Dar vienas tarptautinis projektas

Plun­gės Se­na­mies­čio mo­kyk­la di­džiuo­ja­si ne tik aka­de­mi­niais pa­sie­ki­mais, bet ir ne­per­trau­kia­ma pro­jek­ti­ne veik­la. Jau be­veik du de­šimt­me­čius pro­jek­ti­nės veik­los ra­tas įsu­ka vis nau­jus mo­ki­nius, kvie­čia to­bu­lė­ti vis dau­giau mo­ky­to­jų. Plun­gės ir mo­kyk­los var­das jau ne kar­tą skam­bė­jo Šve­di­jo­je, Len­ki­jo­je, Ru­mu­ni­jo­je, Tur­ki­jo­je Bel­gi­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je, Is­pa­ni­jo­je. Taip ben­dra­dar­biau­jant gar­si­na­ma ne tik mo­kyk­la, Plun­gė, bet ir Lie­tu­va.

Di­džiu­lę part­ne­ri­nės veik­los ko­or­di­na­vi­mo bei or­ga­ni­za­vi­mo pa­tir­tį yra su­kau­pu­si an­glų kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė San­dra Jan­kaus­kie­nė. Jos ko­or­di­nuo­ja­mi pro­jek­tai kas­met ve­ja vie­nas ki­tą, ne­re­tai per­si­klo­da­mi tar­pu­sa­vy­je. Štai ge­gu­žės 4–9 die­no­mis Fa­re­rų sa­lo­se bu­vo baig­tas vyk­dy­ti dar 2018 m. įsi­siū­ba­vęs tri­ša­lis Lie­tu­vos, Fa­re­rų sa­lų ir Suo­mi­jos mo­kyk­lų „Nord­plus Ju­nior“ kla­sių mai­nų pro­jek­tas „Pa­žin­ki­me vie­ni ki­tus per mi­to­lo­gi­ją“.
Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas su Fa­re­rų sa­lų Gil­ja­ne­so pa­grin­di­nės ir Suo­mi­jos Kes­ti­los vi­du­ri­nės mo­kyk­lų de­le­ga­ci­jo­mis įvy­ko prieš me­tus Plun­gė­je. Čia bu­vo nu­ma­ty­tos ben­dra­dar­bia­vi­mo gai­rės, pri­sta­ty­ta lie­tu­vių et­no­kul­tū­ra, mi­to­lo­gi­ja, sve­čiams iš Skan­di­na­vi­jos pa­ro­dy­tas kraš­tas nuo pa­jū­rio iki sos­ti­nės. 2018 m. spa­lio mėn. pro­jek­to ko­or­di­na­to­rė S. Jan­kaus­kie­nė su mo­ky­to­jo­mis V. Ma­kaus­kie­ne ir A. Va­si­liaus­kie­ne mi­to­lo­gi­jos ži­nių gi­lin­ti mo­ki­nių gru­pę ly­dė­jo į Suo­mi­ją.
Šį sa­vait­ga­lį pro­jek­to „Pa­žin­ki­me vie­ni ki­tus per mi­to­lo­gi­ją“ ke­tu­rio­li­kos mo­ki­nių gru­pė su mo­ky­to­jo­mis S. Jan­kaus­kie­ne, R. Pau­li­kie­ne ir L. Do­mar­kie­ne grį­žo iš Fa­re­rų sa­lų ir te­be­gy­ve­na pa­tir­tais įspū­džiais. Pa­sak plun­giš­kių, uni­ka­li, įspū­din­ga, eg­zo­tiš­ka gam­ta, ma­tyt, ir ska­ti­no tos ša­lies žmo­nes kur­ti le­gen­das ir mi­tus, ku­riuo­se vei­kia gam­tos jė­gų gai­va­lai, ra­ga­nos, mil­ži­nai, tro­liai, At­lan­to van­de­ny­no gy­ven­to­jai.
Pro­jek­ti­nės veik­los nau­da mo­ki­niams tik­rai di­džiu­lė. Pa­ke­liui į Fa­re­rų sa­las ap­lan­ky­ta Ko­pen­ha­ga, iš­vaikš­čio­tas Ti­vo­lio par­kas; iš­gy­ven­ta įvai­rių ri­bi­nių si­tu­a­ci­jų, ku­rios bran­di­na as­me­ny­bę. Mo­ki­niai, ap­si­gy­ve­nę fa­re­rie­čių šei­mo­se, įsi­sa­vi­no ne tik spe­cia­lų ben­dra­vi­mo kur­są, bet ir pa­ži­no ša­lies kul­tū­rą iš vi­daus, pa­gi­li­no an­glų kal­bos ži­nias. O kur dar edu­ka­ci­nių ir pa­žin­ti­nių veik­lų, ku­rias or­ga­ni­za­vo Gil­ja­ne­so pa­grin­di­nė mo­kyk­la, iš­lie­ka­mo­ji ver­tė!?
Pir­mą­ją vieš­na­gės die­ną pro­jek­to da­ly­viai iš kar­to ki­bo į dar­bą: gru­pė­se iš­si­ver­tė, iš­si­ana­li­za­vo pa­teik­tas fa­re­rie­čių le­gen­das ir mi­tus. Ant­rą­ją die­ną, po ben­dros Gil­ja­ne­so mo­kyk­los mo­ki­nių mal­dos, de­le­ga­ci­jos pri­sta­tė sa­vo na­mų dar­bus mi­to­lo­gi­jos te­ma. Se­na­mies­tu­kai mo­der­niu šo­kiu vi­zu­a­li­za­vo lie­tu­vių mi­to­lo­gi­nę bū­ty­bę – žal­tį. Šo­kis, pri­me­nan­tis lie­tu­vių su­tar­ti­nių ri­tu­a­li­nius ra­te­lius, taip pat at­sklei­dė mi­to­lo­gi­nių bū­ty­bių – lau­mių – vie­tą lie­tu­vių pa­sau­lė­jau­to­je, o vy­riau­sia­sis pa­go­nių die­vas – Per­kū­nas – bu­vo pri­sta­ty­tas pa­si­tel­kus liau­diš­ką in­stru­men­tą – tarš­ky­nę.
Aka­de­mi­nę pro­jek­to da­ly­vių veik­lą su­si­ti­ki­mo or­ga­ni­za­to­riai nuo­lat kei­tė pa­žin­ti­nė­mis iš­vy­ko­mis, eks­kur­si­jo­mis. Ant­rą­ją vieš­na­gės die­ną ap­lan­kė­me ne­to­lie­se esan­čią Ver­gų uo­lą, o tre­či­ą­ją – ser­pan­ti­nais, tu­ne­liais, kel­tu pa­sie­kė­me ne­pa­pras­to gro­žio le­gen­da api­pin­tą At­lan­to van­de­ny­no ska­lau­ja­mą uo­lų pa­kran­tę. Ket­vir­ta­die­nis bu­vo skir­tas ke­lio­nei į sos­ti­nę – Tors­hau­ną. Sos­ti­nė – jau­kus mies­tas, iš­lai­kęs se­no­vi­nę vi­kin­gų dva­sią. Akis trau­kė siau­ru­tės gat­ve­lės, ryš­kias­pal­viai me­di­niai pa­sta­tai, ap­žel­din­ti sto­gai, ma­žy­čiai vi­di­niai kie­me­liai ir kuk­lūs dar­že­liai – be įspū­din­gų žie­dų ir spal­vų.
Pro­jek­to me­tu ju­to­me di­de­lį mo­kyk­los ben­druo­me­nės dė­me­sį. Štai vie­ną va­ka­rą tė­ve­liai vi­sus pa­kvie­tė pa­si­vai­šin­ti na­cio­na­li­niais fa­re­rie­čių val­giais. Ant sta­lo pui­ka­vo­si mū­sų, lie­tu­vių, sko­niui neįprasti pa­tie­ka­lai – džio­vin­ta ban­gi­nių mė­sa ir rie­ba­lai su bul­vė­mis, džio­vin­tas ėriu­ko kum­pis, dar­žo­vių sriu­ba su men­kės ga­ba­liu­kais ir dar daug ki­to­kių pi­kan­tiš­kų ska­nės­tų.
Lai­kas sve­čioj ša­ly lėk­te pra­lė­kė, ne­už­tru­ko ir penk­ta­die­nis – at­si­svei­ki­ni­mo die­na. Ap­si­ka­bi­ni­mai, kun­ku­liuo­jan­tys jaus­mai, aša­ros… To­kia jau vi­sų pro­jek­tų pa­bai­ga…
Pa­li­ko­me Fa­re­rų sa­las pliau­piant lie­tui, nors vi­są sa­vai­tę mus den­gė aukš­tas dan­gus ir ly­dė­jo sau­lė. Juo­ka­vo­me, jog Fa­re­rų sa­lų mi­to­lo­gi­nės bū­ty­bės mums bu­vo ge­ra­no­riš­kos ir pro­jek­tą lei­do įvyk­dy­ti taip, kaip ir bu­vo su­pla­nuo­ta.
Pro­jek­tai ne­ga­lė­tų vyk­ti sklan­džiai, jei ne­bū­tų ko­man­di­nio dar­bo. Dė­ko­ja­me Se­na­mies­čio mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­jai už idė­jų pa­lai­ky­mą, ko­le­goms – už ben­dra­dar­bia­vi­mą, mo­ki­nių tė­ve­liams – už rū­pes­tį. Ti­ki­me, kad dar ne vie­na mo­ki­nių kar­ta tu­rės ga­li­my­bę iš­tar­ti sa­vo mo­kyk­los var­dą už Lie­tu­vos ri­bų.

Rū­ta Pau­li­kie­nė
Lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė