Archyvas

Nuo:
Iki:

Reklama

Apie mus

Tik Jūsų dėka mes minime 10 metų sukaktį!

Turbūt daugeliui pasirodė beprotiška (ir iš anksto pasmerkta žlugti) mintis pradėti leisti laikraštį rajone, turinčiame 40 tūkstančių gyventojų ir keturis laikraščius. Ne vienas 2002 metų balandžio 15 dieną į rankas paėmęs pirmąjį „Plungės žinių“ numerį, ko gero, pagalvojo, kad laikraštis neišsilaikys nė metų, nes mieste tvirtas pozicijas turėjo „Žemaitis“, „Plungė“, „Brasta“, o neseniai atkurtoje Rietavo savivaldybėje imtas leisti savas leidinys – „Rietavo žemė“. Tad nedidukėse Plungės ir Rietavo savivaldybėse vietos penktam laikraščiui kaip ir nebuvo...
Tačiau viskas klostėsi priešingai. Tuometė beprotiška idėja steigti nepriklausomą nuo rajono verslo magnatų laikraštį pasiteisino: visuomenė troško naujo požiūrio, laisvų žurnalistų.
Kad toks laikraštis buvo reikalingas, patvirtino ir keli faktai: netrukus su visuomene atsisveikino „Brasta“, dar už metų, nebegalėdama išsilaikyti nedidukėje Rietavo savivaldybėje, prieglobsčio į „Plungės žinias“ pasiprašė „Rietavo žemė“, o norėdamas išlikti „Žemaitis“ turėjo lįsti po „Respublikos“ leidinių grupės sparneliu... Ir taip rajone liko trys leidiniai, iš kurių jauniausias – šiandien dešimties metų sukaktį švenčiančios „Plungės žinios“.
Iš tuomet pirmųjų laikraštį kūrusių ir jame dirbusių žmonių – Gedimino, Linos, Aušros, dviejų Daivų, Viganto, Žydrūno, Ingos – likę keli. Keitėsi laikai, keitėsi ir darbuotojai. Laikraščiui nespėjus sustiprėti, teko patirti nemažai ir išbandymų. Anapilin dėl sunkios ligos iškeliavo Gediminas, negalėdami susitaikyti su naujo laikraščio atėjimu, korumpuoti kai kurie rajono verslininkai užsakė redaktoriaus užpuolimą, kolegos pradėjo šmeižto kampaniją, o netrukus paaiškėjo, kad keli leidinio kūrėjai dėl didesnio lito išdavė ir pagrindinę idėją – būti laisviems ir nepriklausomiems. Tad kolektyvo kaitos išvengti buvo neįmanoma. Pasitraukus keliems darbuotojams, į laikraštį atėjo kiti. Šiandien galime pasidžiaugti, kad pas mus dirbo ar tebedirba (kai kurios darbuotojos išėjusios motinystės atostogų) žurnalistai Simona, Daiva, Ilona, Lina, Audra, Žydrūnė, Danius, Dalia, Rimantas, vairuotojai Antanas, Mindaugas, Vytautas, korektorė-stilistė Rasa, Renata, sekretorės-kasininkės Inga, Roma, Laura, buhalterės Jurga, Daiva.
Jų dėka „Plungės žinios“ dienos šviesą išvysta ir Jūsų namus pasiekia du kartus per savaitę.
Tačiau kas laikraštis būtų be savo ištikimų skaitytojų, t. y. Jūsų? Redakcijai visada malonu, kai žino, kad jos darbas nėra veltui ir kad jis yra vertinamas, reikalingas, jame pateikti straipsniai aktualūs.
Per dešimt metų būta daug ko, taip pat nesusipratimų ir apmaudžių klaidų, dėl kurių kartais redakcija net nebuvo kalta. Kaip bebūtų, savo klaidas pripažįstame ir atsiprašėme, kai buvome neteisūs.
Tačiau didžiuojamės, kad „Plungės žinioms“ pavyko išaiškinti daug visuomenei svarbių dalykų: darbo vietoje girtaujančius valdininkus, girtus avariją padariusius ir bandžiusius tai nuslėpti politikus ir pareigūnus, slaptą siekį mieste statyti asfaltbetonio cechą, korumpuotus politikus, slaptus susitarimus dėl viešųjų pirkimų ir t. t.
Mes džiaugiamės savo skaitytojais: mokytojais, seniūnais, sportininkais, kultūros darbuotojais, politikais, pareigūnais, verslininkais ir visais kitais – Jūs mums ypač brangūs ir mes nuoširdžiai dėkojame Jums už tai, kad esate su mumis!

Redaktorius Žydrūnas Pilitauskas

 

* * * * * * *

 

 

Malonu, kad galiu šalia būti
Visados maniau, kad apie praeitį rašyti lengviau nei apie esamus ar būsimus įvykius. Pasirodo, klydau: prisėdi rašyti, rodos, sklidinas atsiminimų ir vertinimų ir suvoki, kad tie prisiminimai priblėsę, o vertinimai gali būti ir neteisingi. Taip ir šį kartą, kai užsibrėžiau fragmentiškai pašokinėti dešimties metų darbo „Plungės žinių“ kolektyve labirintuose.
Dar tarybiniais metais mėgdavau brūkštelėti į spaudą. Tada vieninteliame rajoniniame laikraštyje „Kibirkštis“ pasirodydavo viena kita apžvalga, dažniausiai apie darbovietės aktualijas. Ko nors kito ir nemokėjau, ir nebuvo leidžiama. Vėliau atsirado „Brasta“. Tai buvo gaivaus vėjo gūsis, leidęs suprasti, kas yra laisvas žodis ir pagrindęs rajono spaudos atstovų konkurenciją. Jau tada susipažinau su daugybe puikių žmonių, kurie dirbo tame laikraštyje. Susipažinau ir su jaunu Žydrūnu Pilitausku, nors pažintis ir buvo fragmentiška. Rašantieji nebuvome žurnalistai, tačiau noras išreikšti save viską nugalėdavo. Vis dėlto konkurencinė kova, vadybos klaidos, gal ir noras privesti laikraštį prie bankroto savo davė: savininkai samdė redaktorių tokį, kuris nei pats ką nors išmanė, nei išmanantiems ką nors leido daryti. Sulaukdavau net pasityčiojimo: girdi, gerai rašai, bet nespausdinsiu, ir tiek. Kolektyve ėmė vyrauti įtampa, todėl juokavimai baigėsi. Labiausiai pasikalbėdavau su Gediminu Vilimu. Jau tada Gediminas sunkiai sirgo, buvo ištvėręs įvairias medicinines procedūras, praradęs ir vėl atgavęs viltį gyventi. Jo ypatingos rūšies humoras, sugebėjimas pasijuokti iš savęs man buvo artimas, priimtinas ir palaikantis. Iš Gedimino tada ir sužinojau, kad Plungėje, be jau esančių laikraščių „Žemaitis“, „Brasta“, „Plungė“, „Žemaičių saulutė“, kuriasi dar vienas – „Plungės žinios“, į kurį jis ir kviečiamas. Kiek vėliau jis ėmė teirautis ir manęs, ar aš nenoriu ten rašyti. Nors labai prisirišu prie žmonių, kartais net „susimbolinu“ kolektyvus ir žmones, šį kartą sutikau. Kartu su Gediminu ir Aušra Vilimais, vėliau – Rasa ir Lina, atsidūrėme naujame kolektyve. Mano „atsidūrimas“ buvo tik antraeilis, nes rašiau tik įvairias apžvalgas, kartais paruošdavau ir teminius puslapius. Kiti kolegos drauge su žmonėmis, išėjusiais iš „Plungės“ laikraščio, į darbą kibo pasiraitoję rankoves. Atrodė, kad sekasi: prenumeratorių daugėjo, temos profesionalėjo, žmonės buvo geri. Konkurencija, deja, spaudė, todėl reikėjo rašyti kitaip, geriau nei konkurentai. Tad mano vidinė nuostata „gyvenkime draugiškai“ nebuvo, nėra ir nebus realizuota. Tam trukdė ir laikraščio akcininkų asmeninės nuostatos ir nuolatinis apsikeitimas tarp laikraščių rašančiais žmonėmis, kurie iš leidinių išnešdavo ir į juos atnešdavo ne tik pyktį ir pagiežą, bet ir tikriausiai gerus prisiminimus. Darbai vijo darbus...
Gaila, bet Gedimino sveikata blogėjo. Gaudėme žinias apie jo sveikatą, kol sulaukėme ir pačios blogiausios... Palaidojome Gediminą jo gimtajame mieste Kretingoje. Dažnai lanko prisiminimai apie jį, todėl, matyt, jis gyvas...
Aušrai Vilimienei buvo sunku išlaikyti didelę šeimą, ir nors redakcija, laikraščio savininkai stengėsi padėti, Aušra grįžo į Dzūkiją. Ryšiai silpnėjo, silpnėjo...
Apie laikraščio džiaugsmus ir bėdas gali geriausiai papasakoti jame dirbantys žmonės. Jie čia užsidirba duoną, formuoja save ir aplinkinius. Aš galiu džiaugtis tik tuo, kad laikraštis man leido daug metų išreikšti save. Politikos įvykių apžvalgos buvo skaitomos, sulaukdavau ir oponavimo, kartą net buvau skundžiamas žurnalistų etikos komisijai: nepatinka žmonėms karti tiesa, labiau patinka laižyti saldų melą. Džiaugiuosi tuo, kad nei laikraščio valdžia, nei savininkai niekados nenurodinėjo, ką ir kaip turiu rašyti. Turiu pastebėti, kad laikraščio publikacijos visados keldavo ir tebekelia sąmyšį valdžios koridoriuose, niekam nebuvo pataikaujama, nors simpatijų taip pat nebuvo slepiama. Gaila, kad visos valdžios apkerpėjo ir vis mažiau reaguoja į publikacijas. Ir vis dėlto viešumas yra bene vienintelė jėga, verčianti progresuoti.
Džiaugiuosi tuo, kad laikraštis be vadinamųjų „skandalų“ randa galimybių rašyti ir apie švietimą, ir apie kultūrą, ir apie žmones. Žmonės pasiilgę gerumo ir pavyzdžio. Kartais save „pastatau“ laikraščio savininkų vieton. Atrodo, kad ir tą, ir aną reikėtų kitaip daryti, bet patirtis sako, kad tik iš šalies atrodo, kaip reikėtų daryti. Pasvarstęs supranti: žengiama teisingu keliu. Reikia tik išvengti duobių, neaptaškyti purvu žmonių. Tada skaitytojai liks laikraščio pusėje, tada ir laikraštis gyvuos – toks pat aštrus ir jaunatviškas. Malonu, kad aš galiu šalia jo būti...
Rimantas Gentvilas

Naujas Nr.

Apklausa

Reklama