Trečiadienis, 2019 m. birželio 19 d.

„Mū­sų mu­zi­ka – kaip kok­tei­lis su ta­bas­co pa­da­žu – jo­je su­si­pi­na ir sal­dus pop sti­lius, ir ašt­rus ro­kas“

Plun­gė­je ge­rai ži­no­mai gru­pei „Ta­bas­co“ per­nai su­ka­ko 20 me­tų. Vy­rų ket­ver­tas gru­pės gy­va­vi­mo ju­bi­lie­jų įpras­mi­no nau­ju au­to­ri­nių dai­nų al­bu­mu „Pra­eis die­na“ ir sa­vo gim­ta­jam mies­tui pa­do­va­no­jo nuo­sta­bų kon­cer­tą, su­kvie­tu­sį di­džiu­lį bū­rį po­pro­ko mu­zi­kos ger­bė­jų. Kon­cer­te gro­jo ir Plun­gės sim­fo­ni­nio or­kest­ro gru­pė, va­do­vau­ja­ma Ie­vos ir Pau­liaus Lyg­nu­ga­rių, ir drau­gai, su ku­riais per 20 me­tų da­ly­va­vo įvai­riau­siuo­se pro­jek­tuo­se bei kon­cer­tuo­se.

Gru­pės ly­de­ris Ge­di­mi­nas Nor­vai­šas džiau­gė­si, kad ši­tiek me­tų ko­ja ko­jon ženg­ta kar­tu, kad gru­pės su­dė­tis, 1998 me­tais į ją įsi­trau­kus būg­ni­nin­kui Ed­mun­dui Juš­kai, ne­si­kei­čia jau 17 me­tų, la­bai ap­gai­les­ta­vo, kad gru­pę 2015 me­tais pa­li­ko kla­vi­ši­nin­kas a. a. Rim­vy­das Va­go­nis, pra­lai­mė­jęs ko­vą su ne­gai­les­tin­ga li­ga.
G. Nor­vai­šas gi­mė ir už­au­go Plun­gė­je. Pa­sak jo, vi­sa vai­kys­tė pra­bė­go prie Bab­run­go upės ir pui­kaus Bab­run­go slė­nio, nes ša­lia gy­ve­no. „Kiek at­si­me­nu, su drau­gais vi­sa­da spor­ta­vo­me, slė­ny­je žai­dė­me fut­bo­lą, mau­dė­mės upė­je, kie­me žai­dė­me krep­ši­nį, žie­mą ant už­ša­lu­sios upės – le­do ri­tu­lį, nuo kal­ne­lių lė­kė­me su sli­dė­mis. Aiš­ku, vi­sa tai vy­ko po pa­mo­kų. Ka­dan­gi tais lai­kais kom­piu­te­rių ne­bu­vo, o te­le­vi­zo­rius ro­dė ge­riau­siu at­ve­ju dvi tris pro­gra­mas – vi­sas lais­va­lai­kis vi­rė gry­na­me ore su drau­gais“, – vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si G. Nor­vai­šas.
Kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas, nuo pir­mos kla­sės mo­kė­si Plun­gės tre­čio­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar „Sau­lės“ gim­na­zi­ja). Ši mo­kyk­la nuo se­no gar­sė­jo kaip su­stip­rin­to spor­to mo­kyk­la, tad nuo ket­vir­tos iki de­vin­tos kla­sės Ge­di­mi­nas mo­kė­si, ga­li­ma sa­ky­ti, spor­ti­nin­kų kla­sė­je. Čia iš vi­so ra­jo­no buvo su­va­žia­vę ge­riau­si moks­lei­viai spor­ti­nin­kai – ir­kluo­to­jai, dziu­dis­tai, leng­va­at­le­čiai bei ki­tų spor­to ša­kų at­sto­vai.
Spor­tui ne­abe­jin­gas bū­si­ma­sis dai­ni­nin­kas tuo pat me­tu mo­kė­si ir Plun­gės me­no mo­kyk­los akor­de­o­no kla­sė­je pas mo­ky­to­ją Po­vi­lą Bud­gi­ną. De­vin­to­je kla­sė­je, pa­sak Ge­di­mi­no, pa­te­kus į ki­tą – ge­riau­sių ra­jo­no ma­te­ma­ti­kų – kla­sę, pra­si­dė­jo kul­tū­ri­nė jo veik­la. O mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi ta­pus Juo­zui Mi­la­šiui (le­gen­di­nės gru­pės „Že­mai­tė­liai“ įkū­rė­jui), dai­ni­nin­kas su kla­sės drau­gais įkū­rė mu­zi­ki­nę gru­pę, ku­rio­je pra­dė­jo dai­nuo­ti bei gro­ti gi­ta­ra.
„Tai bu­vo pui­kūs me­tai. Su­kū­rę mu­zi­ki­nę pro­gra­mą, tu­rė­jo­me ga­li­my­bę daug kon­cer­tuo­ti bei da­ly­vau­ti įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Už­si­de­gę mei­le mu­zi­kai, kar­tu su drau­gais aky­viai, su ug­ne­le šir­dy­je pra­dė­jo­me mu­zi­ki­nį ke­lią“, – apie mu­zi­ki­nės kar­je­ros pra­džią pa­sa­ko­jo G. Nor­vai­šas.
1985 me­tais bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, gru­pės „Ta­bas­co“ ly­de­ris įsto­jo į KPI (da­bar KTU leng­vo­sios pra­mo­nės fa­kul­te­tas), bet tais pa­čiais me­tais bu­vo pa­im­tas tar­nau­ti į so­vie­tų ar­mi­ją ir iš­vež­tas į Ka­zach­sta­ną. „So­vie­tų ka­ri­nin­kai iš­kart pa­ste­bė­jo ma­no mei­lę mu­zi­kai, tad, at­lik­da­mas ka­ri­nę prie­vo­lę, pa­te­kau į pu­čia­mų­jų or­kest­rą, o jau po me­tų ta­pau vir­ši­la ir bu­vau or­kest­ro va­do­vo de­ši­nio­ji ran­ka. Ten su­bū­rė­me est­ra­di­nį an­sam­blį, ku­ris gro­jo per vi­sas ka­ri­nio mies­te­lio šven­tes, pra­de­dant nuo vals­ty­bi­nių mi­nė­ji­mų, nau­ja­me­ti­nių ren­gi­nių ir bai­giant šo­kiais bei ves­tu­vė­mis“, – pri­si­mi­ni­mais iš tar­nys­tės so­vie­tų ar­mi­jo­je žais­min­gai da­li­jo­si Ge­di­mi­nas.
1987 me­tų žie­mą grį­žęs iš ar­mi­jos, jau­nuo­lis su­pra­to, kad ne­be­ga­lės gy­ven­ti be mu­zi­ki­nės veik­los, kad tai – jo gy­ve­ni­mo va­rik­lis. Ir jau 1988 me­tais pra­dė­jo dai­nuo­ti „ar­tro­ko“ gru­pė­je DRAMA, po dve­jų me­tų – gru­pė­je ARKA, dar po dve­jų – Mi­ko Su­rau­čiaus vo­ka­li­nė­je gru­pė­je.
Kaip pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vas, 1992 me­tais bai­gė KTU ir rei­kė­jo pa­gal pa­sky­ri­mą grįž­ti į Plun­gės „Li­nų au­di­nių“ fab­ri­ką, kur pa­gal įgy­tą spe­cia­ly­bę pri­va­lė­jo dirb­ti au­di­mo ce­cho įren­gi­mų meist­ru. Dirb­da­mas fab­ri­ke, lais­va­lai­kiu su kla­sės drau­gu Ed­mun­du No­rei­ka gro­jo res­to­ra­ne ir abu sva­jo­jo su­kur­ti gru­pę bei gro­ti sa­vo kū­ry­bos dai­nas.
Pra­ėjus tre­jiems me­tams, 1995 me­tų va­sa­rą, ta­da jau tri­se iš­va­žia­vo gro­ti į Pa­lan­gą (gru­pė T-RIO). Ak­ty­vus kon­cer­ti­nis lai­ko­tar­pis su­bū­rė ke­le­tą mu­zi­kan­tų, ir jau­nie­ji plun­giš­kiai gro­jo gy­vai įvai­riuo­se mu­zi­ki­niuo­se klu­buo­se bei va­ka­rė­liuo­se. Gru­pė va­di­no­si LIXI TOX.
Tik 1998 me­tais, įgi­ję dau­giau pa­tir­ties ir no­rė­da­mi, kad mu­zi­ka skam­bė­tų gy­viau, į gru­pę pa­kvie­tė būg­ni­nin­ką Ed­mun­dą Juš­ką, ir nuo ta­da su­dė­tis ne­si­kei­tė 17 me­tų. Be jo, gru­pė­je gi­ta­ra gro­ja Ed­mun­das No­rei­ka, o kla­vi­ši­niais – Al­gir­das Zig­man­tas. Ta­da ir gi­mė pa­va­di­ni­mas TABASCO, nuo ta­da ir pra­si­dė­jo pro­fe­sio­na­li kon­cer­ti­nė bei kū­ry­bi­nė veik­la. „Nors jau at­šven­tė­me dvi­de­šim­ties me­tų ju­bi­lie­jų, ku­rį vai­ni­ka­vo kon­cer­tai Klai­pė­do­je ir Plun­gė­je, mū­sų kon­ce­rti­nė veik­la tę­sia­si ir to­liau – nu­ma­ty­ta daug kon­cer­tų mies­tų ir mies­te­lių šven­tė­se. Aiš­ku, ir kū­ry­bi­nių min­čių dar yra, tad lau­ki­te nau­jie­nų“, – apie at­ei­ties pla­nus pa­sa­ko­jo, ta­čiau vi­sų pa­slap­čių ne­iš­da­vė vo­ka­lis­tas G. Nor­vai­šas.
Pa­klaus­tas, kaip gi­mė gru­pės pa­va­di­ni­mas, Ge­di­mi­nas ­sa­kė, kad at­ėjus ket­vir­tam mu­zi­kan­tui, at­si­ra­do bū­tin­y­bė keis­ti ir pa­va­di­ni­mą. „Juk ne­be­ga­li­ma va­din­tis T-RIO, kai gru­pė­je gro­ja ne­be trys, o ke­tu­ri mu­zi­kan­tai“, – at­sa­kė pa­šne­ko­vas bei pri­dū­rė, kad tin­ka­mo pa­va­di­ni­mo ieš­ko­jo il­gai. „Su­gal­vo­ję per tūks­tan­tį pa­va­di­ni­mų, nie­ko ge­ro ne­pe­šė­me. Pri­si­mi­nę, jog yra gru­pių su vie­to­vių ar mies­tų pa­va­di­ni­mais („Bos­ton“, „Chi­ca­go“, „Eu­ro­pe“), nu­ta­rė­me dur­ti pieš­tu­ku į pa­sau­lio že­mė­la­pį. Dū­rė­me… Pa­tai­kė­me į Mek­si­ką, Ta­bas­ko vals­ti­ją“, – pri­si­mi­nė vo­ka­lis­tas G. Nor­vai­šas.
Pa­sak pa­šne­ko­vo, ta­da pa­si­do­mė­ję ir pa­da­žo „Ta­bas­co“ kil­me. Pa­si­ro­do, jis iš­ras­tas mi­nė­to­je Mek­si­kos vals­ti­jo­je – Ta­bas­ke. Nuo ta­da, juo­ka­vo Ge­di­mi­nas, gru­pė į sa­vo me­niu įtrau­kė ir kok­tei­lius su „Ta­bas­co“ pa­da­žu (su­dė­tis: sal­dus si­ru­pas, deg­ti­nė ir „Ta­bas­co“ pa­da­žas). „To­kia yra ir mū­sų mu­zi­ka – kaip tas kok­tei­lis – jo­je su­si­pi­na ir sal­dus pop sti­lius, ir ašt­rus ro­kas“, – sva­jin­gai pa­brė­žė Ge­di­mi­nas.
Dai­ni­nin­kas mu­zi­kos ki­tų ne­mo­ko, už­si­i­ma va­dy­bi­ne veik­la, tu­ri ne­di­de­lį ver­sliu­ką, ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nė­je bei LIONS klu­bo veik­lo­je.
„No­rint iš­mok­ti gro­ti ir dai­nuo­ti, vien sva­jo­nių ne­už­ten­ka. Rei­kia la­bai my­lė­ti mu­zi­ką, in­ten­sy­viai dirb­ti ir mo­ky­tis. Daug va­lan­dų kruopš­taus dar­bo ten­ka įdė­ti, kad iš­mok­tum pa­gro­ti gra­žią me­lo­di­ją ar kū­ri­nį, rei­kia daug ži­nių, kad ga­lė­tum im­pro­vi­zuo­ti ir džia­zuo­ti. Ne­ma­žai lai­ko rei­kia skir­ti sa­vi­tu­mo ieškojimui, nes per daug am­žių ir me­tų mu­zi­ka bei jos sti­liai kei­tė­si. At­ro­do, kad vi­sa mu­zi­ka ir na­tos jau su­gro­tos. No­rint at­ras­ti sa­ve mu­zi­ko­je, ne­už­ten­ka ta­len­to, rei­kia ir daug daug dar­bo. Vi­siems no­rin­tiems mu­zi­kuo­ti lin­kiu daug kan­try­bės, už­si­spy­ri­mo ir ge­rų idė­jų, nes be jų už­si­brėž­to tiks­lo ne­pa­siek­si“, – lin­kė­jo po­pu­lia­rios gru­pės ly­de­ris.
Be to, kaip sa­kė Ge­di­mi­nas, li­pant kar­je­ros laip­tais, la­bai svar­bus ir šei­mos pa­lai­ky­mas. Žmo­na Jur­gi­ta, su ku­ria kar­tu pra­gy­ven­ta jau 30 me­tų, yra pa­grin­di­nė idė­jų ir dar­bų ver­tin­to­ja, kri­ti­kė ir pa­ta­rė­ja, vai­kų auk­lė­to­ja ir šei­mos ra­my­bė. Ir Ge­di­mi­nas už tai jai la­bai dė­kin­gas.
Su žmo­na jie­du su­si­lau­kė dvie­jų duk­rų: vy­res­nė­lė In­drė dir­ba Vil­niu­je mar­ke­tin­go sri­ty­je, o ma­žo­ji še­šio­lik­me­tė Ur­tė dar mo­ko­si „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je, šo­ka „Su­var­tu­ko“ ko­lek­ty­ve.
Ge­di­mi­nas di­džiuo­ja­si sa­vo šei­ma ir džiau­gia­si, kad gy­ve­na Lie­tu­vo­je. „Čia gy­ven­ti ir kur­ti ge­ra. Min­ties pa­lik­ti sa­vo kraš­tą ne­bu­vo. Nuo anks­ty­vos vai­kys­tės, jau­nys­tės, nuo Lie­tu­vos At­gi­mi­mo sten­giuo­si bū­ti ge­ras pi­lie­tis ir pa­trio­tas. Dir­bu var­dan Lie­tu­vos ir da­li­nuo­si su­kaup­ta pa­tir­ti­mi su ki­tais. Trokš­tu, kad Lie­tu­vo­je gy­ven­ti bū­tų ge­ra, kad jos var­das bū­tų gir­di­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Juk čia gy­ve­na pro­tin­gi, darbš­tūs, są­ži­nin­gi, kan­trūs ir nuo­šir­dūs žmo­nės“, – apie mei­lę gim­ta­jam kraš­tui pa­sa­ko­jo gru­pės „Ta­bas­co“ ly­de­ris G. Nor­vai­šas.
Baig­da­mas pa­sa­ko­ji­mą, vo­ka­lis­tas G. Nor­vai­šas pri­mi­nė, kad pir­mą­jį al­bu­mą „Vie­nin­te­lis ke­lias“ „Ta­bas­co“ įra­šė 2002 me­tais, jį pa­va­sa­rį iš­lei­do „JAM Re­cords“. Tais pa­čiais me­tais pa­si­ro­dė ir klai­pė­die­čio dai­ni­nin­ko Dei­vio tik­ro gar­so al­bu­mas, ku­rį jis įra­šė kar­tu su gru­pe „Ta­bas­co“.
„Pa­grin­di­nis gru­pės pliu­sas – vi­sa­da gro­ja­me gy­vai. Ne­smer­kiu fo­nog­ra­mi­nių gru­pių, ta­čiau ma­nau, kad jos bent jau dai­nuo­ti tu­rė­tų gy­vai. Ap­mau­du ir tai, kad žiop­čio­jan­tys dai­ni­nin­kai klu­buo­se la­biau lau­kia­mi nei gy­vos gru­pės, mat gy­vų kon­cer­tų są­nau­dos di­des­nės nei fo­nog­ra­mi­nių. Sa­vo at­lie­ka­mą mu­zi­ką įvar­di­ju „po­pro­ku“. Mes – tar­si tar­pi­nė gran­dis tarp se­nos ir nau­jos mu­zi­kos. Ne­sa­me su­per­mo­der­nūs, bet ne­sa­me vi­siš­kai at­si­li­kę, įra­šuo­se nau­do­ja­me ir šiuo­lai­ki­nes mu­zi­kos iš­raiš­kos prie­mo­nes“, – sa­vo nuo­mo­nę dės­tė pa­šne­ko­vas.
Be to, kaip pa­sa­ko­jo vo­ka­lis­tas G. Nor­vai­šas, jis yra da­ly­va­vęs gar­siuo­se pro­jek­tuo­se „Kla­si­kos di­ver­si­jos. Ne­nei­gia, kad šie ren­gi­niai pri­si­dė­jo prie „Ta­bas­co“ po­pu­lia­ru­mo. „Tai su­tei­kė nau­jų įspū­džių, pa­tir­ties, pa­žin­čių, lei­do iš­ban­dy­ti sa­ve ki­ta­me am­plua. Ar tai pa­dė­jo gru­pės po­pu­lia­ru­mui, sun­ku iš­ma­tuo­ti. Vis tik dėl šių ren­gi­nių ma­no vei­das bu­vo daž­nai ma­to­mas te­le­vi­zi­jo­je, spau­do­je, o juk ša­lia bu­vo mi­ni­mas ir gru­pės „Ta­bas­co“ pa­va­di­ni­mas“, – sa­kė G. Nor­vai­šas.
„Mū­sų gru­pės dai­nų klau­so­si ir moks­lei­viai, ir stu­den­tai, ir mū­sų ben­dra­am­žiai“, – ne­abe­jo­jo mu­zi­kan­tas ir pri­dū­rė, kad ma­lo­nu tu­rė­ti sa­vi­tą skam­be­sį tiek įra­šuo­se, tiek gro­jant gy­vai, už ką yra la­bai mėgs­ta­mi, gau­na daug kom­pli­men­tų ir iš ger­bė­jų, ir iš ko­le­gų mu­zi­kan­tų.

 

Edi­ta LUKIENĖ

 

Nuotraukoje: Gediminas Norvaišas įrašant naują dainą.

Komentarai
Kiti straipsniai