Kraš­to­ty­ri­nin­kas P. Turs­kis bib­lio­te­ko­je pri­sta­tė kny­gą apie Rie­ta­vo kraš­tą

Pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį Rie­ta­vo Ire­nė­jaus Ogins­kio bib­lio­te­ko­je ra­šy­to­jas, kraš­to­ty­ri­nin­kas Pet­ras Turs­kis pri­sta­tė sa­vo nau­ją kny­gą „Rie­ta­vo kraš­tas: nuo Rie­ta­vo iki Sprau­dės (1800–2000 m.)“. Kny­ga yra kraš­to­ty­ri­nio po­bū­džio, jo­je pa­lie­čia­mos įvai­riau­sios mū­sų kraš­to te­mos.

At­ga­vęs tė­vų že­mę, ėmė do­mė­tis šio kraš­to is­to­ri­ja

Kny­gos au­to­rius pa­si­sa­kė, kad že­mai­tiš­kai kal­bė­ti ne­pa­vyks, mat nuo že­mai­čių tar­mės yra nu­to­lęs, gy­ve­ni­mas jį mė­tė po įva­rius Lie­tu­vos mies­tus, o gim­ti te­ko Si­bi­re. Sa­ve P. Turs­kis pri­sta­tė ne kaip ra­šy­to­ją, o kaip kraš­to­ty­ri­nin­ką ir kny­gos su­da­ry­to­ją. „Kraš­to­ty­ri­nis dar­bas pra­si­dė­jo se­niai, tai nė­ra leng­va, nes rei­kia su­rink­ti in­for­ma­ci­ją, ją pa­tik­rin­ti, įkom­po­nuo­ti į tin­ka­mą vie­tą – dar­bo yra daug. Šis dar­bas pra­si­dė­jo prieš 20–30 me­tų, kai at­vy­kau į Rie­ta­vo kraš­tą pra­si­dė­jus Są­jū­džiui. Duo­me­nis apie Sprau­dės kai­mą pra­dė­jau rink­ti gal 1990-ai­siais, kuo­met pra­si­dė­jo že­mių grą­ži­ni­mas. Tuo­met su­si­do­mė­jau sa­vo šei­mos ge­ne­a­lo­gi­ja, ieš­ko­jau duo­me­nų ar­chy­vuo­se. Sprau­dės kai­mas, kaip ir ki­ti kai­mai, po me­lio­ra­ci­jos daug ko ne­te­ko. Kaž­ka­da šia­me kai­me gy­ve­no apie 250 žmo­nių, o da­bar – vos 15–20. Vi­siš­kai pa­si­kei­tė kraš­to­vaiz­dis, ne­be­li­ko se­nų­jų gy­ven­to­jų“, – pa­sa­ko­jo P. Turs­kis.
Be­vaikš­tant ir ke­liau­jant po apy­lin­kes, ki­lo min­tis ap­žvelg­ti šio kraš­to vie­tas, pa­žy­mė­tas kry­žiaus ir kan­čios žen­klu. Tai įdo­mi te­ma, ta­čiau dau­gu­mos bu­vu­sių kry­žių jau ne­bė­ra, tad ga­li­my­bės ją nag­ri­nė­ti tam­pa vis la­biau ri­bo­tos. Dar vie­na te­ma kny­go­je – pa­ke­lės kai­mai, ėję nuo Rie­ta­vo iki Sprau­dės, da­bar jau iš­ny­kę. Anot kny­gos au­to­riaus, iš­ny­kę kai­mai yra Lie­tu­vos skau­du­lys, tad bū­ti­na juos įam­žin­ti, kad žmo­nės pa­si­skai­ty­tų ir ži­no­tų apie jų eg­zis­ta­vi­mą.

No­ri­si pa­žy­mė­ti ir iš­sau­go­ti reikš­min­gas vie­tas at­ei­ties kar­toms

Pir­mie­ji žings­niai, įkvė­pę in­for­ma­ci­jos pa­ieš­koms apie Rie­ta­vo kraš­tą, bu­vo ga­li­my­bė at­si­im­ti se­ne­lių že­mę. Tu­rė­da­mas Sprau­dė­je miš­ko, P. Turs­kis čia daž­nai ap­si­lan­ko. Su­si­do­mė­ji­mas šio kraš­to is­to­ri­ja ne­iš­blė­so iki šiol. „Šis kraš­tas man mie­las, at­vyks­tu į sa­vo miš­ką, tu­riu sa­vo gra­ži­ą­ją lie­pą. Kai­mas jau apy­tuš­tis, ja­me ra­mu ir ty­lu. Ma­ne vi­sa­da jau­di­no Sprau­dės baž­ny­čios li­ki­mas. Kas­kart at­vy­kus ji vis liūd­niau at­ro­do. Kal­bė­jo­me su Rie­ta­vo pa­ra­pi­jos kle­bo­nu, kad kaž­ką rei­kė­tų da­ry­ti, ban­dy­ti gau­ti pa­ra­mą iš Eu­ro­pos, gal­būt įsteig­ti ne­di­de­lį vie­nuo­ly­ną. Kny­go­je ra­šo­ma ir apie baž­ny­čią, kaip grei­tai ji bu­vo pa­sta­ty­ta, to­dėl taip grei­tai da­bar ir griū­va“, – kal­bė­jo sve­čias. Apie įspū­din­gą lie­pą, esan­čią P. Turs­kio miš­ke, ko ge­ro, gir­dė­jo jau dau­ge­lis. Anks­čiau to­je vie­to­je bū­ta ūkio, ta­čiau jo gy­ven­to­jus iš­trė­mus į Si­bi­rą, vis­kas su­ny­ko. At­ga­vęs tė­vų že­mes ir apė­jęs sa­vo val­das, kraš­to­ty­ri­nin­kas su­ra­do šią lie­pą. Pra­dė­jęs skai­čiuo­ti ka­mie­nus, pa­ma­tė, kad skai­čius iš­ties įspū­din­gas – net 30. Tie­sa, ko­kie 5 ka­mie­nai jau nu­pu­vo. Lie­pa yra ap­tver­ta, kad vi­suo­me­nė ga­lė­tų ja pa­si­gro­žė­ti. „Už ma­no miš­ko yra ma­ro ka­pe­liai, ku­riuo­se ne­bu­vo jo­kio žen­klo. Pa­sta­čiau to­je vie­to­je ak­me­ni­nį kry­žių, ku­ris grei­tai ne­iš­nyks iš kraš­to­vaiz­džio. Ten au­go ir di­džiu­lis ąžuo­las, at­ėjo nau­ji šei­mi­nin­kai ir jį nu­pjo­vė, nors tas ąžuo­las ka­pe­liuo­se bu­vo kaip sim­bo­lis. Taip ir nyks­ta kai­mai. Kaž­ka­da bu­vo di­džiu­lis kai­mas, kai au­to­stra­da jį per­sky­rė, kai­mas su­men­ko dar la­biau. Vil­čių, kad jis at­si­sta­tys – ma­ža“, – sa­kė P. Turs­kis.
Kraš­to­ty­ri­nin­kas pa­sa­ko­jo ir apie dar vie­ną įam­žin­tą reikš­min­gą šiam kraš­tui vie­tą. Žmo­nės kal­bė­jo, kad Žad­vai­niuo­se yra 1952 m. nu­kau­tų Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų-par­ti­za­nų iš Bu­ti­gei­džio rink­ti­nės Da­riaus tė­vū­ni­jos Ram­by­no-Pi­lies bū­rio An­ta­no Ged­min­to-Lakš­tu­čio (21 m.), Pra­no Graus­lio-Pa­va­sa­rio (40 m.), Onos Juš­kie­nės-Stir­nos-Onu­tės (29 m.), Juo­zo Ože­lio-Da­gi­lio (29 m.) bei gru­pės va­do An­ta­no Kon­tri­mo-Pa­ra­mos (43 m.) žū­ties vie­ta, bet ieš­ko­ti jos nie­kas ne­si­ė­mė. „Esu su­kau­pęs ne­men­ką ke­lio­nių pa­tir­tį, že­mė­la­piais nau­do­tis mo­ku, tai pa­gal­vo­jau, kad rei­kė­tų ją su­ras­ti. Iš vie­tos gy­ven­to­jų su­ži­no­jau is­to­ri­ją, bet tos vie­tos ras­ti nie­kaip ne­pa­vy­ko. Krei­piau­si į bu­vu­sį gi­ri­nin­ką An­ta­ną Raš­kaus­ką, ku­ris pra­si­ta­rė, kad ge­riau­siai vie­tos eg­ly­nus čia pa­žįs­ta na­mi­nu­kę kaž­ka­da vi­rę dar­bi­nin­kė­liai. Pa­kal­bi­nus vie­ną iš jų, pa­vy­ko už­tik­ti prie eg­lės pri­kal­tą kry­že­lį. Šis kry­že­lis ir pa­dė­jo ras­ti tiks­lią par­ti­za­nų žū­ties vie­tą, tad pa­stan­gos iš­sau­go­ti par­ti­za­nų at­mi­ni­mą ne­li­ko be­vai­sės. Ši vie­ta da­bar yra pa­žy­mė­ta, tu­ri ge­og­ra­fi­nes ko­or­di­na­tes, tad vi­si ją ne­sun­kiai ga­li su­ras­ti“, – pa­sa­ko­jo kraš­to­ty­ri­nin­kas.

Ak­ty­vus gy­ve­ni­mo bū­das su­kė­lė no­rą do­mė­tis kraš­to­ty­ra

P. Turs­kis at­sklei­dė, kad nuo jau­nų die­nų jo gy­ve­ni­mas bu­vo ak­ty­vus ir ku­pi­nas nuo­ty­kių. Pra­dė­jus Klai­pė­do­je už­si­im­ti leng­vą­ja at­le­ti­ka, su­si­da­rė bū­re­lis drau­gų, no­rin­čių pro­pa­guo­ti spor­ti­nį tu­riz­mą. Ke­lio­nių me­tu te­ko ei­ti į kal­nus, plauk­ti upė­mis, lan­ky­tis ur­vuo­se. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad ke­lio­nės ir spor­ti­nis tu­riz­mas at­ve­dė į kraš­to­ty­ri­nę veik­lą. P. Turs­kis nie­ka­da ne­ke­liau­da­vo be fo­to­apa­ra­to, daug fo­to­gra­fuo­da­vo, tai iš­ug­dė pa­sta­bu­mą. „Kad ir blo­gas oras bū­da­vo, gam­ta yra gy­ve­ni­mas. Vi­si gy­ve­na­me jo­je, tik esa­me nuo jos per daug nu­to­lę. Žie­mą, kai 30 laips­nių šal­čio, mie­go­da­vo­me po 6 žmo­nes vie­na­me mieg­mai­šy­je. Įdo­mu bu­vo, to­kios ke­lio­nės su­tei­kė daug ži­nių. Da­bar ban­dau rie­ta­viš­kiams šią pa­tir­tį per­duo­ti“, – sa­kė kny­gos au­to­rius.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Anot P. Turskio, savo sukauptą patirtį per išleistą knygą jis nori perduoti rietaviškiams.