Ag­nė Stau­pe­ly­tė: „Aš – ty­rė­ja. Eks­pe­ri­men­tuo­jant man svar­bu iš­mok­ti gy­ve­ni­mo pa­mo­kas“

Džiu­gu, kad Plun­gė­je yra daug pui­kaus jau­ni­mo, ku­rie gar­si­na sa­vo gim­tą­jį mies­tą ne tik ge­rai be­si­mo­ky­da­mi, bet ir da­ly­vau­da­mi įvai­riuo­se vi­suo­me­ni­niuo­se bei kul­tū­ri­niuo­se ren­gi­niuo­se. Vis dau­giau Plun­gės mies­to jau­ni­mo tam­pa įvai­rių ra­jo­ni­nių, res­pub­li­ki­nių, net tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­re­a­tais, olim­pia­dų nu­ga­lė­to­jais, tarp­tau­ti­nių pro­jek­tų da­ly­viais. Jų pa­siek­ti aukš­ti re­zul­ta­tai, pui­kūs įver­ti­ni­mai by­lo­ja pa­tys už sa­ve ir džiu­gi­na ne tik ar­ti­muo­sius, bet ir vi­są ben­druo­me­nę.

Vie­na to­kių – Ag­nė Stau­pe­ly­tė. Ji mo­ko­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jos tre­čio­je kla­sė­je ir jau vie­nuo­li­ka me­tų yra moks­lo pir­mū­nė bei, ak­ty­viai da­ly­vau­da­ma įvai­riuo­se kon­kur­suo­se, olim­pia­do­se bei pro­jek­tuo­se, mies­to ren­gi­niuo­se, šven­tė­se, fes­ti­va­liuo­se, gar­si­na gim­tą­ją Plun­gę, džiu­gi­na sa­vo ar­ti­muo­sius, mo­ky­to­jus bei drau­gus aukš­tais pa­sie­ki­mais. Sep­ty­nio­lik­me­tė ne tik pui­kiai mo­ko­si, bet yra la­bai vi­suo­me­niš­ka, pa­si­žy­mi ak­ty­via veik­la ne tik sa­vo mo­kyk­lo­je, bet ir už jos ri­bų.
Drau­giš­ka, mie­la, mo­kan­ti be­tar­piš­kai ben­drau­ti jau­no­ji plun­giš­kė pri­si­pa­ži­no, kad ne­pra­lei­džia nė vie­no gim­ta­ja­me mies­te or­ga­ni­zuo­ja­mo ren­gi­nio, šven­tės ar fes­ti­va­lio. Mat, kaip sa­kė, lan­ko Plun­gės kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nių ve­di­mo ir or­ga­ni­za­vi­mo klu­bą „Me­na­dė“, va­do­vau­ja­mą Si­mo­nos Gu­da­vi­čiu­tės, ir jau tre­čius me­tus ve­da Kul­tū­ros cen­tro ren­gi­nius. Už­si­im­da­ma šia veik­la, mer­gi­na įgi­jo ne­ma­žai gy­ve­ni­miš­ko­sios pa­tir­ties, nu­ga­lė­jo sce­nos bai­mę, iš­mo­ko ren­gi­nių ve­di­mo bei or­ga­ni­za­vi­mo sub­ti­ly­bių. Be to, lan­ky­da­ma šį klu­bą, Ag­nė su­vo­kė, kaip svar­bu ne­su­trik­ti ir ras­ti grei­tą bei tin­ka­mą spren­di­mą iš­ki­lus ko­kiems nors ne­sklan­du­mams ar pro­ble­moms ren­gi­nių me­tu.
Ag­nė su­ge­ba ne tik ge­rai mo­ky­tis, ves­ti, or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius, bet ne­se­niai ta­po ir Lie­tu­vos moks­lei­vių liau­dies dai­lės kon­kur­so „Si­dab­ro vai­ni­kė­lis“ lau­re­a­te, taip pat yra XIII ir XIV pro­jek­tų „Sta­nis­lo­vas Riau­ba – Že­mai­ti­jos An­der­se­nas“ da­ly­vė. Ka­dan­gi Ag­nė – di­de­lė kny­gų my­lė­to­ja, ne­ga­lė­jo ap­lenk­ti Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bo ir ta­po jo na­re. „Čia gi­li­na­mės į ra­šy­to­jų sie­lų už­ka­bo­rius, siek­da­mi ge­riau pa­žin­ti pa­tys sa­ve“, – apie bib­lio­fi­lų klu­bo veik­lą pa­sa­ko­jo jau­no­ji kny­gų my­lė­to­ja.
Be to, pa­sak ak­ty­vio­sios mer­gi­nos, gim­na­zi­jo­je pri­klau­so ir fi­lo­lo­gų klu­bui, kur puo­se­lė­ja aist­rą ra­šy­mui, da­lin­da­ma­si sa­vo pro­za su ben­dra­min­čiais. Ag­nė yra bai­gu­si ir avan­gar­di­nių rū­bų di­zai­no stu­di­ją „Ažū­rė“, va­do­vau­ja­mą Plun­gės „Ry­to“ pa­grin­di­nės mo­kyk­los dai­lės mo­ky­to­jos Ire­nos Pla­ta­kie­nės, taip pat sa­va­no­riau­ja „Jau­nų­jų mal­tie­čių“ or­ga­ni­za­ci­jo­je ir, rink­da­ma lė­šas, pa­de­da vie­ni­šiems se­no­liams.
Kaip pa­sa­ko­jo Ag­nė, jos veik­la la­bai pla­ti ir įvai­ri. Mer­gi­na ne­abe­jin­ga ir po­ezi­jai, ran­da lai­ko da­ly­vau­ti įvai­riuo­se po­ezi­jos ir pro­zos kon­kur­suo­se, taip pat kiek­vie­nais me­tais be jau­no­sios skai­to­vės neap­si­ei­na ir kon­kur­sai „Že­mai­tėš­ki skai­ti­ma“. Ir tuo jos veik­la ne­ap­si­ri­bo­ja. Vi­sur spė­jan­ti ta­len­tin­ga mer­gi­na pui­kiai pa­si­ro­do bei ski­na lau­rus ra­jo­ni­nė­se tei­sės, lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros, is­to­ri­jos, ma­te­ma­ti­kos olim­pia­do­se.
Gim­na­zis­tė vi­sai ne­se­niai da­ly­va­vo tarp­tau­ti­niuo­se „Eras­mus+“ pro­jek­tuo­se. Jai te­ko pa­bu­vo­ti ir iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su Vo­kie­ti­jos, Kro­a­ti­jos ša­lių kul­tū­ra, pa­pro­čiais bei tra­di­ci­jo­mis. Pro­jek­tų me­tu bu­vo kal­ba­ma ak­tu­a­lio­mis šių die­nų te­mo­mis: „Eu­ro­pos at­ei­tis“, „Pa­bė­gė­liai Eu­ro­po­je“ ir ki­to­mis. Įvai­rių su­si­ti­ki­mų me­tu Ag­nė ne tik įgi­jo gy­ve­ni­miš­ko­sios pa­tir­ties, pa­pil­dė ži­nių ba­ga­žą, pra­plė­tė aki­ra­tį, bet ir su­si­ra­do daug nau­jų drau­gų, su ku­riais ben­drau­ja iki šiol.
Vie­nuo­lik­to­kė dar nė­ra ap­si­spren­du­si, ko­kiu gy­ve­ni­mo ke­liu pa­suks, ką pa­si­rinks, nes jai vis­kas pui­kiai se­ka­si. „Jau vie­nuo­lik­tus me­tus esu moks­lo pir­mū­nė. Tad ži­nau, kad pa­siek­siu sa­vo už­si­brėž­tų tiks­lų, pa­vyks įgy­ven­din­ti sva­jo­nes, rei­kia tik di­de­lio no­ro, pa­stan­gų, va­lios ir ryž­to. Gar­siai sva­jo­ti dar ne­drįs­tu, ką rink­siuo­si at­ei­ty­je, bet, ma­nau, jei kryp­tin­gai ei­siu sa­vęs re­a­li­za­ci­jos link, są­ži­nin­gai ir do­rai dirb­siu, pa­siek­siu vis­ką, ko trokš­ta šir­dis“, – pa­brė­žė „Sau­lės“ gim­na­zi­jos mo­ki­nė A. Stau­pe­ly­tė ir pri­dū­rė, kad jau­ni­mui šiais lai­kais at­vi­ri vi­si ke­liai, tik rei­kia ne­nu­leis­ti ran­kų iš­ki­lus pir­miems sun­ku­mams, o drą­siai ženg­ti pir­myn.
Kaip pa­sa­ko­jo gim­na­zis­tė, nuo ma­žens do­mė­jo­si po­li­ti­ka, o šiais me­tais pra­dė­jo ste­bė­ti ją iš ar­čiau. Pa­kvies­ta „Ži­nau, ką ren­ku“ ko­man­dos, jau­no­ji po­li­ti­kė ve­dė dis­ku­si­ją kan­di­da­tams į me­rus ir ki­tiems vi­suo­me­nės vei­kė­jams te­ma „Kiek kul­tū­ros tu­ri­me Plun­gė­je?“ Taip pat, siek­da­ma su­pa­žin­din­ti rin­kė­jus su kan­di­da­tais bei no­rė­da­ma su­vok­ti įdo­mų rin­ki­mų ir re­kla­mos pro­ce­są, kuravo po­li­ti­nę dis­ku­si­ją „Vals­tie­čiai: už ar prieš?“
O pats svar­biau­sias mer­gi­nos po­mė­gis – fo­to­gra­fi­ja. „Juo­kau­da­ma sa­kau, kad ma­no fo­to­gra­fi­jos ke­lias pra­si­dė­jo prieš ko­kius de­šim­tį me­tų, ka­da fo­to­gra­fuo­da­vau se­ne­lį, stum­dan­tį žo­liap­jo­vę, kie­mo šu­nis ir bi­tes, pa­si­slė­pu­sias gė­lės žie­de“, – vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si mer­gi­na ir pri­dū­rė, kad rim­čiau į fo­to­gra­fi­ją pra­dė­jo žvelg­ti prieš dve­jus me­tus, kai įkū­rė sa­vo fo­to­gra­fi­jų pus­la­pį feis­bu­ke.
„Da­bar fo­to­gra­fuo­ju ves­tu­vių bei krikš­ty­nų ce­re­mo­ni­jas, už­fik­suo­ju gim­ta­die­nių, šei­mos fo­to­se­si­jų emo­ci­jas, da­rau įvai­rias as­me­ni­nes fo­to­se­si­jas, ku­riu fo­to­kny­gas ir trum­pus fil­mu­kus. Fo­to­gra­fi­ja man – žai­di­mas, ku­ris lai­ki­ną mo­men­tą pa­da­ro am­ži­nu. Be abe­jo, tai ir sa­vi­re­a­li­za­ci­jos bū­das, gau­sus įvai­riau­sių iš­šū­kių“, – apie po­mė­gį pa­sa­ko­jo jau­no­ji fo­to­gra­fė.
Ag­nė taip pat už­si­mi­nė apie ke­lio­nių svar­bą jos gy­ve­ni­me. „Ke­lio­nės – tai pa­tir­tys vi­di­nia­me pa­sau­ly­je. Dėl to ma­ne taip ža­vi ke­lia­vi­mas. Par­si­ve­žu ne tik stul­bi­na­mos ar­chi­tek­tū­ros ar gam­tos vaiz­dų, ta­čiau ir pri­si­pil­dau nau­jų su­vo­ki­mų, idė­jų, at­ra­di­mų. Esu ku­pi­na no­ro ke­liau­ti, nes po­rei­kis pa­žin­ti – gy­vy­biš­kai svar­bus“, – apie ke­lio­nė­se pa­tir­tus įspū­džius kal­bė­jo Ag­nė.
Ji pa­sa­ko­jo, kad iš ap­lan­ky­tų Eu­ro­pos ša­lių la­biau­siai įsi­mi­nė Pran­cū­zi­ja, kur vi­sai ki­ta at­mos­fe­ro­je, lyg at­ski­ra at­si­pa­lai­da­vi­mo di­men­si­ja. „Siau­ros gat­ve­lės link Mon­mar­to kal­vos Pa­ry­žiu­je – tik­ra ro­man­ti­kų ir me­ni­nin­kų sva­jo­nė! Vi­sur ga­li­ma užuos­ti įkvė­pi­mo ir švel­naus mei­lės svai­gu­lio dvelks­mą. Nuo­sta­bi ir Veng­ri­ja. Ža­vė­jau­si ne tik sos­ti­ne Bu­da­peš­tu, bet ir ma­žais mies­te­liais – Es­ter­go­mu, Sen­ten­dre. Ne­ga­liu pa­mirš­ti vaiz­do, kai jau­ni žmo­nės sė­di gat­vės vi­du­ry­je ir ta­po mies­to pei­za­žą!“ – ro­man­tiš­ko­mis ke­lio­nių aki­mir­ko­mis da­li­jo­si plun­giš­kė.
Kaip jau mi­nė­jo­me, Ag­nė po sve­čias ša­lis ke­liau­ja ir da­ly­vau­da­ma „Eras­mus+“ pro­jek­tuo­se. „Bu­vau pro­jek­te „The Fu­tu­re of Eu­ro­pe“ Vo­kie­ti­jo­je. Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis pro­jek­tas, ku­ria­me su­si­pa­ži­nau, kaip vis­kas vyks­ta, įvei­kiau an­glų kal­bos bar­je­rą, pa­di­dė­jo pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi kal­bant prieš au­di­to­ri­ją. Ant­ra­sis pro­jek­tas, ku­ria­me da­ly­va­vau aso­cia­ci­jos „Uni­que Pro­jects“ dė­ka, vy­ko Kro­a­ti­jo­je – „Ha­ve Your Say“. Ja­me iš­mo­kau ves­ti de­ba­tus, daug su­ži­no­jau apie Eu­ro­pos po­li­ti­ką bei bū­dus, kaip pa­dė­ti pa­bė­gė­liams, pra­plė­čiau sa­vo po­žiū­rį vy­riau­sy­bių spren­di­mų klau­si­mu ir su­vo­kiau, kad ir re­a­lia­me gy­ve­ni­me, kaip ir de­ba­tuo­se, vi­si spren­di­mai tu­ri dvi pu­ses. Be to, vi­sam lai­kui pa­si­sė­miau Kro­a­ti­jos kal­nų, jū­ros gro­žio, iš­si­ve­žiau ke­lis­kart pa­di­dė­ju­sį pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi, pa­tir­tį de­ba­tuo­se, pla­tes­nį su­vo­ki­mą apie Eu­ro­pos po­li­ti­kų spren­di­mus ir, ži­no­ma, ne­pa­so­ti­na­mą al­kį da­ly­vau­ti ki­tuo­se jau­ni­mo mai­nų pro­jek­tuo­se“, – apie įgy­tą ne­įkai­no­ja­mą pa­tir­tį pa­sa­ko­jo mer­gi­na.
Kaip sa­kė Ag­nė, sa­vęs iš­ban­dy­mas kiek­vie­no­je do­mi­nan­čio­je sri­ty­je rei­ka­lau­ja drą­sos, ta­čiau jos ga­li­ma iš­mok­ti. Mer­gi­na ne­slė­pė, kad skai­tė daug kny­gų ir at­li­ko įvai­rias dva­si­nes prak­ti­kas, kad vi­si ne­tei­sin­gi įsi­ti­ki­ni­mai, bai­mės, ne­pa­si­ti­kė­ji­mas ne­si­kaup­tų vi­du­je. „Taip da­rau, nes su­vo­kiu, kad žmo­gus ga­li bū­ti la­bai pro­tin­gas, ta­čiau jei­gu jis ne­tu­rės drą­sos pra­dė­ti veik­ti, jis nie­ko ir ne­pa­da­rys“, – tei­gė fi­lo­so­fiš­kai nu­si­tei­ku­si mer­gi­na.
„Šia­me gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­py­je man pa­de­da su­vo­ki­mas, kad gy­ve­ni­mas – žai­di­mų aikš­te­lė, ku­rio­je kiek­vie­nas žai­džia­me at­lik­da­mi tam tik­rą vaid­me­nį. Jų gau­sa pra­ple­čia gy­ve­ni­mo pa­tir­tį, o vie­nin­te­lis bū­das ras­ti sau ar­ti­mus vaid­me­nis – eks­pe­ri­men­tuo­ti. Kiek­vie­nas gy­ve­ni­mo įvy­kis – tar­si mė­gin­tu­vė­lis, į ku­rį įde­du tam tik­rą sa­vo el­ge­sio mo­de­lį. Ga­li bū­ti, kad eks­pe­ri­men­tas pa­vyks, ta­čiau ga­li bū­ti, kad mė­gin­tu­vė­lis sprogs. Bet aš – ty­rė­ja. Man ne­svar­bu, ar re­zul­ta­tas tei­gia­mas, ar nei­gia­mas, man svar­bu, kad iš jo ga­liu pa­da­ry­ti iš­va­das ir taip iš­mok­ti gy­ve­ni­mo pa­mo­kas“, – sa­vo nuo­mo­nę dės­tė Ag­nė.

Edi­ta LUKIENĖ