Vieš­nią iš Al­ba­ni­jos ža­vi il­gi lie­tu­viš­ki va­sa­ros va­ka­rai

Bai­gia­si jau tre­čias mė­nuo, kai kiek­vie­ną die­ną Plun­gės vai­kų bib­lio­te­ko­je ga­li­ma su­tik­ti an­gliš­kai kal­ban­čią mer­gi­ną, ku­ri čia sa­va­no­riau­ja. Tai – Flo­ren­ti­na, at­vy­ku­si iš kal­nuo­to­sios Al­ba­ni­jos. Į mū­sų mies­tą mer­gi­na pa­te­ko pa­gal „Eras­mus+“ mai­nų pro­gra­mą ir įgy­ven­di­na pro­jek­tą „Eu­ro­pian So­li­da­ri­ty Corps“. Jau­no­ji sa­va­no­rė vi­sa­da no­rė­jo dirb­ti bū­tent bib­lio­te­ko­je.

Ge­gu­žę bai­gu­si Al­ba­ni­jos uni­ver­si­te­tą ir įgi­ju­si is­to­ri­jos spe­cia­ly­bę, mer­gi­na nu­spren­dė sa­ve re­a­li­zuo­ti sa­va­no­riau­da­ma. Tad su­si­ra­du­si in­ter­ne­te, kad jos pa­gal­ba rei­ka­lin­ga Plun­gės sa­vi­val­dy­bės vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, nie­ko ne­lau­ku­si at­skri­do čia. Flo­ren­ti­na sa­ko, jog džiau­gia­si sa­vo vieš­na­ge, nes jai, mėgs­tan­čiai ke­liau­ti, vi­sa­da sma­gu pa­žin­ti ki­to­kią kul­tū­rą, pa­ma­ty­ti sve­ti­mą kraš­tą, įgy­ti pa­tir­ties, pra­plės­ti aki­ra­tį, su­si­pa­žin­ti su nau­jais žmo­nė­mis.
Ke­lio­nės, gy­ve­ni­mas sve­čiuo­se kraš­tuo­se mer­gi­nai nė­ra nau­jie­na. Ji su tė­ve­liais ir jau­nes­niu bro­liu me­tus lai­ko gy­ve­no Aust­ra­li­jo­je, me­tus pa­gal mai­nų pro­gra­mą stu­di­ja­vo Por­tu­ga­li­jo­je, mė­ne­sį praleido Is­pa­ni­jo­je, yra ap­lan­kiu­si ne­ma­žai Eu­ro­pos ša­lių.
Kar­tu su ki­ta sa­va­no­re Lia­na, at­vy­ku­sia iš to­li­mo­sios Ar­mė­ni­jos, Flo­ren­ti­na vai­kų bib­lio­te­ko­je už­si­i­ma įvai­ria veik­la. Ji ak­ty­viai ben­drau­ja su ma­ža­isiais plun­giš­kiais, kar­tu su jais pra­lei­džia ne­ma­žai lai­ko, žai­džia, kal­ba­si, tri­skart per sa­vai­tę ve­da an­glų kal­bos kur­sus (vai­kams, su­au­gu­sių pra­de­dan­čių­jų ir su­au­gu­sių pa­žen­gu­sių­jų gru­pėms; prie jų ga­li pri­si­jung­ti vi­si no­rin­tys).
Mer­gi­na sa­kė, kad jai čia la­bai pa­tin­ka. Jau prie vis­ko pri­pra­to. Su­tik­ti ge­ri, drau­giš­ki Plun­gės žmo­nės taip pat pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį. La­bai ža­vi va­sa­ros va­ka­rai, kai il­gai ne­tems­ta. „Pas mus Al­ba­ni­jo­je, iš­kart pa­si­da­ro tam­su, o čia, Lie­tu­vo­je, tems­ta pa­ma­žu. Tai – la­bai gra­žu ir ne­įpras­ta“, – ža­vė­jo­si vieš­nia iš Al­ba­ni­jos.
Jau­no­ji sa­va­no­rė ne­li­ko abe­jin­ga ir lie­tu­viš­kai vir­tu­vei, prie ku­rios ne­bu­vo sun­ku pri­pras­ti. Pa­klau­sus jos, koks bu­vo di­džiau­sias siur­pri­zas at­vy­kus į Plun­gę, at­sa­kė, kad staig­me­nų pa­ti­ria kiek­vie­ną die­ną. Pa­vyz­džiui, kai ten­ka sės­ti prie sta­lo. „Pas jus mais­tas toks įvai­rus, jog kiek­vie­ną die­ną kas nors nu­ste­bi­na. Daug ko ne­bu­vau val­giu­si. Tai – šal­ti­barš­čiai, įvai­rūs troš­ki­niai ir ki­ti iki šiol ne­ra­gau­ti pa­tie­ka­lai“, – ste­bė­jo­si lie­tu­viš­ko mais­to įvai­ro­ve Flo­ren­ti­na ir drau­giš­kai pri­dū­rė, kad lie­tu­viai, jos ma­ny­mu, val­go daug ir rie­biai.
Mer­gi­na sa­kė, kad kaip ir jos drau­gė Lia­na, lau­kia lie­tu­viš­kos žie­mos, bet di­de­lių Lie­tu­vos ir Al­ba­ni­jos kli­ma­to skir­tu­mų, kei­čian­tis me­tų lai­kams, ji ne­įžvel­gian­ti. „Tiek Al­ba­ni­jo­je, tiek Lie­tu­vo­je oras pa­na­šus. Na, gal pas jus žie­mą šal­čiau“, – mąs­tė sa­va­no­rė.
Ben­drau­da­ma su plun­giš­kiais ir ki­tų Lie­tu­vos mies­tų gy­ven­to­jais, sa­va­no­rė pa­ste­bi ne­ma­žai pa­na­šu­mų tarp mū­sų ša­lies ir jos gim­to­sios Al­ba­ni­jos. Ne­daug ski­ria­si gy­ven­to­jų skai­čius, pa­na­šūs kai ku­rie pa­tie­ka­lai, net­gi pa­pro­čiai. Pa­sak pa­šne­ko­vės, tai, ma­tyt, le­mia ben­dra­eu­ro­pie­tiš­ka kul­tū­ra. Plun­gė­je gy­ven­ti Flo­ren­ti­nai la­bai pa­tin­ka. Ža­vi mū­sų ne­di­de­lis mies­tas, ge­ra­no­riš­ki žmo­nės, ne­sku­bus gy­ve­ni­mo tem­pas. Jau su­si­ra­do ne­ma­žai pa­žįs­ta­mų. Prie to pri­si­dė­jo ir an­glų kal­bos už­si­ė­mi­mai, ku­riuos ve­da. Tu­ri pla­nų, ką ga­lė­tų nu­veik­ti bib­lio­te­kai ir pa­lik­ti iš­vyk­da­ma at­gal į Al­ba­ni­ją. Vie­nas iš su­ma­ny­mų – su­kur­ti žai­di­mą, pa­dė­sian­tį vai­kams bei su­au­gu­siems ge­riau pa­žin­ti Plun­gę ir mo­ky­tis an­glų kal­bos.
Rug­sė­jo mė­ne­sį nu­ma­ty­tas su­si­ti­ki­mas su plun­giš­kiais bib­lio­te­ko­je. Jo me­tu pa­pa­sa­kos apie Al­ba­ni­ją ir sa­vo įspū­džius Lie­tu­vo­je. Be to, rug­sė­jį mer­gi­nai pri­klau­so trum­pos atos­to­gos. Per jas ke­ti­na pa­ke­liau­ti po Es­ti­ją ir Suo­mi­ją.
Iki va­sa­rio mė­ne­sio Plun­gės vai­kų bib­lio­te­ko­je sa­va­no­riau­sian­ti Flo­ren­ti­na sa­vo at­ei­tį, kai po pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo grįš į tė­vy­nę, ke­ti­na su­sie­ti su bib­lio­te­kos dar­bu. Pa­sak pa­šne­ko­vės, to­liau stu­di­juos bib­lio­te­ki­nin­kys­tės pa­slap­tis, ban­dys su­sie­ti jas su is­to­ri­ja, dirbs su ar­chy­vais, fon­dais. Mer­gi­na ir pa­ti la­bai mėgs­ta skai­ty­ti, su­si­pa­žin­ti dar su ne­ži­no­mais da­ly­kais, nu­si­kel­ti į to­li­mą pra­ei­tį, su­ži­no­ti, kaip žmo­nės gy­ve­no anks­čiau, ko­kie įvy­kiai dre­bi­no pa­sau­lį. Ka­dan­gi bai­gė is­to­ri­jos moks­lus, tai dar la­biau im­po­nuo­ja.
Flo­ren­ti­na, kaip ir dau­ge­lis už­sie­nie­čių, at­vy­ku­sių į mū­sų ša­lį, džiau­gė­si gra­žia, įspū­di­na Lie­tu­vos gam­ta. „Jūs tu­ri­te to­kią nuo­sta­bią gam­tą. Čia vi­sur taip ža­lia ir gra­žu. Vi­suo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se, kur tik te­ko bū­ti, akį trau­kia ža­lu­ma, ku­rios taip trūks­ta ki­to­se ša­ly­se. Tad sau­go­ki­te sa­vo gam­tą ir ne­kirs­ki­te įspū­din­gų lie­pų“, – lin­kė­jo mer­gi­na žvelg­da­ma pro bib­lio­te­kos lan­gą į Laisvės alėją, ku­r dar vi­sai ne­se­niai, jai ge­gu­žę at­va­žia­vus į Plun­gę, ža­lia­vo ir džiu­gi­no akį šimtamečiai medžiai.
Kny­gai ne­abe­jin­ga vieš­nia iš Al­ba­ni­jos taip pat lin­kė­jo plun­giš­kiams ne­ap­leis­ti kny­gų pa­sau­lio, kuo dau­giau skai­ty­ti, nes tai, pa­sak jos, – gy­ve­ni­mo pa­ži­ni­mas. „Jo­kios tech­no­lo­gi­jos ne­at­stos kny­gų skai­ty­mo. Jo­se su­kaup­ta gy­ve­ni­miš­ka pa­tir­tis, įvai­rios moks­lo pa­slap­tys, pa­ga­liau – mū­sų vi­sų is­to­ri­ja“, – da­li­jo­si min­ti­mis jau­no­ji is­to­ri­jos spe­cia­lis­tė iš Al­ba­ni­jos, sa­va­no­riau­jan­ti Plun­gės vai­kų bib­lio­te­ko­je.

Edi­ta LUKIENĖ

Anglų kalbos pamokos https://igudu.lt/kaip-ismokti-anglu-kalba-paciam/