė­je.

Biog­ra­fi­jos de­ta­lės
Juo­zas Bag­do­nas gi­mė 1911 me­tų gruo­džio 11 die­ną Vy­dei­kiuo­se, Plun­gės ra­jo­ne. 1923–1926 me­tais mo­kė­si Plun­gės gim­na­zi­jo­je, tuo me­tu įsi­kū­ru­sio­je ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio rū­muo­se. Vė­liau moks­lus tę­sė Tel­šių gim­na­zi­jo­je. Iš čia ži­nių sem­tis iš­vy­ko į Kau­ną, kur mo­kė­si Kau­no me­no mo­kyk­lo­je ir dai­li­nin­ko Jus­ti­no Vie­no­žins­kio stu­di­jo­je. Lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je J. Bag­do­nas 1933 m. su­ren­gė ir pir­mą­ją sa­vo kū­ry­bos pa­ro­dą. Ta­len­tin­gas me­ni­nin­kas ne­li­ko ne­pa­ste­bė­tas: bu­vo iš­rink­tas Dai­li­nin­kų są­jun­gos sek­re­to­riu­mi, rei­ka­lų ve­dė­ju, daug ke­lia­vo po Eu­ro­pą.
1944 m. J. Bag­do­nas pa­si­trau­kė į Va­ka­rus, me­tus gy­ve­no Aust­ri­jo­je, vė­liau – Vo­kie­ti­jo­je. Iš­vy­kus Lie­tu­vo­je li­ko apie 60 jo ta­py­bos dar­bų, ku­rių li­ki­mas ne­ži­no­mas. Vo­kie­ti­jo­je 1946–1948 me­tais su­si­kū­rus lie­tu­vių gim­na­zi­jai, J. Bag­do­nas jo­je dės­tė pie­ši­mą ir me­no te­ori­ją. Vė­liau šį Že­mai­ti­jos me­ni­nin­ką li­ki­mas nu­ve­dė į Ko­lum­bi­ją. Ap­si­gy­ve­nęs Bo­go­to­je, J. Bag­do­nas Mo­te­rų ko­le­gi­jos ke­ra­mi­kos mo­kyk­lo­je ir Vals­ty­bi­nė­je dai­lės aka­de­mi­jo­je dės­tė me­no dis­cip­li­nas. Čia įkū­rė ir ke­ra­mi­kos stu­di­ją, sa­vo dar­bais duo­da­mas pra­džią Ko­lum­bi­jos mo­der­nia­jai ke­ra­mi­kai.
1958-ai­siais dai­li­nin­kas at­vy­ko į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas, ap­si­gy­ve­no Va­šing­to­ne. Po dve­jų me­tų Bal­ti­mo­rės lie­tu­vių na­muo­se su­ren­gė pir­mą­ją abst­rak­taus me­no pa­ro­dą. Tais pa­čiais me­tais Va­šing­to­ne įstei­gė pres­ti­ži­nę me­no ga­le­ri­ją, ku­rio­je ren­gė ame­ri­kie­čių dai­li­nin­kų pa­ro­das. 1964-ai­siais per­si­kė­lė gy­ven­ti į Niu­jor­ką. „Tik čia ga­lė­jau įsi­jung­ti į lie­tu­viš­ką veik­lą, dirb­ti or­ga­ni­za­ci­nį dar­bą tarp lie­tu­vių ir ki­tų ša­lių dai­li­nin­kų. Ne­pri­ėmiau jo­kios ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bės, ne­įsi­gi­jau nuo­sa­vo na­mo. Bu­vau, ko ge­ro, pats ne­tur­tin­giau­sias dai­li­nin­kas tarp Ame­ri­kos lie­tu­vių, nes pa­veiks­lų sa­lo­nams be­veik ne­ta­piau“, – apie Ame­ri­ko­je pra­leis­tus me­tus yra pa­sa­ko­jęs J. Bag­do­nas.
Į Lie­tu­vą menininkas pir­mą­kart trum­pam at­vy­ko tik su­lau­kęs jos ne­pri­klau­so­my­bės, 1992 m. Vil­niu­je, Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­ju­je, su­ren­gė sa­vo ta­py­bos pa­ro­dą, ku­ri 1993-ai­siais per­kel­ta į Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­ją. 1993 m. lie­pos 10 d. dai­li­nin­ko pa­ro­da ati­da­ry­ta ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Ogins­kio rū­muo­se Plun­gė­je. Po 67-erių me­tų J. Bag­do­nas vėl įžen­gė į šiuos rū­mus, tik ne­be kuk­lus gim­na­zis­tas, o pa­sau­li­nio gar­so dai­li­nin­kas. Į sa­vo jau­nys­tės ir sva­jo­nių mies­tą su­grį­žo ne tuš­čio­mis ran­ko­mis. Įsi­min­ti­nais 1993-ai­siais, kai dai­lės mu­zie­jus Plun­gė­je net ir kul­tū­ros dar­buo­to­jams at­ro­dė tik gra­ži sva­jo­nė, dai­li­nin­kas pa­li­ko ne­įkai­no­ja­mą do­va­ną – 18 di­de­lių abst­rak­čių kom­po­zi­ci­jų, ta­py­tų ant dro­bės. Ant­rą­kart su­grį­žęs 1995-ai­siais, jau įsteig­to mu­zie­jaus fon­dus pa­pil­dė dar 90 dar­bų. O 1997-ųjų va­sa­rą Plun­gės mies­tui pa­do­va­no­jo ir abst­rak­čių ge­o­met­ri­nių for­mų de­ko­ra­ty­vi­nę skulp­tū­rą.

1999-ųjų spa­lio mė­ne­sį į Plun­gę su­grį­žo jau vi­sam lai­kui. Čia gy­ven­da­mas su­ren­gė ke­le­tą per­so­na­li­nių pa­ro­dų įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Dai­li­nin­kas dos­niai do­va­no­jo sa­vo dar­bus Lie­tu­vos mu­zie­jams. Šian­dien jo dar­bų tu­ri Vil­niaus, Kau­no, Plun­gės, Klai­pė­dos, Tel­šių mu­zie­jai. Pa­lai­do­tas Juo­zas Bag­do­nas Kau­ne, Ei­gu­lių ka­pi­nė­se.
Me­ni­nin­kas, da­li­jęs sa­ve vi­siems
105-osios Juo­zo Bag­do­no gi­mi­mo me­ti­nės su­tei­kė pro­gą dar kar­tą su­grįž­ti prie šio dai­li­nin­ko as­me­ny­bės. Pa­ro­dos ati­da­ry­mo pro­ga pri­si­mi­nia­mais apie jį da­li­jo­si Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus vyr. rin­ki­nių sau­go­to­ja Da­nu­tė Ei­ni­kie­nė, di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas, ku­riems as­me­niš­kai te­ko ben­drau­ti su dai­li­nin­ku. D. Ei­ni­kie­nė pa­žy­mė­jo, kad J. Bag­do­nas bu­vo žmo­gus, ini­ci­ja­vęs Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus at­si­ra­di­mą. „Jo ver­žlu­mas, ener­gi­ja pa­dė­jo Plun­gės vi­suo­me­nei ap­si­spręs­ti, kad čia, My­ko­lo Ogins­kio rū­muo­se, tu­ri bū­ti Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jus. 1993 me­tais su­grį­žę į Plun­gę, kur su­ren­gė pir­mą­ją sa­vo kū­ry­bos pa­ro­dą, gar­siai vi­siems iš­ta­rė, kad čia yra me­no me­ka“, – kal­bė­jo mu­zie­ji­nin­kė. Pa­sak D. Ei­ni­kie­nės, J. Bag­do­nas yra pri­si­pa­ži­nęs, kad me­nas jam tur­tų ne­su­kro­vė, to prie­žas­tis – no­ras iš­lik­ti sa­vi­mi. „Aš ne­pa­tai­ka­vau nie­kam, ėjau ve­di­nas sa­vo įkvė­pi­mo, ne­ta­piau ko­mer­ci­nių pa­veiks­lų, – yra sa­kęs J. Bag­do­nas. – Abst­rak­ci­ja lei­džia iš­reikš­ti sa­ve, ne­var­žo, ne­įsprau­džia į rė­mus. Re­a­lis­ti­niuo­se pa­veiks­luo­se ma­to­si, kas pa­vaiz­duo­ta, o abst­rak­ci­ja, spal­vų žais­mas lei­džia pa­ro­dy­ti, ką iš­gy­ve­ni vi­du­je“. Ir iš tie­sų, žiū­rint į J. Bag­do­no pa­veiks­lus, nė­ra kur ra­miai nu­kreip­ti akies, gi­lūs, daž­nai dra­ma­tiš­ki po­tė­piai tar­si liu­di­ja pa­ties dai­li­nin­ko gy­ve­ni­mo li­ni­ją.
Al­vi­do Ba­ka­naus­ko pri­si­mi­ni­muo­se Juo­zas Bag­do­nas iš­li­ko me­ni­nin­ku, la­bai my­lė­ju­siu sa­vo ša­lį, Plun­gę, sa­ve lai­kiu­siu pa­pras­tu že­mės vai­ku. „Nu­va­žiuo­ki­me į bet ku­rį dai­lės mu­zie­jų ar ga­le­ri­ją, vi­sur ra­si­me Juo­zą Bag­do­ną. Jo bū­das bu­vo da­lin­ti sa­ve, da­lin­ti ne vie­nam gas­pa­do­riui, o vi­siems. Sa­vo su­kaup­tą kny­gų ar­chy­vą jis pa­li­ko Plun­gės bib­lio­te­kai, pa­tys ge­riau­si Bag­do­no dar­bai sau­go­mi M. K. Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­ju­je. Bet ne ką pra­stes­ni yra ir pas mus. Tu­ri­me to­kio lai­ko­tar­pio jo dar­bų, ku­rie at­spin­di vi­siš­kai ki­to­kį Bag­do­ną. Juo­zas vi­są sa­ve par­ve­žė į Lie­tu­vą ir ati­da­vė Lie­tu­vai. Jis ne­jau­tė jo­kios kon­ku­ren­ci­jos nė vie­nam dai­li­nin­kui, nė vie­nam žmo­gui,“ – kal­bė­jo Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama