Sekmadienis, 2019 m. gegužės 19 d.

„My­lim žmo­nes, to­dėl jų pro­ble­mas be­veik vi­sa­da iš­spren­džiame“

Kas yra šei­mos ver­slas? Ar pa­pras­ta jo im­tis? Ko­kie iš­šū­kiai ly­di ver­sli­nin­kus, rin­ko­je jau skai­čiuo­jan­čius tris de­šimt­me­čius? Į šiuos klau­si­mus nuo­šir­džiai ir iš­sa­miai su­ti­ko at­sa­ky­ti Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to įmo­nės „To­ka­ri­ja“ ben­dra­sa­vi­nin­kai An­ge­lė ir Pet­ras Lu­ka­še­vi­čiai.

Sa­vo įtemp­to­je die­not­var­kė­je ra­dę lai­ko, vie­ni stip­riau­sių NT spe­cia­lis­tų Va­ka­rų Lie­tu­vo­je, at­sa­ky­da­mi į klau­si­mus, pa­ro­dė, kad per 28-erius me­tus ne­pra­ra­do nė tru­pu­čio žin­gei­du­mo ir aist­ros tam, ką da­ro…

– Kaip ki­lo min­tis im­tis nuo­sa­vo ver­slo?
Pet­ras: 1991-ai­siais vy­ko per­tvar­ka, bu­vo nai­ki­na­mi ta­ry­bi­niai ūkiai, kū­rė­si nau­jos ga­li­my­bės, Dir­bau sta­ty­bos in­ži­nie­riaus dar­bą ir pui­kiai iš­ma­niau pro­jek­ta­vi­mą. Taip ki­lo min­tis tie­sio­giai siū­ly­ti sa­vo pa­slau­gas.
An­ge­lė: Aš dir­bau mo­ky­to­ja, bet, ma­ty­da­ma vy­ro ge­bė­ji­mus, la­bai pri­ta­riau idė­jai im­tis šei­mos ver­slo su­kū­ri­mo.

– Ku­ris bu­vo­te ini­cia­to­rius?
An­ge­lė: Ga­lė­čiau teig­ti, jog ini­cia­to­riai bu­vo­me abu. Ne­abe­jo­jau vy­ro su­ge­bė­ji­mais ir ti­kė­jau jo sėk­me.
Pet­ras: Nors įmo­nę re­gist­ra­vau sa­vo var­du ir veik­la bu­vo pro­jek­ta­vi­mo dar­bai, į ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to pa­slau­gos dar­bus įsi­jun­gė­me kar­tu. Tai bu­vo nau­ja abiem, ži­no­ma, la­bai įdo­mu, bet ir su­dė­tin­ga.

– Ko iš­mo­ko­te per tiek me­tų ver­sle?
Pet­ras: Vi­sų pir­ma pra­dė­jau mo­kin­tis įsta­ty­mų ving­ry­bių. Do­mė­jau­si ab­so­liu­čiai vis­kuo, kas lie­čia mū­sų ver­slą. Iš­mo­kau la­bai daug, pra­de­dant nuo tech­ni­nių da­ly­kų, bai­giant su­pra­ti­mu apie val­džios lei­džia­mus įsta­ty­mus. La­biau­siai ver­ti­nu, jog ta­pau kan­trus. To tik­rai rei­kia dir­bant su klien­tais.
An­ge­lė: Svar­biau­sia, dar­be man bu­vo ir yra žmo­gus bei jo in­te­re­sai. Dirb­da­ma nie­ka­da ne­skai­čiuo­ju lai­ko, sten­giuo­si pri­si­tai­ky­ti prie rin­kos dės­nių. Ir ži­no­te ką – man se­ka­si (šyp­so­si).

– Kaip ma­no­te, ko­kia Jū­sų sėk­mės pa­slap­tis?
Pet­ras: La­bai svar­bu ti­kė­ti sa­vo dar­bu ir jo sėk­me. Ap­ima di­de­lis džiaugs­mas, kai ga­li pa­dė­ti žmo­nėms, o dar sma­giau, va­žiuo­jant per Lie­tu­vą, ma­ty­ti pa­sta­ty­tus sa­vo su­pro­jek­tuo­tus na­mus. Kai esu klau­sia­mas apie ho­bį, vi­sa­da, pir­miau­sia pa­mi­niu sa­vo dar­bą. Man jis tei­kia di­de­lį ma­lo­nu­mą.
An­ge­lė: Tai ga­lė­čiau įvar­din­ti tri­mis žo­džiais – dar­bas, ti­kė­ji­mas, ryž­tas. Pats di­džiau­sias džiaugs­mas, kai pas ta­ve at­ei­na jau tre­čia kar­ta klien­tų (pir­mų­jų už­sa­ko­vų anū­kai) ir pa­ti­ki sa­vo na­mus. Taip pat ma­nau, kad vie­na iš sėk­min­go ver­slo pa­slap­čių yra mei­lė žmo­nėms. La­bai svar­bu – em­pa­ti­ja, kai sten­gie­si su­pras­ti jų bė­das bei są­ži­nin­gai at­lik­ti dar­bus.

– Kas jums yra šei­mos ver­slas?
Pet­ras: Be abe­jo­nės tai – pa­ja­mų šal­ti­nis. Bet svar­bu ne tik ma­te­ria­li­niai da­ly­kai. Man ak­tu­a­lu, jog esu rei­ka­lin­gas klien­tams. Kai dir­bi drau­ge su šei­ma, yra jau­čia­mas di­de­lis vie­nas ki­to pa­lai­ky­mas. Su­pra­ti­mas, jog esi ne vie­nas, mo­ty­vuo­ja ju­dė­ti to­lyn. Tai la­bai svar­bu. La­bai džiau­gia­mės pri­trau­kę į šei­mos ver­slą duk­rą Ka­ro­li­ną, šiuo me­tu dir­ban­čią Vil­niu­je. Ji per­spek­ty­vi, at­sa­kin­ga ir at­ei­ty­je, ti­ki­mės, pe­rims mū­sų ver­slą.
An­ge­lė: Mū­sų šei­mos ver­slas la­bai tam­priai su­si­jęs su klien­tais. Aš ži­nau jų is­to­ri­jas, bė­das, džiaugs­mus. Kai ku­rie tam­pa lyg šei­mos na­riais, ir žo­dis „šei­ma“ įgau­na dar pla­tes­nę pras­mę. Mū­sų ver­slas ir jo il­gas gy­va­vi­mas yra ge­riau­sia, kas vyks­ta IĮ „To­ka­ri­ja“ kas­die­ny­bė­je. Esu už tai dė­kin­ga.

– Kuo ski­ria­si klien­tas prieš 28-erius me­tus ir da­bar?
Pet­ras: Pa­tys pir­mie­ji klien­tai bu­vo įta­rūs, mat ta­da pri­va­ti veik­la dar bu­vo sun­kiai su­pran­ta­ma. Pra­džia bu­vo su­dė­tin­ga – rei­kė­jo ne tik įgy­ti klien­tų pa­si­ti­kė­ji­mą, bet ir sa­vo­tiš­kai juo švies­ti, la­vin­ti. Įsta­ty­mai tuo me­tu bu­vo ku­ria­mi ir la­bai ne­aiš­kūs. Vis­gi žmo­nės tuo­met bu­vo nuo­šir­des­ni. Da­bar­ti­nis klien­tas yra reik­lus. Dau­gu­ma jų (apie 75 pro­cen­tus) yra emig­ran­tai, vyks­tan­tys iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Jie per­ka, par­duo­da, in­ves­tuo­ja. Dir­ba­me at­si­rai­to­ję ran­ko­ves (šyp­so­si).
An­ge­lė: O ma­no nuo­mo­ne, žmo­nės ne­si­kei­čia. Jie tik sten­gia­si pri­si­tai­ky­ti prie esa­mų są­ly­gų. Ir tai yra ma­no dar­bas pa­dė­ti jiems, ge­bė­ti pri­si­tai­ky­ti prie jų no­rų, tiks­lų įgy­ven­di­ni­mo. Daž­nai ten­ka klien­tus „nu­leis­ti ant že­mės“. Ypač tuos, ku­rie grįž­ta iš už­sie­nio, nes jiems sun­ku su­pras­ti da­bar­ti­nį gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je, šios ša­lies įsta­ty­mus. Ten­ka aiš­kin­ti, kad yra dvi Lie­tu­vos – Vil­nius ir ki­ta, li­ku­si da­lis (juo­kia­si). My­liu žmo­nes, to­dėl jų pro­ble­mas be­veik vi­sa­da iš­spren­džiu.

– Kaip kei­tė­si Ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ka per šį lai­ką?
An­ge­lė: Pra­džio­je žmo­nės dai­rė­si, do­mė­jo­si, ty­ri­nė­jo. Bė­gant me­tams, at­si­ra­do no­ras pirk­ti vis­ką, ne­svar­bu, kas po to bus. Ne­aiš­ku­mų įve­dė ban­kai, ži­niask­lai­da, eko­no­mi­ka, Eu­ro­pos są­jun­ga. To­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis mū­sų at­sa­ko­my­bė prieš klien­tą ta­po dar di­des­nė. Nag­ri­nė­jo­me, ko­vo­jo­me, dir­bo­me kar­tu.

– Su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­dū­rė­te pra­dė­da­mi ver­slą? O su ko­kiais su­si­du­ria­te da­bar?
Pet­ras: Pra­džio­je iš­šū­kių ne­bu­vo. Bu­vo vis­kas aiš­ku, įsta­ty­mai nu­si­sto­vė­ję. Rei­kė­jo tik dirb­ti. Šiuo me­tu kiek­vie­na sa­vai­tė at­ne­ša po nau­jo­vę, vis ki­tus rei­ka­la­vi­mus.
An­ge­lė: Prieš be­veik tris­de­šimt me­tų bu­vo sma­gu, nes vis­kas nau­ja – dar­bas, žmo­nės. Ži­no­ji­mas, kad dir­bi sau ir žmo­nėms.
Da­bar, ži­no­ma, ir­gi ne­ga­liu skųs­tis, esu op­ti­mis­tė (šyp­so­si). Tu­riu daug pa­lai­kan­čių klien­tų. Di­de­lę reikš­mę tu­ri pa­tir­tis, įdir­bis, per tiek me­tų su­kaup­ti rei­ka­lin­gi kon­tak­tai. Svar­biau­siu va­rik­liu tiek tuo­met, tiek da­bar lai­kau šei­mą. Di­džiau­sia ma­no pa­ta­rė­ja yra duk­ra Ka­ro­li­na, ku­ri dir­ba įmo­nė­je ir ši­ta­me sku­ban­čia­me tech­ni­kos am­žiu­je pa­de­da ne­at­si­lik­ti.

– Ką pa­tar­tu­mė­te pra­de­dan­tiems sa­vo ver­slą?
An­ge­lė: Pa­si­ryž­ti sun­kiam dar­bui, ne­skai­čiuo­ti dar­bo va­lan­dų. Iš­siug­dy­ti em­pa­ti­ją klien­tams. Stip­riai sto­vė­ti ant že­mės ir re­a­liai mąs­ty­ti. Pra­džiai tu­rė­tų už­tek­ti (šyp­so­si).

S-154

Komentarai
Kiti straipsniai