Ketvirtadienis, 2024 m. kovo 28 d.

„Aš dar ir da­bar ga­lė­čiau kal­nus nu­vers­ti“

Ar­tė­jant Mo­ti­nos die­nai, ge­gu­žės 3-iąją, Lie­tu­vos pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė Pre­zi­den­tū­ro­je ap­do­va­no­jo dau­gia­vai­kes mo­ti­nas. Šie­met pre­zi­den­tės or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ me­da­lis įteik­tas 45-ioms pen­kis ir dau­giau vai­kų už­au­gi­nu­sioms ir ge­rai iš­auk­lė­ju­sioms mo­ti­noms. Šiuo or­di­nu ap­do­va­no­ta ir mū­sų sa­vi­val­dy­bės gy­ven­to­ja – 86-tus me­tus ei­nan­ti Adol­fi­na Ju­ze­fa Ivans­kie­nė, gy­ve­nan­ti Pjau­lių kai­me.

Mo­te­ris gi­mė Ken­tra­kal­nio kai­me, Me­din­gė­nų se­niū­ni­jo­je. Pa­ti au­go 6 vai­kų šei­mo­je, o šiuo me­tu iš vi­sų bro­lių ir se­se­rų yra li­ku­sios tik dvie­se – ji ir jau­niau­sia se­suo Vi­da. Ji pa­sa­ko­jo, kad nuo pat ma­žens bu­vo pra­ti­na­ma prie dar­bo. „Bu­vau 13-os me­tų, kai iš­te­kė­jo se­suo, tu­rė­jo­me daug že­mės, rei­kė­jo nuo ma­žu­mės dirb­ti.
At­si­ra­dus ko­lū­kiams, dir­bau ten. Dar­bo bu­vo iki so­ties – vy­rams iš­ėjus į ka­riuo­me­nę, li­ku­siems rei­kė­jo vis­ką nu­dirb­ti. Vis­kas bu­vo da­ro­ma ran­ko­mis. Ne­bu­vo die­nos be dar­bo. Ei­da­vau dar ir į cho­rą Tve­ruo­se, vai­din­da­vau, šok­da­vau. Bu­vau „zgreb­ni, i pri ton­ciaus, i pri ro­žon­čiaus“, – pa­sa­ko­ja Adol­fi­na.
Iš­te­kė­jo ji ei­da­ma 24-us me­tus, o bū­si­mą vy­rą Ze­no­ną su­ti­ko jam at­vy­kus su ki­tais dar­bi­nin­kais kirs­ti miš­ko. Po ves­tu­vių po­ra ap­si­gy­ve­no Pe­čiu­liš­kės kai­me pas to­kią se­nu­tę ir la­bai sun­kiai ten gy­ve­no ke­lis me­tus. Ko­lū­kiui su­tei­kus že­mės, pa­si­sta­tė na­mą Pjau­lių kai­me, už­au­gi­no še­šias duk­ras. Jau 17 me­tų mo­te­ris yra naš­lė.
Ji sa­ko, kad sun­kiau­sia bu­vo au­gin­ti dvy­nu­kes, nes gy­ve­nant kai­me rei­kė­jo rū­pin­tis ir gy­vu­liais, dar­žais, o dar pul­kas vai­kų ap­link. Bu­vo la­bai sun­ku, nes vy­ras iš­ei­da­vo į dar­bą, pa­dė­ti ne­ga­lė­jo. „Jis sa­ky­da­vo, kad rei­kia dirb­ti, kad ga­lė­tu­me iš­leis­ti vai­kus į moks­lus, kad jiems ne­rei­kė­tų varg­ti, kaip mes vargs­ta­me. Da­bar mo­te­rims au­gin­ti vai­kus yra daug leng­viau. Bu­vo tven­ki­nys, su­mig­dy­da­vau vai­kus ir ei­da­vau ten skalb­ti rū­bų“, – pri­si­me­na mo­te­ris. Ke­tu­rios duk­ros bai­gė aukš­tuo­sius moks­lus, vi­sos gy­ve­na ge­rai. Ku­ri no­rė­jo, ta mo­kė­si, vi­soms bu­vo su­teik­tos są­ly­gos. Adol­fi­na sa­ko, kad vi­sos yra pui­kios „gas­pa­di­nės“, ke­pa py­ra­gus, tor­tus. Nors sū­naus Die­vas ir ne­pa­do­va­no­jo, mo­te­ris la­bai džiau­gia­si sa­vo mer­gai­tė­mis.
Vy­riau­sia duk­ra Lai­ma gy­ve­na Pa­ne­vė­žy­je, dir­ba lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja. Tu­ri du sū­nus. Ade­lė gy­ve­na La­bar­džiuo­se, dir­ba Rie­ta­ve esan­čio­je ka­vi­nė­je „Al­fa“, tu­ri tris duk­te­ris.
Adol­fi­na su vy­ru už­au­gi­no ir dvy­nes – Bi­ru­tę ir Rū­tą. Rū­ta gy­ve­na Šiau­liuo­se, tu­ri sū­nų ir duk­rą, Bi­ru­tė – Klai­pė­do­je, dir­ba vy­riau­si­ą­ja bu­hal­te­re, tu­ri dvi duk­te­ris. Re­na­ta gy­ve­na Ši­la­lė­je, dir­ba mo­kes­čių ins­pek­ci­jo­je, tu­ri duk­rą ir sū­nų. Jau­niau­sio­ji Ra­sa gy­ve­na ne­to­li Klai­pė­dos, dir­ba is­to­ri­jos mo­ky­to­ja, tu­ri sū­nų ir duk­rą. Mo­te­ris la­bai tur­tin­ga ne tik duk­rų. Iš vi­so tu­ri 13 anū­kų bei 11 pro­anū­kių.
Pa­klaus­ta, kaip at­ro­do jos die­na, kai vai­kai se­niai už­au­gin­ti, o pa­ti su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus, mo­te­ris sa­ko, kad jei­gu no­ri kaž­ką tu­rė­ti, rei­kia dirb­ti. „Vis­ką pa­ti ap­si­sė­ju, nu­si­ra­viu, pas ma­ne nė žo­le­lės ne­ra­si dar­žuo­se. Au­gi­nu daug dar­žo­vių, anks­čiau pri­rau­da­vau po 20 krep­šių svo­gū­nų, kad duk­ros ga­lė­tų vež­tis. Aš dar ir da­bar ga­lė­čiau kal­nus nu­vers­ti. Žie­mą mez­gu anū­kams, duk­roms ko­ji­nes. Be dar­bo ne­bū­nu nė mi­nu­tės. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip rei­kė­tų die­ną pri­gul­ti, tuoj šo­ku iš lo­vos. Jei rei­kė­tų gy­ven­ti mies­te – iš­pro­tė­čiau. Duk­ros sa­vo dar­bų tu­ri, pas ma­ne at­va­žiuo­ja tik lan­gus nu­va­ly­ti, užuo­lai­das pa­keis­ti, o kit­ką pa­ti pa­si­da­rau“, – pa­sa­ko­jo gar­baus am­žiaus mo­te­ris. Šiuo me­tu mo­ters pla­nuo­se – rū­sio tvar­ky­mas, svo­gū­nų, cu­ki­ni­jų, mo­liū­gų so­di­ni­mas. Per­nai už­au­gin­tas mo­ters der­lius – 100 cu­ki­ni­jų. Dėl svei­ka­tos pro­ble­mų pa­ti dar­žo­vių val­gy­ti ne­ga­li, tad vis­ką au­gi­na duk­roms, anū­kams. Nors sa­ko, kad rei­kės po tu­pu­tį ma­žin­ti der­lių, nes duk­ros ir pa­čios dar­žus tu­ri.
Pra­ėju­sį penk­ta­die­nį mo­te­ris ke­lia­vo į Pre­zi­den­tū­rą at­si­im­ti ap­do­va­no­ji­mo. Ją ly­dė­jo ke­tu­rios duk­ros. Pa­sa­ko­jo, kad iš pra­džių apie bū­si­mą ap­do­va­no­ji­mą nie­ko ne­ži­no­jo. „Vis­ką su­ži­no­jau tik per Ve­ly­kas, o laiš­kas su kvie­ti­mu at­vyk­ti į Pre­zi­den­tū­rą bu­vo nu­kly­dęs į Klai­pė­dos ra­jo­ną, nes ten ir­gi yra Pjau­lių kai­mas. Tik penk­ta­die­nį, kai grį­žo­me iš Pre­zi­den­tū­ros, ra­do­me at­ėju­sį laiš­ką. Sos­ti­nės daug ap­žiū­rė­ti ne­pa­vy­ko, nes li­jo, už­ėjo­me į šv. Ka­zi­mie­ro (jė­zui­tų) baž­ny­čią“, – apie ke­lio­nę pa­sa­ko­jo Adol­fi­na.
Pa­sak mo­ters, šis ap­do­va­no­ji­mas jai la­bai svar­bus, tar­si vi­so gy­ve­ni­mo įver­ti­ni­mas.

Da­lia BARCYTĖ

Nuotraukoje: 86-us metus einanti pjauliškė apdovanota už tai, kad išaugino ir gerai išauklėjo 6 dukte-ris.

Komentarai
Kiti straipsniai