Penktadienis, 2024 m. kovo 29 d.

Plun­gė­je pa­smaug­ta mo­te­ris: tik po nu­žu­dy­mo vai­kai iš­gir­do, kad ma­ma ne kar­tą bu­vo su­muš­ta

Nu­žu­dy­tos mo­ters vai­kai, net pra­ėjus kiek dau­giau nei pus­me­čiui, vis dar ne­ga­li be aša­rų kal­bė­ti apie įvy­kius. „Net kai ne­ben­dra­vo­me, ži­no­jo­me, kad ma­ma yra“, – sun­kiai aša­ras tram­do ma­mos ne­te­ku­si duk­ra. Ta­čiau teis­me pra­bi­lu­si nu­žu­dy­mu įta­ria­mo vy­ro mo­ti­na su­kė­lė abe­jo­nių, ar tei­sia­mų­jų suo­le at­si­dū­ręs jos sū­nus yra tik­ra­sis žu­di­kas.

Plun­gė­je gy­ve­nu­si mo­te­ris san­tuo­ko­je su­si­lau­kė tri­jų vai­kų, vė­liau su jų tė­vu iš­si­sky­rė, ta­čiau, anot vai­kų, su jais ben­dra­vo. Net kai mo­te­ris gy­ve­no su ki­tu vy­ru, pa­sak at­ža­lų, tiek per šven­tes, gim­ta­die­nius, tiek šiaip sa­vait­ga­liais jie su­si­tik­da­vę. Vis­kas pa­si­kei­tė, kai mo­te­ris su­si­pa­ži­no su Al­gi­man­tu Ra­šins­kiu. Jis da­bar kal­ti­ni­mas žiau­riai ją nu­žu­dęs.
„Kai kvie­čiau po­li­ci­ją, ji dar bu­vo gy­va“, – Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­me tei­gė vy­ras ir sa­kė ga­lįs pri­pa­žin­ti kal­tę tik dėl to, ko ne­pa­me­na, mat bu­vo la­bai gir­tas.
By­los duo­me­ni­mis, 2019 me­tų ba­lan­džio 18-osios nak­tį Plun­gės pa­rei­gū­nai su­lau­kė skam­bu­čio. Skam­bi­nęs vy­ras sa­kė, kad rei­kia pa­gal­bos, ta­čiau ne­pa­aiš­ki­no, kas įvy­ko. Me­di­kų pa­gal­bos jis ne­pra­šė. Į nu­ro­dy­tą vie­tą at­vy­kę po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai bu­te ra­do gir­tą A. Ra­šins­kį. Kar­tu su juo gy­ve­nu­sią Dai­vą pa­rei­gū­nai pa­ma­tė gu­lin­čią lo­vo­je. Vy­ras pa­rei­gū­nus pa­ti­ki­no, kad mo­te­ris mie­ga, ta­čiau su­abe­jo­ję vy­ro būk­le ir ne­aiš­kia kal­ba, pa­rei­gū­nai pri­ėjo prie mo­ters ir pa­tik­ri­no pul­są. Jo ne­ap­čiuo­pę, iš­kvie­tė me­di­kus. Jų pa­stan­gos at­gai­vin­ti mo­te­rį bu­vo be­vai­sės.
Vy­rui tą nak­tį nu­sta­ty­tas 2,53 prom. gir­tu­mas, dėl to jį ap­klaus­ti bu­vo sun­ku. Ne­ofi­cia­lio­mis ži­nio­mis, tą pa­tį va­ka­rą jis pa­sa­kęs: „Pa­smau­giau dra­ko­ną“. Pats kal­ti­na­ma­sis sa­ko ne­pa­me­nan­tis nie­ko, tik kad kvie­čiant po­li­ci­ją, ji dar bu­vu­si gy­va.
Ty­ri­mo me­tu nu­sta­ty­ta, kad mo­te­ris pa­smaug­ta. Jai su­lau­žy­ti ke­li šon­kau­liai, rak­ti­kau­lis, ant kū­no ma­ty­ti stip­rūs nu­broz­di­ni­mai. Nu­žu­dy­mu kal­ti­na­mas vy­ras ti­ki­no, kad jis ne­žu­dė – pas kvie­tęs po­li­ci­ją.
Mo­ters vai­kai ne­slė­pė, kad ma­ma jau se­no­kai tu­rė­jo bė­dų su al­ko­ho­liu, ta­čiau ji dir­bo, ben­dra­vo su vai­kais, anū­kais. Kol ma­ma gy­ve­no su ki­tu vy­ru, tiek du jos sū­nūs, tiek duk­ra at­vyk­da­vo jos ap­lan­ky­ti ir ben­dra­vo su ma­mos drau­gu.
Kaip ma­ma su­si­pa­ži­no su Al­gi­man­tu, vai­kai sa­kė nė ne­ži­no­ję. Tik vie­nam sū­nų ji sa­kiu­si, kad yra su juo lai­min­ga ir jį my­li.
„Su ma­ma pra­dė­jom ma­žiau ben­drau­ti, kai ji apsigyveno su Algimantu. Ji pa­ti ėmė veng­ti ben­drau­ti. Pa­si­da­rė už­da­ra. Ne­drau­džiau at­ei­ti, pa­ma­ty­ti anū­ko, bet pas ją į sve­čius nė­jau. Kai su­ži­no­jau, kad ji mi­rė, iš­kart ne­pa­ti­kė­jau. Tė­tis pa­skam­bi­nęs pa­sa­kė. O per lai­do­tu­ves iš­gir­dau, kad ma­ma at­ei­da­vo į dar­bą su mė­ly­nė­mis. Aš to ne­ma­čiau, ma­ma ne­bu­vo sa­kiu­si, kad ją mu­ša, bet jau­čiau šir­dy­je, kad kaž­kas ne­ge­rai. Tik ma­ma ne­kal­bė­jo apie tai“, – teis­me pa­sa­ko­jo vy­riau­sias nu­žu­dy­tos mo­ters sū­nus.
Be­ne dau­giau­sia te­le­fo­nu su ma­ma sa­ko ben­dra­vęs jau­nes­nis sū­nus. Vy­ras teis­me pa­sa­ko­jo, kad maž­daug me­tus su Algimantu gy­ve­nu­si ma­ma jų san­ty­kių pra­džio­je džiau­gė­si, kad yra lai­min­ga. Ta­čiau po tru­pu­tį ati­to­lo, vis ma­žiau apie sa­ve pa­sa­ko­jo. Jau­nas vy­ras vos su­lai­kė aša­ras pri­si­mi­nęs vie­ną ma­mos skam­bu­tį.
„Ji man pa­skam­bi­no ir pa­pra­šė pa­si­im­ti, par­vež­ti į tė­čio na­mus. Ten jai po sky­ry­bų li­ko kam­ba­rys. Tą die­ną ne­ga­lė­jau, ne­bu­vau Plun­gė­je, pa­pra­šiau ma­mos nu­rim­ti ir pa­sa­kiau, kad vė­liau ap­tar­si­me. Kai pa­skam­bi­nau po po­ros die­nų, ji sa­kė, kad vis­kas ge­rai, pa­gal­bos ne­rei­kia. Da­bar gai­liuo­si, kad ta­da ne­ga­lė­jau pa­dė­ti“, – tram­dė aša­ras vy­ras.
Tik po mo­ters nu­žu­dy­mo, anot vai­kų, žmo­nės ėmė kal­bė­ti, kad mo­te­ris ne kar­tą bu­vo su mė­ly­nė­mis, ta­čiau nie­ka­da ne­sa­kė, kad pa­ti­ria smur­tą. Įta­ri­mų, kad su­gy­ven­ti­nis smur­tau­ja, bu­vo ki­lę ir vai­kams, ta­čiau ma­ma tai nei­gu­si.
„Jis at­ėmė iš mū­sų ma­mą. Vie­na yra ži­no­ti, kad tu­ri ma­mą, ki­ta – kai jos ne­bė­ra“, – aša­rų ne­su­lai­kė mo­ters duk­ra.
Abe­jo­nių pa­sė­jo nu­žu­dy­mo įta­ria­mo vy­ro mo­ti­na. Gar­baus am­žius mo­te­ris gy­rė nu­žu­dy­tą­ją, pa­sa­ko­jo, kad ja mo­te­ris la­bai rū­pi­no­si, kar­tą ar du per sa­vai­tę at­vež­da­vo mais­to pro­duk­tų. Plun­gės ra­jo­ne gy­ve­nan­ti mo­te­ris teis­me ne­slė­pė, kad sū­nus tu­rė­jo rim­tų bė­dų dėl al­ko­ho­lio, net tris kar­tus gy­dė­si Švėkš­no­je.
„Kai pir­mą kar­tą gy­dė, jis lais­vai ne­ga­lė­jo vaikš­čio­ti. Kai bu­vo an­trą ir tre­čią kar­tą, sa­kė ga­lįs ei­ti kur no­ri“. Gal ir nu­si­pirk­da­vo alaus. Kai gy­dė­si, gal­vo­jo, kad ne­be­gers, jog pa­gy­dė. Kol pas ma­ne gy­ve­no, bu­vo svei­kas vai­kas, tar­na­vo ar­mi­joj, bu­vo ser­žan­tas“, – apie nu­žu­dy­mu kal­ti­na­mą sū­nų pa­sa­ko­jo gar­baus am­žiaus mo­te­ris.
Mo­te­ris ne­slė­pė, kad sū­nus bu­vo įni­kęs į alų, vis­gi pa­ti­ki­no su­ži­no­ju­si dau­giau, nei do­mė­jo­si ty­rė­jai.
„Tu­riu liu­di­nin­ką, kad pas juos tą die­ną bu­vo sve­čių. Man ne­pa­aiš­ki­no, kas tas sve­čias. Čia man bro­lis sa­kė. Jam pa­žįs­ta­mas pa­sa­ko­jo, o jis man ne­pa­sa­kė, kas tas pa­žįs­ta­mas. Sa­ko, kad ma­no sū­nus su kaž­kuo su­si­mu­šė“, – teis­me da­li­jo­si mo­te­ris.
Ty­ri­mo me­tu ne­nu­sta­ty­ta, kad bu­te be po­ros bu­vo ir kar­tu gir­ta­vo ki­ti as­me­nys. Pats nu­žu­dy­mu kal­ti­na­mas vy­ras sa­ko ne­pa­me­nan­tis nie­ko, kas įvy­ko tą nak­tį. Vis­gi teis­mas pa­no­ro iš­klau­sy­ti, ką gir­dė­jo nu­žu­dy­mu įta­ria­mo vy­ro dė­dė, nu­žu­dy­tos mo­ters ko­le­gės ir ki­ti liu­di­nin­kai.

Ri­ta Ge­čiū­nai­tė
(del­fi.lt inf.)
Au­to­rės nuotr.

Komentarai
Kiti straipsniai