Ketvirtadienis, 2019 m. rugsėjo 19 d.

Nuo­šir­džiau­si svei­ki­ni­mai šim­to me­tų ju­bi­lie­jaus pro­ga

Ly­giai prieš šim­tą me­tų, 1919 me­tų rug­pjū­čio 23-iąją, gi­mė Vin­cen­ta Jo­ni­kai­tė. Gar­bin­go ju­bi­lie­jaus pro­ga pra­ėju­sį penk­ta­die­nį šim­ta­me­tę svei­ki­no, do­va­nas tei­kė, gar­bės juos­tą už­ri­šo bei svei­ka­tos, stip­ry­bės lin­kė­jo Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ras Aud­rius Kli­šo­nis, vi­ce­me­rė As­ta Bei­er­le Ei­gir­die­nė. Prie svei­ki­ni­mų pri­si­dė­jo ir Plun­gės li­go­ni­nės di­rek­to­rius An­ta­nas Mar­tu­se­vi­čius bei pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos II sky­riaus ve­dė­ja, nu­si­pel­niu­si Lie­tu­vos gy­dy­to­ja pul­mo­no­lo­gė Eu­ge­ni­ja Gau­die­šie­nė, vi­sas ap­tar­nau­jan­tis per­so­na­las, lin­kė­da­mi svei­ka­tos, dar il­gų gy­ve­ni­mo me­tų. Jie įtei­kė ju­bi­lia­tei puokš­tę gė­lių ir do­va­ną.

Gar­bin­gą šim­to me­tų ju­bi­lie­jų šven­čian­ti V. Jo­ni­kai­tė gi­mė Plun­gė­je. Jos tė­vai bu­vo ūki­nin­kai, nuo ma­žens len­kę šei­mo­je au­gu­sius ke­tu­ris vai­kus prie že­mės ūkio dar­bų. Bro­lis ir dvi V. Jo­ni­kai­tės se­se­rys jau mi­rę, tad ji li­ku­si vie­na.
Kaip pa­sa­ko­jo švie­saus pro­to šim­ta­me­tė, jau­nys­tė­je gy­ve­no kar­tu su tė­vais. Ka­dan­gi ma­ma bu­vo la­bai ser­gan­ti, te­ko dirb­ti vi­sus ūkio dar­bus. Vė­liau Jo­ni­kų šei­mos ūkis bu­vo na­cio­na­li­zuo­tas.
Vi­sas Vin­cen­tos gy­ve­ni­mas pra­bė­go gim­to­jo­je Plun­gė­je. 23-ejus me­tus ju­bi­lia­tė dir­bo vai­kų lop­še­liuo­se-dar­že­liuo­se „Rau­don­ke­pu­rai­tė“, „Nykš­tu­kas“ bei va­di­na­ma­ja­me odos ga­myk­los dar­že­ly­je. Pa­sa­ko­jo, kad la­bai my­lė­jo vai­kus, o vai­kai – ją. Mo­te­ris juos pri­žiū­rė­jo ir die­ną, ir nak­tį (anks­čiau bu­vo sa­vai­ti­niai dar­že­liai). Pa­ti, kaip ir jos jau ana­pi­lin iš­ėju­sios se­se­rys, iš­te­kė­ju­si ne­bu­vo, sa­vo vai­kų ne­tu­ri.
Gar­baus am­žiaus se­no­lė ir da­bar, ir se­nais lai­kais bu­vo tvar­kin­ga, darbš­ti, dir­bo at­sa­kin­gai. Su­ėjus pen­si­niam am­žiui, dėl svei­ka­tos pro­ble­mų tu­rė­jo iš­ei­ti iš dar­bo. Ta­čiau ir ta­da rū­pi­no­si na­mais, pri­žiū­rė­jo ir puo­se­lė­jo prie na­mų esan­čią ap­lin­ką, triū­sė na­muo­se.
Šim­ta­me­tė se­no­lė pa­sa­ko­jo, kad jau­nys­tė­je mė­go šok­ti ir dai­nuo­ti. Sma­giau­sia se­no­lei pri­si­min­ti, kaip jau­ni­mas šven­ta­die­nio va­ka­rais su­si­bur­da­vo į bū­rį pa­si­links­min­ti. Anks­čiau tu­rė­jo drau­gių, dar­bo drau­gų. Ar­ti­mai ben­dra­vo su gi­mi­nai­čiais – bro­lio vai­kais, pus­bro­liais bei ki­tais ar­ti­mai­siais. Se­no­lė ir da­bar mėgs­ta su­si­tik­ti, pa­si­ma­ty­ti, pa­si­kal­bė­ti ar­ba tie­siog pa­bū­ti kar­tu. Li­go­ni­nė­je ją nuo­lat lan­ko drau­gės, kai­my­nės.
Mo­te­ris pri­si­mi­nė, kad dirb­da­ma vai­kų lop­še­liuo­se-dar­že­liuo­se gau­da­vo tik 55 rub­lius. Tad gy­ve­no tau­piai, ne­tu­rė­jo ža­lin­gų įpro­čių.
Kaip tei­gė V. Jo­ni­kai­tė, dar tu­ri gi­mi­nių, ku­rie gy­ve­na Vil­niu­je, Šiau­liuo­se, Kau­ne. Vie­nas jos bro­lio sū­nus įsi­kū­ręs Plun­gės ra­jo­ne. Sū­nė­nas anks­čiau daž­nai ap­lan­ky­da­vo te­tą, ta­čiau bė­gant lai­kui ir sen­kant jė­goms, ap­lan­ko vis re­čiau.
Šiuo me­tu Vin­cen­ta gy­ve­na vie­na. Tu­ri glo­bė­ją Vi­dą, ku­ri gy­ve­na ta­me pa­čia­me na­me ir jai pa­de­da. Glo­bė­ja rū­pi­na­si gar­bin­go am­žiaus se­no­le, pa­de­da na­muo­se, ga­mi­na mais­tą, lan­ko li­go­ni­nė­je.
Vi­da apie sa­vo glo­bo­ti­nę at­si­lie­pia šil­tai, sa­ko, kad mo­čiu­tė la­bai ge­ra, tvar­kin­ga. „Mo­čiu­tė mėgs­ta tvar­ką ir šva­rą. Vi­sa­da yra dė­kin­ga už bet ko­kią pa­gal­bą. Nors mes ir ne gi­mi­nės, se­no­lė ma­ne ir ma­no duk­rą la­bai my­li“, – pa­sa­ko­jo Vi­da.
Ju­bi­lia­tės pa­klau­sus, ko­kia jos il­ga­am­žiš­ku­mo pa­slap­tis, at­sa­kė, kad pa­slap­ties nė­ra, tik Die­vas ją tik­riau­siai pa­mir­šo.
At­si­svei­kin­da­ma švie­saus pro­to šim­ta­me­tė dė­ko­jo vi­siems už svei­ki­ni­mus, do­va­nas ir gė­les, pa­ro­dy­tą pa­gar­bą. Sa­vo ruož­tu gy­dy­to­jams, se­se­lėms bei vi­sam ap­tar­nau­jan­čiam pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos II sky­riaus per­so­na­lui, sa­vo glo­bė­jai Vi­dai, taip pat – Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vams lin­kė­jo svei­ka­tos, stip­ry­bės, il­gų gy­ve­ni­mo me­tų, dė­ko­jo Die­vui, kad yra ge­rų žmo­nių, ku­rie rū­pi­na­si vie­ni­šais, nuo me­tų naš­tos pa­var­gu­siais se­ne­liais, bei glau­dė prie sa­vęs krikš­to duk­ters iš Šiau­lių at­siųs­tą gė­lių puokš­tę.

Plungės rajono savivaldybės inf.

Nuotraukoje: Šimto metų jubiliejaus proga V. Jonikaitę sveikino meras A. Klišonis bei vicemerė A. Beierle Eigirdienė.

Komentarai
Kiti straipsniai