Sekmadienis, 2019 m. lapkričio 17 d.

„Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo, ir skaus­mo upe­liai iš­džiu­vo…“

Rug­sė­jo 2-osios ry­tą ap­si­lan­kiau La­bar­džių kai­me. Gat­ve­lė po gat­ve­lės ir ra­dau tai, ko ieš­ko­jau – Ju­ze­fos ir Pet­ro Va­lu­čių so­dy­bą. So­dy­ba tik­rai įspū­din­ga – jo­je stul­bi­na­ma tvar­ka, iš­puo­se­lė­ti gė­ly­nai, o tarp­du­ry­je su šil­to­mis šyp­se­no­mis vei­duo­se pa­si­ti­ko so­dy­bos šei­mi­nin­kai. Ap­si­lan­ky­mo tiks­las ypa­tin­gas – po­ra rug­pjū­čio 24-ąją at­šven­tė auk­si­nes ves­tu­ves

Pa­žin­tis bul­via­ka­sio me­tu

Ju­ze­fa su Pet­ru su­si­pa­ži­no 1968 m. ru­de­nį. Pet­ras ki­lęs iš Kel­vė­tų kai­mo, Klai­pė­dos r., Ju­ze­fa – Pa­jū­rio kai­mo, Rie­ta­vo sa­vi­val­dy­bės. Tuo­met vai­ki­nas dir­bo eks­ka­va­to­ri­nin­ku Klai­pė­dos me­lio­ra­ci­jos sta­ty­bos val­dy­bo­je, ten dir­bo ir jo drau­gas, gy­ve­nęs Pa­jū­rio kai­me. Ju­ze­fa anuo­met bu­vo lau­ko dar­bi­nin­kė „Ban­gos“ ko­lū­ky­je. Drau­gas Pet­rui pa­pa­sa­ko­jo, kad bri­ga­do­je dir­ba ne­blo­ga mer­gi­na ir rei­kia juos su­pa­žin­din­ti. Bu­vo ru­duo, vi­sus su­kvie­tė į bul­via­ka­sį, taip ir įvy­ko pir­mo­ji pa­žin­tis. „At­va­žia­vęs į bul­via­ka­sį pa­ma­čiau tris mer­gi­nas, bet la­biau­siai į akį kri­to Ju­ze­fa – gra­ži, straz­da­no­tu vei­du­ku. Va­ka­re vy­ko pa­baig­tu­vės, taip ir su­si­pa­ži­no­me. Vė­liau su­si­ra­ši­nė­jo­me laiš­kais, tu­rė­jau mo­to­cik­lą, at­va­žiuo­da­vau ap­lan­ky­ti, su­si­pa­ži­nau su Ju­ze­fos gi­mi­ne. At­ėjus ki­tam bul­via­ka­siui, su­si­tuo­kė­me. Su mo­to­cik­lu nu­ve­žė­me pa­reiš­ki­mus į Plun­gę ir 1969 m. rug­pjū­čio 22 d. Rie­ta­vo baž­ny­čio­je su­mai­nė­me auk­so žie­dus“, – pa­sa­ko­ja Pet­ras.

Gy­ve­ni­mo pra­džia leng­va ne­bu­vo

Po ves­tu­vių Pet­ras dir­bo Jud­rė­nų ta­ry­bi­nia­me ūky­je, po­ra ap­si­gy­ve­no Ma­tai­čių kai­me, vė­liau per­si­kė­lė į Jud­rė­nus. Ten gy­ve­no dvie­jų ga­lų na­me su kai­my­nais Ja­ni­na ir Bro­niu Žio­gais. Nuo 1982 m. po­ra iš­si­kė­lė į be­si­ku­rian­tį ko­lū­kį La­bar­džiuo­se ir juo­se gy­ve­na iki šiol. Gy­ve­ni­mas ro­žėm klo­tas ne­bu­vo, gy­ven­da­ma Jud­rė­nuo­se šei­ma, ne­tu­rė­jo van­dens, te­ko jį neš­tis iš šu­li­nio.
Per­si­kė­lus į La­bar­džius, pa­ge­rė­jo gy­ve­ni­mo są­ly­gos – na­muo­se bu­vo van­duo, ne­tru­kus at­si­ra­do te­le­fo­nas, įsi­gi­jo au­to­mo­bi­lį. Pet­ras dir­bo ko­lū­ky­je vai­ruo­to­ju, vė­liau san­dė­ly­je. Kol vai­kai bu­vo ma­ži, Ju­ze­fa ne­dir­bo. Vė­liau, kai La­bar­džiuo­se at­si­da­rė dar­že­lis, dir­bo ja­me, po jo už­da­ry­mo – mo­kyk­lo­je va­ly­to­ja, kol ir jos ne­be­li­ko. „Šiek tiek ūki­nin­ka­vo­me. Vi­sus dar­bus dir­bo­me kar­tu, daug pa­dė­jo vai­kai – dar­žus ra­vė­da­vo, šie­nau­da­vo. Vai­kai mū­sų la­bai ge­ri, ir da­bar pa­de­da. Daž­nai at­va­žiuo­ja, skam­bi­na, rū­pi­na­si, jei ko trūks­ta, at­ve­ža. Kai ne­be­li­ko ūkio, pa­ve­žio­jo mus po Lie­tu­vos apy­lin­kes: Tra­kus, Drus­ki­nin­kus, Klai­pė­dą. Su abiem duk­ro­mis prieš dvejus me­tus skri­do­me į Ro­mą pas Po­pie­žių. Sau­sio mė­ne­sį ke­lia­vo­me į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę – Iz­ra­e­lį. Da­bar dar lau­kia ke­lio­nė į Len­ki­ją“, – pa­sa­ko­ja la­bar­diš­kiai. Ke­liau­ti Ju­ze­fai ir Pet­rui la­bai pa­tin­ka, jie la­bai ti­kin­tys. Ro­mo­je įspū­dį pa­li­ko ga­li­my­bė pa­ma­ty­ti Po­pie­žių, o Iz­ra­e­ly­je – jo­di­nė­ji­mas kup­ra­nu­ga­riu, mau­dy­nės Ne­gy­vo­jo­je jū­ro­je, ke­lio­nės per kal­nus ir dy­ku­mas, o kur dar skry­dis lėk­tu­vu.

Di­džiu­lė šei­ma – ir prie dar­bo, ir prie sta­lo

Gy­ven­da­ma Jud­rė­nuo­se, po­ra su­si­lau­kė tri­jų sū­nų, ap­si­gy­ve­nę La­bar­džiuo­se – dvie­jų duk­rų. Tarp vy­riau­sio sū­naus ir jau­niau­sios duk­ters skir­tu­mas yra 14 me­tų. Sen­jo­rus džiu­gi­na ir 5 anū­kai, žie­mą anū­kų skai­čius pa­si­pil­dys dar vie­na mer­gai­te. Po­ra ne­sle­pia džiaugs­mo, kad nė vie­nas vai­kas ne­iš­va­žia­vo į už­sie­nį. Jau­niau­sia duk­ra gy­ve­na Vil­niu­je, ki­ta duk­ra Klai­pė­do­je, sū­nūs – Plun­gė­je, Gargž­duo­se ir Klai­pė­do­je. Kai vi­sa šei­ma su­va­žiuo­ja, bū­na 17 žmo­nių. Gau­si šei­ma ir di­džiuo­sius dar­bus pa­de­da nu­dirb­ti, ir šven­tes pa­mi­nė­ti. „Vie­no­je pu­sė­je esan­tys kai­my­nai tu­ri 5 vai­kus, ki­to­je pu­sė­je – 4, prie­šais gy­ve­nan­tys – ir­gi 5, vi­sų pa­na­šaus am­žiaus. Vai­kams gy­ven­ti čia bu­vo la­bai sma­gu. Kai ne­bū­da­vo dar­bo, su­si­bėg­da­vo su kai­my­nų vai­kais, žais­da­vo slė­py­nes, su ka­muo­liu, ei­da­vo vi­si kar­tu į mo­kyk­lą. Ir prie dar­bo bu­vo ge­rai: šie­nau­da­vo­me tal­ko­mis, vie­ną va­ka­rą pas vie­nus kai­my­nus ei­da­vo­me, ki­tą – pas ki­tus… Po 15 žmo­nių bū­da­vo, vi­si pa­si­skirs­tę dar­bus: vie­ni dar­ži­nė­je, ki­ti lau­kuo­se. Tais lai­kais vi­si lai­ky­da­vo­me gy­vu­lių, dar­bo bu­vo per akis“, – pri­si­me­na Pet­ras.

Ak­ty­vūs ben­druo­me­nės na­riai

Šiuo me­tu sen­jo­rai au­gi­na viš­tų, tu­ri lo­pi­nė­lį že­mės, pa­si­so­di­na dar­žo­vių, mėgs­ta ke­liau­ti. Jie la­bai džiau­gia­si, kad tu­ri pui­kius kai­my­nus. „Su kai­my­nais ne­sa­me su­si­ba­rę, la­bai ge­rai su­gy­ve­na­me, kai rei­kia, vie­ni ki­tiems pa­de­da­me.
Esa­me ben­druo­me­nės na­riai, da­ro­me su­si­rin­ki­mus, da­ly­vau­ja­me ren­gi­niuo­se. Šie­met va­sa­rą per kai­mo šven­tę ga­vo­me do­va­nų bei pa­dė­ką už il­ga­me­tį in­dė­lį ir dar­bus La­bar­džių kai­mo la­bui. Va­žiuo­ja­me ir į Ši­lu­vo­je, Kal­va­ri­jo­je vyks­tan­čius at­lai­dus. Vis sma­giau lai­kas pra­ei­na, ne­už­si­sė­di­me vie­no­je vie­to­je. Te­le­vi­zo­rių pa­žiū­ri­me tik va­ka­rais, kai ro­do įdo­mes­nes lai­das, fil­mų žiū­rė­ti ne­mėgs­ta­me. Die­no­mis krapš­to­mės lau­ke. Gy­ve­na­me ge­ro­je vie­to­je – ke­lias as­fal­tuo­tas, ne­to­li – Rie­ta­vas, nu­va­žiuo­ja­me ten ap­si­pirk­ti, ap­si­lan­ko­me šven­tė­se“, – pa­sa­ko­ja po­ra. Jau 6-ti me­tai Ju­ze­fa kar­tu su kai­my­nė­mis vaikš­to su šiau­rie­tiš­ko­mis laz­do­mis. Mo­te­rys kas­dien nu­ei­na po 5 km, iš­im­tis – tik sek­ma­die­niai ir pra­stas oras. „Da­bar ga­li­me ne­sku­bė­ti, anks­čiau, kai bu­vo vai­kai, ūkis, vis­kas vy­ko bė­gte. Ne­si­no­ri ap­leis­ti so­dy­bos, rei­kia ap­si­ra­vė­ti gė­ly­nus, žo­lę nu­si­pjau­ti. Jei tik yra svei­ka­tos, ga­li­ma gy­ven­ti ir džiaug­tis“, – sa­kė Ju­ze­fa.
La­bar­diš­kiai vi­sa­da mie­lai da­ly­vau­ja tal­ko­se, kar­tu su kai­my­nais tvar­ko ša­lia esan­čias ka­pi­nai­tes. Pa­va­sa­rį or­ga­ni­za­vo tal­ką – ka­pi­nai­tė­se bu­vo di­de­lė krū­va ak­me­nų, juos iš­dė­lio­jo tarp me­džių, pri­ve­žė že­mių, pa­sė­jo žo­lę ir da­bar ten la­bai gra­žu ir tvar­kin­ga. Pa­va­sa­rį mo­te­rys so­di­na ten gė­les, va­sa­rą jas pri­žiū­ri. Ar­tė­jant kai­mo šven­tei, pa­dė­jo tvar­ky­tis ir ap­link kul­tū­ros na­mus, prie kry­žiaus so­di­no gė­les. Ar­ti­miau­si po­ros pla­nai – bul­via­ka­sis ir ke­lio­nė į Ši­lu­vos at­lai­dus.

Ves­tu­vių šven­tę suor­ga­ni­za­vo vai­kai

Auk­si­nių ves­tu­vių šven­tę su­ren­gė vai­kai. Šven­tės kal­ti­nin­kai iš pra­džių kuk­li­no­si ir ne­no­rė­jo, bet pra­ėjus šven­tei, abu džiau­gia­si nuo­šir­džia, šil­ta ir gar­bin­ga šven­te. Kaip ir prieš 50 me­tų, san­tuo­kos pa­lai­mi­ni­mas įvy­ko Rie­ta­vo Šv. ar­kan­ge­lo My­ko­lo baž­ny­čio­je. Ku­ni­go Čes­lo­vo De­gu­čio pa­moks­las suvirpino šir­dį ne vie­nam. O kur dar Men­del­so­no mar­šas ir po­ros už­tik­rin­ti ir tvir­ti žings­niai iš­ei­nat po San­tuo­kos pa­lai­mi­ni­mo, plo­jant vi­sai svi­tai… Auk­si­nė­se ves­tu­vė­se, kaip ir prieš 50 me­tų, da­ly­va­vo pa­na­šus skai­čius žmo­nių – ne­to­li 50. Sve­čiai da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais, oras bu­vo kaip už­sa­ky­tas, šven­tė links­ma, tad tru­ko net dvi die­nas. Vai­kai, mar­čios, žen­tas ir anū­kai įtei­kė ir dar vie­ną do­va­ną – mu­zi­ki­nį kū­ri­nį. Šven­tės me­tu skam­bė­jo ir lin­kė­ji­mai su­lauk­ti dei­man­ti­nių ves­tu­vių šven­tės.
Pa­klau­sus la­bar­diš­kių, kaip jiems pa­vy­ko nu­gy­ven­ti 50 me­tų san­tuo­ko­je, Ju­ze­fa sa­ko, kad muš­tis ne­si­mu­šė, o nie­kas ne­gy­ve­na ne­su­keis­da­mi žo­džio tar­pu­sa­vy­je. „Gy­ve­no­me kaip to­je dai­no­je: „Ro­dos, ir var­go ne­bu­vo, ir skaus­mo upe­liai iš­džiū­vo“, at­ro­do, kad vi­sas gy­ve­ni­mas kaip sap­nas. Grei­tai me­tai pra­lė­kė, vai­kai už­au­go, vy­riau­siai anū­kei jau 20 me­tų. Gy­ve­ni­mas ne­bu­vo leng­vas, dirb­ti rei­kė­jo, grį­žus į na­mus lau­kė ki­ti dar­bai, ma­ži vai­kai. Ne­bu­vo na­mų be dū­mų, pa­si­bar­da­vo­me, bet kai pa­gal­vo­ji, tie bar­niai bu­vo dėl men­knie­kių. Da­bar gy­ve­na­me ge­rai, kad tik blo­giau ne­bū­tų“, – kal­ba Pet­ras.
Ju­ze­fa pa­sa­ko­jo, kad anais lai­kais vis­ką rei­kė­jo da­ry­ti ran­ko­mis, da­bar žmo­nės gy­ve­na daug pa­to­giau. „Tu­rė­jau siu­vi­mo ma­ši­ną, siū­da­vau vai­kams rū­bus, per nak­tis megz­da­vau ir lo­py­da­vau. Iš Pet­ro se­nų marš­ki­nių siū­da­vau vai­kams marš­ki­nu­kus, iš­ar­dy­da­vau se­nus megz­ti­nius ir megz­da­vau vai­kams lie­me­nes. Da­bar vi­si var­gai pa­si­mir­šo“, – sa­ko mo­te­ris. Pa­au­gus vai­kams, daug dar­bo kliu­vo ir jiems. Gal­būt to­dėl, kad ma­tė dar­bo ir ga­vo draus­mės, vi­si už­au­go darbš­čiais ir ge­rais žmo­nė­mis. Pet­ras su Ju­ze­fa ir pa­tys ar­ti­mai ben­drau­ja su sa­vo bro­liais ir se­se­ri­mis, tad nuo­šir­du­mą, sa­vi­tar­pio pa­gal­bą, vie­nin­gu­mo jaus­mą per­da­vė ir vai­kams bei anū­kams.

 

Da­lia BARCYTĖ

 

Nuotraukoje: Labardiškiai susilaukė 5-ių vaikų, dabar juos džiugina jau ir 5 anūkai.

Komentarai
Kiti straipsniai