Pirmadienis, 2019 m. vasario 18 d.

Pra­žū­tin­ga jau­nuo­lio ava­ri­ja pa­si­glem­žė ša­tei­kiš­kio tau­to­dai­li­nin­ko gy­vy­bę

Vie­niems – skaus­mas dėl ar­ti­mo­jo ne­tek­ties, ki­tiems – di­de­lis iš­gy­ve­ni­mas dėl to, jog jų vai­kas pa­da­rė ava­ri­ją, ku­rio­je žu­vo žmo­gus. Sau­sio 21 d. Plun­gės apy­lin­kės teis­me bu­vo nag­ri­nė­ja­ma bau­džia­mo­ji by­la dėl eis­mo įvy­kio, kurio metu už­ge­so ša­tei­kiš­kio tau­to­dai­li­nin­ko Ro­mu­al­do Ur­bo­no (gim. 1956 m.) gy­vy­bė. Į šio vy­riš­kio vai­ruo­ja­mą au­to­mo­bi­lį per­nai va­sa­rą įsi­rė­žęs jau­nas kur­šė­niš­kis Pau­lius Ju­ra­šius (gim. 1998 m.) sė­do į kal­ti­na­mų­jų suo­lą.

Aša­ros, skaus­mas, ne­vil­tis, šir­dį dras­kan­tys pri­si­mi­ni­mai – to­kie jaus­mai ka­ma­vo tiek vie­nus, tiek ki­tus teis­mo pro­ce­so da­ly­vius. Nu­ken­tė­ju­sių­jų pu­sė­je sė­dė­jo žu­vu­sio­jo naš­lė Sta­sė Ur­bo­nie­nė, sū­nus To­mas Ur­bo­nas bei žu­vu­sio­jo drau­gas Vy­tau­tas Rip­kaus­kas, ku­ris lem­tin­gą die­ną va­žia­vo ke­lei­vio vie­to­je ir li­ko gy­vas. Kal­ti­na­mą­jį P. Ju­ra­šių bu­vo at­ly­dė­ju­si ma­ma Mei­lu­tė Moc­ke­vi­čiu­tė. Abi pu­sės tu­rė­jo pa­si­sam­džiu­sios ad­vo­ka­tus.
Tra­giš­ka ava­ri­ja įvy­ko 2018 m. bir­že­lio 14-osios va­ka­re, apie 18.20 va­lan­dą, ke­ly­je Šiauliai–Palanga, ties Ša­tei­kių se­niū­ni­jos Nar­vai­šių kai­mu. Link Plun­gės va­žia­vęs au­to­mo­bi­lis „Au­di A4 Avant“, ku­rį vai­ra­vo P. Ju­ra­šius, de­ši­nės pu­sės ra­tais už­va­žia­vo ant žvy­ruo­to kel­kraš­čio, ta­da vai­ki­nas, ne­be­su­val­dęs ma­ši­nos, iš­va­žia­vo į prie­šin­gą eis­mo juos­tą ir kak­to­mu­ša tren­kė­si į prieš­prie­šais at­va­žiuo­jan­tį au­to­mo­bi­lį „Vol­vo V40“, ku­rį vai­ra­vo R. Ur­bo­nas. Pas­ta­ra­sis vai­ruo­to­jas bu­vo pri­spaus­tas, jį iš­va­da­vo ug­nia­ge­siai gel­bė­to­jai. Maž­daug po va­lan­dos li­go­ni­nė­je šio žmo­gaus gy­vy­bė už­ge­so. Kar­tu su R. Ur­bo­nu va­žia­vęs V. Rip­kaus­kas pa­ty­rė ne­sun­kų svei­ka­tos su­trik­dy­mą. Vė­liau pa­aiš­kė­jo, jog abu vy­rai po dar­bo vy­ko na­mo.
Kal­ti­nin­kas P. Ju­ra­šius bu­vo blai­vus, jis rim­tes­nių su­ža­lo­ji­mų iš­ven­gė – po me­di­kų ap­žiū­ros bu­vo iš­leis­tas gy­dy­tis am­bu­la­to­riš­kai. Vai­ki­nas dar ne­tu­rė­jo dve­jų me­tų vai­ra­vi­mo sta­žo. Už tai, kad pa­da­rė ava­ri­ją, ku­rios me­tu žu­vo žmo­gus, jam bu­vo iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la pa­gal BK 281 str. 5 da­lį.
Teis­mo sa­lė­je kal­ti­na­ma­sis P. Ju­ra­šius la­bai iš­gy­ve­no, jau­di­no­si pri­si­min­da­mas įvy­kį, ne kar­tą brau­kė aša­rą, ke­lis kar­tus at­si­pra­šė nu­ken­tė­ju­sių­jų už su­kel­tą skaus­mą. Ne ma­žiau už sū­nų jau­di­no­si ir jo ma­ma M. Moc­ke­vi­čiu­tė.
Po to, kai Kur­šė­nuo­se bai­gė gim­na­zi­ją, P. Ju­ra­šius iš­ėjo į ka­riuo­me­nę ir po tar­ny­bos sa­kė pa­si­li­kęs ten dirb­ti, t. y. Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Bu­ti­gei­džio dra­gū­nų ba­ta­lio­ne Klai­pė­do­je. Tą 2018 me­tų bir­že­lio 14-osios va­ka­rą, po dar­bo, va­žia­vo ap­lan­ky­ti tė­vų į Kur­šė­nus. Ko­dėl jo vai­ruo­ja­mas au­to­mo­bi­lis iš­va­žia­vo į kel­kraš­tį ir ko­dėl ne­be­su­val­dė trans­por­to prie­mo­nės, vai­ki­nas ne­ga­lė­jo pa­aiš­kin­ti. Įvy­kus ava­ri­jai, pri­si­mi­nė nu­sku­bė­jęs prie ki­tos ma­ši­nos, ma­tė, kad ke­lei­vis są­mo­nin­gas, o vai­ruo­to­jas bu­vo su­ža­lo­tu vei­du, kru­vi­nas. Ban­dė ati­da­ry­ti du­re­les, bet šios ne­at­si­da­rė, žmo­gus bu­vo pri­spaus­tas. Ne­tru­kus at­lė­kė gel­bė­to­jai ir su­žeis­tą­jį iš­va­da­vo, o me­di­kai vi­sus iš­ve­žė į li­go­ni­nę. Ten P. Ju­ra­šius ir su­ži­no­jo, kad „Vol­vo“ vai­ruo­to­jas mi­rė.
Žu­vu­sy­sis bu­vo ve­dęs, tu­rė­jo du su­au­gu­sius už­sie­ny­je gy­ve­nan­čius vai­kus – sū­nų bei duk­rą – ir ke­tu­ris anū­kus. Teis­me, kaip mi­nė­ta, da­ly­va­vo R. Ur­bo­no žmo­na ir sū­nus. Per vi­sus sep­ty­nis nu­ken­tė­ju­siuo­sius pa­reikš­tas ieš­ki­nys sie­kė 100 tūkst. eu­rų, da­lį at­ly­gi­no drau­di­mo ben­dro­vė, 3,6 tūkst. eu­rų sa­kė jau su­mo­kė­jęs P. Ju­ra­šius, tad li­kęs ieš­ki­nys – 92 400 eu­rų. To­kią su­mą nu­ken­tė­ju­sie­ji pra­šė at­ly­gin­ti. Ki­tas nu­ken­tė­ju­sy­sis – V. Rip­kaus­kas – ieš­ki­nio ne­reiš­kė.
Kal­ti­na­ma­sis svars­tė, jog per gy­ve­ni­mą to­kios su­mos ne­iš­si­mo­kės. Bu­vo nu­ė­jęs į ban­ką – pa­sko­los jam nie­kas ne­duo­da. Kiek su­si­tau­pė iš at­ly­gi­ni­mo, kiek ga­lė­jo pri­dė­ti ar­ti­mie­ji, tiek su­mo­kė­jo. Be­je, į teis­mą jau­nuo­lis at­si­ve­žė su­si­tau­pęs dar 1900 eu­rų, ku­riuos įda­vė nu­ken­tė­ju­siems, tad li­ko apie 90 tūkst. eu­rų. Tie­sa, dar yra nu­ken­tė­ju­sių­jų ad­vo­ka­to iš­lai­dos – tūks­tan­tis eu­rų.
Vai­ki­nas sa­kė, jog dirbs ir tau­pys to­liau, ta­čiau pa­reikš­tas ieš­ki­nys jam at­ro­dė la­bai di­de­lis. Už­si­mi­nė, jog ban­dė tar­tis su nu­ken­tė­ju­siais, bet jų pa­siū­ly­ta su­ma – 40 tūkst. eu­rų – jam taip pat bu­vo „ne­įkan­da­ma“.
S. Ur­bo­nie­nė kal­bė­jo, jog su vy­ru iš­gy­ve­no 40 me­tų. Ne­tek­ties skaus­mas ir iš­gy­ve­ni­mai bu­vo di­de­li ne tik jai, bet ir vai­kams bei anū­kams. Nors vai­kai gy­ve­na už­sie­ny­je, su tė­čiu ben­drau­da­vo ir te­le­fo­nu, ir vie­ni ki­tus po­rą kar­tų per me­tus ap­lan­ky­da­vo. Mo­te­ris grau­de­no­si, jog iš­ėjęs į pen­si­ją vy­ras sva­jo­jo ak­ty­viau kur­ti, grįž­ti prie tau­to­dai­lės dar­bų, de­ja… Da­bar ji li­ko vie­na.
T. Ur­bo­nas pa­sa­ko­jo, jog tė­tis pas jį An­gli­jo­je prieš ke­le­tą me­tų net gy­ve­no, kar­tu dir­bo, tad jų ry­šys bu­vo ar­ti­mas. Ten pat, tik ki­ta­me ra­jo­ne, gy­ve­na ir se­suo, tad vi­si su­si­tik­da­vo. Tie­sa, pa­klaus­tas, ko­dėl nu­sta­tė 15 tūkst. eu­rų dy­džio mo­ra­li­nę ža­lą, vy­ras ne­ga­lė­jo at­sa­ky­ti. Pa­ti­ki­no, jog pra­gy­ve­ni­mui jis už­si­dir­bąs, o to­kią su­mą „nu­si­sta­tė ir vis­kas“. Tiek pat pra­šė ir jo se­suo.
Apie drau­go ne­tek­ties skaus­mą kal­bė­jo ir V. Rip­kaus­kas. Pa­sa­ko­jo, jog bu­vo su R. Ur­bo­nu ne tik bi­čiu­liai, bet ir ben­dra­dar­biai. Pri­si­mi­nė, jog „Au­di“ į juos tie­siog „at­skri­do“. Jis ne­pra­šė kal­ti­na­mo­jo at­ly­gin­ti mo­ra­li­nę ža­lą, pa­lin­kė­jo jam to­kio da­ly­ko dau­giau nie­ka­da gy­ve­ni­me ne­pa­tir­ti.
Kal­ti­na­mo­jo ma­ma M. Moc­ke­vi­čiu­tė taip pat at­si­pra­šė nu­ken­tė­ju­sių­jų už sū­naus pa­da­ry­tą siau­bin­gą ava­ri­ją. „Jums skaus­mas, o mums – di­de­lė tra­ge­di­ja“, – grau­de­no­si mo­te­ris, pri­dur­da­ma, jog pui­kiai su­pran­ta ne­tek­ties skaus­mą – jau­nys­tė­je pa­ti pa­lai­do­jo ma­mą. Pa­sa­ko­jo, jog sū­nus ne­tu­ri ža­lin­gų įpro­čių, yra ra­mus, ge­ras ir są­ži­nin­gas vai­kas, kas­dien skam­bi­na ma­mai. Bu­vo ką tik pra­dė­jęs sa­va­ran­kiš­kai ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, ir to­kia ne­lai­mė juos iš­ti­ko…
Tą­dien pa­skam­bi­no, pa­sa­kė, kad jau va­žiuo­ja na­mo, o po ku­rio lai­ko – vėl skam­bu­tis, ži­nia apie ava­ri­ją… Tai la­bai skaus­min­ga šei­mai – ir mo­ra­liš­kai, ir fi­nan­siš­kai. Mo­te­ris sa­kė dir­ban­ti pa­pras­ta dar­bi­nin­ke, vy­ras po in­fark­to yra pa­si­li­go­jęs, tad kiek sū­nus pats iš­ga­lės, tiek ir at­ly­gins ža­lą, nes ji su vy­ru tie­siog ne­tu­rin­ti iš ko pri­si­dė­ti.
Kal­ti­na­mo­jo gy­nė­jas Re­mi­gi­jus Jakš­tas kal­bė­jo, jog ieš­ki­nys iš­ties per di­de­lis, tad su­ma tu­rė­tų bū­ti ma­ži­na­ma, o žu­vu­sio­jo anū­kams, ku­rių kiek­vie­nas no­ri po 10 tūkst. eu­rų, iš­vis ne­tu­rė­tų bū­ti pri­teis­ta. Su­abe­jo­ta, ar už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys anū­kai ga­lė­jo bū­ti taip stip­riai pri­si­ri­šę prie se­ne­lio, ku­rį pa­ma­ty­da­vo du ar tris kar­tus per me­tus. Be to, vie­nai anū­kei dar ne­bu­vo nė me­tu­kų.
P. Ju­ra­šius – anks­čiau ne­teis­tas. Jis kal­tę pri­pa­ži­no ir sten­gia­si po tru­pu­tį at­ly­gin­ti ža­lą. Šie niu­an­sai bū­ti­ni, kad ga­lė­tų bū­ti at­leis­tas nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės pa­gal lai­da­vi­mą. Bū­tent to­kį pra­šy­mą, kad no­ri lai­duo­ti už sū­nų, teis­mui ir pa­tei­kė M. Moc­ke­vi­čiū­tė. Tam ne­pri­eš­ta­ra­vo nei nu­ken­tė­ju­sių­jų pu­sė, nei pro­ku­ro­ras Bro­nis­lo­vas Raz­ma. Vals­ty­bi­nis kal­tin­to­jas siū­lė at­leis­ti jau­nuo­lį nuo bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės ir nu­sta­ty­ti 1 me­tų lai­da­vi­mo ter­mi­ną be jo­kio už­sta­to, o ieš­ki­nį pri­teis­ti to­kį, ku­ris ati­tik­tų pro­por­cin­gu­mo, są­ži­nin­gu­mo ir pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jus. Taip pat siū­lė už­draus­ti me­tus vai­ruo­ti. Be­je, P. Ju­ra­šius sa­kė dau­giau nie­ka­da ne­be­sė­dęs už vai­ro – per daug bai­su.
Teis­mas spren­di­mą skelbs va­sa­rio 4 die­ną.

Li­na MOTUŽIENĖ

Komentarai
Kiti straipsniai