Trečiadienis, 2019 m. birželio 19 d.

Plun­giš­kis dr. Da­lius Gu­dei­ka: „Che­mi­jos pa­sau­lis – spal­vo­tas kaip gy­ve­ni­mas, nau­ji ir ne­pa­žin­ti iš­šū­kiai ieš­kant „gy­vy­bės elik­sy­ro“

Prieš pen­kio­li­ka me­tų bai­gęs Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­ją ir iš­vy­kęs stu­di­juo­ti į Kau­ną Da­lius Gu­dei­ka pa­sa­ko­jo, kad dar vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je jam ge­rai se­kė­si su­pras­ti ne vie­ną mo­kyk­li­nį da­ly­ką, pa­mo­kos bu­vo įdo­mios, no­riai da­ly­vau­da­vo įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se bei kon­kur­suo­se, ta­čiau la­biau­siai jį su­ža­vė­jo pa­slap­tin­gas che­mi­jos pa­sau­lis, ku­ria­me jau­nuo­lis ra­do daug nau­jų ir ne­pa­žin­tų da­ly­kų, at­ve­du­sių jį į moks­li­nin­ko ke­lią bei su­tei­ku­sių ne­iš­dil­do­mų įspū­džių, gy­ve­ni­mo pil­nat­vės, pa­dė­ju­sių ge­riau su­vok­ti ne tik sa­ve, bet ir su­pan­tį pa­sau­lį.

Da­bar D. Gu­dei­ka – Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to (KTU), Che­mi­nės tech­no­lo­gi­jos fa­kul­te­to, Po­li­me­rų che­mi­jos ir tech­no­lo­gi­jos ka­ted­ros vy­res­ny­sis moks­lo dar­buo­to­jas. Jis sa­kė, kad už vis­ką, ko yra pa­sie­kęs, dė­kin­gas sa­vo bu­vu­siems mo­ky­to­jams bei šei­mai, vi­sa­da pa­lai­kiu­siems sie­kiant už­si­brėž­tų tiks­lų ir pa­dė­ju­siems pa­suk­ti tei­sin­go ke­lio link. Jau­na­sis moks­li­nin­kas di­džiuo­ja­si ki­lęs iš Plun­gės kraš­to ir šil­tais žo­džiais pri­si­me­na čia pra­leis­tus mo­kyk­li­nius me­tus. „Nuo pir­mos iki penk­tos kla­sės lan­kiau Plun­gės ra­jo­no Nau­so­džio pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. Ženg­ti pir­muo­sius žings­nius mo­kyk­lo­je pa­dė­jo tė­vai, ypač ma­ma, ku­ri pir­mo­ji pa­dė­jo su­si­pa­žin­ti su rai­dė­mis ir skai­čiais.
Mo­kyk­lo­je pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Ilo­na Po­vi­lai­tie­nė su­do­mi­no ma­te­ma­ti­ka, skai­čių ma­gi­ja, taip pat skai­ty­mu. Bu­vau įtrauk­tas į skai­to­vų gru­pe­lę ir de­kla­muo­da­vau ei­lė­raš­čius bei skai­ty­da­vau pro­zą įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, kon­kur­suo­se, ku­riuo­se esu lai­mė­jęs ne vie­ną pri­zą. Kiek sa­ve pa­me­nu, mo­kyk­lo­je se­kė­si dau­ge­lis da­ly­kų. Šio­je mo­kyk­lo­je vy­ra­vo tra­di­ci­ja, kad la­bai ge­rai ir pui­kiai be­si­mo­kan­tys mo­ki­niai bu­vo įver­ti­na­mi di­rek­to­rės pa­ska­ti­ni­mu – di­plo­mu su Vy­čio ant­spau­du. Be­si­mo­ky­da­mas čia, kas­met gau­da­vau to­kius di­plo­mus. Vė­liau, nuo 6-os iki 10-os kla­sės, lan­kiau Plun­gės Adol­fo Ju­cio pa­grin­di­nės mo­kyk­los (da­bar pro­gim­na­zi­jos) su­stip­rin­tą dai­lės kla­sę.
Ta­čiau vy­res­nė­se kla­sė­se la­biau­siai su­do­mi­no pa­slap­tin­gas che­mi­jos pa­sau­lis, nes man tai bu­vo tar­si už­bu­rian­ti ma­gi­ja, nau­ji ir ne­pa­žin­ti da­ly­kai. Be ga­lo įdo­mu bu­vo at­lik­ti įvai­rius ban­dy­mus ir ste­bė­ti, kaip vie­ną me­džia­gą ga­li­ma pa­vers­ti ki­ta ir gau­ti vi­sai ki­taip at­ro­dan­tį daik­tą, su vi­sai ki­to­kio­mis tik jai bū­din­go­mis sa­vy­bė­mis. Tai bu­vo tar­si al­che­mi­jos moks­las al­che­mi­kams, ku­rių tiks­las – iš men­ka­ver­čių me­džia­gų gau­ti auk­są ar su­ras­ti gy­vy­bės elik­sy­rą. Mo­kyk­lo­je do­mi­no ne tik che­mi­ja, bet pa­ti­ko ra­šy­ti ir lie­tu­vių kal­bos ra­ši­nė­lius, in­ter­pre­ta­ci­jas, juos mo­ky­to­jai įver­tin­da­vo aukš­tais ba­lais. Ka­dan­gi mo­kiau­si su­stip­rin­to­je dai­lės kla­sė­je, taip pat gi­li­nau­si ir į me­ną, dai­lę. Vie­nuo­lik­tą kla­sę lan­ky­ti pra­dė­jau Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je, ku­rią bai­giau 2004 me­tais ir ga­vau vi­du­ri­nio moks­lo bai­gi­mo ates­ta­tą. Be to, šio­je gim­na­zi­jo­je ga­vau daug ver­tin­gų pa­mo­kų ir įgi­jau dis­cip­li­niš­ku­mo bei di­des­nio at­sa­kin­gu­mo už sa­ve ir ki­tus jaus­mą. Gim­na­zi­ja – vie­ta, ku­rio­je dir­bo ir te­be­dir­ba pui­kūs sa­vo sri­čių spe­cia­lis­tai. Sun­ku iš­skir­ti vie­ną ar ki­tą mo­ky­to­ją, nes jie vi­si tie­siog pui­kūs“, – šil­tais pri­si­mi­ni­mais apie mo­kyk­li­nius me­tus da­li­jo­si D. Gu­dei­ka.
Kaip pa­sa­ko­jo jau­na­sis moks­li­nin­kas, jei­gu žmo­gui vi­si da­ly­kai se­ka­si ge­rai, tai daž­nai bū­na la­bai sun­ku ap­si­spręs­ti, kur to­liau stu­di­juo­ti. Bai­gus mo­kyk­lą ir įgi­jus vi­du­ri­nį iš­si­la­vi­ni­mą, pa­sak D. Gu­dei­kos, kir­bė­jo min­tis pa­mė­gin­ti krims­ti va­di­na­mų­jų pres­ti­ži­nių spe­cia­ly­bių moks­lus – eko­no­mi­ką ar tei­sę, me­di­ci­ną ar in­for­ma­ti­ką. „Vis­gi nu­ga­lė­jo gi­lu­mi­nis no­ras iš ar­čiau pa­žin­ti che­mi­jos pa­sau­lį. Su­si­do­mė­jęs šiuo ypa­tin­gu moks­lu, pa­ska­tin­tas bei pa­lai­ko­mas tė­vų, pa­si­rin­kau stu­di­juo­ti Che­mi­nės tech­no­lo­gi­jos fa­kul­te­te tai­ko­mą­ją che­mi­ją (KTU), nes ma­niau, kad, bai­gęs šias stu­di­jas, ga­lė­siu ne­ap­si­ri­bo­ti siau­ra che­mi­jos sri­ti­mi, bet įgy­tas ži­nias pri­tai­ky­siu gy­ve­ni­me, ge­riau re­a­li­zuo­siu sa­ve. Be to, ir pri­si­tai­ky­mo ga­li­my­bės prie nuo­lat be­si­kei­čian­čios ap­lin­kos bus žy­miai pla­tes­nės. No­riu pa­brėž­ti, kad ir da­bar Che­mi­nės tech­no­lo­gi­jos fa­kul­te­to tai­ko­mo­sios che­mi­jos pro­gra­ma yra stip­ri. Ją kas­met ren­ka­si daug ga­bių Lie­tu­vos mo­ki­nių, o bai­gę ba­ka­lau­ro stu­di­jas, to­liau tę­sia moks­lus stu­di­juo­da­mi ma­gist­ran­tū­rą, dok­to­ran­tū­rą ar­ba in­teg­ruo­ja­si į įvai­rias Lie­tu­vos che­mi­jos pra­mo­nės įmo­nes, įku­ria sa­vo ver­slus“, – apie che­mi­jos moks­lų svar­bą pa­sa­ko­jo jau­na­sis moks­li­nin­kas, ki­lęs iš Plun­gės.
Be to, pa­sak D. Gu­dei­kos, be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je lan­kė ir Plun­gės spor­to mo­kyk­lą, šach­ma­tų klu­bą „Bokš­tas“, ku­riam tuo me­tu va­do­va­vo švie­saus at­mi­ni­mo, du­kart nu­si­pel­nęs Lie­tu­vos šach­ma­tų tre­ne­ris Vi­ta­lius Vla­das An­driu­šai­tis. „Jis tu­rė­jo ypa­tin­gą po­žiū­rį į tai, kuo už­si­ė­mė, nuo pir­mos su­si­ti­ki­mo mi­nu­tės mo­kė­jo vai­kus su­do­min­ti nuo­sta­biu šach­ma­tų pa­sau­liu, prie ku­rio pri­si­lie­tęs, am­žiams ten ga­lė­da­vai ir pa­si­lik­ti. Tik dėl to­kio at­si­da­vu­sio tre­ne­rio bu­vo pa­siek­tos įsi­min­ti­nos per­ga­lės as­me­ni­nė­se ir ko­man­di­nė­se šach­ma­tų var­žy­bo­se, ku­rios bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos įvai­riuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. Ver­ta pa­mi­nė­ti tarp­tau­ti­nes šach­ma­tų var­žy­bas Pla­te­liuo­se, ren­gia­mas jau ke­lis de­šimt­me­čius, ku­rių su­ma­ny­to­jas, or­ga­ni­za­to­rius ir puo­se­lė­to­jas bu­vo tre­ne­ris Vi­ta­lius V. An­driu­šai­tis. Šis jau tra­di­ci­niu ta­pęs tur­ny­ras to­liau or­ga­ni­zuo­jamas ir tę­sia­mas bu­vu­sių tre­ne­rio mo­ki­nių pri­trau­kiant ne vie­ną stip­rų šach­ma­ti­nin­ką iš Lie­tu­vos ir už­sie­nio“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si D. Gu­dei­ka ir pri­dū­rė, kad nuo šach­ma­tų ne­nu­to­lo net bai­gęs Spor­to mo­kyk­lą Plun­gė­je ir iš­va­žia­vęs mo­ky­tis į Kau­ną.
Stu­di­juo­jant Kau­ne, kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas, te­ko lai­mė­ti ne vie­ne­rias var­žy­bas ir bū­ti ne vie­no tur­ny­ro pri­zi­nin­ku. „Vie­na di­džiau­sių per­ga­lių įvy­ko 2016 me­tais, kai at­sto­vau­da­mi Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tui Pa­sau­lio mė­gė­jų šach­ma­tų ko­man­di­nė­se var­žy­bo­se, už­ėmė­me ant­rą­ją vie­tą. Tai svar­bus lai­mė­ji­mas tarp­tau­ti­niu mas­tu to­kiai ma­žai ša­liai kaip mū­sų. Ir tai tik pa­tvir­ti­na, kad net ir ma­žuo­se mies­te­liuo­se ar kai­me­liuo­se už­au­ga ta­len­tin­gi žmo­nės, ku­rie aukš­tais pa­sie­ki­mais gar­si­na sa­vo vals­ty­bę – Lie­tu­vą“, – apie sva­rias per­ga­les žai­džiant šach­ma­tais pa­sa­ko­jo jau­na­sis che­mi­kas.
Be to, kaip pa­sa­ko­jo D. Gu­dei­ka, iki 12 kla­sės lan­kė Plun­gės My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­los akor­de­o­no kla­sę, ku­riai va­do­va­vo ir iki šiol te­be­da­vo­vau­ja ger­bia­mas mo­ky­to­jas Po­vi­las Bud­gi­nas. Pa­sak ta­len­tin­go­jo moks­li­nin­ko, ki­lu­sio iš Plun­gės, šiai iš­skir­ti­nei as­me­ny­bei jis iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos bus dė­kin­gas už tai, kad mo­kė­jo ir su­ge­bė­jo iš kiek­vie­no, no­rin­čio iš­mok­ti gro­ti, iš­gau­ti pa­čius nuo­sta­biau­sius gar­sus bei įro­dy­ti, kad ir ma­žiau ta­len­tin­ga­me mo­ki­nu­ke yra pa­slėp­tas tik­ras lo­bis ir ta­len­tas. „Ga­liu drą­siai teig­ti, kad vi­si My­ko­lo Ogins­kio me­no mo­kyk­lo­je dir­ban­tys mo­ky­to­jai yra tik­ri ste­buk­la­da­riai. Jie tar­si ju­ve­ly­rai šli­fuo­ja mo­ki­nu­kus kaip ko­kius dei­man­tus, ku­rie po tam tik­ro lai­ko su­ži­ba, džiu­gi­na sa­vo ar­ti­muo­sius ir sklei­džia gra­žiau­sią švie­są. Mei­lė mu­zi­kai ne­si­bai­gė stu­di­juo­jant uni­ver­si­te­te. Ne vie­ne­rius me­tus lan­kiau Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to me­no an­sam­blį „Ne­mu­nas“, ku­ris jau ke­le­tą de­šimt­me­čių uni­ver­si­te­te puo­se­lė­ja gi­lias dai­nos ir šo­kio tra­di­ci­jas ir ku­rio na­riais yra bu­vęs ne vie­nas gar­bus Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą (da­bar Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tą) bai­gęs stu­den­tas.
2008 me­tais D. Gu­dei­ka bai­gė Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Che­mi­nės tech­no­lo­gi­jos fa­kul­te­to tai­ko­mo­sios che­mi­jos ba­ka­lau­ro stu­di­jas ir įsto­jo į che­mi­nės tech­no­lo­gi­jos ir in­ži­ne­ri­jos ma­gist­ro pro­gra­mą, o 2010 me­tais ap­si­gy­nė che­mi­nės tech­no­lo­gi­jos ir in­ži­ne­ri­jos ma­gist­rą (su pa­gy­ri­mu). „Tais pa­čiais me­tais bu­vau pri­pa­žin­tas vie­nu iš ge­riau­sų tech­niš­kų­jų uni­ver­si­te­tų stu­den­tų ir ap­do­va­no­tas. Ne vie­ną kar­tą ska­tin­tas rek­to­riaus ska­ti­na­mo­sio­mis sti­pen­di­jo­mis, taip pat me­ce­na­tų sti­pen­di­jo­mis. Bes­tu­di­juo­jant te­ko da­ly­vau­ti ne vie­no­je vie­ti­nė­je ir tarp­tau­ti­nė­je moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je bei pri­sta­ty­ti moks­li­nius dar­bus; kai ku­rie pra­ne­ši­mai įver­tin­ti kaip ge­riau­si ir įdo­miau­si. No­ras do­mė­tis ir gi­lin­tis į me­džia­gų moks­lą ir su­pan­tį pa­sau­lį 2010–2014 me­tais nu­ve­dė ma­ne į Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to me­džia­gų in­ži­ne­ri­jos dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas or­ga­ni­nių pus­lai­di­nin­kių sin­te­zės ir ty­ri­mo la­bo­ra­to­ri­ją, ku­riai va­do­vau­ja Lie­tu­vo­je ir Eu­ro­po­je ge­rai ži­no­mas che­mi­kas pro­fe­so­rius ha­bi­li­tuo­tas moks­lų dak­ta­ras Juo­zas Vi­das Gra­žu­le­vi­čius“, – apie aukš­tus pa­sie­ki­mus ir sva­rius ap­do­va­no­ji­mus che­mi­jos moks­lo sri­ty­je pa­sa­ko­jo bu­vęs plun­giš­kis.
Dok­to­ran­tū­ros stu­di­jų me­tais ir po jų, kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas, tu­rė­jo pro­gą pri­sta­ty­ti sa­vo moks­li­nius ty­ri­mus or­ga­ni­nių pus­lai­di­nin­kių, op­to­e­lek­tro­ni­nių prie­tai­sų, to­kių kaip or­ga­ni­niai švie­sos dio­dai, sri­ty­se da­ly­vau­jant Lie­tu­vos ir už­sie­nio kon­fe­ren­ci­jo­se. Sta­žuo­čių me­tu ap­lan­ky­tos ne tik ar­ti­miau­sios kai­my­nės Lat­vi­ja, Es­ti­ja, bet ir la­biau nu­to­lu­sios ša­lys – Uk­rai­na, Vo­kie­ti­ja, Len­ki­ja, Mek­si­ka, Is­pa­ni­ja, Bel­gi­ja bei ki­tos.
„Šiais lai­kais ap­švie­ti­mo tech­no­lo­gi­jos yra la­bai svar­bios. Sen­kant na­tū­ra­liems an­glies da­ri­nių ener­gi­jos šal­ti­niams, ne­iš­ven­gia­mai au­ga ener­gi­ją tau­pan­čių tech­no­lo­gi­jų po­rei­kis. Pa­sau­ly­je apie 20 % elek­tros ener­gi­jos su­nau­do­ja­ma ap­švie­ti­mui, ta­čiau pa­nau­do­jant nau­jau­sias pus­lai­di­nin­ki­nio ap­švie­ti­mo tech­no­lo­gi­jas, ga­li­ma dvi­gu­bai pa­di­din­ti ap­švie­ti­mo prie­tai­sų efek­ty­vu­mą, tai­gi su­tau­py­ti iki 10 % elek­tros ener­gi­jos. Vie­na per­spek­ty­viau­sių kie­ta­kū­nio ap­švie­ti­mo kryp­čių yra or­ga­ni­nių švie­są emi­tuo­jan­čių prie­tai­sų tech­no­lo­gi­jos. Per pas­ta­ruo­sius ke­lis de­šimt­me­čius Pa­sau­ly­je ir Lie­tu­vo­je (Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te) bu­vo su­kur­ta dau­gy­bė or­ga­ni­nių me­džia­gų, tiek po­li­me­rų, tiek ma­ža­mo­le­ku­lių jun­gi­nių, skir­tų pri­tai­ky­ti elek­tro­ni­kos sri­ty­je. To­kių jun­gi­nių pa­ieš­kos kar­tais už­trun­ka ne vie­ne­rius me­tus, ta­čiau ieš­ko­ji­mo ir at­ra­di­mo džiaugs­mas at­per­ka įdė­tas pa­stan­gas ir ener­gi­ją. Pri­tai­kant la­bo­ra­to­ri­jos są­ly­go­mis su­sin­te­tin­tas or­ga­ni­nes me­džia­gas, šian­dien ir čia pat ga­li­ma pa­ma­ty­ti re­zul­ta­tą ir pri­si­dė­ti prie moks­lo pa­žan­gos ne tik vie­ti­niu, bet ir pa­sau­li­niu mas­tu“, – apie moks­lo pa­žan­gą pa­sa­ko­jo jau­na­sis moks­li­nis dar­buo­to­jas.
D. Gu­dei­ka pa­sa­ko­jo, kad dok­to­ran­tū­ros stu­di­jų me­tais ir po jų už moks­lo pa­sie­ki­mus bu­vo gau­tos Lie­tu­vos moks­lo ta­ry­bos sti­pen­di­jos, dar­bai įver­tin­ti ir pri­pa­žin­ti Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos di­plo­mais. Bai­gus stu­di­jas, te­ko da­ly­vau­ti ir va­do­vau­ti ne vie­nam Lie­tu­vos ir tarp­tau­ti­niam pro­jek­tui, taip pat kon­sul­tuo­ti ir va­do­vau­ti ba­ka­lau­rų, ma­gist­rų ir dok­to­ran­tų bai­gia­mie­siems dar­bams, bū­ti stu­den­tų ty­ri­mų men­to­riu­mi. Ne­at­sie­ja­ma dar­bo da­lis – pa­skai­tų skai­ty­mas pir­mos ir ant­ros pa­ko­pos stu­den­tams, kon­sul­ta­vi­mas ir la­bo­ra­to­ri­nių dar­bų ve­di­mas. Be to, D. Gu­dei­ka da­ly­va­vo įvai­riuo­se moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo veik­los ren­gi­niuo­se, to­kiuo­se kaip „Ty­rė­jų nak­tis“, „Erd­vė­lai­vis Že­mė“ ir ki­tuo­se. „Moks­li­nin­kui la­bai svar­bu bū­ti ma­to­mam tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je ra­šant ran­kraš­čius ir spaus­di­nant juos žur­na­luo­se. Jei to ne­da­rai, tai ta­vęs tar­si ir nė­ra kaip moks­li­nin­ko. Ki­taip ta­riant, jei ne­tu­ri feis­bu­ko, tai tu ne­eg­zis­tuo­ji iš­vis“, – juo­ka­vo pa­šne­ko­vas.
Už­si­i­mant moks­li­ne veik­la, pa­sak pa­šne­ko­vo, kiek­vie­ną die­ną su­si­du­ria­ma su vis nau­jais iš­šū­kiais, sa­vęs iš­ban­dy­mu bei pa­si­tik­ri­ni­mu. „Nie­ka­da ne­ga­li su­sto­ti ir pra­dė­ti „snaus­ti“. Bū­ti­na są­ly­ga – nuo­lat iš­lik­ti bud­riam ir smal­siam. Be to, rei­kia smal­sau­ti ir do­mė­tis nau­jau­siais pa­sie­ki­mais or­ga­ni­nių pus­lai­di­nin­kių ir ap­švie­ti­mo sri­ty­se skai­tant ir se­kant nau­jau­sią iš­leis­tą tarp­tau­ti­nę moks­li­nę li­te­ra­tū­rą. La­bai svar­bu la­vin­ti vaiz­duo­tę ir ne­duo­ti pro­tui su­sta­ba­rė­ti, bū­ti lanks­čiam ir sa­vik­ri­tiš­kam. Vos tik su­sto­ji, ne­be­da­rai to­les­nių žings­nių, pra­de­di „ker­pė­ti“. To­kia­me dar­be rei­ka­lin­ga griež­ta dis­cip­li­na su sa­vo tai­syk­lė­mis, ku­rias kiek­vie­nam rei­kia pri­tai­ky­ti ir pri­si­tai­ky­ti pa­gal sa­ve ir sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą. Sa­vo dar­bą ga­lė­čiau api­bū­din­ti kaip me­di­ta­ci­ją su kas­die­nio gy­ve­ni­mo ru­ti­na. La­bai daug yra jau­nų ir ga­bių moks­li­nin­kų, ku­rie pa­si­ry­žę ke­liau­ti sa­vo pa­si­rink­tu ke­liu, ta­čiau vie­nos ar ki­tos ne­gan­dos pa­ko­re­guo­ja tą ke­lią ar nu­krei­pia ki­ta lin­kme. Ka­dan­gi kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo ta­len­tų rin­ki­nė­lį, tuos gau­tus ta­len­tus kaip įma­no­ma ge­riau mė­gi­na­me pa­nau­do­ti vie­no­je ar ki­to­je gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je, sa­vo dar­buo­se, – apie ne­leng­vą, bet įdo­mų dar­bą pa­sa­ko­jo D. Gu­dei­ka.
Moks­li­nin­kas pa­brė­žė, kad dir­bant bet ko­kį dar­bą la­bai svar­bus ir šei­mos pa­lai­ky­mas. „Esu ir vi­sa­da bū­siu dė­kin­gas sa­vo šei­mai, tė­ve­liams, il­ga­am­žei mo­čiu­tei, taip pat jau Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­siems ar­ti­mie­siems, ku­rių pa­ra­mą iki šiol jau­čiu. Kar­tais bū­na, kad vie­na ki­ta pa­pil­do­ma va­lan­da, pra­leis­ta la­bo­ra­to­ri­jo­je pa­si­bai­gus dar­bo va­lan­doms, at­ima lai­ką, ku­rį ga­lė­čiau skir­ti sa­vo vai­kams“, – apie šei­mos su­pra­tin­gu­mą ir pa­lai­ky­mą pa­sa­ko­jo iš Plun­gės ki­lęs jau­na­sis moks­li­nin­kas.
Pa­klaus­tas, ar lie­ka lai­ko lais­va­lai­kiui, jis at­sa­kė, kad lais­vu nuo dar­bo me­tu mėgs­ta žais­ti krep­ši­nį. Kiek­vie­nais me­tais, pa­sak pa­šne­ko­vo, ren­gia­mos KTU tarp­fa­kul­te­ti­nės krep­ši­nio var­žy­bos, ku­rių me­tu tar­pu­sa­vy­je var­žo­si ke­le­tas fa­kul­te­tų, no­rė­da­mi iš­si­aiš­kin­ti stip­riau­sią krep­ši­nio ko­man­dą, su­da­ry­tą iš ta­me fa­kul­te­te žai­džian­čių stu­den­tų ir dar­buo­to­jų. Taip pat D. Gu­dei­ka sa­va­no­riau­ja įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se. „Vie­nas iš įsi­min­ti­niau­sių sa­va­no­ria­vi­mo mo­men­tų įvy­ko pra­ėju­siais me­tais, kai te­ko da­ly­vau­ti su­tin­kant po­pie­žių Pran­ciš­kų jo vi­zi­to me­tu Kau­ne rug­sė­jo 23 die­ną. Tai, kad bent ma­ža da­li­mi ga­lė­jau pri­si­dė­ti prie jau is­to­ri­ja ta­pu­sių įvy­kių, su­tei­kia ne­ma­žai džiaugs­mo kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me“, – įsi­min­ti­ną vi­sai Lie­tu­vai įvy­kį pri­si­mi­nė D. Gu­dei­ka.
D. Gu­dei­ka pa­sa­ko­jo, kad Lie­tu­vos moks­lų aka­de­mi­jos (LMA) na­rių vi­suo­ti­nio su­si­rin­ki­mo 2018 me­tų rug­sė­jo 24 die­nos nu­ta­ri­mu bu­vo įkur­ta LMAJA, pa­tvir­tin­ti nuo­sta­tai ir pa­skelb­ti LMAJA na­rių rin­ki­mai. LMAJA na­riais kon­kur­so tvar­ka ren­ka­mi moks­li­nin­kai, pa­sie­kę reikš­min­gų moks­lo re­zul­ta­tų ir ak­ty­vūs pro­fe­si­nė­je veik­lo­je, įgi­ję dak­ta­ro laips­nį ne dau­giau kaip prieš 10 me­tų ir ne vy­res­ni kaip 40 me­tų am­žiaus iki rin­ki­mų die­nos. Kas­met iš­ren­ka­ma 10 na­rių ket­ve­rių me­tų ka­den­ci­jai, iš vi­so ren­ka­ma 40 na­rių.
Per­nai spa­lio 10 – lap­kri­čio 10 die­no­mis, kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas, bu­vo pri­ima­mi kan­di­da­tų į LMAJA na­rius do­ku­men­tai. Iš vi­so bu­vo gau­tos 53 pa­raiš­kos. LMA moks­lų sky­riuo­se su­da­ry­tos ko­mi­si­jos at­li­ko ad­mi­nist­ra­ci­nę pa­tik­rą ir 2018 me­tų lap­kri­čio 13 die­ną LMA pre­zi­diu­mo nu­ta­ri­mu pa­tvir­tin­tas 53 kan­di­da­tų, ati­tin­kan­čių LMAJA nuo­sta­tų bei na­rių rin­ki­mų or­ga­ni­za­vi­mo ir vyk­dy­mo ap­ra­šo rei­ka­la­vi­mus, są­ra­šas. Kon­kur­se da­ly­va­vo ak­ty­vūs pro­fe­si­nė­je veik­lo­je jau­nie­ji moks­li­nin­kai, pa­skel­bę iki 52 moks­lo pub­li­ka­ci­jų tarp­tau­ti­niuo­se lei­di­niuo­se su di­de­liu ci­ta­vi­mo in­dek­su, pa­sie­kę as­me­ni­nį Hir­šo in­dek­są iki 26, pa­ren­gę sva­rių moks­li­nių mo­nog­ra­fi­jų, va­do­vau­jan­tys dok­to­ran­tams, da­ly­va­vę il­ga­lai­kė­se sta­žuo­tė­se, vyk­dan­tys reikš­mi­nus tarp­tau­ti­nius moks­lo pro­jek­tus ar­ba jiems va­do­vau­jan­tys, tu­rin­tys tarp­tau­ti­nių pa­ten­tų, au­ga­lų veis­lių ben­dra­au­to­riai. Gruo­džio 5–11 die­no­mis LMA moks­lų sky­riuo­se įvy­ko kan­di­da­tų pri­sis­ta­ty­mas, dis­ku­si­jos ir rin­ki­mai į LMA Jau­ną­ją aka­de­mi­ją. Gruo­džio 18 die­ną LMA pre­zi­diu­mo po­sė­dy­je pa­tvir­tin­ti rin­ki­mų re­zul­ta­tai ir skel­bia­mi pir­mie­ji LMA Jau­no­sios aka­de­mi­jos na­riai, ku­riems pa­žy­mė­ji­mai iš­kil­min­gai įteik­ti per LMA na­rių vi­suo­ti­nio su­si­rin­ki­mo se­si­ją gruo­džio 20 die­ną. Šis gar­bin­gas pa­žy­mė­ji­mas įteik­tas ir D. Gu­dei­kai, ku­ris ta­po LMAJA na­riu-aka­de­mi­ku.
LMAJA veik­la la­bai įvai­ri ir pla­ti. Po­sė­džiuo­se svars­to­mi Jau­no­sios aka­de­mi­jos veik­los pla­nai, kei­čia­ma­si įžval­go­mis moks­lo po­li­ti­kos, moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo ir tarp­tau­ti­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo klau­si­mais, for­muo­ja­mos veik­los gai­rės. Ren­ka­mi duo­me­nys apie jau­nų­jų moks­li­nin­kų (įskai­tant ir dok­to­ran­tų) sta­tu­są, aiš­ki­na­ma­si, ko­kios pro­ble­mos ky­la sie­kiant moks­li­nės kar­je­ros, for­muo­ja­mi Jau­no­sios aka­de­mi­jos po­zi­ci­ja šiais klau­si­mais. Ap­žvel­gia­mi Lie­tu­vos moks­li­nin­kų ir ty­rė­jų ve­da­mų mo­ky­mų moks­lei­viams mas­tai, įver­ti­na­ma moks­lo ži­nių sklai­da ir pa­sie­kia­mu­mas. Taip pat Jau­no­sios aka­de­mi­jos na­riai nu­ma­to ben­dra­dar­biau­ti su ki­to­mis Lie­tu­vos ir už­sie­nio vals­ty­bių (Lat­vi­jos, Es­ti­jos ir kt.) jau­nų­jų moks­li­nin­kų in­te­re­sams at­sto­vau­jan­čio­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis.
„Lie­tu­vo­je yra la­bai daug ge­rų moks­li­nin­kų, ku­rių moks­li­niai dar­bai ir pa­sie­ki­mai tur­ti­na mū­sų ša­lį ir įde­da ma­ža kruo­pe­ly­tę nau­jų ži­nių į pa­sau­li­nio moks­lo aruo­dą. Džiau­giuo­si, kad per pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus ma­no pa­siek­ti moks­lo lai­mė­ji­mai bu­vo įver­tin­ti, ir bu­vau pri­pa­žin­tas bei ta­pau LMAJA na­riu. No­riu dar kar­tą pa­brėž­ti, kad šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je di­džiau­sius pa­sie­ki­mus įgy­ven­di­na ne vie­nas at­ski­ras žmo­gus, bet su­bur­ta ta pa­čia kryp­ti­mi žvel­gian­čių ir pa­na­šiai mąs­tan­čių žmo­nių gru­pe­lė, to­dėl dė­ko­ju vi­siems ir at­ski­rai kiek­vie­nam, kas pa­dė­jo for­muo­jant ma­no as­me­ny­bę, pa­si­rink­tą ke­lią, min­tis ir pro­tą, dė­ko­ju pri­si­dė­ju­sie­siems prie moks­li­nių pa­sie­ki­mų gau­nant reikš­min­gus moks­lo re­zul­ta­tus, ku­rie yra ma­to­mi net Pa­sau­li­niu ly­giu“, – sa­vo pa­sie­ki­mais džiau­gė­si ir dė­ko­jo pa­dė­ju­sie­siems kryp­tin­gai siek­ti sa­vo tiks­lų jau­na­sis LMAJA aka­de­mi­kas.
Baig­da­mas sa­vo pa­sa­ko­ji­mą, D. Gu­dei­ka pri­dū­rė, kad pri­ra­šy­ta la­bai daug įvai­riau­sių psi­cho­lo­gi­nių ir pa­mo­kan­čių kny­gų, kaip tap­ti vie­no­kiu ar ki­to­kiu sie­kiant sa­vo tiks­lų, kaip tap­ti sėk­min­gu pro­fe­si­nė­je veik­lo­je. Ki­tų žmo­nių ge­ro­ji pa­tir­tis, per­teik­ta kny­go­se, la­bai mo­ty­vuo­ja ir ins­pi­ruo­ja per­im­ti ir pri­tai­ky­ti pa­mo­ky­mus sa­vo kas­die­ny­bė­je. Ta­čiau la­bai svar­bu ži­no­ti ir ne­nu­liūs­ti, kad ne vis­kas pa­vyks­ta šim­tu pro­cen­tų. Kas vie­nam žmo­gui pri­im­ti­na, ki­tam tas ga­li bū­ti vi­sai ne­tin­ka­ma, net­gi ža­lin­ga. „Jau­nie­siems plun­giš­kiams lin­kiu bū­ti sa­vi­mi ir, pa­de­dant ar­ti­miau­siems žmo­nėms, mė­gin­ti kiek įma­no­ma tei­sin­giau pa­si­rink­ti sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią, my­lė­ti ar­ti­mą, vis­ką da­ry­ti su mei­le. Taip pat lin­kiu bū­ti drą­siems, nie­ko ne­bi­jo­ti ir pri­im­ti nau­jus iš­šū­kius. O su­si­do­mė­ju­sius che­mi­ja ir gal­būt ma­no is­to­ri­ja kvie­čiu ner­ti į ban­dy­mų van­de­ny­ną stu­di­juo­jant uni­ver­si­te­te ir pa­tir­ti at­ra­di­mo džiaugs­mą la­bo­ra­to­ri­jo­je“, – lin­kė­jo sėk­mės D. Gu­dei­ka ir pri­dū­rė, kad kiek­vie­nam bū­ti­na ryž­tin­gai siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų.
„Ant ka­ra­liaus Sa­lia­mo­no žie­do esan­tis už­ra­šas „Ir tai pra­eis“ man la­bai pa­tin­ka. Jis tiek op­ti­mis­tiš­kas, kiek ir pe­si­mis­tiš­kas. Kai ne­blo­gai se­ka­si tiek ver­sle, tiek moks­le ar kas­die­ni­nia­me gy­ve­ni­me, jis pa­de­da ne­atit­rūk­ti nuo re­a­ly­bės ir su­vok­ti, kad vis­kas yra lai­ki­na. Kaip be­bū­tų, vi­si esa­me šio di­de­lio ir pla­taus pa­sau­lio pi­lig­ri­mai ir sve­čiai. Tas su­vo­ki­mas, kad vis­kas lai­ki­na, lei­džia džiaug­tis tau duo­ta aki­mir­ka, siek­ti ją ge­riau įsi­min­ti ir vi­sa­pu­siš­kai iš­gy­ven­ti“, – tei­gė jau­na­sis pa­slap­tin­go che­mi­jos pa­sau­lio at­sto­vas D. Gu­dei­ka.

Edi­ta LUKIENĖ

Nuotraukoje: D. Gudeika (viduryje) su kolegomis KTU laboratorijoje.

Komentarai
Kiti straipsniai