Sekmadienis, 2019 m. spalio 20 d.

Rie­ta­vo žir­gy­ne sė­mė­si įkvė­pi­mo ta­py­bai

Bir­že­lio 8–16 die­no­mis vie­šo­jo­je įstai­go­je „Rie­ta­vo žir­gy­nas“ jau ke­lin­ti me­tai iš ei­lės vy­ko dai­li­nin­kų ple­ne­ras. Že­mai­ti­jos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rės žir­gų kai­my­nys­tė­je, ra­my­bės ir gam­tos ap­sup­ty­je, į kū­ry­bą pa­si­nė­rė jau aš­tun­tą­jį kar­tą.

Šie­met ple­ne­re da­ly­va­vo šios Že­mai­ti­jos dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rės – Svet­la­na Go­ren­ko (Klai­pė­da, pie­šia ak­va­re­lės pa­grin­du ur­ba­nis­ti­nius pei­za­žus), Eg­lė Li­pins­kai­tė (Ma­ri­jam­po­lė, žir­gų ir gė­lių my­lė­to­ja) Are­ta Di­džio­nie­nė (Tau­ra­gė, ta­po ak­va­re­le), Si­gu­tė Ju­sai­tie­nė (Klai­pė­da, pie­šia gam­tos mo­ty­vus), Re­gi­na Damb­raus­kai­tė (Klai­pė­da), Vai­da Blist­ru­bie­nė (Se­da, cha­rak­te­riai, mis­ti­niai per­so­na­žai), Re­mi­gi­ja Vait­ku­tė (Tel­šiai).
Ple­ne­ro me­tu me­ni­nin­kės įsi­kū­rė di­džiu­lė­je sa­lė­je, ku­rio­je už­te­ko vie­tos ir gul­tams, ir mol­ber­tams, ir ką tik nu­ta­py­tiems, dar da­žais kve­pian­tiems pa­veiks­lams. Pa­veiks­lai su­tū­pė kas kur: ir ant kė­džių, ir prie sie­nų – vi­sa gy­ve­na­mo­ji erd­vė tie­siog al­suo­te al­sa­vo kū­ry­ba ir me­nu. Nu­ta­py­tuo­se dar­buo­se čiur­le­na van­duo, ris­no­ja žir­gai, bė­gio­ja avys. Pa­veiks­luo­se ne­trūks­ta gam­tos mo­ty­vų, juk gy­ve­nant to­kio­je ap­lin­ko­je, jie pri­va­lo bū­ti įam­žin­ti. Šie­met pa­veiks­lų ka­ra­lie­nė­mis ta­po gė­lės: bi­jū­nai, lu­bi­nai, pie­nės, vie­nur švie­ses­nės, ki­tur ryš­kes­nės, ta­čiau vi­sur – trau­kian­čios akį. Bu­vo ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir vai­kiš­kų dar­be­lių. Eg­lės duk­ra Sau­lė taip pat nu­ta­pė ke­le­tą pie­ši­nių. „Eg­lė pie­šia žir­gus ir avis, Svet­la­na pa­si­nė­ru­si į gė­lių ta­py­mą. Man iš pat pra­džių ne­si­se­kė nie­kas. Tu­rė­jau gy­ve­ni­me daug stre­so, pa­si­ro­do, tai la­bai at­si­lie­pia dar­be. Po ke­lių sa­vęs ieš­ko­ji­mo die­nų pa­ga­liau įsi­va­žia­vau ir pra­dė­jau pieš­ti. At­si­kė­liau ir pa­ju­tau, kad ir tą, ir aną no­riu su­gul­dy­ti į dro­bę“, – sa­kė S. Ju­sai­tie­nė.
„Tik at­vy­ku­si ži­no­jau, ko no­riu, pri­pie­šiau, o da­bar be­lie­ka vis­ką to­bu­lin­ti ir tai­sy­ti. Se­niau pieš­da­vau žir­gus, o da­bar at­si­ran­da ir pa­sa­ko­ji­mas, ki­tas spal­vų ko­lo­ri­tas. No­ri­si nau­do­ti ne­be lie­tu­viš­kas že­mės spal­vas, o ryš­kias, rė­kian­čias. Vis­kas šie­met iš­si­gry­ni­no, no­ri­si tik­rų, ne­mai­šy­tų spal­vų. Duk­rai Sau­lei da­bar vis­kas įdo­mu – jo­ti, pieš­ti, gro­ti. Kaip jai pa­vyks­ta dė­lio­ti spal­vas, tai yra duo­ty­bė, aš jos ne­ver­čiu, ka­da pa­ti no­ri, ta­da ir pie­šia. Ne­svar­bu, kuo bus už­au­gu­si, bet me­ni­nį grū­dą jau tu­ri bet ko­kiu at­ve­ju“, – pa­sa­ko­jo E. Li­pins­kai­tė.
Sek­ma­die­nį ple­ne­ro da­ly­vės at­si­svei­ki­no su Rie­ta­vo žir­gy­ne, al­suo­jan­čiu ra­my­bės ro­ju­mi, kur pra­lei­do vi­są sa­vai­tę.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: Plenero dalyvės su savo tapytais darbais.

Komentarai
Kiti straipsniai