Sekmadienis, 2019 m. liepos 21 d.

Par­ke ko­var­niams siau­bą va­ro… suo­pis

Pas­ta­ro­sio­mis die­no­mis virš Plun­gės par­ko vyks­ta keis­ti da­ly­kai: stai­ga nei iš šio nei iš to nuo me­džių pa­ky­la šim­tai bai­siai kar­kian­čių ko­var­nių ir per­si­gan­dę skrai­do į įvai­rias pu­ses. Pa­si­ro­do, to­kią pa­ni­ką šiems paukš­čiams su­ke­lia suo­pis, ku­rį ant ran­kos į par­ką at­si­ne­ša me­ni­nin­kas Vir­gi­ni­jus Nar­kus. Kaip sa­kė Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­rius Al­vi­das Ba­ka­naus­kas, tai pir­mie­ji žings­niai pra­de­dant vyk­dy­ti prie­mo­nę, skir­tą ko­var­nių po­pu­lia­ci­jai ma­žin­ti.

Mū­sų par­kas yra dau­ge­lio plun­giš­kių mėgs­ta­ma pa­si­vaikš­čiojimų vie­ta, šil­tuo­ju me­tų lai­ku čia ne­trūks­ta ves­tu­vi­nin­kų, o par­ke esan­tį Ogins­kių dva­ro kom­plek­są ap­lan­ko ir daug tu­ris­tų – ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio ša­lių. Ta­čiau įky­rus ko­var­nių kark­sė­ji­mas, grėsmė bū­ti ap­derg­tiems ir balkš­vo­mis dė­mė­mis „ap­šau­dy­ti“ ta­kai par­kui – di­de­lis mi­nu­sas.
Dar pra­ėju­sių me­tų va­sa­rą, per Švie­ti­mo, kul­tū­ros ir spor­to ko­mi­te­to po­sė­dį, A. Ba­ka­naus­kas sa­kė, jog ko­var­nių (ar­ba ko­vų) po­pu­lia­ci­ja yra jau tiek iš­pli­tu­si, kad šių spar­nuo­čių yra ge­ro­kai dau­giau nei Plun­gės gy­ven­to­jų – tie­siog de­šim­ti­mis tūks­tan­čių, kad jų po­pu­lia­ci­ja jau ne­be­kon­tro­liuo­ja­ma, liz­dų me­džiuo­se – ge­ro­kai per tūks­tan­tis.
Iš­ties tur­būt ne vie­nam yra te­kę ma­ty­ti net pa­juo­du­sią nuo jų spie­čiaus pa­dan­gę. Ver­si­jos, kaip iš­gui­ti ne­pa­gei­dau­ja­mus paukš­čius iš mū­sų gra­žio­jo par­ko, svars­ty­tos ne kar­tą, kas­met krei­pia­ma­si ir į Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ją dėl lei­di­mo po­pu­lia­ci­ją ma­žin­ti. Tie­sa, kai ku­rias prie­mo­nes (pvz., liz­dų ar­dy­mą) ga­li­ma tai­ky­ti tik iki ko­vo 1-osios.
Per­nai svars­ty­ta, jog reik­tų įkur­ti sa­ka­lin­kys­tės ūkį, kad plėš­rie­ji paukš­čiai pa­si­tar­nau­tų var­ni­nių paukš­čių pre­ven­ci­jai ir tik­tų edu­ka­ci­nei veik­lai. Taip pat gal­vo­ta į pro­jek­tą įtrauk­ti ir fa­za­nus, ku­rie bū­tų M. Ogins­kio par­ko puoš­me­na.
Kol kas nė­ra nei sa­ka­lų, nei fa­za­nų, bet at­si­ra­do suo­pis. Mu­zie­jaus di­rek­to­rius A. Ba­ka­naus­kas pra­ėju­sią sa­vai­tę sa­kė, jog var­ni­nių paukš­čių po­pu­lia­ci­jai ma­žin­ti šie­met gau­tas fi­nan­sa­vi­mas iš Ap­lin­kos ap­sau­gos rė­mi­mo spe­cia­lio­sios pro­gra­mos – 3 tūkst. eu­rų. Pla­nuo­ja­ma pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį su VšĮ „Lie­tu­vos sa­ka­li­nin­kai“ va­do­vu V. Nar­ku­mi, kad jis su sa­vo paukš­čiu pa­dir­bė­tų, t. y. nuo­lat, prak­tiš­kai kas­dien, vaikš­čio­tų po par­ką ne­ši­nas suo­piu ir bai­dy­tų ko­var­nius. Taip pat bus tai­ko­mos ir ki­tos prie­mo­nės: šau­do­ma iš gar­si­nės pa­tran­kos, kad paukš­čiai bū­tų bai­do­mi nuo liz­dų ar ne­suk­tų nau­jų; lei­džia­mas įra­šy­tas ko­var­nių klyks­mas – pa­gal­bos šauks­mas, tar­si juos kas pul­tų; taip pat ru­de­niop jau bus ga­li­ma ar­dy­ti jų liz­dus.
Pa­si­do­mė­jus, ar plėš­rio­jo paukš­čio ne­šio­ji­mas po par­ką yra veiks­min­gas, A. Ba­ka­naus­kas tei­gė ir pats tuo ne­la­bai ti­kė­jęs, kol ne­įsi­ti­ki­no sa­vo aki­mis: pa­si­vaikš­čio­jo su V. Nar­ku­mi po par­ką pas­ta­ra­jam ne­šan­tis pri­riš­tą suo­pį ant ran­kos – ko­var­niai ki­lo iš me­džių tie­siog žai­biš­kai! „Pa­kė­lė vi­są bū­rį! Tun­tais ki­lo kark­sė­da­mi ir spru­ko kuo to­liau“, – ste­bė­jo­si di­rek­to­rius.
To­kiu bū­du ko­var­niams įva­ro­ma bai­mė ir dis­kom­for­tas, ma­ty­da­mi plėš­rų­jį paukš­tį par­ke, jie ne­be­si­jau­čia sau­giai. Jei liz­duo­se jau bus pa­dė­ti kiau­ši­niai, tai iš­bai­dy­ti ir il­ges­nį lai­ką jų ne­be­šil­dydami, jie pra­ras ir jau­nik­lius.
„Tai yra vi­sos Plun­gės pro­ble­ma. Ko­var­niai mai­ti­na­si Je­ru­bai­čių są­var­ty­ne, o par­kas jiems – tar­si ku­ror­tas, čia jie su­ka liz­dus ir ku­ria šei­mas. To­dėl rei­ka­lin­gos kom­plek­si­nės prie­mo­nės jų po­pu­lia­ci­jos ma­ži­ni­mui“, – kal­bė­jo A. Ba­ka­naus­kas.
Me­ni­nin­kas V. Nar­kus sa­kė, jog po par­ką kas­dien su sa­vo suo­piu vaikš­čio­ja jau apie sa­vai­tę, ir re­zul­ta­tas ma­to­mas aki­vaiz­džiai. „Ko­var­niai la­bai stip­riai re­a­guo­ja, kai pa­si­ro­do­me par­ke. Sa­vo paukš­čio aš net ne­pa­lei­džiu – jis yra pri­riš­tas prie pirš­ti­nės ant vir­ve­lės, ga­li pa­skris­ti tik 15–20 met­rų, ap­suk­ti to­kį ma­žą ra­te­lį, nu­tūp­ti ant ša­kos. To už­ten­ka – efek­tas di­džiu­lis. Ko­var­nių to­je te­ri­to­ri­jo­je ne­lie­ka per ke­lias se­kun­des“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas.
Pa­si­do­mė­jus, kas per paukš­tis tu­pi jam ant ran­kos, V. Nar­kus sa­kė, jog tai yra Ka­li­for­ni­jos dy­ku­mų ste­pi­nis suo­pis, dar va­di­na­mas Ha­ri­so suo­piu. Plėš­ru­sis paukš­tis di­des­nis už sa­ka­lą – už­au­gęs bus ma­žo ere­lio dy­džio. Tai yra Len­ki­jo­je pirk­ta jau­nik­lio pa­te­lė, ku­riai ge­gu­žę su­eis me­tai. Tu­ri tik vie­ną. Pa­va­di­no Lė­ta – Bal­tų mi­to­lo­gi­jos Lais­vės dei­ve. Pro­tin­gas paukš­tis sa­vo var­dą jau ži­no ir į jį re­a­guo­ja. Kol kas vyks­ta tik va­di­na­mo­sios pa­mo­kė­lės ir tre­ni­ruo­tės, o nuo lie­pos 1-osios iki ko­vo 1-osios Lė­ta jau bus pa­lei­džia­ma nuo vir­ve­lės ir ga­lės me­džio­ti.
V. Nar­kus ti­ki­no, jog ko­var­niai bū­riais pa­ky­la nuo liz­dų ir ša­kų vien pa­ma­tę suo­pį. Gar­so jis prak­tiš­kai net ne­iš­lei­džia. Kaip tai vyks­ta, ga­li pa­ma­ty­ti ir po par­ką vaikš­čio­jan­tys plun­giš­kiai – vy­ras su plėš­riuo­ju paukš­čiu par­ke pa­si­ro­do kas­dien, nuo 10 iki 12 va­lan­dos. Be­je, iki par­ko per mies­tą V. Nar­kus mi­nė­jo suo­pį ne­šan­tis už­dė­jęs jam šal­me­lį – toks esan­tis sau­gu­mo rei­ka­la­vi­mas plėš­ria­jam paukš­čiui. „Rei­kia kaip šu­niui ant­snu­kio“, – links­mai kal­bė­jo pa­šne­ko­vas.
V. Nar­kus su­ti­ko, jog tam, kad iš par­ko bū­tų iš­gui­ti ko­var­niai, rei­kia kom­plek­si­nių prie­mo­nių. Svars­tė, jog veiks­min­ga bū­tų į me­džius įkel­ti ir ke­lis in­ki­lus apuo­kams bei di­džio­sioms pe­lė­doms – šie paukš­čiai ko­var­niams taip pat va­ro bai­mę. Mū­sų par­kas – la­bai gra­žus, bet tas ko­var­nių kar­ki­mas, kaip kal­bė­jo pa­šne­ko­vas, ga­li net pa­veik­ti psi­chi­ką. Žmo­nės at­ei­na su vai­kais pa­si­vaikš­čio­ti, pa­bū­ti, bet vie­to­je ra­my­bės nuo­lat tu­ri klau­sy­tis kark­sė­ji­mo! Da­bar ti­ki­ma­si, jog nuo­lat bau­gi­na­mi ir ne­ga­lė­da­mi ra­miai pa­bū­ti, ko­var­niai bus pri­vers­ti pa­lik­ti par­ką ir trauk­tis į ki­tas vie­tas.

Li­na MOTUŽIENĖ

Nuotraukoje: V. Narkus savo plėšrųjį paukštį į parką atsineša pririštą prie pirštinės ir virvelės.

Komentarai
Kiti straipsniai