Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Rubrikos » Kultūra, paveldas » Bol­še­vi­kų vyk­dy­tas ge­no­ci­das Tel­šių ap­skri­ty­je 1940–1949 me­tais

Bol­še­vi­kų vyk­dy­tas ge­no­ci­das Tel­šių ap­skri­ty­je 1940–1949 me­tais

At­ver­ki­me ke­le­tą so­vie­tų oku­pa­ci­nės val­džios KGB slap­tų­jų by­lų, kad su­si­mąs­ty­tų jau­nas ir se­nas Lie­tu­vos pi­lie­tis.

Bol­še­vi­kų plė­ši­kų lai­kai Lie­tu­vos vals­čiuo­se 1940–1941 me­tais
Iki 1940 m. Ne­pri­klau­so­mo­je Lie­tu­vo­je dau­gu­ma kai­mo žmo­nių ver­tė­si že­mės ūkiu ir iš to pra­gy­ve­no. Kai 1940 m. bir­že­lio 15 die­ną So­vie­tų Są­jun­gos gin­kluo­to­sios ka­ri­nės pa­jė­gos oku­pa­vo su­ve­re­nią Lie­tu­vos vals­ty­bę, oku­pan­tų sta­ty­ti­nė val­džia lie­pos 22-ąją pa­skel­bė de­kla­ra­ci­ją, jog vi­sa Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je esan­ti že­mė yra „liau­dies nuo­sa­vy­bė“. Taip va­din­tas Lie­tu­vos vi­suo­me­nės prie­var­ti­nis že­mės nu­sa­vi­ni­mas. Pa­gal šią so­vie­ti­nę de­kla­ra­ci­ją iš Lie­tu­vos ūki­nin­kų bu­vo at­im­ta tei­sė dis­po­nuo­ti sa­vo že­me: par­duo­ti, pirk­ti, do­va­no­ti.

Kai­me žmo­nės bu­vo su­ne­ri­mę. Nei že­mės ne­te­ku­sie­ji, nei ne­mo­ka­mai jos ga­vu­sie­ji ne­ži­no­jo, kas jų lau­kia. Ir vie­ni, ir ki­ti bi­jo­jo kol­cho­zų. 1940 me­tais že­mės ūkio mi­nist­ras („liau­dies ko­mi­sa­ras“) per laik­raš­čius ir ra­di­ją ra­mi­no ūki­nin­kus, kad Lie­tu­vo­je, taip kaip Ru­si­jo­je yra, kol­cho­zų ne­bus.
Ne­tru­kus so­vie­tų oku­pan­tų val­džia pa­ša­li­no tą „liau­dies ko­mi­sa­rą“ kaip sa­vo dar­bą pa­da­riu­sį, ir jį pa­kei­tė ki­tu.
1940 m. so­vie­tų val­džios spau­da (ki­to­kia bu­vo už­draus­ta) pra­dė­jo vi­sais įma­no­mais bū­dais gar­siai kal­bė­ti ir skelb­ti apie lai­min­gą gy­ve­ni­mą Ru­si­jos kol­cho­zuo­se. O apie tai, kad, Ru­si­jo­je or­ga­ni­zuo­jant kol­cho­zus, ke­li mi­li­jo­nai žmo­nių mi­rė ba­du, spau­da ne­ra­šė.
Gud­riai su­regz­tas že­mės nu­sa­vi­ni­mo pla­nas pa­laips­niui bu­vo įgy­ven­di­na­mas.
Pri­tai­kė so­vie­tų įsta­ty­mus. 1940 m. gruo­džio 1 die­ną bol­še­vi­kų val­džia pa­skel­bė, jog Lie­tu­vo­je įsi­ga­lio­ja SSRS val­džios įsta­ty­mai pa­gal SSRS tei­sės ko­dek­sus.
1941 m. ba­lan­džio 26-ąją SSRS liau­dies ko­mi­sa­rų ta­ry­ba at­siun­čia iš Mask­vos slap­tą nu­ta­ri­mą Nr. 1154-473C (sek­ret­no – rus. slap­tai), ku­riuo įsa­ko­ma Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je ir Es­ti­jo­je iš gy­ven­to­jų at­im­ti:
1. Gy­ve­na­mus na­mus, san­dė­lius, par­duo­tu­ves, pra­mo­nės įmo­nes, ama­tų įmo­nes, dirb­tu­ves, įran­gą ir in­stru­men­tus, ga­my­bos ža­lia­vas ir pus­fab­ri­ka­čius ne­grą­ži­na­mai.
2. Kai­mo sta­ti­nius, šilt­na­mius, oran­že­ri­jas, že­mės ūkio in­ven­to­rių ir sė­jai pa­lik­tas vi­sų rū­šių sėk­las.
3. Grū­dus, pa­ša­rus, taip pat gy­vu­lius ir na­mi­nius paukš­čius.
4. Že­mės ūkio in­ven­to­rių ir na­mų apy­vo­kos daik­tus.
5. Įvai­rias bran­ge­ny­bes: auk­są, si­dab­rą, įvai­raus po­bū­džio ob­li­ga­ci­jas ir ver­tin­gus fi­nan­si­nius po­pie­rius.
6. Pi­ni­gų su­mas ta­ry­bi­ne ir už­sie­nio va­liu­ta.
7. Se­nus ver­tin­gus me­no kū­ri­nius ir per­duo­ti ne­grą­ži­na­mai.
8. Spe­cia­lios pa­skir­ties daik­tus gy­ny­bai ir per­duo­ti ne­grą­ži­na­mai.
Lė­šos, gau­tos už re­a­li­zuo­tą pro­duk­ci­ją, už­skai­to­mos į vals­ty­bės biu­dže­tą.
Pasirašo V. Mo­lo­tov, SSRS liau­dies ko­mi­sa­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­kas J. Ča­da­jev, SSRS liau­dies ko­mi­sa­rų ta­ry­bos rei­ka­lų val­dy­to­jas.
1941 m. ge­gu­žės 4 die­ną SSRS liau­dies ko­mi­sa­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas N. Voz­ne­sens­kij raš­tu Nr. CO5586 (so­ver­šen­no sek­ret­no – rus. vi­siš­kai slap­tai) įsa­ko iš Lie­tu­vos pa­im­ti 1941 m. an­trą ket­vir­tį: mė­sos – 186 to­nas, žu­vies – 1215 to­nų, tau­kų (kom­bin­ži­ro) – 200 to­nų, la­ši­nių – 51 to­ną, cuk­raus – 300 to­nų.
1941 m. bir­že­lio 3 die­ną SSRS liau­dies ko­mi­sa­rų pir­mi­nin­kas ir Vi­sos Ru­si­jos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK sek­re­to­rius Jo­sif Sta­lin iš Mask­vos at­siun­čia nu­ta­ri­mą Nr. 1458-590 cc (so­ver­šen­no sek­ret­no – rus. vi­siš­kai slap­tai) dėl pa­va­sa­rio sė­jos Lie­tu­vos gy­ven­to­jų at­si­sa­ky­mo fak­tų ir nu­ro­do LSSR pro­ku­ro­rui trauk­ti griež­ton bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn vi­sus ne­įvyk­džiu­sius pa­va­sa­rio sė­jos pla­nų su vi­so tur­to kon­fis­ka­vi­mu.
1941 m. bir­že­lio 6 die­ną SSRS liau­dies ko­mi­sa­rų pir­mi­nin­kas ir Vi­sos Ru­si­jos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK sek­re­to­rius Jo­sif Sta­lin nu­ta­ri­mu Nr. 1510-621 cc (so­ver­šen­no sek­ret­no – rus. vi­siš­kai slap­tai) įsa­ko Lie­tu­vo­je sta­ty­ti ka­ri­nes ga­myk­las, šaud­me­nų ir šo­vi­nių ga­my­bos ce­chus, dar­bo jė­gą ap­gy­ven­din­ti dar­bi­nin­kų ir vals­tie­čių klu­buo­se va­sa­ros pe­ri­odui.
1941 m. bir­že­lio 6 die­ną SSRS liau­dies ko­mi­sa­rų ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas K. Vo­ro­ši­lov siun­čia slap­tą raš­tą nu­ro­dy­da­mas, jog ne­to­li Kau­no, Sit­kū­nuo­se, rei­kia pa­sta­ty­ti ra­di­jo sto­tį 10 KWT ga­lin­gu­mo, „Eks­tra“ ti­po.
1941 m. sau­sio 30 die­ną bu­vo pri­im­tas so­vie­tų val­džios nu­ta­ri­mas „Dėl sko­lų, mo­kes­čių, rin­klia­vų ir bau­dų nu­ė­mi­mo nuo vals­tie­čių ūkių ir že­mės mo­kes­čio pa­di­di­ni­mo už 1940 me­tus“ (Do­ku­men­tas Nr. 166, Lie­tu­vos TSR vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mų ir po­tvar­kių rin­ki­nys, Nr. (10), 1941 sau­sio 30).
Nu­ta­ri­me sa­ko­ma, kad tai­ko­ma leng­va­ta tu­rė­ju­siems „iki pa­skel­biant že­mę vals­ty­bės nuo­sa­vy­be, ne dau­giau kaip 5 ha“.
Ki­ta ver­tus, ši leng­va­ta pa­skelb­ta ka­len­do­ri­niams 1940-ie­siems me­tams pa­si­bai­gus, to­dėl pa­si­nau­do­ti ja ga­lė­jo tik vie­nas ki­tas la­bai nu­si­gy­ve­nęs ma­ža­že­mis.
O tie ūki­nin­kai, ku­rie tu­rė­jo po 10–15 ha že­mės, jau pri­va­lė­jo mo­kė­ti 50 proc. pa­di­din­tą mo­kes­tį, jei­gu iki so­vie­tų oku­pa­ci­jos pra­džios lai­kė bent vie­ną sam­do­mą dar­bi­nin­ką.
Ža­rė­nų vals­čiu­je per šim­tas že­mės sa­vi­nin­kų jos tu­rė­jo dau­giau nei po 30 ha. Šiems vals­čiaus žmo­nėms že­mės mo­kes­tis bu­vo pa­di­din­tas 100–200 proc. Jei šei­mos ūkis ne­sam­dė dar­bi­nin­kų, vis tiek pri­va­lė­jo su­mo­kė­ti tiek pat pa­di­din­tą mo­kes­tį, kiek ir tie, ku­rie lai­kė sam­di­nius. Tai ro­do ap­gau­lin­gą oku­pan­tų val­džios ne­nuo­sek­lu­mą. Pa­di­din­tam že­mės mo­kes­čiui su­mo­kė­ti bu­vo duo­tas vie­no mė­ne­sio ter­mi­nas – iki 1941 m. ko­vo 1 die­nos. Bet, spren­džiant iš spau­dos ir ar­chy­vi­nių šal­ti­nių, ūki­nin­kai, no­rė­da­mi iš­veng­ti rep­re­si­jų, šį že­mės mo­kes­tį už 1940 m. su­mo­kė­jo.
Ža­rė­nų apy­lin­kių kai­muo­se gau­siai gy­ve­no žmo­nės, pa­vyz­din­gai tvar­kę ir gau­si­nę Lie­tu­vos že­mės ūkį, au­gi­nę vai­kus, puo­se­lė­ję ir tur­ti­nę gra­žias že­mai­čių tra­di­ci­jas. Tai bol­še­vi­kų val­džios su­nai­kin­ti kai­mai ir jų žmo­nės.
Gal die­nos švie­są iš­vys ge­riau­si pri­si­mi­ni­mai apie juos, gy­ve­nu­sius Že­mai­ti­jos kai­muo­se? Bet tai liks tik­tai pri­si­mi­ni­mas. Nie­kas ne­be­su­grą­žins jų bu­vu­sių gy­ve­ni­mų ir kai­mų tra­di­ci­jų.
Šie­met, lie­pos 17-ąją – Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­ną – iš­li­ku­sios bei iš­di­džiai gy­vuo­jan­čios lie­tu­vių tau­tos did­vy­riai dvy­lik­tą kar­tą or­ga­ni­zuo­ja šven­tą žy­gį „Mi­si­ja – Si­bi­ras“ ir dviem sa­vai­tėms iš­vyks­ta į Ru­si­ją, Si­bi­re esan­čias trem­ties vie­to­ves, tvar­ky­ti ne­kal­tai nuo bol­še­vi­kų ken­tė­ju­sių ir mi­ru­sių žmo­nių ka­pi­nes.
Kas­met bir­že­lio 14-ąją Lie­tu­va mi­ni­ma Ge­du­lo ir vil­ties die­na. Šią die­ną 1941 m. NKVD pra­dė­jo ma­si­nius lie­tu­vių tau­tos areš­tus ir trė­mi­mus į Ru­si­jos Si­bi­rą.
Kaip pra­si­dė­jo trė­mi­mai? SSRS ir Vo­kie­ti­ja 1939 me­tų rug­pjū­čio 23 die­ną pa­si­ra­šė Ne­puo­li­mo su­tar­tį. Pa­gal su­tar­ties slap­tuo­sius pro­to­ko­lus Lie­tu­va pa­te­ko į SSRS įta­kos sfe­rą. 1940 bir­že­lio 15 die­ną SSRS ka­riuo­me­nė per­žen­gė Lie­tu­vos sie­ną. Pra­si­dė­jo oku­pa­ci­ja. 1940 me­tų rug­pjū­čio 3-ąją SSRS Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pa­skel­bė Lie­tu­vą są­jun­gi­ne res­pub­li­ka. Vi­sos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo sri­tys bu­vo per­tvar­ky­tos pa­gal so­vie­tų mo­de­lį. Bu­vo re­or­ga­ni­zuo­ta ka­riuo­me­nė, na­cio­na­li­zuo­ta že­mė, ban­kai, pra­mo­nė, trans­por­to ir ry­šių ūkis, įves­tas rub­lis. Lie­tu­vo­je pra­dė­jo veik­ti SSRS rep­re­si­nių ži­ny­bų: Vi­daus rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­to (NKVD) ir Vals­ty­bės sau­gu­mo liau­dies ko­mi­sa­ria­to (NKGB) pa­da­li­niai. Dar 1939 me­tų spa­lio 11 die­ną Mask­vo­je pa­si­ra­šy­tas NKVD įsa­ky­mas Nr. 00122 ir pa­reng­tos in­struk­ci­jos apie „an­ti­ta­ry­bi­nio ele­men­to“ lik­vi­da­vi­mą Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je.
1940 m. lie­pą pra­dė­ti ma­si­niai areš­tai. 1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją pra­dė­ti ma­si­niai trė­mi­mai tru­ko iki bir­že­lio 22-osios. Tai bu­vo iš anks­to su­pla­nuo­ta ir pa­reng­ta ak­ci­ja. Trė­mi­mus vyk­dė spe­cia­lūs NKVD da­li­niai. La­biau­siai nu­ken­tė­jo in­te­li­gen­ti­ja. Bu­vo iš­trem­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos po­li­ti­niai vei­kė­jai, par­ti­jų ir or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vai, ka­ri­nin­kai, gy­dy­to­jai, mo­ky­to­jai, ūki­nin­kai ir jų šei­mos.
Pir­ma­sis trė­mi­mų eta­pas bai­gė­si bir­že­lio pa­bai­go­je, Vo­kie­ti­jai už­ėmus Lie­tu­vą. Ta­čiau, 1944 m. lie­pos 4 die­ną Rau­do­na­jai ar­mi­jai vėl įžen­gus į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją, pra­si­dė­jo ant­ro­ji so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja ir se­kė nau­ji trė­mi­mų eta­pai.
Kaip vy­ko trė­mi­mai? Ma­si­niai trė­mi­mai pra­si­dė­jo 1941 m. bir­že­lio 14 die­ną, šeš­ta­die­nį, 2–3 va­lan­dą ry­to. De­por­ta­ci­ją vyk­dė LSSR ir iš SSRS at­vy­kę rep­re­si­nių struk­tū­rų pa­rei­gū­nai. Jiems pa­dė­jo Lie­tu­vo­je dis­lo­kuo­tos Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riai, tal­ki­no ko­mu­nis­tų par­ti­jos vie­tos ak­ty­vas. Trė­mi­mų vyk­dy­to­jų ope­ra­ty­vi­nė gru­pė įsi­verž­da­vo į tre­mia­mų­jų būs­tus, pa­kel­da­vo gy­ven­to­jus iš mie­go, pa­gal tu­ri­mus są­ra­šus pa­tik­rin­da­vo šei­mos su­dė­tį. Ta­da jie su­reng­da­vo kra­tą, ieš­ko­da­mi gin­klų, auk­so, va­liu­tos, po to pra­neš­da­vo apie jų iš­trė­mi­mą iš Lie­tu­vos.
Bau­dė­jų ap­sup­tai šei­mai bu­vo ski­ria­ma la­bai ma­žai lai­ko su­si­ruoš­ti. Vie­nur žmo­nėms bu­vo lei­džia­ma pa­si­im­ti da­lį sa­vo tur­to, ki­tur jie bu­vo iš­ve­ža­mi be as­me­ni­nių daik­tų. Daž­nai tre­mia­mų­jų šei­mos bu­vo api­plė­šia­mos. Trem­ti­nių pa­lik­tas tur­tas tu­rė­jo bū­ti ap­ra­šo­mas, kon­fis­kuo­ja­mas ir pa­skirs­to­mas, ta­čiau ne­re­tai jį pa­si­sa­vin­da­vo ap­ra­šy­mą ir pa­skirs­ty­mą vyk­dę pa­rei­gū­nai. Trem­da­mi žmo­nes, bau­dė­jai el­gė­si žiau­riai. Šei­mos bu­vo te­ro­ri­zuo­ja­mos, į mė­gi­nan­čius bėg­ti žmo­nes šau­dy­da­vo. Į ma­ši­nas ar ve­ži­mus bu­vo grū­da­mi se­ne­liai ir nau­ja­gi­miai, li­go­niai ir nėš­čios mo­te­rys.
Vi­si tre­mia­mie­ji bu­vo ve­ža­mi į pra­di­nes su­rin­ki­mo sto­tis ir į eše­lo­nų tel­ki­mo vie­tas. Tel­ki­mo punk­tuo­se šei­mos bu­vo iš­ski­ria­mos, trem­ti­niai su­skirs­to­mi į dvi gru­pes: „A gru­pę“ („šei­mos gal­vos“) ir „B gru­pę“ („šei­mos na­riai“) bei su­grū­da­mi į bau­dė­jų aky­lai sau­go­mus pre­ki­nius (gy­vu­li­nius) va­go­nus. „A gru­pei“ pri­skir­ti as­me­nys bu­vo ver­ti­na­mi kaip su­im­tie­ji ir ve­ža­mi į ka­ro be­lais­vių sto­vyk­las, „B gru­pei“ pri­skir­tus žmo­nes ve­žė į spe­cia­lias trem­ties vie­tas. Iš Lie­tu­vos bu­vo iš­siųs­ti 4 eše­lo­nai su su­im­tai­siais („A gru­pė“), 11 eše­lo­nų su trem­ti­niais („B gru­pė“) ir 2 eše­lo­nai su kri­mi­na­li­niais nu­si­kal­tė­liais.
1941 m. bir­že­lio 15–19 die­no­mis iš eše­lo­nų for­ma­vi­mo vie­tos – Nau­jo­sios Vil­nios ge­le­žin­ke­lio sto­ties – iš­vy­ko 577 va­go­nai su su­im­tai­siais ir trem­ti­niais. Ve­ža­mi į la­ge­rius ir trem­ties vie­tas, žmo­nės pa­ty­rė daug kan­čių, dėl sun­kių, an­ti­sa­ni­ta­ri­nių

są­ly­gų ke­ly­je daž­nai su­sirg­da­vo ir mir­da­vo.
To­mis 1941 m. bir­že­lio die­no­mis iš Lie­tu­vos bu­vo de­por­tuo­ta apie 17 500 žmo­nių – 4 663 įka­lin­tie­ji ir 12832 trem­ti­niai.
Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro duo­me­ni­mis, 1940–1953 m. lai­ko­tar­piu iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ta 131 600 žmo­nių.
1948 m. ge­gu­žės 22 die­ną, 4 va­lan­dą ry­to, įvyk­dy­tas di­džiau­sias ma­si­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mas, ku­rio me­tu, pa­nau­do­jus gy­vu­li­nius va­go­nus, iš­trem­ta apie 40 tūkst. žmo­nių. Tarp jų – 10 897 vai­kai iki 15 me­tų. Kas de­šim­tas Lie­tu­vos trem­ti­nys bu­vo vai­kas. Ke­ly­je į trem­tį ir trem­ty­je žu­vo apie 5000 Lie­tu­vos vai­kų. Dar apie 156 tūkst. gy­ven­to­jų bu­vo įka­lin­ti. Tai­gi Krem­liaus bol­še­vi­kų ko­mu­nis­tų so­vie­ti­nė val­džia iš Lie­tu­vos ne­tei­sė­tai de­por­ta­vo be­veik 300 tūkst. žmo­nių.
Kiek Lie­tu­vos gy­ven­to­jų mi­rė trem­ty­je ar­ba ka­lė­ji­me? So­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se bu­vo su­šau­dy­ta ir mi­rė apie 23 tūkst. ka­li­nių. Trem­ty­je, tu­ri­mais duo­me­ni­mis, žu­vo apie 28 tūkst. Tai­gi ben­dras mi­ru­sių­jų skai­čius vir­ši­ja 50 tūkst. žmo­nių.
Kur Lie­tu­vos gy­ven­to­jai bu­vo tre­mia­mi? Lie­tu­vos gy­ven­to­jai bu­vo tre­mia­mi ir ka­li­na­mi be­veik vi­so­je SSRS te­ri­to­ri­jo­je. Ypač daug lie­tu­vių at­si­dū­rė Kras­no­jars­ko kraš­te, Re­šo­tų la­ge­riuo­se. Vy­rai daž­nai bu­vo at­ski­ria­mi nuo šei­mų ir siun­čia­mi į Kras­no­jars­ko kraš­to, Ko­mi­jos ASSR, Sverd­lov­sko sri­ties la­ge­rius. Jų šei­mos iš­trem­tos į Al­ta­jaus kraš­tą, No­vo­si­birs­ko sri­tį, Ko­mi­jos ASSR.
Ko­kio­mis są­ly­go­mis trem­ti­niai gy­ve­no? Trem­ti­niai bu­vo pri­vers­ti­nai ap­gy­ven­din­ti gy­ve­ni­mui ne­tin­ka­mo­se vie­to­vė­se, va­di­na­mo­sio­se spe­cia­lio­se gy­ven­vie­tė­se, ben­druo­se ba­ra­kuo­se ar že­mi­nė­se. For­ma­liai trem­ties lai­kas daž­nai bū­da­vo nu­sta­ty­tas 10 ar­ba 20 me­tų, ta­čiau daž­niau­siai bu­vo tre­mia­ma vi­sam lai­kui. Trem­ti­niai bu­vo įdar­bin­ti ka­syk­lo­se, miš­ko kir­ti­mo, me­die­nos pa­ruo­šų, sta­ty­bos, žve­jy­bos ir ki­to­se įmo­nė­se. Dar­bo ir gy­ve­ni­mo są­ly­gos trem­ty­je bu­vo la­bai sun­kios, ypač at­šiau­riuo­se kraš­tuo­se. Trem­ti­niai nuo­lat ken­tė šal­tį, ba­dą, ko­men­dan­tų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vų pa­ty­čias. Dėl blo­gų gy­ve­ni­mo są­ly­gų, epi­de­mi­jų, ba­do sir­go ir mi­rė daug trem­ti­nių, ypač vai­kų bei pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių. Steng­da­mie­si iš­si­gel­bė­ti nuo mir­ties, kai ku­rie bėg­da­vo į Lie­tu­vą, pa­ke­liui bu­vo su­ima­mi, įka­li­na­mi, pas­kui vėl grą­ži­na­mi į trem­ties vie­tas. Tik ne­dau­ge­liui pa­vyk­da­vo sėk­min­gai pa­siek­ti gim­ti­nę.
Bol­še­vi­kų ko­mu­nis­tų vyk­dy­tas ge­no­ci­das Že­mai­ti­jo­je – Plun­gės, Tel­šių, Rie­ta­vo, Tve­rų, Al­sė­džių ir ki­tuo­se vals­čiuo­se 1948 – 1949 me­tais. 1948 m. ge­gu­žės 22–23 d. iš Tel­šių ap­skri­ties vals­čių pla­nuo­ta iš­vež­ti 350 šei­mų, iš­vež­ta – 333, 16 žmo­nių pa­si­slė­pė (ar­ba mė­gin­da­mi pa­bėg­ti bu­vo nu­šau­ti – aut.).
Iš­vež­ta: 281 ūki­nin­kų, 40 vi­du­ti­nio­kų, 6 be­tur­čių, 6 ki­tos šei­mos.
At­im­ta: ar­klių – 335, ku­me­liu­kų – 37, kar­vių – 475, ver­še­lių – 233, kiau­lių – 254, par­še­lių – 248, avių – 866, ėriu­kų – 68, ož­kų – 6, paukš­čių – 112 (Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK Ypa­tin­ga­sis sky­rius, Ypa­tin­go­ji da­lis. LKP(b) ap­skri­čių ko­mi­te­tų pa­žy­mos apie Lie­tu­vos gy­ven­to­jų iš­trė­mi­mą iš Lie­tu­vos, jų tur­to kon­fis­ka­vi­mą, LYA, f. 1771, ap. 11, b. 237 (slap­ta 1948 m. by­la), l. 122).
Žmo­nių su­rin­ki­mai ir gau­dy­mai dau­giau­sia nak­tį ir pa­ry­čiais vy­ko sėk­min­gai, šei­mos iš­vež­tos or­ga­ni­zuo­tai, pa­de­dant gin­kluo­tiems Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riams, stri­bams ir (bol­še­vi­kų) par­ti­niam ak­ty­vui. Po trė­mi­mų vi­suo­se vals­čiuo­se ir jų apy­lin­kė­se su­reng­ti su­si­rin­ki­mai, aiš­ki­na­ma­sis dar­bas (1948 m. ge­gu­žės 31 d. Tel­šių ap­skri­ties (uko­mo) ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos sek­re­to­riaus Jur­gio Baš­čiu­lio raš­tas Nr. 882-cc (rus. so­ver­šen­no sek­ret­no – vi­siš­kai slap­tai) Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK sek­re­to­riui drg. A. Snieč­kui, ten pat, ap. 11, b. 237, l. 127).

Šie­met, lie­pos 17-ąją – Pa­sau­lio lie­tu­vių vie­ny­bės die­ną, iš­li­ku­sios bei iš­di­džiai gy­vuo­jan­čios lie­tu­vių tau­tos did­vy­riai dvy­lik­tą kar­tą or­ga­ni­zavo šven­tą žy­gį „Mi­si­ja – Si­bi­ras“ ir dviem sa­vai­tėms iš­vyko į Ru­si­ją, Si­bi­re esan­čias trem­ties vie­to­ves, tvar­ky­ti ne­kal­tai nuo bol­še­vi­kų ken­tė­ju­sių ir mi­ru­sių žmo­nių ka­pi­nių.
Kas­met bir­že­lio 14-ąją Lie­tu­voje mi­ni­ma Ge­du­lo ir vil­ties die­na. Šią die­ną 1941 m. NKVD pra­dė­jo ma­si­nius lie­tu­vių tau­tos areš­tus ir trė­mi­mus į Ru­si­jos Si­bi­rą.
Kaip pra­si­dė­jo trė­mi­mai? SSRS ir Vo­kie­ti­ja 1939 me­tų rug­pjū­čio 23 die­ną pa­si­ra­šė Ne­puo­li­mo su­tar­tį. Pa­gal su­tar­ties slap­tuo­sius pro­to­ko­lus Lie­tu­va pa­te­ko į SSRS įta­kos sfe­rą. 1940 bir­že­lio 15 die­ną SSRS ka­riuo­me­nė per­žen­gė Lie­tu­vos sie­ną. Pra­si­dė­jo oku­pa­ci­ja. 1940 me­tų rug­pjū­čio 3-iąją SSRS Aukš­čiau­sio­ji Ta­ry­ba pa­skel­bė Lie­tu­vą są­jun­gi­ne res­pub­li­ka. Vi­sos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo sri­tys bu­vo per­tvar­ky­tos pa­gal so­vie­tų mo­de­lį. Bu­vo re­or­ga­ni­zuo­ta ka­riuo­me­nė, na­cio­na­li­zuo­ta že­mė, ban­kai, pra­mo­nė, trans­por­to ir ry­šių ūkis, įves­tas rub­lis. Lie­tu­vo­je pra­dė­jo veik­ti SSRS rep­re­si­nių ži­ny­bų – Vi­daus rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­to (NKVD) ir Vals­ty­bės sau­gu­mo liau­dies ko­mi­sa­ria­to (NKGB) – pa­da­li­niai. Dar 1939 me­tų spa­lio 11 die­ną Mask­vo­je pa­si­ra­šy­tas NKVD įsa­ky­mas Nr. 00122 ir pa­reng­tos in­struk­ci­jos apie „an­ti­ta­ry­bi­nio ele­men­to“ lik­vi­da­vi­mą Lie­tu­vo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je.
1940 m. lie­pą pra­dė­ti ma­si­niai areš­tai. 1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją pra­dė­ti ma­si­niai trė­mi­mai tru­ko iki bir­že­lio 22-osios. Tai bu­vo iš anks­to su­pla­nuo­ta ir pa­reng­ta ak­ci­ja. Trė­mi­mus vyk­dė spe­cia­lūs NKVD da­li­niai. La­biau­siai nu­ken­tė­jo in­te­li­gen­ti­ja. Bu­vo iš­trem­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos po­li­ti­niai vei­kė­jai, par­ti­jų ir or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vai, ka­ri­nin­kai, gy­dy­to­jai, mo­ky­to­jai, ūki­nin­kai ir jų šei­mos.
Pir­ma­sis trė­mi­mų eta­pas bai­gė­si bir­že­lio pa­bai­go­je, Vo­kie­ti­jai už­ėmus Lie­tu­vą. Ta­čiau, 1944 m. lie­pos 4 die­ną Rau­do­na­jai ar­mi­jai vėl įžen­gus į Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją, pra­si­dė­jo ant­ro­ji so­vie­ti­nė oku­pa­ci­ja ir se­kė nau­ji trė­mi­mų eta­pai.
Kaip vy­ko trė­mi­mai? Ma­si­niai trė­mi­mai pra­si­dė­jo 1941 m. bir­že­lio 14 die­ną, šeš­ta­die­nį, 2–3 va­lan­dą ry­to. De­por­ta­ci­ją vyk­dė LSSR ir iš SSRS at­vy­kę rep­re­si­nių struk­tū­rų pa­rei­gū­nai. Jiems pa­dė­jo Lie­tu­vo­je dis­lo­kuo­tos Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riai, tal­ki­no ko­mu­nis­tų par­ti­jos vie­tos ak­ty­vas. Trė­mi­mų vyk­dy­to­jų ope­ra­ty­vi­nė gru­pė įsi­verž­da­vo į tre­mia­mų­jų būs­tus, pa­kel­da­vo gy­ven­to­jus iš mie­go, pa­gal tu­ri­mus są­ra­šus pa­tik­rin­da­vo šei­mos su­dė­tį. Ta­da su­reng­da­vo kra­tą, ieš­ko­da­mi gin­klų, auk­so, va­liu­tos, po to pra­neš­da­vo apie iš­trė­mi­mą iš Lie­tu­vos.
Bau­dė­jų ap­sup­tai šei­mai bu­vo ski­ria­ma la­bai ma­žai lai­ko su­si­ruoš­ti. Vie­nur žmo­nėms bu­vo lei­džia­ma pa­si­im­ti da­lį tur­to, ki­tur jie bu­vo iš­ve­ža­mi be as­me­ni­nių daik­tų. Daž­nai tre­mia­mų­jų šei­mos bu­vo api­plė­šia­mos. Trem­ti­nių pa­lik­tas tur­tas tu­rė­jo bū­ti ap­ra­šo­mas, kon­fis­kuo­ja­mas ir pa­skirs­to­mas, ta­čiau ne­re­tai jį pa­si­sa­vin­da­vo ap­ra­šy­mą ir pa­skirs­ty­mą vyk­dę pa­rei­gū­nai. Trem­da­mi žmo­nes, bau­dė­jai el­gė­si žiau­riai. Šei­mos bu­vo te­ro­ri­zuo­ja­mos, į mė­gi­nan­čius bėg­ti šau­dy­da­vo. Į ma­ši­nas ar ve­ži­mus bu­vo grū­da­mi se­ne­liai ir nau­ja­gi­miai, li­go­niai ir nėš­čios mo­te­rys.
Tre­mia­mie­ji bu­vo ve­ža­mi į pra­di­nes su­rin­ki­mo sto­tis ir į eše­lo­nų tel­ki­mo vie­tas. Tel­ki­mo punk­tuo­se šei­mos bu­vo iš­ski­ria­mos, trem­ti­niai su­skirs­to­mi į dvi gru­pes: „A gru­pę“ („šei­mos gal­vos“) ir „B gru­pę“ („šei­mos na­riai“) bei su­grū­da­mi į bau­dė­jų aky­lai sau­go­mus pre­ki­nius (gy­vu­li­nius) va­go­nus. „A gru­pei“ pri­skir­ti as­me­nys bu­vo ver­ti­na­mi kaip su­im­tie­ji ir ve­ža­mi į ka­ro be­lais­vių sto­vyk­las, „B gru­pei“ pri­skir­tus žmo­nes ve­žė į spe­cia­lias trem­ties vie­tas. Iš Lie­tu­vos bu­vo iš­siųs­ti 4 eše­lo­nai su su­im­tai­siais („A gru­pė“), 11 eše­lo­nų su trem­ti­niais („B gru­pė“) ir 2 eše­lo­nai su kri­mi­na­li­niais nu­si­kal­tė­liais.
1941 m. bir­že­lio 15–19 die­no­mis iš eše­lo­nų for­ma­vi­mo vie­tos – Nau­jo­sios Vil­nios ge­le­žin­ke­lio sto­ties – iš­vy­ko 577 va­go­nai su su­im­tai­siais ir trem­ti­niais. Ve­ža­mi į la­ge­rius ir trem­ties vie­tas, žmo­nės pa­ty­rė daug kan­čių, dėl sun­kių, an­ti­sa­ni­ta­ri­nių są­ly­gų ke­ly­je daž­nai su­sirg­da­vo ir mir­da­vo.
To­mis 1941 m. bir­že­lio die­no­mis iš Lie­tu­vos bu­vo de­por­tuo­ta apie 17 500 žmo­nių – 4 663 įka­lin­tie­ji ir 12832 trem­ti­niai.
Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro duo­me­ni­mis, 1940–1953 m. lai­ko­tar­piu iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ta 131 600 žmo­nių.
1948 m. ge­gu­žės 22 die­ną, 4 va­lan­dą ry­to, įvyk­dy­tas di­džiau­sias ma­si­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mas, ku­rio me­tu, pa­nau­do­jus gy­vu­li­nius va­go­nus, iš­trem­ta apie 40 tūkst. žmo­nių. Tarp jų – 10 897 vai­kai iki 15 me­tų. Kas de­šim­tas Lie­tu­vos trem­ti­nys bu­vo vai­kas. Ke­ly­je į trem­tį ir trem­ty­je žu­vo apie 5000 Lie­tu­vos vai­kų. Dar apie 156 tūkst. gy­ven­to­jų bu­vo įka­lin­ti. Tai­gi Krem­liaus bol­še­vi­kų ko­mu­nis­tų so­vie­ti­nė val­džia iš Lie­tu­vos ne­tei­sė­tai de­por­ta­vo be­veik 300 tūkst. žmo­nių.
Kiek Lie­tu­vos gy­ven­to­jų mi­rė trem­ty­je ar­ba ka­lė­ji­me? So­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se bu­vo su­šau­dy­ta ir mi­rė apie 23 tūkst. ka­li­nių. Trem­ty­je, tu­ri­mais duo­me­ni­mis, žu­vo apie 28 tūkst. Tai­gi ben­dras mi­ru­sių­jų skai­čius vir­ši­ja 50 tūkst. žmo­nių.
Kur Lie­tu­vos gy­ven­to­jai bu­vo tre­mia­mi? Lie­tu­vos gy­ven­to­jai bu­vo tre­mia­mi ir ka­li­na­mi be­veik vi­so­je SSRS te­ri­to­ri­jo­je. Ypač daug lie­tu­vių at­si­dū­rė Kras­no­jars­ko kraš­te, Re­šo­tų la­ge­riuo­se. Vy­rai daž­nai bu­vo at­ski­ria­mi nuo šei­mų ir siun­čia­mi į Kras­no­jars­ko kraš­to, Ko­mi­jos ASSR, Sverd­lov­sko sri­ties la­ge­rius. Jų šei­mos iš­trem­tos į Al­ta­jaus kraš­tą, No­vo­si­birs­ko sri­tį, Ko­mi­jos ASSR.
Ko­kio­mis są­ly­go­mis trem­ti­niai gy­ve­no? Trem­ti­niai bu­vo pri­vers­ti­nai ap­gy­ven­din­ti gy­ve­ni­mui ne­tin­ka­mo­se vie­to­vė­se, va­di­na­mo­sio­se spe­cia­lio­se gy­ven­vie­tė­se, ben­druo­se ba­ra­kuo­se ar že­mi­nė­se. For­ma­liai trem­ties lai­kas daž­nai bū­da­vo nu­sta­ty­tas 10 ar­ba 20 me­tų, ta­čiau daž­niau­siai bu­vo tre­mia­ma vi­sam lai­kui. Trem­ti­niai bu­vo įdar­bin­ti ka­syk­lo­se, miš­ko kir­ti­mo, me­die­nos pa­ruo­šų, sta­ty­bos, žve­jy­bos ir ki­to­se įmo­nė­se. Dar­bo ir gy­ve­ni­mo są­ly­gos trem­ty­je bu­vo la­bai sun­kios, ypač at­šiau­riuo­se kraš­tuo­se. Trem­ti­niai nuo­lat ken­tė šal­tį, ba­dą, ko­men­dan­tų ir ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vų pa­ty­čias. Dėl blo­gų gy­ve­ni­mo są­ly­gų, epi­de­mi­jų, ba­do sir­go ir mi­rė daug trem­ti­nių, ypač vai­kų bei pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių. Steng­da­mie­si iš­si­gel­bė­ti nuo mir­ties, kai ku­

rie bėg­da­vo į Lie­tu­vą, pa­ke­liui bu­vo su­ima­mi, įka­li­na­mi, pas­kui vėl grą­ži­na­mi į trem­ties vie­tas. Tik ne­dau­ge­liui pa­vyk­da­vo sėk­min­gai pa­siek­ti gim­ti­nę.
Bol­še­vi­kų ko­mu­nis­tai vyk­dė ge­no­ci­dą Že­mai­ti­jo­je – Plun­gės, Tel­šių, Rie­ta­vo, Tve­rų, Al­sė­džių ir ki­tuo­se vals­čiuo­se. 1948 m. ge­gu­žės 22–23 d. iš Tel­šių ap­skri­ties vals­čių pla­nuo­ta iš­vež­ti 350 šei­mų, iš­vež­ta – 333, 16 žmo­nių pa­si­slė­pė (ar­ba mė­gin­da­mi pa­bėg­ti bu­vo nu­šau­ti – aut.).
Iš­vež­ta: 281 ūki­nin­kų, 40 vi­du­ti­nio­kų, 6 be­tur­čių, 6 ki­tos šei­mos.
At­im­ta: ar­klių – 335, ku­me­liu­kų – 37, kar­vių – 475, ver­še­lių – 233, kiau­lių – 254, par­še­lių – 248, avių – 866, ėriu­kų – 68, ož­kų – 6, paukš­čių – 112 (Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK Ypa­tin­ga­sis sky­rius, Ypa­tin­go­ji da­lis. LKP(b) ap­skri­čių ko­mi­te­tų pa­žy­mos apie Lie­tu­vos gy­ven­to­jų iš­trė­mi­mą iš Lie­tu­vos, jų tur­to kon­fis­ka­vi­mą, LYA, f. 1771, ap. 11, b. 237 (slap­ta 1948 m. by­la), l. 122).
Žmo­nių su­rin­ki­mai ir gau­dy­mai dau­giau­sia nak­tį ir pa­ry­čiais vy­ko sėk­min­gai, šei­mos iš­vež­tos or­ga­ni­zuo­tai, pa­de­dant gin­kluo­tiems Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riams, stri­bams ir (bol­še­vi­kų) par­ti­niam ak­ty­vui. Po trė­mi­mų vi­suo­se vals­čiuo­se ir jų apy­lin­kė­se su­reng­ti su­si­rin­ki­mai, aiš­ki­na­ma­sis dar­bas (1948 m. ge­gu­žės 31 d. Tel­šių ap­skri­ties (uko­mo) ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos sek­re­to­riaus Jur­gio Baš­čiu­lio raš­tas Nr. 882-cc (rus. so­ver­šen­no sek­ret­no – vi­siš­kai slap­tai) Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK sek­re­to­riui drg. A. Snieč­kui, ten pat, ap. 11, b. 237, l. 127).
Ūki­nin­ko Raus­ko so­dy­bo­je ka­riš­kiai ir stri­bai ieš­ko­jo pa­si­slė­pu­sio šei­mi­nin­ko ir jo šei­mos na­rių. Ap­su­po so­dy­bą ir pa­šo­vė iš gy­ve­na­mo­jo na­mo bė­gan­čią 45 me­tų auk­lę Mo­nai­tę, ku­ri čia pat pie­vo­je mi­rė (Ten pat, ap. 11, b. 237, l. 124).
Ža­rė­nų vals­čiaus VK pir­mi­nin­kas My­ko­las Gri­nius per­spė­jo ūki­nin­ką Pra­ną Juš­ke­vi­čių ir jo šei­mą apie jiems gre­sian­čią trem­tį į Si­bi­rą.
Kai 1948 m. ge­gu­žės 23-iąją, sek­ma­die­nio ry­tą, ru­sų ka­riš­kiai gau­dė ir so­di­no į ka­ri­nes ma­ši­nas ūki­nin­kų šei­mas, Ža­rė­nų baž­ny­čio­je bu­vo tik­tai apie 30 žmo­nių, ki­ti bu­vo la­bai iš­si­gan­dę ir į baž­ny­čią nė­jo.
1948 m. bir­že­lio 4 die­ną Tel­šių ap­skri­ties VK pir­mi­nin­kas K. Liau­dis raš­te Nr. 915-CC (vi­siš­kai slap­tai) LKP(b) CK sek­re­to­riui A. Snieč­kui ir LSSR MT pir­mi­nin­kui M. Ged­vi­lui ra­šė: „Pra­džio­je Tel­šiuo­se ve­ža­mus trem­ti­nius gy­ven­to­jai ly­dė­da­vo ir rink­da­vo­si vi­sa mi­nia, su aša­ro­mis ly­dė­da­vo kiek­vie­ną ma­ši­ną į trau­ki­nį... Mo­ky­mo įstai­go­se aša­ro­ja mo­ki­niai, alps­ta kla­sė­se moks­lei­vės. Tel­šių ap­skri­ties ko­mu­nis­tų par­ti­jos ko­mi­te­tas or­ga­ni­za­vo su­si­rin­ki­mus, pra­ve­dė aiš­ki­na­mą­jį dar­bą, kad taip rei­kia ko­vo­ti su lie­tu­vių liau­dies prie­šais ir juos iš­trem­ti iš Lie­tu­vos. Da­bar Tel­šių mies­te ir mo­kyk­lo­se ra­mu. Ga­li­me ra­miai sta­ty­ti nau­ją ko­mu­nis­ti­nį gy­ve­ni­mą“ (LYA, f. 1771, ap. 11, b. 257 (vi­siš­kai slap­ta by­la), l. 57).
1948 m. bir­že­lio 5 die­ną Lie­tu­vos SSR tei­sin­gu­mo mi­nist­ras J. Ble­ka LKP(b) CK sek­re­to­riui A. Snieč­kui ra­šė: „Da­bar vi­si žmo­nės iš­si­gan­dę, pe­si­mis­tiš­ki. Bi­jo ve­ži­mų į Si­bi­rą... Vals­čiuo­se at­si­ran­da di­de­lis pa­ki­li­mas ei­ti ra­šy­tis į ko­lū­kius. Da­bar­ti­niu me­tu šias nuo­tai­kas rei­kė­tų iš­nau­do­ti ir pa­gal ga­li­my­bes or­ga­ni­zuo­ti kol­cho­zus, kaip tai jau pra­dė­ta Šiau­lių ap­skri­ty­je, kur po gy­ven­to­jų trė­mi­mų or­ga­ni­zuo­ta daug nau­jų kol­cho­zų. To­kiu bū­du bus iš­spręs­tas tur­to, pa­im­to iš ūkių, pa­da­li­ji­mas kol­cho­zams. Da­bar gy­ven­to­jai yra stip­riai pri­gąs­din­ti ir, ne­tu­rė­da­mi ki­tos iš­ei­ties, stos į kol­cho­zus.“
1948 m. Tel­šių ap­skri­ty­je vei­kė 190 gin­kluo­tų eta­ti­nių Sau­gu­mo mi­nis­te­ri­jos (MGB) ka­riš­kių. Jiems tal­ki­no par­si­da­vę, daž­niau­siai ge­rian­tys vy­rai – „liau­dies gy­nė­jai“, gau­da­vę mė­ne­si­nę 580 rub. al­gą ir prie­dą bei pre­mi­jas už at­lik­tą dar­bą (žmo­nių gau­dy­mą, areš­tus, šau­dy­mą).
Ap­skri­ties ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos sek­re­to­rių die­ną ir nak­tį sau­go­jo du gin­kluo­ti so­vie­tų ka­riš­kiai, ap­skri­ties vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ką sau­go­jo pa­tal­po­se ir ly­dė­da­vo du gin­kluo­ti ci­vi­liais rū­bais ap­si­ren­gę ka­riš­kiai.
Tel­šių ap­skri­ty­je prie­var­ta įsteig­tus pir­muo­sius še­šis ko­lū­kius iš­ti­są pa­rą sau­go­jo 45 eta­ti­niai ope­ra­ty­vi­nių gru­pių šau­tu­vais bei gra­na­to­mis gin­kluo­ti ka­riš­kiai ir stri­bai.
Tel­šių ap­skri­ties sek­re­to­rius Jur­gis Baš­čiu­lis 1949 m. sau­sio 10 die­ną Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jos CK sek­re­to­riui A. Snieč­kui vi­siš­kai slap­tai pa­tei­kė Tel­šių bol­še­vi­kų ko­mi­te­to 1948 m. nu­veik­to dar­bo ata­skai­tą: „Po pra­ves­tų pa­pil­do­mų prie­mo­nių (žmo­nių su­rin­ki­mo ir pa­tal­pi­ni­mo į va­go­nus) 1948 me­tais Tel­šių uko­me (ap­skri­ty­je) iš­vež­ta už Lie­tu­vos TSR te­ri­to­ri­jos ri­bų 364 šei­mos. Iš jų: ūki­nin­kų – 206, vi­du­ti­nio­kų vals­tie­čių – 45, var­gin­gų vals­tie­čių – 6 ir ki­tų šei­mų – 7“ (LYA, f. 1771, ap. 52, b. 80 (vi­siš­kai slap­ta by­la), l. 216). Ki­tų gru­pių žmo­nių (areš­tuo­tų ar nu­žu­dy­tų) ben­dra­me skai­čiu­je ne­nu­ro­do­ma.
Ant­ra­sis Lie­tu­vos žmo­nių trė­mi­mas bol­še­vi­kų oku­pan­tų pra­dė­tas 1949 m. ko­vo 24–25 die­no­mis ir vė­liau. Žmo­nės bė­go kur tik­tai ga­lė­jo ir kaip iš­ma­ny­da­mi slė­pė­si nuo ne­tei­sė­tų trė­mi­mų.
Per ant­rą­jį di­dį­jį trė­mi­mą 1949 m. ko­vo 24–25 die­no­mis Tel­šių ap­skri­ties vals­čiuo­se pla­nuo­ta iš­vež­ti 166 šei­mas; iš­vež­tos 167 šei­mos, iš vi­so 556 žmo­nės: 175 vy­rai, 206 mo­te­rys ir 145 vai­kai iki 15 me­tų (Ten pat, ap. 52, b. 80 (vi­siš­kai slap­ta by­la „Oso­ba­ja pap­ka“), l. 237). Ki­tų gru­pių žmo­nių (areš­tuo­tų ar nu­žu­dy­tų) ben­dra­me skai­čiu­je ne­nu­ro­do­ma.
Vi­si raš­tai ra­šo­mi tik­tai ru­sų kal­ba, įslap­tin­tos ope­ra­ci­jų (žmo­nių gau­dy­mo, areš­ta­vi­mo, mu­ši­mo, šau­dy­mo) vyk­dy­to­jų pa­var­dės. Pa­teik­siu žiups­ne­lį so­vie­tų slap­tų­jų do­ku­men­tų fak­tų.
„Ne­pa­vy­ko 1949 m. ko­vo 24–25 d. iš kar­to blo­kuo­ti vi­sas 228 Plun­gės vals­čiaus ūki­nin­kų so­dy­bas.
Į Plun­gės trau­ki­nių sto­tį žmo­nės bu­vo ve­ža­mi ka­riš­ko­mis ma­ši­no­mis, ku­rios at­va­žia­vo jau ko­vo 24 d. ry­tui iš­au­šus.
Ap­ra­šy­tas 172 iš­vež­tų ūki­nin­kų ir 50 pa­bė­gu­sių ūki­nin­kų tur­tas, dar ne­ap­ra­šy­ti 25 ūki­nin­kai.
Kon­fis­kuo­ta: gy­ve­na­mų­jų pa­sta­tų – 206, ūki­nių pa­sta­tų – 589, ar­klių – 202, ku­me­liu­kų – 33, er­ži­lų – 8, kar­vių – 262, ver­še­lių – 157, jau­čių – 8, kiau­lių – 157, par­še­lių – 299, par­ša­ve­džių – 21, kui­lių – 3, avių – 323, ėriu­kų – 396, avi­nų – 14, paukš­čių – 163, grū­dų – 60 to­nų“ (ten pat, ap. 52, b. 80 (vi­siš­kai slap­ta by­la), l. 62).
Mais­to pra­mo­nės mi­nist­ras K. An­dri­jai­tis Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų (bol­še­vi­kų) par­ti­jai raš­tiš­kai at­si­skai­tė: „1949 m. ko­vo 25 d., penk­ta­die­nį, vė­lai va­ka­re, bu­vo pa­krau­ta į ge­le­žin­ke­lio va­go­nus 144 šei­mos, o ko­vo 26 d. va­ka­rą pa­krau­ta į va­go­nus ir iš­siųs­ta 156 šei­mos. Pa­pil­do­mai iki ko­vo 28 d. va­ka­ro bu­vo su­ras­ta ir pa­krau­ta į va­go­ną dar 11 ūki­nin­kų šei­mų (156 + 11 = 167 šei­mos).
To­kiu bū­du per ope­ra­ci­ją (žmo­nių gau­dy­mą ir pa­tal­pi­ni­mą į va­go­nus) iš vi­so iš­vež­ta 167 šei­mos, tai yra 556 žmo­nės: 175 vy­rai, 217 mo­te­rų, 146 vai­kai iki 15 me­tų. (Ki­tų gru­pių žmo­nių (areš­tuo­tų ar nu­žu­dy­tų) ben­dra­me skai­čiu­je ne­nu­ro­do­ma – aut. pa­sta­ba.)
Dau­giau kaip 20-yje ūkių ne­ras­ta nė vie­no žmo­gaus, to­dėl dėl pil­no pla­nuo­to skai­čiaus pa­im­ta iš ki­tų ūkių 20 šei­mų pa­gal re­zer­vo są­ra­šus. Dar apie 30 ūkių vals­čių val­džios ne­bu­vo įtrauk­ta į są­ra­šus.
Ope­ra­ci­ja (žmo­nių gau­dy­mas ir pa­tal­pi­ni­mas į va­go­nus) pra­ėjo be di­de­lių eks­ce­sų.
Vi­sas ūkių tur­tas po nak­ties ve­ži­mų nuo pat ry­to bu­vo sėk­min­gai iš­ve­ža­mas iš ūki­nin­kų ūkių per 10–12 at­va­žia­vi­mų į ūkius“ (Ten pat, ap. 52, b. 80 (vi­siš­kai slap­ta by­la), l. 237).
Že­mai­ti­jo­je, kaip ir vi­so­je Lie­tu­vo­je, po 1949 m. ko­vo 24–25 die­nų ūki­nin­kų šei­mų trė­mi­mo į Si­bi­rą iš ūkių bu­vo at­im­tas vi­sas tur­tas ir jiems pri­klau­siu­si že­mė.
So­vie­tų val­džia vien tik 1949 m. ko­vo mėn. iš Tel­šių ap­skri­ties ūki­nin­kų at­ėmė:
1. Gy­vu­lių ir paukš­čių: ar­klių – 174, ku­me­liu­kų – 22, kar­vių – 283, ver­še­lių – 89, kiau­lių – 289, par­še­lių – 173, avių – 441, ėriu­kų – 233, paukš­čių – 169.
2. Grū­dų, bul­vių ir šak­nia­vai­sių: kvie­čių – 10 297 kg, ru­gių – 12 110 kg, mie­žių – 9 191 kg, avi­žų – 22 400 kg, li­nų sėk­lų – 499 kg, dau­gia­me­čių žo­lių sėk­lų – 239 kg, bul­vių – 52 690 kg, šak­nia­vai­sių – 2 000 kg.
3. Įvai­rių sta­ti­nių: gy­ve­na­mų­jų na­mų – 125, tvar­tų ir ar­kli­džių – 115, svir­nų – 66, dar­ži­nių – 100, kiau­li­džių – 39, avi­džių – 8, kal­vių – 6.
4. Ūkio pa­dar­gų: dvi­trau­kių ve­ži­mų – 19, vien­trau­kių ve­ži­mų – 50, plū­gų – 75, spy­ruok­li­nių akė­čių (dra­pa­kų) – 51, akė­čių – 84, ja­vų va­lo­mų­jų ma­ši­nų – 15, svars­tyk­lių – 20, dvi­trau­kių ro­gių – 45, kau­pia­mų­jų ma­ši­nų – 11, ar­kli­nių grėb­lių (grė­bar­kų) – 7, ja­vap­jo­vių – 2, ja­vų va­lo­mų­jų (fuk­te­lių) – 4, ja­vų ku­lia­mų­jų ma­ši­nų – 1, šie­nap­jo­vių – 4.
5. Pa­ša­rų gy­vu­liams: šie­no ir do­bi­lų – 88 700 t, šiau­dų – 90 t.
6. Bi­čių: avi­lių ir me­daus – 13.
7. Bal­dų: ko­mo­dų – 11, laik­ro­džių – 10, spin­tų – 55, veid­ro­džių – 7, lo­vų – 80, sta­lų – 74, ku­še­čių – 2, me­džiok­li­nių šau­tu­vų – 1, kė­džių – 84, bu­fe­tų – 4 (ten pat, ap. 52, b. 80 (vi­siš­kai slap­ta by­la), l. 232, 233).
Sun­kiai se­kė­si 1949 m. ko­vo 24–25 die­no­mis su­rink­ti žmo­nes, ūki­nin­kų šei­mas iš Al­sė­džių vals­čiaus. Iš 104 so­dy­bų su­rink­tos ūki­nin­kų šei­mos bu­vo su­va­ry­tos į va­go­nus pa­vė­luo­tai, o ūki­nin­kų tur­tas bu­vo ve­ža­mas ka­riš­ko­mis ma­ši­no­mis iš ūkių net iki ko­vo 30 die­nos
Iš Rie­ta­vo vals­čiaus 1949 m. ko­vo 24–25 die­no­mis pla­nuo­ta iš­vež­ti 72 šei­mas (317 žmo­nių), iš­vež­ta 66 šei­mos – 231 žmo­gus. Kon­fis­kuo­ta tur­to: 87 ar­kliai, 10 ku­me­lių, 84 kar­vės, 81 te­ly­čia, 19 ver­še­lių, 30 par­ša­ve­džių, 114 par­še­lių, 150 avių, 130 ėriu­kų, de­šim­tys to­nų ru­gių, kvie­čių, miš­rių avi­žų, vi­kių, bul­vių ir daug že­mės ūkio in­ven­to­riaus.
Iš Tve­rų vals­čiaus pla­nuo­ta iš­vež­ti 22 šei­mas (96 žmo­nes), iš­vež­ta 21 šei­ma – 88 žmo­nės.
Bol­še­vi­kų val­džia slap­tai vei­kė ir ap­lin­ki­niuo­se vals­čiuo­se.
Iš Klai­pė­dos vals­čiaus pla­nuo­ta iš­vež­ti 23 šei­mas (115 žmo­nių), iš­vež­ta 31 šei­ma – 92 žmo­nės.
Iš Lau­ku­vos vals­čiaus pla­nuo­ta iš­vež­ti 19 šei­mų (71 žmo­gus), iš­vež­ta 19 šei­mų – 66 žmo­nės.
Iš Kal­ti­nė­nų vals­čiaus pla­nuo­ta iš­vež­ti 22 šei­mas (114 žmo­nių), iš­vež­ta 17 šei­mų – 52 žmo­nės.
Iš vi­sų ūki­nin­kų kon­fis­kuo­tas tur­tas su tro­be­siais.
Vals­čiuo­se iki 1949 m. ko­vo 1 die­nos so­vie­tų do­ku­men­tams lai­ky­ti įreng­tos spe­cia­lios me­ta­li­nės dė­žės, ra­ki­na­mos ke­liais rak­tais.
Žmo­nių trė­mi­mai ir žiau­rios rep­re­si­jos pri­ver­tė Lie­tu­vos vals­tie­čius ra­šy­ti pra­šy­mus pri­im­ti į ko­lū­kius, nes ki­tos iš­ei­ties ne­be­bu­vo.
Mask­va do­mi­si, Vil­nius ste­bi, ko­kios nuo­tai­kos klos­to­si Lie­tu­vos vals­čiuo­se. Vi­siš­kai slap­tai Lie­tu­vos sau­gu­mo mi­nis­te­ri­ja siun­čia pa­žy­mą A. Snieč­kui. 1949 m. sau­sio 10 die­ną sau­gu­mo agen­tai in­for­muo­ja: „Luo­kės vals­čiu­je or­ga­ni­zuo­ja­mi ko­lū­kiai, bet žmo­nės tu­rės mir­ti ba­du.
Ge­ras gy­ve­ni­mas vals­tie­čiams bus tik­tai ta­da, kai grius bol­še­vi­kų san­tvar­ka ir mes ta­da bū­si­me lais­vi. Baig­sis lie­tu­vių liau­dies kan­čios, na­mo su­grįš mū­sų bro­liai ir se­sės.
Ža­rė­nų vals­čiaus vals­tie­čiai prie­var­ta va­ro­mi į ko­lū­kius. Dir­ba nuo auš­ros iki su­te­mų, ta­čiau už dar­bą ko­lū­kiuo­se nie­ko ne­gau­na. Ko­lū­kiuo­se vals­tie­čiai pri­vers­ti ba­dau­ti ir mir­ti. Ge­riau mir­ti, ne­gu sto­ti į kol­cho­zą.
Tel­šių vals­čiaus vals­tie­čiai sa­ko, jog „mes ken­čia­me, kad ap­de­da­mi ne­pa­ke­lia­mais mo­kes­čiais. Jė­ga va­ro į ko­lū­kius. Pas mus vals­tie­čiams be­lie­ka vie­na iš­ei­tis – at­si­sa­ky­ti ko­lū­kių, sės­ti į ka­lė­ji­mą ar­ba bū­ti iš­vež­tiems į Si­bi­rą kar­tu su iš­trem­tais lie­tu­viais – bro­liais ir se­se­ri­mis.“
Da­lis in­te­li­gen­ti­jos yra prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­si.
Ža­rė­nų pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­ja tu­ri raš­tiš­ką ry­šį (kas jai lei­do?) su iš­trem­tais į Si­bi­rą. Tuo­se laiš­kuo­se ji iš­dės­to an­ti­ta­ry­bi­nes pa­žiū­ras. Vie­na­me laiš­ke iš­trem­tie­siems į Ir­kut­sko sri­tį Ru­si­jo­je ji ra­šo:
„Ger­bia­mo­ji po­nia, ne­daug trū­ko, kad ir aš bū­čiau at­si­dū­ru­si ne­to­li Jū­sų. Aš li­kau to­je pat vie­to­je, mo­kau 3–4 kla­sių mo­ki­nius. Mū­sų dva­si­nis gy­ve­ni­mas uba­giš­kas. Vi­sų gy­ve­ni­mai su­kaus­ty­ti so­vie­tų gran­di­nė­mis.
Lie­tu­vo­je dvel­kia šal­tu ru­de­niu, vis­kas ap­lin­kui su­stin­go. Bet mes ti­ki­me, kad dar bus bo­bų va­sa­ra ir su­ak­me­nė­ju­sios šir­dys vėl lais­vai at­si­kvėps. Šie­met mo­kyk­lo­je dirb­ti ne­įma­no­ma. Bi­čių avi­lys kla­sė­se nu­ti­lo. Vyks­ta areš­tai. Die­vai ži­no, kas to­liau su mu­mis bus.“
Vi­sa Lie­tu­va – na­mų areš­te. Bol­še­vi­ki­nio to­ta­li­ta­riz­mo są­ly­go­mis įsto­ti į ko­lū­kį dar ne­reiš­kė, jog žmo­gus iš­vengs trė­mi­mo į Si­bi­rą ar žiau­rių rep­re­si­jų.
Luo­kės vals­čiaus vals­tie­tis iš­trem­tai gi­mi­nei į Kras­no­jars­ko kraš­tą ra­šo: „Mū­sų pa­dė­tis Lie­tu­vo­je kas­dien blo­gė­ja. Kas­dien at­ei­na stri­bai ir klau­sia, ar vi­si na­muo­se? Mes, kaip ir vi­sa Lie­tu­va, sė­di­me na­mų areš­te.
Vi­sus vals­tie­čius gąs­di­na iš­ve­ži­mu į Si­bi­rą. Ati­dė­jo iki Nau­jų­jų 1949-ųjų me­tų, o gal ir ry­toj iš­veš. Pas mus or­ga­ni­zuo­ja kol­cho­zus. Mums sa­ko, jei ne­įsto­si­me į kol­cho­zą, tai už­ra­šys į juo­dą kny­ge­lę.
Kai­mų ūki­nin­kus iš­trė­mė iš Lie­tu­vos į Si­bi­rą, dau­ge­lis vals­tie­čių me­tė ūki­nin­kau­ti sa­vo ūkiuo­se, nes ne­ga­li iš­bris­ti iš ap­de­da­mų mo­kes­čių. Ka­da baig­sis tos mū­sų kan­čios – ne­ži­nia “ (LYA, f. 1771, ap. 52, b. 80 (vi­siš­kai slap­ta by­la „Oso­ba­ja pap­ka“ (Ypa­tin­gas segtuvas), l. 224).
1949 m. so­vie­tų ko­mu­nis­tų val­džia iš Lie­tu­vos iš­ve­žė 28 981 žmo­gų į Si­bi­rą, šal­čiau­sius Ru­si­jos ra­jo­nus. Lie­tu­vos trem­ti­nių pri­grūs­ti gy­vu­li­niai va­go­nai pa­ju­dė­jo 1949 m. ko­vo 29 d. iš 50-ies ge­le­žin­ke­lio sto­čių. Tai 24 va­go­nų eše­lo­nai – 1 474 Lie­tu­vos žmo­nių sau­sa­kim­ši va­go­nai.
Į Si­bi­rą, šiau­riau­sius Ru­si­jos ra­jo­nus iš­vež­tos 8 765 šei­mos – 28 981 žmo­gus.
Kiek­vie­ną eše­lo­ną su­da­rė vi­du­ti­niš­kai 58 gy­vu­li­niai va­go­nai. Dar ke­tu­ri va­go­nai skir­ti gin­kluo­tiems ru­sų ka­riš­kiams. Iš jų vie­nas va­go­nas skir­tas kon­vo­jui – eše­lo­no ap­sau­gai, ki­tas – izo­lia­to­riui, ne­ra­miems trem­ti­niams su­tram­dy­ti, dar du va­go­nai – in­ven­to­riui lai­ky­ti.
1948 m. Plun­gės, Al­sė­džių ir Rie­ta­vo vals­čiai pri­skir­ti įkur­tai Plun­gės ap­skri­čiai.
Iš­va­dos. Sun­kūs po­ka­rio me­tai Že­mai­ti­jo­je pa­žen­klin­ti bol­še­vi­kų val­džios te­ro­ru, krau­piais kru­vi­nų la­vo­nų vaiz­dais.
Bu­vau dar jau­nas Me­din­gė­nų septynmetės mo­kyk­los moks­lei­vis, bet ge­rai pa­me­nu, kaip Ža­rė­nuo­se, Me­din­gė­nuo­se, Ge­di­kė­nuo­se kiek­vie­na so­dy­ba se­ka­ma, po kai­mus rai­ti ir ar­kliais kin­ky­tais ra­tais siau­tė­jo ko­mu­nis­tų par­ti­jos (par­ti­nis ir ta­ry­bi­nis) ak­ty­vas, Rau­do­no­sios ar­mi­jos ka­riš­kiai, gin­kluo­ti sam­dy­ti stri­bai.
Ne­re­tai po nak­ties kai­my­nas ne­be­ran­da sa­vo kai­my­no, kaž­kur ra­mio­je pa­miš­kė­je lieps­no­ja per su­si­šau­dy­mus pa­deg­ta vals­tie­čio so­dy­ba, iš su­de­gu­sios tro­bos ar dar­ži­nės iš­vel­ka­mi su­de­gę žmo­nių kū­nai.
Šū­viai, gais­rai, ko­mu­nis­tų val­džios tre­mia­mų ne­kal­tų žmo­nių gau­dy­mai ir ve­ži­mai į ge­le­žin­ke­lio sto­tis, vals­tie­čių pri­va­taus tur­to grobs­ty­mai die­ną, plė­ši­ka­vi­mai nak­tį, ru­sų ka­riš­kių ir gin­kluo­tų stri­bų iš­ger­tu­vės, gąs­di­ni­mai, su­si­šau­dy­mai su miš­ki­niais, mies­te­lių aikš­tė­se ant grin­di­nio nu­mes­ti vals­tie­čių la­vo­nai, pel­kė­tais vieš­ke­liais kaž­kur le­kian­čios ka­riš­kos šar­vuo­tos ma­ši­nos, ir žmo­nės – mir­ti­nai iš­gąs­din­ti ir su­klu­sę.
Po­ka­rio so­vie­tų bol­še­vi­kų oku­pa­ci­jos me­tai – lai­kai, kai mo­ky­to­jas, ūki­nin­kas, vals­tie­tis, val­di­nin­kas, my­lė­jęs Lie­tu­vą – gim­ti­nę, tė­viš­kės žmo­nes, triū­sęs sa­vo so­dy­bo­je ir vi­sa šir­di­mi my­lė­jęs šei­mą, vai­kus, kas­dien gu­lė ir kė­lė­si su bai­me dėl ryt­die­nos, vis dar vil­da­ma­sis, jog su­grįš ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos lai­kai ir iš­au­šu­si die­na bus ge­res­nė.
Rei­kė­jo rū­pin­tis šei­ma, gy­ven­ti ne­ri­me ir bai­mė­je. Žmo­gus kiek įma­ny­da­mas ka­bi­no­si į gy­ve­ni­mą, ti­kė­da­ma­sis, kad pa­sau­ly­je tu­ri bū­ti tei­sy­bė, tu­ri gy­vuo­ti tie­sa ir tei­sin­gu­mas, kad greit, la­bai greit Tė­vy­nė Lie­tu­va bus iš­va­duo­ta nuo so­vie­tų ko­mu­nis­tų oku­pan­tų ge­no­ci­do ir am­ži­nai bus lais­va.
Ka­da Tri­bu­no­las nu­baus kal­tuo­sius ir at­ly­gins Mask­vos Krem­liaus ko­mu­nis­tų pa­da­ry­tą di­džiau­sią, sun­kiau­sią ir skau­džiau­sią ža­lą Lie­tu­vai bei jos žmo­nėms?

Nuo­trau­ko­se – Sa­ke­lių gi­mi­nė Me­din­gė­nų Sa­ke­lių dva­re, 1937 m. Vy­tau­tas Me­dek­ša (Ja­ni­nos Sa­ke­lai­tės-Me­dek­šie­nės, Jo­no, sū­nus), Ha­li­na Sa­ke­lai­tė (Hen­ri­ko Sa­ke­lio duk­tė), Ja­ni­na Sa­ke­lai­tė-Me­dek­šie­nė, Hen­ri­kas Sa­ke­lis, Jo­no, su duk­ra Ma­ri­ja Sa­ke­lai­te, Fe­lik­sas Damb­raus­kas, An­ta­no, ir jo se­suo Ire­na Damb­raus­kai­tė-Sa­ke­lie­nė, An­ta­no.
Hen­ri­kas Sa­ke­lis, Jo­no, su duk­ro­mis Ha­li­na ir Ma­ri­ja Me­din­gė­nų Sa­ke­lių dva­re, 1936 m.
Anks­ty­vą ne­mi­go ry­tą so­vie­tų val­džios trem­ti­nė Ire­na Damb­raus­kai­tė-Sa­ke­lie­nė prie sa­vo įreng­tos že­mi­nės (zem­lian­kos), kur gy­ve­na vi­sa Sa­ke­lių šei­ma su kai­my­nais, Ko­mi­jos ASSR, 1959 m. ko­vo 28 d.

 

Vilnius
Autoriaus archyvo nuotr.

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama