L. Lempert: „Kapines galima skaityti kaip knygą“
Senieji plungiškiai dar pamena, jog „Senamiesčio“ pagrindinės mokyklos vietoje plytėjo žydų kapinės. Dabar apie tai beprimena šalia įstaigos skverelyje sustatyti išlikęs 91 antkapiniis akmenuo. Ką byloja šiuose paminkluose įrėžti hebrajiški užrašai, kokios antkapių pastatymo, kapinių priežiūros tradicijos, mokiniams skirtoje sakralinio paveldo dirbtuvėje atskleidė iš Vilniaus atvykusi istorikė dr. Lara Lempert.
Bendruomenės istorija – kapinėse
Žemaičių dailės muziejus kartu su partneriais – Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutu, Lietuvos istorijos institutu ir Kultūros paveldo departamentu – įgyvendina projektą „Žemaitijos žydų paveldas: pažinti, patirti, integruoti“. Praėjusį ketvirtadienį „Senamiesčio“ pagrindinėje mokykloje vyko pirmosios sakralinio paveldo dirbtuvės „Beit Almin – amžinybės namai. Ką pasakoja žydų paminkliniai akmenys „Senamiesčio“ mokyklos kieme“, kurias vedė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimo centro vadovė istorikė dr. Lara Lempert.
„Atvykau kartu su jumis pažinti šitos vietos. Tai, jog mokyklos gyvenimas vyksta buvusioje kapinių teritorijoje, yra gana retas ir pamokantis atvejis“, – pradėdama paskaitą, sakė lektorė. Jos teigimu, tyrinėjant senąsias žydų kapines, galima iš dalies atstatyti žydų bendruomenės istoriją. Tai aktualu, nes tos bendruomenės, būdamos gyvos, nerašė savo istorijos. Tiktai po karo kai kurie išgyvenusieji surinko ir užrašė prisiminimus. Anot dr. L. Lempert, ir kapines galima skaityti kaip knygą. Jeigu išliko vienas kitas antkapis, galima atkurti ir bendruomenės geografiją. Ji spėjo, kad kapinės, ant kurių pastatyta mokykla, buvo atokiau nuo centro. Žydų tradicijoje mirusiųjų pasaulis turi būti atskirtas nuo gyvųjų pasaulio, kad nebūtų drumsčiama „Amžinybės namų“ ramybė. Todėl pasinaudodavo ir landšaftiniu skirtumu – jeigu miestelis būdavo kalnelio papėdėje, tai kapines įrengdavo ant kalnelio arba šią vietą parinkdavo už upės, už miškelio ar miškelyje.
Paskaitoje dalyvavę plungiškiai minėtus faktus patvirtino. Eugenijus Bunka prisiminė, jog buvusiose kapinėse tekėjo upelis. Kita pedagogė prisiminė iš pirmojo mokyklos direktoriaus girdėjusi, esą čia buvo itin šlapia vieta, todėl įrengiant mokyklos stadioną, reikėję labai daug privežti grunto.
Tęsdama paskaitą, dr. L. Lempert priminė, jog nuo XIV iki XVI a. žydai kūrėsi įvairiuose Lietuvos miestuose. Jų įsikūrimas prasidėdavo nuo kapinių ir sinagogos. Tad pirmiausia pasirūpindavo sklypu kapinėms; atsirasdavo ir keletas garbių žmonių, kurie rūpindavosi laidotuvių ritualu. Dažnai pastarieji buvo pasiturintys, tad, pavyzdžiui, mirus neturtingam tautiečiui, jį labdaringai palaidodavo. Be to, turtingieji dažniausiai būdavo ir išsilavinę, išmanantys Torą bei kitus religinius tekstus, žinantys ritualus. Palaidojimas buvo laikoma didžiausia paslauga, kurią gali suteikti žmogui, nes jis tau nebegalės atsilyginti.
Antkapiuose – tik vardai
Istorikė atskleidė, jog Centrinėje Europoje ir kitose šalyse žydų bendruomenės antkapiai dažniausiai būna akmeniniai. Tiesa, pasitaiko išimčių, pavyzdžiui, mediniai. Į Vakarus aptinkama daugiau metalinių paminklų. Ji paaiškino, jog akmeninį paminklą pastatyti nurodoma Talmude (akmuo simbolizuoja amžinybę). Tiesa, neparašyta, kokios formos, dydžio ar puošnumo antkapis turi būti. Ant akmeninio paminklo privaloma nurodyti mirusiojo bei jo tėvo vardus. Beje, dr. L. Lempert paminėjo įdomų faktą, jog dažnai netgi XX a. antkapiuose nėra iškalta pavardė. Žydai tik nuo XVIII a. pradėjo įgyti pavardes dėl Rusijos imperijos vadžios reikalavimų įvairiems surašymams. O lankant žydų kapą, atminčiai paliekamos ne gėlės, bet akmenukas. „Paminklas turi amžinai stovėti, taip ir mums brangaus mirusio žmogaus atminimas turi išlikti. Žiedai yra gyvųjų gyvenimo dalis – puošia mūsų šventes, o mirusiųjų gyvenimas nėra puošiamas, iš jų negalima pelnytis. Netgi žydų kapinės valomos tik tada, kai jau negalima pamatyti paminklo arba šis apaugęs kerpėmis“, – pasakojo žydų paveldo tyrinėtoja. Be to, žydai kapines lanko tik keletą kartų per metus, tarp svarbių švenčių. Dėl to šios atrodo gana apleistos. Jeigu kapinės nėra aptvertos, tai byloja, jog išties jos neprižiūrimos. L. Lempert teigimu, Lietuvoje išlikę keli šimtai žydų kapinių, iš jų aptvertų – apie šimtas.
Lektorė, prieš išsivesdama klausytojus į lauką šifruoti šalia mokyklos stovinčių antkapių užrašų, supažindino su dažniausiai ant jų pasitaikančiais elementais: nulaužta šaka, nuvytusi gėlė, paukštis (simbolizuoja iškeliaujančią sielą). „Jeigu ant paminklo matote paukštelį, tikėtina, kad tai mirusioji“, – paaiškino istorikė. Taip pat antkapiuose įrėžiami pasikartojantys epitetai: „Moteris kukli“, „Mūsų motina“ ar „Mūsų tėvas“. Vardo reikia ieškoti viršutinėje paminklo dalyje, datos – apatinėje, priešpaskutinėje užrašo eilutėje. Nors žydai namuose šnekėjo jidiš kalba, bet epitafijos buvo įamžinamos hebrajų kalba, kuri atstovauja senosioms žydų tradicijoms. Pranešėja pastebėjo, kad Plungėje esantys paminklai yra kuklūs, vos įrėžti užrašai, nes tai sunku padaryti ant kieto akmens. Pavyzdžiui, Ukrainoje puošnių paminklų yra daug, nes ten akmuo yra minkštesnis.
Užrašas – anglų kalba
Praktinėje pamokos dalyje lauke mokiniai susiskirstė į grupeles ir bandė perskaityti šalia mokyklos stovinčių paminklų užrašus. Pasibaigus užsiėmimams, dr. L. Lempert prisipažino esanti nustebinta sulaukusi daugybės mokinių klausimų, jų entuziazmo. „Dėl to man buvo labai smagu čia būti, esu dėkinga už kvietimą, už patį sumanymą“. Paklausta, koks seniausias aptiktas paminklas, atsakė, jog paprastai kapinėse labai lengva tai atsekti, bet čia jos neišlikusios, o seniausias rastas paminklas 1906 metų. Ji pasidžiaugė, jog vaikai pastebėjo ne vieną įdomų paminklą. Pavyzdžiui, vieno iš jų epitafijos apatinė dalis – anglų kalba. Spėjo, jog galbūt mirusiojo giminaičiai, gyvenantys užsienyje, apmokėjo ir atsiuntė tekstą. „Mano ilgametėje praktikoje tai išskirtinis atvejis, bet įtariu, kad tokių antkapių buvo daugiau. Tai liudija, kad žydų bendruomenė, Lietuvoje gyvenusi gana skurdžiai, kaip ir dalis lietuvių, buvo remiama svetur gyvenančių tautiečių“, – mano istorikė. Kitas išskirtinis – dvigubas antkapis. Mat dažnai artimi žmonės, pavyzdžiui, vyras ir žmona, buvo laidojami šalia. Tik mirus antrajam žmogui, buvo statomas bendras paminklas. Šis atrastasis pagal savo formą vaizduoja Dekalogo lenteles, kurias, pasak Biblijos, Mozei ant Sinajaus kalno perdavė Dievas.
Apibendrindama dr. L. Lempert kalbėjo, kad šiuo metu mūsų šalyje yra pažymėta keli šimtai žydų kapinių, bet istorinių, kuriose niekas nepakeista arba minimaliai pakeista, yra ne daugiau nei šimtas. Sovietmetis daug žydų kapinių pakeitė, sunaikino, užstatė ar užbetonavo. „Yra tokių miestų, pavyzdžiui, Kalvarija, kur stovi du ar penki užbetonuotoje aikštėje išlikę reikšmingi paminklai, kitose vietose tarp upių tebestovi trys–keturi paminklai, nes ta vieta buvo paskelbta niekieno, ir žmonės pradėjo kurti ūkius“, – aiškino lektorė. Jos teigimu, pasaulyje taikoma praktika išsaugoti akmenis. Plungėje tai pagarbiai padaryta.
Dalia Šimkutė
J. Motužienės nuotr.
Nuotraukoje: „Esu dėkinga už kvietimą“, – sakė istorikė dr. L. Lempert.