Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Kultūra, paveldas

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės kū­ri­mo is­to­ri­ja

Ofi­cia­lia Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės įkū­ri­mo da­ta lai­ko­ma 1918 m. lap­kri­čio 2-oji, nes tą die­ną iš­ėjo pir­ma­sis Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės įsta­ty­mas, ku­riuo ka­ri­nin­kui Gal­vy­džiui-By­kaus­kui, vė­liau ta­pu­siam at­sar­gos ge­ne­ro­lu, bu­vo įsa­ky­ta pra­dė­ti for­muo­ti 1-ąjį pės­ti­nin­kų pul­ką. Vė­liau ka­ri­nin­kui Gri­ga­liū­nui-Gla­vec­kui, taip pat ta­pu­siam at­sar­gos ge­ne­ro­lu, įsa­ky­ta for­muo­ti 2-ąjį pės­ti­nin­kų pul­ką. 1918 m. lap­kri­čio pa­bai­go­je at­si­ra­do tik 180 sa­va­no­rių. Pa­skel­bus mo­bi­li­za­ci­ją ka­rių skai­čius la­bai iš­au­go, ir 1919 m. rug­sė­jo mėn. jau bu­vo 20 185 ka­riai, o 1920 m. gruo­džio mėn. – apie 44 000 ka­rių. Vy­riau­sy­bė pa­ža­dė­jo sa­va­no­riams ka­riš­kiams duo­ti že­mės, ku­ri ta­da bu­vo ne šiaip di­džiu­lis tur­tas, bet vals­tie­čio vi­so gy­ve­ni­mo tiks­las.

Plun­gės kan­kli­nin­kės – res­pub­li­ki­nių ir re­gio­ni­nių kon­kur­sų lau­re­a­tės

Tu­ri­nin­gai ir sėk­min­gai kon­kur­si­nį šių moks­lo me­tų se­zo­ną pra­dė­jo Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los kan­kli­nin­kės, va­do­vau­ja­mos vyr. mo­ky­to­jos Ire­nos Ur­bo­nie­nės. Mer­gai­tės jau spė­jo pui­kiai pa­si­reng­ti ir nu­skin­ti lau­rus net dvie­juo­se kon­kur­suo­se.

Len­kai­čių ąžuo­las – Že­mai­ti­jos miš­kų ga­liū­nas

Jau ir lap­kri­tis... Me­ta sa­vo skran­dą vė­jo nu­gai­rin­ti me­džių la­pai, ret­sy­kiais nu­virs­ta ar nu­lūž­ta il­giau­si jų ka­mie­nai, bet Len­kai­čių ąžuo­las griu­vo nuo nie­kin­go žmo­gaus ran­kos. Ąžuo­lą ga­liū­ną at­me­nu dar ir da­bar.

1938 me­tų Li­go­nių kon­gre­sas Plun­gė­je

Šis Li­go­nių kon­gre­sas vy­ko Plun­gės ka­pu­ci­nų vie­nuo­ly­ne. Bu­vo ge­riau pa­si­rū­pin­ta jo tvar­ka ir ser­gan­čių­jų prie­žiū­ra nei 1937-ai­siais.

Sta­nis­lo­vo Riau­bos 110-asis ju­bi­lie­jus

Pra­ėju­sį tre­čia­die­nį vie­nam iš la­biau­siai pa­si­žy­mė­ju­sių me­džio skulp­tū­rių at­min­ti Že­mai­tės mu­zie­ju­je ap­si­lan­kė gru­pe­lė žmo­nių. Sta­nis­lo­vo Riau­bos me­ti­nių me­tu kal­bė­ta apie me­ni­nin­ko gy­ve­ni­mą, jo dar­bus ir jo var­dui pa­mi­nė­ti skir­tus kon­kur­sus, ku­riuo­se da­ly­vau­ja jau­ni­mas.

Va­sa­ros ai­dai: M. K. Čiur­lio­nio mu­zi­kos fes­ti­va­lis Pa­lan­go­je

2014 me­tais VšĮ „Kla­si­ka LT“ jau an­trą kar­tą or­ga­ni­za­vo tarp­tau­ti­nį M. K. Čiur­lio­nio mu­zi­kos fes­ti­va­lį Pa­lan­go­je.

Žemai­ti­ja ir žy­dų ben­druo­me­nė

La­bai di­de­lis skir­tu­mas Že­mai­ti­jo­je bu­vo tarp kai­mo ir mies­to ar mies­te­lio gy­ven­to­jų. Tai lė­mė et­no­de­mog­ra­fi­nė mies­te­lių pa­dė­tis. 1846 m. ap­skri­ties mies­te Tel­šiuo­se iš 4371 gy­ven­to­jo 2908 bu­vo žy­dai. Be­veik toks pat pro­cen­tas žy­dų gy­ve­no Plun­gė­je ir ki­tuo­se Že­mai­ti­jos mies­tuo­se. Ta­čiau da­lis žy­dų gy­ve­no ir kai­muo­se, nors ca­ro val­džia įvai­riais bū­dais sten­gė­si su­va­ry­ti juos į mies­te­lius. Is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas Ig­nas Bu­šins­kis ra­šė: „Mies­tai ir mies­te­liai di­des­ne da­li­mi yra ap­gy­ven­din­ti žy­dų ir jie su re­to­mis iš­im­ti­mis sa­vo ran­ko­se lai­ko vi­są pre­ky­bą ir ama­tus. Tik Tau­ra­gė­je yra vo­kie­čių pir­kliai, ku­rie iš­im­ti­nai pre­kiau­ja ja­vais. Nuo se­nų lai­kų vi­sa smul­ki pre­ky­ba ir pa­lū­ki­nin­ka­vi­mas bu­vo žy­dų ran­ko­se. Kaip ga­būs fi­nan­si­nin­kai jie daž­nai pa­dė­da­vo Lie­tu­vos mag­na­tams.“ I. Bu­šins­kis pa­ste­bė­jo, kad mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se gy­ve­nan­tys žy­dai bu­vo la­biau pa­si­tu­rin­tys nei tie, ku­rie gy­ve­no kai­muo­se. Dau­gu­ma žy­dų sun­kiai ver­tė­si sa­vo už­da­ra­me pa­sau­ly­je.

Žemai­ti­ja ir 1863 m. su­ki­li­mas

Po 1831 m. su­ki­li­mo Že­mai­ti­jo­je daug kas pa­si­kei­tė. Ca­ro val­džia mė­gi­no re­for­muo­ti ūki­nį gy­ve­ni­mą. Ji ban­dė pa­trauk­ti į sa­vo pu­sę vals­tie­čius, to­dėl įve­dė pri­va­čių dva­rų vals­tie­čių, jų tu­ri­mos že­mės ir prie­vo­lių są­ra­šus. Pa­nai­ki­nus Lie­tu­vos Sta­tu­tą 1840 m., bu­vo už­draus­ta ofi­cia­liai var­to­ti Že­mai­ti­jos pa­va­di­ni­mą. Tau­ti­nis ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ki­lo po 1861 m. že­mės re­for­mos. Se­no­sios tvar­kos pa­kei­ti­mas, ne­pai­sant as­me­ni­nės lais­vės su­tei­ki­mo vals­tie­čiams, ne nu­ra­mi­no, bet pa­kė­lė žmo­nes į ko­vą. Že­mai­čiai bruz­dė­jo – di­džiau­sių ne­ra­mu­mų bu­vo Plun­gės dva­re, ku­ris pri­klau­sė A. Zu­bo­vui. Ju­dė­ji­mui va­do­va­vo An­ta­nas Vaiš­vi­la, ku­rį vals­tie­čiai iš­si­rin­ko sa­vo vals­čiaus vir­šai­čiu, kad gin­tų jų in­te­re­sus. A. Vaiš­vi­la su­tel­kė apie 4000 Plun­gės ir jos apy­lin­kių vals­tie­čių. Jis bu­vo raš­tin­gas ir pats ver­tė ca­ro įsa­ky­mus į lie­tu­vių kal­bą ir aiš­ki­no žmo­nėms. A. Vaiš­vi­la ir jo drau­gai Dau­lius, Ast­rei­kis, Ged­gau­das bu­vo su­im­ti ir su šei­mo­mis iš­va­ry­ti į Si­bi­rą.

„Sau­los“ dė­ka Lie­tu­vos var­das skam­bė­jo la­bai gar­siai

Lie­pos 25–rug­pjū­čio 2 die­no­mis Vo­kie­ti­jo­je, Lin­ge­no mies­te, vy­ko 13-asis pa­sau­li­nis vai­kų te­at­rų fo­ru­mas ,,Pa­sau­lio spal­vos“. Tai ren­gi­nys, ku­rį kas an­tri me­tai or­ga­ni­zuo­ja pa­sau­li­nė te­at­rų są­jun­ga AITA/NEATA, vie­ni­jan­ti dau­giau nei šim­tą ša­lių. Olim­pi­nėms var­žy­boms sa­vo reikš­me pri­ly­gi­na­ma­me fo­ru­me at­ren­ka­mi da­ly­vau­ti 19 ge­riau­sių vai­kų te­at­rų. At­rink­tas te­at­ras tam­pa ne tik pa­sau­li­nės at­ran­kos lau­re­a­tu, bet ir ga­li pri­sta­ty­ti sa­vo ša­lį ir sa­vo kū­ry­bą vi­sam pa­sau­liui. Fo­ru­me, be at­rink­tųjų ko­lek­ty­vų, da­ly­vau­ja te­at­rų są­jun­gų pre­zi­den­tai, re­ži­sie­riai, te­at­ro pe­da­go­gai ir eks­per­tai iš dau­gy­bės ša­lių.

Tarp­tau­ti­nio kon­kur­so-fes­ti­va­lio „Re­nais­san­ce“ lau­re­a­tai

Bir­že­lį Klai­pė­do­je vy­kęs tarp­tau­ti­nis pia­nis­tų, sty­gi­nin­kų, pu­čia­mų­jų ir mu­ša­mų­jų in­stru­men­ta­lis­tų kon­kur­sas-fes­ti­va­lis „Re­nais­san­ce“ Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los met­raš­tį pa­pil­dė dar dviem lau­re­a­tų di­plo­mais.

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama