Antradienis, 2019 m. spalio 22 d.

L. Lem­pert: „Ka­pi­nes ga­li­ma skai­ty­ti kaip kny­gą“

Se­nie­ji plun­giš­kiai dar pa­me­na, jog „Se­na­mies­čio“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los vie­to­je ply­tė­jo žy­dų ka­pi­nės. Da­bar apie tai be­pri­me­na ša­lia įstai­gos skve­re­ly­je su­sta­ty­ti iš­li­kęs 91 ant­ka­pi­niis ak­me­nuo. Ką by­lo­ja šiuo­se pa­min­kluo­se įrėž­ti heb­ra­jiš­ki už­ra­šai, ko­kios ant­ka­pių pa­sta­ty­mo, ka­pi­nių prie­žiū­ros tra­di­ci­jos, mo­ki­niams skir­to­je sak­ra­li­nio pa­vel­do dirb­tu­vė­je at­sklei­dė iš Vil­niaus at­vy­ku­si is­to­ri­kė dr. La­ra Lem­pert.

Ben­druo­me­nės is­to­ri­ja – ka­pi­nė­se

Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jus kar­tu su part­ne­riais – Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­che­o­lo­gi­jos ins­ti­tu­tu, Lie­tu­vos is­to­ri­jos ins­ti­tu­tu ir Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­tu – įgy­ven­di­na pro­jek­tą „Že­mai­ti­jos žy­dų pa­vel­das: pa­žin­ti, pa­tir­ti, in­teg­ruo­ti“. Pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį „Se­na­mies­čio“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je vy­ko pir­mo­sios sak­ra­li­nio pa­vel­do dirb­tu­vės „Beit Al­min – am­ži­ny­bės na­mai. Ką pa­sa­ko­ja žy­dų pa­min­kli­niai ak­me­nys „Se­na­mies­čio“ mo­kyk­los kie­me“, ku­rias ve­dė Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos Ju­dai­kos ty­ri­mo cen­tro va­do­vė is­to­ri­kė dr. La­ra Lem­pert.
„At­vy­kau kar­tu su ju­mis pa­žin­ti ši­tos vie­tos. Tai, jog mo­kyk­los gy­ve­ni­mas vyks­ta bu­vu­sio­je ka­pi­nių te­ri­to­ri­jo­je, yra ga­na re­tas ir pa­mo­kan­tis at­ve­jis“, – pra­dė­da­ma pa­skai­tą, sa­kė lek­to­rė. Jos tei­gi­mu, ty­ri­nė­jant se­ną­sias žy­dų ka­pi­nes, ga­li­ma iš da­lies at­sta­ty­ti žy­dų ben­druo­me­nės is­to­ri­ją. Tai ak­tu­a­lu, nes tos ben­druo­me­nės, bū­da­mos gy­vos, ne­ra­šė sa­vo is­to­ri­jos. Tik­tai po ka­ro kai ku­rie iš­gy­ve­nu­sie­ji su­rin­ko ir už­ra­šė pri­si­mi­ni­mus. Anot dr. L. Lem­pert, ir ka­pi­nes ga­li­ma skai­ty­ti kaip kny­gą. Jei­gu iš­li­ko vie­nas ki­tas ant­ka­pis, ga­li­ma at­kur­ti ir ben­druo­me­nės ge­og­ra­fi­ją. Ji spė­jo, kad ka­pi­nės, ant ku­rių pa­sta­ty­ta mo­kyk­la, bu­vo ato­kiau nuo cen­tro. Žy­dų tra­di­ci­jo­je mi­ru­sių­jų pa­sau­lis tu­ri bū­ti at­skir­tas nuo gy­vų­jų pa­sau­lio, kad ne­bū­tų drums­čia­ma „Am­ži­ny­bės na­mų“ ra­my­bė. To­dėl pa­si­nau­do­da­vo ir land­šaf­ti­niu skir­tu­mu – jei­gu mies­te­lis bū­da­vo kal­ne­lio pa­pė­dė­je, tai ka­pi­nes įreng­da­vo ant kal­ne­lio ar­ba šią vie­tą pa­rink­da­vo už upės, už miš­ke­lio ar miš­ke­ly­je.
Pa­skai­to­je da­ly­va­vę plun­giš­kiai mi­nė­tus fak­tus pa­tvir­ti­no. Eu­ge­ni­jus Bun­ka pri­si­mi­nė, jog bu­vu­sio­se ka­pi­nė­se te­kė­jo upe­lis. Ki­ta pe­da­go­gė pri­si­mi­nė iš pir­mo­jo mo­kyk­los di­rek­to­riaus gir­dė­ju­si, esą čia bu­vo itin šla­pia vie­ta, to­dėl įren­giant mo­kyk­los sta­dio­ną, rei­kė­ję la­bai daug pri­vež­ti grun­to.
Tęs­da­ma pa­skai­tą, dr. L. Lem­pert pri­mi­nė, jog nuo XIV iki XVI a. žy­dai kū­rė­si įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Jų įsi­kū­ri­mas pra­si­dė­da­vo nuo ka­pi­nių ir si­na­go­gos. Tad pir­miau­sia pa­si­rū­pin­da­vo skly­pu ka­pi­nėms; at­si­ras­da­vo ir ke­le­tas gar­bių žmo­nių, ku­rie rū­pin­da­vo­si lai­do­tu­vių ri­tu­a­lu. Daž­nai pas­ta­rie­ji bu­vo pa­si­tu­rin­tys, tad, pa­vyz­džiui, mi­rus ne­tur­tin­gam tau­tie­čiui, jį lab­da­rin­gai pa­lai­do­da­vo. Be to, tur­tin­gie­ji daž­niau­siai bū­da­vo ir iš­si­la­vi­nę, iš­ma­nan­tys To­rą bei ki­tus re­li­gi­nius teks­tus, ži­nan­tys ri­tu­a­lus. Pa­lai­do­ji­mas bu­vo lai­ko­ma di­džiau­sia pa­slau­ga, ku­rią ga­li su­teik­ti žmo­gui, nes jis tau ne­be­ga­lės at­si­ly­gin­ti.

Ant­ka­piuo­se – tik var­dai

Is­to­ri­kė at­sklei­dė, jog Cen­tri­nė­je Eu­ro­po­je ir ki­to­se ša­ly­se žy­dų ben­druo­me­nės ant­ka­piai daž­niau­siai bū­na ak­me­ni­niai. Tie­sa, pa­si­tai­ko iš­im­čių, pa­vyz­džiui, me­di­niai. Į Va­ka­rus ap­tin­ka­ma dau­giau me­ta­li­nių pa­min­klų. Ji pa­aiš­ki­no, jog ak­me­ni­nį pa­min­klą pa­sta­ty­ti nu­ro­do­ma Tal­mu­de (ak­muo sim­bo­li­zuo­ja am­ži­ny­bę). Tie­sa, ne­pa­ra­šy­ta, ko­kios for­mos, dy­džio ar puoš­nu­mo ant­ka­pis tu­ri bū­ti. Ant ak­me­ni­nio pa­min­klo pri­va­lo­ma nu­ro­dy­ti mi­ru­sio­jo bei jo tė­vo var­dus. Be­je, dr. L. Lem­pert pa­mi­nė­jo įdo­mų fak­tą, jog daž­nai net­gi XX a. ant­ka­piuo­se nė­ra iš­kal­ta pa­var­dė. Žy­dai tik nuo XVIII a. pra­dė­jo įgy­ti pa­var­des dėl Ru­si­jos im­pe­ri­jos va­džios rei­ka­la­vi­mų įvai­riems su­ra­šy­mams. O lan­kant žy­dų ka­pą, at­min­čiai pa­lie­ka­mos ne gė­lės, bet ak­me­nu­kas. „Pa­min­klas tu­ri am­ži­nai sto­vė­ti, taip ir mums bran­gaus mi­ru­sio žmo­gaus at­mi­ni­mas tu­ri iš­lik­ti. Žie­dai yra gy­vų­jų gy­ve­ni­mo da­lis – puo­šia mū­sų šven­tes, o mi­ru­sių­jų gy­ve­ni­mas nė­ra puo­šia­mas, iš jų ne­ga­li­ma pel­ny­tis. Net­gi žy­dų ka­pi­nės va­lo­mos tik ta­da, kai jau ne­ga­li­ma pa­ma­ty­ti pa­min­klo ar­ba šis ap­au­gęs ker­pė­mis“, – pa­sa­ko­jo žy­dų pa­vel­do ty­ri­nė­to­ja. Be to, žy­dai ka­pi­nes lan­ko tik ke­le­tą kar­tų per me­tus, tarp svar­bių šven­čių. Dėl to šios at­ro­do ga­na ap­leis­tos. Jei­gu ka­pi­nės nė­ra ap­tver­tos, tai by­lo­ja, jog iš­ties jos ne­pri­žiū­ri­mos. L. Lem­pert tei­gi­mu, Lie­tu­vo­je iš­li­kę ke­li šim­tai žy­dų ka­pi­nių, iš jų ap­tver­tų – apie šim­tas.
Lek­to­rė, prieš iš­si­ves­da­ma klau­sy­to­jus į lau­ką šif­ruo­ti ša­lia mo­kyk­los sto­vin­čių ant­ka­pių už­ra­šų, su­pa­žin­di­no su daž­niau­siai ant jų pa­si­tai­kan­čiais ele­men­tais: nu­lauž­ta ša­ka, nu­vy­tu­si gė­lė, paukš­tis (sim­bo­li­zuo­ja iš­ke­liau­jan­čią sie­lą). „Jei­gu ant pa­min­klo ma­to­te paukš­te­lį, ti­kė­ti­na, kad tai mi­ru­sio­ji“, – pa­aiš­ki­no is­to­ri­kė. Taip pat ant­ka­piuo­se įrė­žia­mi pa­si­kar­to­jan­tys epi­te­tai: „Mo­te­ris kuk­li“, „Mū­sų mo­ti­na“ ar „Mū­sų tė­vas“. Var­do rei­kia ieš­ko­ti vir­šu­ti­nė­je pa­min­klo da­ly­je, da­tos – apa­ti­nė­je, prieš­pas­ku­ti­nė­je už­ra­šo ei­lu­tė­je. Nors žy­dai na­muo­se šne­kė­jo ji­diš kal­ba, bet epi­ta­fi­jos bu­vo įam­ži­na­mos heb­ra­jų kal­ba, ku­ri at­sto­vau­ja se­no­sioms žy­dų tra­di­ci­joms. Pra­ne­šė­ja pa­ste­bė­jo, kad Plun­gė­je esan­tys pa­min­klai yra kuk­lūs, vos įrėž­ti už­ra­šai, nes tai sun­ku pa­da­ry­ti ant kie­to ak­mens. Pa­vyz­džiui, Uk­rai­no­je puoš­nių pa­min­klų yra daug, nes ten ak­muo yra minkš­tes­nis.

Už­ra­šas – an­glų kal­ba

Prak­ti­nė­je pa­mo­kos da­ly­je lau­ke mo­ki­niai susi­skirs­tė į gru­pe­les ir ban­dė per­skai­ty­ti ša­lia mo­kyk­los sto­vin­čių pa­min­klų už­ra­šus. Pa­si­bai­gus už­si­ė­mi­mams, dr. L. Lem­pert pri­si­pa­ži­no esan­ti nu­ste­bin­ta su­lau­ku­si dau­gy­bės mo­ki­nių klau­si­mų, jų en­tu­ziaz­mo. „Dėl to man bu­vo la­bai sma­gu čia bū­ti, esu dė­kin­ga už kvie­ti­mą, už pa­tį su­ma­ny­mą“. Pa­klaus­ta, koks se­niau­sias ap­tik­tas pa­min­klas, at­sa­kė, jog pa­pras­tai ka­pi­nė­se la­bai leng­va tai at­sek­ti, bet čia jos ne­iš­li­ku­sios, o se­niau­sias ras­tas pa­min­klas 1906 me­tų. Ji pa­si­džiau­gė, jog vai­kai pa­ste­bė­jo ne vie­ną įdo­mų pa­min­klą. Pa­vyz­džiui, vie­no iš jų epi­ta­fi­jos apa­ti­nė da­lis – an­glų kal­ba. Spė­jo, jog gal­būt mi­ru­sio­jo gi­mi­nai­čiai, gy­ve­nan­tys už­sie­ny­je, ap­mo­kė­jo ir at­siun­tė teks­tą. „Ma­no il­ga­me­tė­je prak­ti­ko­je tai iš­skir­ti­nis at­ve­jis, bet įta­riu, kad to­kių ant­ka­pių bu­vo dau­giau. Tai liu­di­ja, kad žy­dų ben­druo­me­nė, Lie­tu­vo­je gy­ve­nu­si ga­na skur­džiai, kaip ir da­lis lie­tu­vių, bu­vo re­mia­ma sve­tur gy­ve­nan­čių tau­tie­čių“, – ma­no is­to­ri­kė. Ki­tas iš­skir­ti­nis – dvi­gu­bas ant­ka­pis. Mat daž­nai ar­ti­mi žmo­nės, pa­vyz­džiui, vy­ras ir žmo­na, bu­vo lai­do­ja­mi ša­lia. Tik mi­rus ant­ra­jam žmo­gui, bu­vo sta­to­mas ben­dras pa­min­klas. Šis at­ras­ta­sis pa­gal sa­vo for­mą vaiz­duo­ja De­ka­lo­go len­te­les, ku­rias, pa­sak Bib­li­jos, Mo­zei ant Si­na­jaus kal­no per­da­vė Die­vas.
Api­ben­drin­da­ma dr. L. Lem­pert kal­bė­jo, kad šiuo me­tu mū­sų ša­ly­je yra pa­žy­mė­ta ke­li šim­tai žy­dų ka­pi­nių, bet is­to­ri­nių, ku­rio­se nie­kas ne­pa­keis­ta ar­ba mi­ni­ma­liai pa­keis­ta, yra ne dau­giau nei šim­tas. So­viet­me­tis daug žy­dų ka­pi­nių pa­kei­tė, su­nai­ki­no, už­sta­tė ar už­be­to­na­vo. „Yra to­kių mies­tų, pa­vyz­džiui, Kal­va­ri­ja, kur sto­vi du ar pen­ki už­be­to­nuo­to­je aikš­tė­je iš­li­kę reikš­min­gi pa­min­klai, ki­to­se vie­to­se tarp upių te­bes­to­vi trys–­ke­tu­ri pa­min­klai, nes ta vie­ta bu­vo pa­skelb­ta nie­kie­no, ir žmo­nės pra­dė­jo kur­ti ūkius“, – aiš­ki­no lek­to­rė. Jos tei­gi­mu, pa­sau­ly­je tai­ko­ma prak­ti­ka iš­sau­go­ti ak­me­nis. Plun­gė­je tai pa­gar­biai pa­da­ry­ta.

Da­lia Šim­ku­tė

J. Mo­tu­žie­nės nuo­tr.

Nuotraukoje: „Esu dė­kin­ga už kvie­ti­mą“, – sa­kė is­to­ri­kė dr. L. Lem­pert.

Komentarai
Kiti straipsniai