Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Plungės rajono ir Rietavo savivaldybių laikraštis » Naujienos » Rietave » „Rie­ta­vas – ne tik Ogins­kiai“

„Rie­ta­vas – ne tik Ogins­kiai“

Dr. Vy­te­nio ir dr. Ju­no­nos Al­mo­nai­čių kny­ga „Pie­tų Cek­lis. Ke­liau­to­jo po Rie­ta­vo apy­lin­kes ži­ny­nas“ – spal­vin­gas, in­for­ma­ty­vus 144-ių pus­la­pių lei­di­nys, iš­leis­tas 1 300 eg­zem­plio­rių ti­ra­žu. Tai ke­lio­nių va­do­vas po Cek­lio is­to­ri­nio re­gio­no pie­ti­nę da­lį – Rie­ta­vo apy­lin­kes. Ba­lan­džio 7 die­ną rie­ta­viš­kiai ir mies­to sve­čiai bu­vo pa­kvies­ti į Rie­ta­vo Ogins­kių kul­tū­ros is­to­ri­jos mu­zie­jų, ku­ria­me ir pri­sta­ty­tas šis lei­di­nys.

Svei­ki­ni­mo žo­dį pir­ma­sis ta­rė mu­zie­jaus di­rek­to­rius Vy­tas Rut­kaus­kas. „Ver­ta bu­vo at­ei­ti. Ne­abe­jo­ju, kad po ren­gi­nio iš­si­ne­ši­me tik­rai dau­giau, ne­gu ti­kė­jo­mės. Ne­su di­de­lis ke­lio­nių, ge­og­ra­fi­jos ži­no­vas, bet pie­ti­nio Cek­lio nie­kas nė­ra taip gi­liai iš­ty­ri­nė­jęs. Be to, ši kny­ga pa­to­gi, tel­pan­ti į ki­še­nę. Džiu­gu, kad šie­met Rie­ta­vą už­griu­vo ma­lo­ni nau­jų lei­di­nių la­vi­na. Nors vy­rau­ja Ogins­kių te­ma, to­kio pla­taus dia­pa­zo­no, kad bū­tų ap­rėp­ta ir se­no­ji, ir mū­sų lai­kų is­to­ri­ja, ko ge­ro, ne­bu­vo. Tai pir­mas toks lei­di­nys. Su šia kny­ga bus ga­li­ma ke­liau­ti at­ran­dant sa­vo kraš­tą“, – sa­kė V. Rut­kaus­kas.
Su su­si­rin­ku­siai­siais svei­ki­no­si ir kny­gos au­to­rius V. Al­mo­nai­tis. „Mums ši die­na svar­bi. Tai tar­si mū­sų nau­jos kny­gos gim­ta­die­nis. O vie­niems švęs­ti bū­tų nuo­bo­du“, – sa­kė au­to­rius. Kaip vie­ną iš pa­grin­di­nių šių die­nų pro­ble­mų jis įvar­di­no ne­pa­kan­ka­mą mei­lę tė­vy­nei. V. Al­mo­nai­tis kė­lė klau­si­mą, kaip šią pro­ble­mą spręs­ti. „La­biau­siai tai tu­rė­tų ug­dy­ti mo­kyk­la, vi­sa švie­ti­mo sis­te­ma, nors yra ir ki­tų bū­dų. Vie­nas iš jų – pa­si­telk­ti ke­lio­nes ir tu­riz­mą. Mū­sų tiks­las yra ug­dy­ti pa­trio­tiz­mą, ir da­ry­ti tai la­bai pa­pras­tu bū­du – pa­ro­dant tė­vy­nai­niams, kad gim­ti­nė gra­žes­nė ir įdo­mes­nė, ne­gu gal­vo­ja­te“, – kal­bė­jo kny­gos au­to­rius.
Anot V. Al­mo­nai­čio, Lie­tu­vo­je ne­įdo­mių re­gio­nų nė­ra. Jis sa­kė, kad no­rė­tų ra­šy­ti apie vi­sas Lie­tu­vos vie­tas, bet tam ne­pa­kak­tų gy­ve­ni­mo. „Ruo­šiant mū­sų lei­di­nius, rei­kia įdė­ti la­bai daug dar­bo. Tai už­ima daug lai­ko, to­dėl ten­ka at­si­rink­ti, apie ku­rias vie­tas ra­šy­ti. Ko­dėl pa­si­rin­ko­me Rie­ta­vo kraš­tą? Jis pra­dė­tas ty­ri­nė­ti 1989 m. Po me­tų su­ren­giau eks­pe­di­ci­ją. Tas įdir­bis lei­do sta­ty­ti da­bar­ti­nės kny­gos na­mą ne tuš­čio­je vie­to­je, o ant šio­kių to­kių pa­ma­tų. Sten­gia­mės leis­ti kny­gas apie vie­to­ves, ku­rio­se su­tam­pa mū­sų, sa­vi­val­dy­bės ir vi­suo­me­nės in­te­re­sai. Nors su­rink­ti sa­vo lei­di­niams lė­šas la­bai sun­ku, at­li­kę tą dar­bą, tu­ri­me pri­vi­le­gi­ją ra­šy­ti apie vie­tas, ku­rios mums pa­tiems įdo­mios. Mums jū­sų kraš­tas yra la­bai įdo­mus“, – apie kny­gos užuo­maz­gas pa­sa­ko­jo au­to­rius. V. Al­mo­nai­tis mi­nė­jo, kad pla­čiai var­to­ja­ma fra­zė „Rie­ta­vas – tai Ogins­kiai“ nė­ra tei­sin­ga, nes čia – ir nuo­sta­bi gam­ta, miš­kai, Aukš­to­jo ty­ro pel­kė, ki­ti įsta­baus gro­žio ob­jek­tai.
Daug kam ne­aiš­ki ga­li bū­ti kny­gos pa­va­di­ni­me var­to­ja­ma są­vo­ka „Pie­tų Cek­lis“. Šį klau­si­mą au­to­rius iš­gir­do ir iš sa­lė­je su­si­rin­ku­sių žmo­nių. V. Al­mo­nai­tis pa­aiš­ki­no, kad tai is­to­ri­nis pavadinimas. Cek­lio že­mė gy­va­vo dau­gy­bę me­tų. Rie­ta­vas yra pie­ti­nis jos pa­kraš­tys. „Ceklis – vie­na iš de­vy­nių kur­šių gen­ties že­mių, pa­ti di­džiau­sia, stip­riau­sia, ku­ri že­mai­čių dė­ka dabar pri­klau­so Lie­tu­vos Res­pub­li­kai. Mū­sų vi­sos kny­gos pa­va­din­tos is­to­ri­nių že­mių var­dais“, – apie kny­gos pa­va­di­ni­mą pa­sa­ko­jo au­to­rius.
V. Almanaitis rie­ta­viš­kiams pa­žė­rė ir kri­ti­kos, nes la­bai svar­bus is­to­ri­nis pa­min­klas – Skrob­lio pi­lia­kal­nis, žy­min­tis Rie­ta­vo pra­džią, nė­ra tin­ka­mai pa­žy­mė­tas, prie jo nė­ra kur pa­si­sta­ty­ti au­to­mo­bi­lio, jo­kio in­for­ma­ci­nio sten­do ar laip­tų. Rie­ta­vo kraš­te yra ir dau­giau ato­kių is­to­ri­jos pa­min­klų. Vie­nas jų – Žad­vai­nių miš­ke esan­ti par­ti­za­nų žū­ties vie­ta. Ras­ti ją be ga­lo sun­ku. V. Al­mo­nai­tį mū­sų kraš­te džiu­gi­na se­nų­jų ka­pi­nių su­tvar­ky­mas, kin­tan­tis Rie­ta­vo dva­ro so­dy­bos vaiz­das, tar­mi­nės kal­bos iš­lai­ky­mas.
Kny­go­je ap­ra­šo­mos 25 gy­ve­na­mo­sios vie­to­vės, 8 miš­kai, Aukš­to­jo ty­ro aukš­ta­pel­kė, Skrob­lio pi­lia­kal­nis, Al­ko al­ka­kal­nis, Pup­žiu­bių du­be­nuo­ta­sis ak­muo, Rie­ta­vo baž­ny­čia ir dva­ro so­dy­ba, Me­din­gė­nų baž­ny­čia ir dvar­vie­tė, Žad­vai­nių, Ši­lų, Gu­da­lių ir ki­tuo­se miš­kuo­se esan­čios Lie­tu­vos par­ti­za­nų žū­ties vie­tos bei ki­ti ob­jek­tai. Že­mė­la­piuo­se pa­žy­mė­tos 55 lan­ky­ti­nos vie­tos, pa­tei­kia­mos sun­kiai ran­da­mų pa­min­klų ge­og­ra­fi­nės ko­or­di­na­tės. Lei­di­nį iliust­ruo­ja 230 nuo­trau­kų, sche­mų, že­mė­la­pių frag­men­tų. Ži­ny­nas skir­tas kul­tū­ri­nio, pa­žin­ti­nio tu­riz­mo mė­gė­jams, vi­siems, be­si­do­min­tiems Lie­tu­vos is­to­ri­ja, kul­tū­ros pa­vel­du ir gam­ta. Tvir­tai įriš­tas, į di­des­nę ki­še­nę tel­pan­tis lei­di­nys pa­si­tar­naus ne tik Rie­ta­vo kraš­tą lan­kan­tiems tu­ris­tams, bet ir pa­tiems rie­ta­viš­kiams, su­si­ruo­šu­siems ge­riau pa­žin­ti gim­tą­sias apy­lin­kes.
Įrė­min­tą pir­mą­jį 1595 m. Lie­tu­vai skir­tą že­mė­la­pį, ku­ria­me pa­žy­mė­tas ir Rie­ta­vas, kaip pa­dė­ką už fi­nan­si­nę pa­ra­mą kny­gos iš­lei­di­mui, au­to­rius įtei­kė Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jui An­ta­nui Auž­bi­ka­vi­čiui. Dar vie­nas že­mė­la­pis už di­džiu­lę pa­gal­bą ra­šant kny­gą pa­do­va­no­tas mu­zie­jaus di­rek­to­riui V. Rut­kaus­kui, o už pa­au­ko­tą lai­ką mu­zie­jaus vyr. fon­dų sau­go­to­ja Oti­li­ja Gri­cie­nė ap­do­va­no­ta au­to­rių pa­da­ry­ta nuo­trau­ka. Kny­gos pri­sta­ty­mui skam­be­sio su­tei­kė mu­zi­ki­niai in­tar­pai, ku­riuos do­va­no­jo fol­klo­ri­nis an­sam­blis „Ka­da­gi­nis“ (vad. Ai­da Liu­ti­kie­nė).

« Atgal

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama